- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-26
- Bylos Nr.
- A20.-1570-1156/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-45-3-00347-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Atmestas.
- Teisėjas
- Donata Šimkutė (pirm.)
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras
- Advokatai
- Paulius Vinkleris
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės D. S. M. pareiškimas dėl apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Medininkų stovykloje peržiūrėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė D. S. M., atstovaujama advokato Pauliaus Vinklerio, kreipėsi į teismą su pareiškimu skirti jai alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatant, kad užsienietė elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai apie savo buvimo vietą, ir leisti jai apsigyventi jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškime nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalimi užsienietė yra apgyvendinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Medininkų stovykloje. Toks užsienietės apgyvendinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui, 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 31 straipsniui, apgyvendinimo sąlygos prilygsta sulaikymui, nes ji negali niekur išeiti iš migrantų miestelio, pasivaikščioti ar išeiti apsipirkti, negali normaliai naudotis ryšio priemonėmis, kas labai apsunkina jos bendravimą su artimaisiais ir galimybę geriau apsirūpinti maistu, pakeisti aplinką, pasivaikščioti ir už stovyklos ribų. Be to, sąlygos jos apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, ji negali gauti jai tinkamo maisto, pablogėjus oro sąlygoms užsienietė šąla, turi gyventi labai blogomis sąlygomis su dideliu kiekiu kitų užsieniečių, neturi sąlygų išsiskalbti drabužių, trūksta šiltų rūbų bei avalynės. Užsienietė turi galimybę apsigyventi savo pasirinktoje ir geriau pritaikytoje oriai gyventi vietoje, nes jos sutuoktinis R. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jis turi sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sutuoktinis gali išlaikyti savo žmoną, nes visos jo pajamos laikomos bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Taikius nurodytą alternatyvią sulaikymui priemonę kompetentinga institucija žinotų užsienietės buvimo vietą, ji būtų pasiekiama tais atvejais, kai reikėtų atlikti kokius nors veiksmus dėl jos teisinio statuso Lietuvos Respublikoje nustatymo. Taikius prašomą švelnesnę priemonę, bus efektyviau įgyvendinamas asmens laisvės nevaržymo, kai tai nėra būtina, principas, užsienietė galės gyventi kartu su sutuoktiniu ir taip realizuoti šeimos susijungimo teisę. Kartu su prašymu pateikė teismui uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sutikimą, kad R. M. deklaruotų savo gyvenamąją vietą ir gyventų bendrovei priklausančiose patalpose (viešbutyje), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
2. Užsienietė teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau jos interesus byloje atstovavęs advokatas prašė pareiškimą tenkinti. Papildomai pateikė duomenis, patvirtinančius, kad D. S. M. ir R. M. 2019 m. sudarė santuoką, taip pat jos sutuoktinio asmens tapatybės dokumento nuotrauką.
3. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Medininkų stovyklos atstovas nedalyvavo, gautas prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas atmestinas.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (iš lot. kraštutinė priemonė) priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.
5. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja anksčiau minėtas Įstatymas. Šio Įstatymo 112 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi, užsieniečio (įskaitant ir prieglobsčio prašytojus) judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, jog toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti.
6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2021 m. liepos 19 d. į Lietuvos Respubliką atvyko (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė D. S. M., ji pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, todėl vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi buvo apgyvendinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Medininkų stovykloje. Šiuo metu prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nėra išnagrinėtas.
7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2021 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be kita ko, atsižvelgiant į pareiškėjos skunde išdėstytas faktines aplinkybes, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (minėtos nutarties 28 punktas) arba gali būti vertinamas kaip de facto sulaikymas (minėtos nutarties 33 punktas). Prieglobsčio paprašiusių asmenų apgyvendinimas centruose, ribojančiuose galimybę asmeniui judėti bei taikančiuose kitus ribojimus administracinės institucijos sprendimu, gali prilygti „laisvės atėmimui“, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos (2009 m. rugsėjo 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimas byloje A. ir K. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 30471/08 127 punktas). Remiantis EŽTT sprendime I. ir A. prieš Vengriją nustatytais kriterijais, masinio prašytojų srauto atveju buvimas tranzito zonoje gali būti ir nepripažįstamas laisvės atėmimu, jeigu jis yra trumpas ir kompetentingos valstybės institucijos imasi priemonių užtikrinti informuotą ir sklandžią prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrą. Tokie atvejai nepatenka į Konvencijos 5 straipsnio taikymo apimtį (2019 m. lapkričio 21 d. EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimas byloje I. ir A. prieš Vengriją, pareiškimas Nr. 47287/15). Kita vertus, byloje R. R. prieš Vengriją asmenų apgyvendinimas toje pačioje, kaip I. ir A. bylos atveju tranzito zonoje, atsižvelgiant į beveik keturis mėnesius (o būtent, 3 mėnesius ir 27 dienas) trukusį gyvenimą sąlygomis, pripažintomis pažeidusiomis Konvencijos 3 straipsnio garantijas, bei nesant vidaus teisėje nustatyto maksimalaus tokios priemonės galimo taikymo termino, laikytas sulaikymu Konvencijos 5 straipsnio prasme (2021 m. kovo 2 d. EŽTT spendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją, pareiškimas Nr. 36037/17).
8. Įvertinus susidariusią situaciją, kad užsienietė yra apgyvendina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Medininkų stovykloje, ji turi galimybę laisvai judėti stovyklos teritorijoje, bendrauti su kitais ten apgyvendintais asmenimis, įskaitant ir galimybę susitikti su jos interesus atstovaujančiu advokatu bei sutuoktiniu, teismas neturi pagrindo šio apgyvendinimo vertinti kaip de facto sulaikymą. Jai taikoma priemonė savo turiniu atitinka Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą alternatyvią sulaikymui priemonę. Nors nagrinėjamu atveju teismui buvo pateiktas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sutikimas, kad D. S. M. sutuoktinis R. M. deklaruotų savo gyvenamąją vietą ir gyventų bendrovei priklausančiose patalpose (viešbutyje), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teismas pažymi, kad šis sutikimas yra suteiktas ne užsienietei D. S. M., o jos sutuoktiniui. Atkreiptinas dėmesys, kad užsienietės sutuoktinis yra ne Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atitinkamai tai reiškia, jog jis Lietuvos Respublikoje gali būti tik ribotą laiko tarpą (žr. Įstatymo 11 straipsnis). Pabrėžtina ir tai, kad nepaisant to, kad jos sutuoktinis turi Jungtinės (duomenys neskelbtini) ir Šiaurės (duomenys neskelbtini) pilietybę, pati užsienietė į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai kirsdama valstybės sieną. Teismo vertinimu, užsienietei taikoma priemonė (apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje) yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams. Įvertinus galiojantį teisinį reguliavimą, matyti, kad ši asmens laisvę laisvai judėti varžanti priemonė gali būti taikoma aiškiai apibrėžtą laiko tarpą, t. y. Įstatymo 5 straipsnio 8 punkte numatyta, kad Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, o paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio, šis terminas pratęsiamas ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Byloje nesant duomenų, kad pati užsienietė bendradarbiautų su kompetentingų valstybės institucijų pareigūnais, siekiančias nustatyti jos tapatybę, motyvus, kuriais grindžiamas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, nėra pagrindo keisti jai taikomą priemonę, todėl pareiškimas netenkintas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 5 straipsnio 6 dalimi, 115 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 116 straipsniu, 118 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškimą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.