- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-08
- Bylos Nr.
- I-4628-629/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03868-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Violeta Petkevičienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- UAB „Bankrotas“
- Atsakovas
- Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos
- Advokatai
- Vytautas Dargis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Bankrotas“ atstovui advokatui Vytautui Dargiui, atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos atstovei Gintarei Kibildienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Bankrotas“ skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
UAB „Bankrotas“ (toliau – ir pareiškėjas, Administratorius) su skundu (t. I, b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. V-66 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-66), kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas.
Visų pirmą pareiškėjas pažymėjo, kad tariamų pažeidimų padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės) redakcija nenumatė galimybės skirti nuobaudas administratoriais esantiems juridiniams asmenims. Be to, Įsakymas Nr. V-66 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. reikalavimų, nes jo motyvai išdėstyti tik 2014 m. liepos 24 d. surašytame rašte.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su nustatytu 2014 m. sausio 17 d. kreditorių komiteto nutarimo 1.2. darbotvarkės klausimu nevykdymu. Paaiškino, kad nepervedė AB DNB bankui mokėtinų 431 704,36 Lt, nes tai pažeistų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatytą imperatyvią disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu tvarką. ĮBĮ yra aukštesnės galios teisės aktas už kreditorių komiteto nutarimą, be to, ĮBĮ yra privalomas visiems asmenims, todėl kreditorių komiteto nutarimą naikinančio teismo sprendimo nebuvimas neatleidžia nuo ĮBĮ reikalavimų vykdymo. Pabrėžė, jog administratorius gali pervesti bankrutuojančios įmonės lėšas kreditoriams tik ĮBĮ nustatyta tvarka, kuri įsakmiai draudžia administratoriui tenkinti kreditorių reikalavimus nepasirūpinus administravimo išlaidų apmokėjimu. Be to, pareiškėjo teigimu, administravimo išlaidų paskirstymo klausimas nėra galutinai išspręstas, nes dėl minėtų išlaidų paskirstymo vyksta teisminis ginčas. Taip pat pažymėjo, kad neskundė 2014 m. sausio 17 d. kreditorių komiteto posėdžio 1.2. darbotvarkės klausimu priimto nutarimo, nes jis jau buvo apskųstas UAB „Luodė“, o minėto nutarimo neteisėtumo motyvus argumentuotai išdėstė atsiliepime į UAB „Luodė“ skundą.
Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad netinkamai vykdė kreditorių komiteto nutarimą dėl statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Alytus, remonto. Pasak Administratoriaus, jis faktiškai vykdė nutarimą, t. y. suderino darbų sąmatą, ieškojo rangovo, tačiau jokia statybinė organizacija nesutiko atlikti remonto darbus su sąlyga, kad atsiskaitymas už darbus nukeliamas iki šio turto pardavimo. Pažymėjo, kad nebuvo pagrindo skųsti teismui aptariamo nutarimo, nes nutarimas nėra neteisėtas per se, o nutarimą įvykdyti trukdančios kliūtys paaiškėjo vėliau, t. y. nepavykus surasti rangovo. Pareiškėjo nuomone, jis vykdė kreditorių komiteto nutarimą tiek, kiek buvo įmanoma jį įvykdyti atsižvelgiant į esamas aplinkybes, ir negalėjo jo įvykdyti iki galo dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių.
Be to, Administratoriaus nuomone, atsakovas visapusiškai neįvertino jo elgesio, skelbiant apie statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Alytus, pardavimo varžytines, todėl be pagrindo pripažino jį netinkamai atlikus savo pareigas. Paaiškino, kad apie minėto statinio pardavimo varžytines spaudoje skelbė tik lietuvių kalba be nuotraukų taupydamas bankrutavusios įmonės lėšas. Be to, respublikiniai dienraščiai leidžiami valstybine lietuvių kalba, taigi jų neskaito lietuvių kalbos nemokantys asmenys, todėl nėra prasmės juose talpinti skelbimo kita kalba. Taip pat atkreipė dėmesį, jog buvo parduodamas nebaigtas statyti namas, o ne atskiri butai, todėl nebuvo tikslinės auditorijos reklamai su paveiksliukais. Pareiškėjas pabrėžė, jog kreditoriai neturėjo jokių pretenzijų dėl skelbimų, kol nekilo ginčas dėl pardavus įkeistą turtą gautų lėšų paskirstymo, o tai liudija, kad kreditoriai pritarė jo veiksmams. Atkreipė dėmesį, jog pastatas buvo sėkmingai parduotas, todėl komiteto nutarimo dalinis neįvykdymas vertintinas kaip nežymus pažeidimas, neturėjęs jokios įtakos kreditorių teisėms ar kitiems teisės saugomiems interesams.
Dėl administravimui skirtų lėšų panaudojimo pareiškėjas nurodė, kad kreditorių komitetas 2013 m. liepos 10 d. susirinkime 3.2. darbotvarkės klausimu pripažino nepagrįstomis 122 654,02 Lt administravimo išlaidų, nors jas jau buvo patvirtinęs ankstesniais savo nutarimais kartu su kitomis administravimo išlaidomis. Pažymėjo, kad kreditorių komitetas nepateikė jokių įtikinamų argumentų dėl savo nuomonės buhalterio ir energetiko atlyginimo klausimu pasikeitimo, todėl jis kreipėsi į teismą dėl kreditorių komiteto 2013 m. liepos 10 d. susirinkime 3.2. darbotvarkės klausimu priimto nutarimo panaikinimo. Nors Kauno apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas paliko kreditorių komiteto nutarimą galioti, tačiau, anot pareiškėjo, teismai iš esmės nenagrinėjo 122 654,02 Lt priskaičiuoto atlyginimo vyriausiajam buhalteriui ir energetikui įtraukimo į administravimo išlaidas pagrįstumo. Pareiškėjo manymu, pats kreditorių komitetas savo faktiniu elgesiu pripažįsta 2013 m. liepos 10 d. susirinkime 3.2. darbotvarkės klausimu priimto nutarimo ydingumą, nes užsakė administravimo išlaidų auditą, o tai patvirtina, kad nėra patikimų įrodymų apie administravimo išlaidų nepagrįstumą.
Administratorius taip pat nurodė, kad ĮBĮ ir kiti bankroto procedūras reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos jam kreiptis į AB „Lesto“ dėl energijos tiekimo sutarties nutraukimo, todėl energijos tiekimo sutarties nutraukimas negali būti laikomas būtinu bankroto proceso darbu, kurio neatlikus neįmanoma užbaigti bankroto procedūrų. Be to, pagal įprastą dalykinę praktiką naujas patalpų savininkas sudaro sutartį dėl elektros energijos tiekimo ir tokiu būdu ankstesnė sutartis nutrūksta, todėl būtent UAB „Šančių prekybos centras“, įsigijęs patalpas, turėjo kreiptis dėl naujos elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo tuo pačiu nutraukdamas ankstesnę sutartį. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad išsiuntė AB „Lesto“ pranešimą dėl elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimo ir išrašė UAB „Šančių prekybos centras“ sąskaitas už suvartotą elektrą, kai sužinojo, kad UAB „Šančių prekybos centras“ nesudarė naujos elektros energijos tiekimo sutarties. UAB „Šančių prekybos centras“ sąskaitas apmokėjo, taigi bankrutavusi įmonė nepatyrė turtinės žalos, taip pat nebuvo užvilkintos bankroto procedūros, todėl nėra pagrindo administratoriaus elgesį vertinti kaip neprofesionalų.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime (t. I, b. l. 174–186) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ĮBĮ 11⁷ str., 1 d. reglamentuojanti administratoriaus ir administratoriaus padėjėjo atsakomybę nei iki 2014 m. liepos 1 d., nei po 2014 m. liepos 1 d. nesikeitė. Taip pat pažymėjo, kad ne raštas pareiškėjui, o Departamento išvada, su kuria pareiškėjas buvo supažindinta elektroniniu būdu, yra skundžiamo įsakymo sudedamoji dalis.
Dėl lėšų pervedimo hipotekos kreditoriui atsakovas paaiškino, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p. įpareigoja bankroto administratorių vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Tik teismas, nustatęs nutarimo neatitiktį įstatymo reikalavimams, turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Jeigu kreditorių susirinkimo nutarimai pažeidžia bankrutuojančios įmonės teises ir teisėtus interesus ar prieštarauja ĮBĮ įtvirtintiems imperatyvams, bankroto administratorius, kaip ne tik kreditorių, bet ir bankrutuojančios įmonės teises ginantis asmuo, turi ne tik teisę, bet ir pareigą ginčyti tokius kreditorių susirinkimo nutarimus teismine tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju Administratorius su 2014 m. sausio 17 d. kreditorių komiteto posėdžio 1.2. darbotvarkės klausimu nesutinka, jo nevykdo, tačiau tokio nutarimo neskundė. Ta aplinkybė, kad kitas kreditorius dėl minėto nutarimo jau buvo pateikęs skundą, neatleidžia Administratoriaus nuo pareigos apskųsti, jo nuomone, neteisėtą ir žalingą kreditorių komiteto nutarimą. Pabrėžė, kad minėto nutarimo atitiktis teisės aktų reikalavimams ir teisėtumas yra patikrintas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartimi, o įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėjo, kad esant tokiai situacijai, kuomet kreditorių komiteto priimto nutarimo teisėtumas ir atitiktis teisės aktų reikalavimams yra patikrinta įsiteisėjusia teismo nutartimi, Departamentas, kaip bankroto administratorių priežiūrą vykdanti institucija, gali tik patikrinti, ar bankroto administratorius vykdo kreditorių komiteto ir teismo sprendimus.
Departamentas nurodė, kad 2013 m. liepos 10 d. nutarimu septintuoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta atlikti statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, remonto darbus, susitariant su pasirinktu rangovu, jog už atliktus remonto darbus bus atsiskaityta pardavus minėtą statinį, tačiau šio nutarimo pareiškėjas nevykdė. Be to, 2013 m. liepos 28 d. posėdyje kreditorių komitetas nutarė apie minėto nekilnojamojo turto pardavimą iš varžytynių paskelbti spaudoje lietuvių ir anglų kalbomis, skelbime išspausdinant parduodamo pastato nuotraukas. Šis nutarimas nebuvo tinkamai įvykdytas, kadangi skelbimai buvo spausdinti tik lietuvių kalba ir be nuotraukų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, manydamas, kad įmonės kreditorių komiteto nutarimo buvo neįmanoma įvykdyti, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl tokio nutarimo ginčijimo. Be to, pareiškėjas galėjo inicijuoti komiteto posėdį dėl šio nutarimo persvarstymo, pateikdamas įrodymus, kad kreditorių komiteto nutarimo įvykdyti nėra galimybės. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Administratorius, nurodydamas, kad jokia statybinė organizacija nesutiko atlikti remonto darbų, atsiskaitymą nukeliant iki statinio pardavimo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių tokį teiginį.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 36 str. 2 d. administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Taigi, kreditorių susirinkimas bankroto proceso eigoje gali vertinti patirtų administravimo išlaidų pagrįstumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Atkreipė dėmesį, jog bankroto procese tarp kreditorių ir bankroto administratoriaus atsirandantys teisiniai santykiai privalo būti grindžiami pasitikėjimu. Bankroto administratorius, kaip šios srities profesionalas, privalo to siekti, efektyviai vykdyti bankroto procedūrą ir susilaikyti nuo veiksmų, kurie mažintų kreditorių pasitikėjimą juo. Paaiškino, kad administravimo išlaidų patvirtinimo klausimas įmonės bankroto byloje nėra aiškus, nors bankroto procedūra vykdoma jau daugiau nei 3 metus. Departamentas pabrėžė, jog nevertino administravimo išlaidų, kurios 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimu 3.2. darbotvarkės klausimu buvo pripažintos nepagrįstomis, pagrįstumo. Šio nutarimo atitiktis teisės aktų reikalavimams ir teisėtumas patikrintas tiek Kauno apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusiomis nutartimis. Šiuo atveju, atsižvelgus į susidariusią situaciją, kad dalis įmonės administravimo išlaidų (122 654,02 Lt) tiek kreditorių komiteto nutarimu, tiek teismų įsiteisėjusiomis nutartimis buvo pripažinta nepagrįstomis, buvo vertinamas administratoriaus elgesys, veikla, vykdant Įmonės bankroto procedūrą. Pažymėjo, kad šiuo klausimu pripažinta, kad pareiškėjas nepagrįstai naudodamas įmonės administravimo išlaidas, pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) 11.3 p. įtvirtintą efektyvumo principą, kuris įpareigoja administratorių bankroto procedūros metu efektyviai naudoti žmogiškuosius, laiko ir materialinius išteklius.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas tiek kreditorių, tiek ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei. Pardavus turtą, pareiga nutraukti atitinkamas sutartis tenka būtent administratoriui, toks veiksmas pripažintinas būtinu bankroto proceso darbu. Toks Administratoriaus elgesys, kai PVM sąskaitos faktūros UAB „Šančių prekybos centras“ už suvartotą elektrą išrašytos praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo patalpų pardavimo, nepaisant to, kad reali žala kreditoriams nekilo, laikytinas mažų mažiausiai neprofesionaliu. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 44 p. nustatyta, kad savininkas, perleidęs objektą, kuriame vartojama elektros energija, kito asmens nuosavybėn, privalo nutraukti sudarytą sutartį ir iki sutarties nutraukimo dienos pranešti elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir kitą galutiniam atsiskaitymui būtiną informaciją bei visiškai atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už patiektą elektros energiją bei jos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas, už reaktyviąją energiją. Jokių išimčių sutarčių nutraukimo klausimu bankrutavusiai įmonei minėtose taisyklėse numatyta nėra.
Departamento nuomone, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) atliko ne vieną pažeidimą ir pats pripažįsta juos atlikęs, o tai rodo, kad pažeidimai atlikti sąmoningai. Kai kurie pažeidimai (kreditorių komiteto nutarimo nevykdymas dėl lėšų pervedimo hipotekos kreditoriui, nepagrįstas administravimo išlaidų panaudojimas) susiję su turtiniais kreditorių interesais, todėl negali būti laikomi nežymiais, todėl Administratoriui ir nutarta skirti nuobaudą – įspėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo UAB „Bankrotas“ atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovo Departamento atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. V-66 (t. I, b. l. 10), kuriuo pareiškėjui už ĮBĮ 11 str. 3 d. 14, 20 p. ir Elgesio kodekso 11.3 p. pažeidimus skirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Bankrotas“ yra BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ bankroto administratorius. Ginčijamas įsakymas buvo priimtas BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditoriaus AB DNB banko atstovo skundo (t. II, b. l. 129–132) dėl administratoriaus veiksmų pagrindu atlikus pareiškėjo neplaninį veiklos patikrinimą. ĮBĮ 11 str. 3 d. 14, 20 p. ir Elgesio kodekso 11.3 p. pažeidimai nustatyti atsakovui konstatavus, kad pareiškėjas, vykdydamas minėtos įmonės bankroto procedūrą, neįvykdė (pilnai neįvykdė) 2014 m. sausio 17 d. įmonės kreditorių komiteto nutarimo 1.2. klausimu, 2013 m. liepos 10 d. įmonės kreditorių komiteto nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu, 2013 m. lapkričio 28 d. įmonės kreditorių komiteto nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu, nepagrįstai naudojo įmonės administravimo išlaidas bei pardavęs įmonei priklausančias patalpas, ilgą laiką (daugiau nei 1,5 metų) nenutraukė elektros energijos tiekimo sutarties.
Visų pirma pareiškėjas teigia, kad tariamų pažeidimų padarymo metu galiojusi Taisyklių redakcija nenumatė galimybės skirti nuobaudas administratoriais esantiems juridiniams asmenims.
Pagal ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda.
Nuobaudų skyrimo tvarka nustatyta Taisyklėse. Iki 2014 m. liepos 1 d. galiojusiame Taisyklių 47 p. buvo nustatyta, kad nuobauda skiriama administratoriui, kai administratorius yra fizinis asmuo (47.1 p.). Jei administratorius yra juridinis asmuo, nuobauda skiriama įgaliotam asmeniui, atliekančiam (atlikusiam) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui. Nuobauda vadovui skiriama tik tuo atveju, jeigu tikrinant administratoriaus veiklą nustatoma, kad vadovas pažeidė teisės aktus (47.2 p.). Nuo 2014 m. liepos 1 d. Taisyklių 47 p. pripažintas netekusiu galios.
Teismas pažymi, kad Taisyklėse nustatomos procesinio pobūdžio teisės normos, o materialinė administratoriaus atsakomybė nustatyta ĮBĮ 11⁷ str. 1 d., kuri nuo 2014 m. liepos 1 d. nesikeitė. Ginčijamas Įsakymas Nr. V-66 priimtas 2014 m. liepos 16 d., remiantis 2014 m. liepos 8 d. išvada, todėl Departamento direktorius neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. ir taikyti tuo metu jau nebegaliojančias Taisyklių 47 p. nuostatas. Kaip minėta, pagal ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. viena iš šiame straipsnyje numatytų nuobaudų gali būti skiriama administratoriui. Pagal ĮBĮ 11 str. nuostatas (galiojančias nuo 2014 m. liepos 1 d.) bankroto administratoriumi, be kita ko, gali būti Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka (1 d. 4 p.). Pažymėtina, kad ir iki 2014 m. liepos 1 d. galiojusioje ĮBĮ 11 str. 1 d. buvo nustatyta iš esmės analogiška bankroto administratoriaus sąvoka. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjos argumentai, jog bankroto administratoriui, kuris yra juridinis asmuo, nuobauda negalėjo būti skiriama, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl Įsakymo Nr. V-66 motyvų teismas atkreipia dėmesį, jog VAĮ 8 str. nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, tačiau pagal VAĮ nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, sprendimo pagrindimas gali būti išdėstytas kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Įsakyme Nr. V-66 nurodytas tiek teisinis jo priėmimo pagrindas, tiek nustatyti pažeidimai, už kuriuos pareiškėjui skiriama nuobauda. Be to, Įsakyme Nr. V-66 nurodoma, kad jis priimtas atsižvelgiant į Departamento valstybės tarnautojos 2014 m. liepos 8 d. išvadą ir Administratoriaus pateiktus paaiškinimus. Su minėta išvada (t. II, b. l. 15–24), kurioje pateikti pažeidimų nustatymo motyvai, pareiškėjas supažindintas elektroniniu paštu (t. II, b. l. 14). Teismo vertinimu, 2014 m. liepos 8 d. išvada yra sudedamoji Įsakymo Nr. V-66 dalis. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomame 2014 m. liepos 24 d. rašte Nr. (6.16)A1-2784 (t. I, b. l. 11–23), su kuriuo pareiškėjui buvo atsiųstas ir skundžiamas įsakymas, yra iš esmės dar kartą išdėstoma Įsakymo Nr. V-66 motyvacija, kuri buvo pateikta ir 2014 m. liepos 8 d. išvadoje, todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad Įsakymas Nr. V-66 yra nemotyvuotas ir neatitinka VAĮ 8 str. reikalavimų.
Kaip minėta, Administratoriui nuobauda paskirta už ĮBĮ 11 str. 3 d. 14, 20 p. ir Elgesio kodekso 11.3 p. pažeidimus.
Pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. (akto redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus.
Žemesnės instancijos teismas
ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p. (akto redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) nustatė, kad administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus.
Pagal ginčui aktualios redakcijos Elgesio kodekso 11.3 p. administratorius savo veikloje vadovaujasi efektyvumo principu – administratorius, atlikdamas procedūras, turi siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek įmanoma didesne dalimi, atliekant procedūras būtų efektyviai naudojami žmogiškieji, laiko ir materialiniai ištekliai; aktyviai talkinti teismo ir kreditorių susirinkimų darbui, nevilkinti proceso savo veiksmais ar neveikimu. Šis principas negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią administratoriui gauti tinkamą apmokėjimą už atliktą darbą.
ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p. pažeidimas nustatytas atsakovui konstatavus, kad pareiškėjas neįvykdė (pilnai neįvykdė) 2014 m. sausio 17 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo 1.2. klausimu, 2013 m. liepos 10 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu, ir 2013 m. lapkričio 28 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu.
2014 m. sausio 17 d. įmonės kreditorių komiteto nutarimo 1.2. klausimu, sprendžiant administravimo išlaidų paskirstymo klausimą, buvo nutarta einamosioms administravimo išlaidoms dengti iš gautų lėšų pardavus įkeistą turtą rezervuoti 500 000 Lt sumą, o likusią sumą išmokėti AB DNB bankui (t. II, b. l. 161–173).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Administratorius įkeistą turtą pardavė už 4 712 300 Lt + PVM ir paskaičiavo, jog faktiškai patirtos administravimo išlaidos sudaro 931 704,36 Lt. Kadangi, atsižvelgiant į minėtu nutarimu patvirtintą 500 000 Lt sumą administravimo išlaidoms dengti, Administratorius patyrė 431 704,36 Lt daugiau išlaidų, jis AB DNB bankui pervedė minėta suma mažesnę pinigų sumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija minėto fakto, tačiau teigia, kad tokiu būdu vykdė ĮBĮ 36 str. 1 d. nuostatas, kurios turi aukštesnę galią nei kreditorių komiteto nutarimai. ĮBĮ 36 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 d. nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).
Teismas kritiškai vertina tokią pareiškėjo poziciją. ĮBĮ 36 str. 1 d. nustato tik administravimo išlaidų padengimo eilę, t. y. šios išlaidos turi būti padengiamos pirmiausiai, tačiau ĮBĮ 36 str. 1 d. nereiškia, kad tokiu atveju galima nesivadovauti kreditorių komiteto priimtais nutarimais išlaidų paskirstymo klausimu, tuo labiau, kad pagal ĮBĮ 33 str. 6 d., kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Taigi tai, kad Administratorius patyrė daugiau administravimo išlaidų nei buvo nutarta jam atlyginti kreditorių komitete, nesuteikia Administratoriui pagrindo nevykdyti kreditorių komiteto nutarimų.
Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad dėl 2014 m. sausio 17 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo 1.2. klausimu yra pasisakęs Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1580-436/2014 (t. I, b. l. 130–136), kuris minėtoje nutartyje pripažino, kad minėtas nutarimas darbotvarkės 1.2 klausimu, nepažeidžia kreditorių interesų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas nepagrįstai nevykdė 2014 m. sausio 17 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo 1.2. klausimu, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai pripažino Administratorių pažeidusiu ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p. nustatytą pareigą.
2013 m. liepos 10 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo septintuoju darbotvarkės klausimu buvo nuspręsta atlikti AB DNB bankas įkeisto statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Alytus, remonto darbus, susitariant su pasirinktu rangovu, jog už atliktus remonto darbus bus atsiskaityta pardavus minėtą statinį (t. II, b. l. 145–155).
Žemesnės instancijos teismas
2013 m. lapkričio 28 d. posėdyje kreditorių komitetas nutarė apie minėto nekilnojamojo turto pardavimą iš varžytynių paskelbti spaudoje lietuvių ir anglų kalbomis, skelbime išspausdinant parduodamo pastato nuotraukas (t. II, b. l. 159–160). Pareiškėjas šį nutarimą įvykdė iš dalies, kadangi skelbimai buvo išspausdinti dienraščiuose tik lietuvių kalba ir pateikti be nuotraukų (t. II, b. l. 174–176).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija fakto, kad neįvykdė ir 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimo dėl statinio remonto, tačiau teigia, kad tai įvyko dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Be to, pasak Administratoriaus, jis stengėsi vykdyti 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimą septintuoju darbotvarkės klausimu, t. y. suderino ir sudarė būtinų statinio remonto darbų sąmatą, ieškojo rangovo darbams, tačiau joks rangovas nesutiko su apmokėjimo už statinio remontą sąlygomis. Tuo tarpu dėl skelbimų apie varžytines pareiškėjas paaiškino, kad skelbimai dienraščiuose apie varžytines užsienio kalba ir su nuotraukomis būtų buvę per brangūs bei netikslingi.
Teismo vertinimu, vien formalus konstatavimas, jog Administratorius nevykdo kreditorių nutarimų, neužtikrintų bankroto administratorių veiklos priežiūros tikslo užtikrinti tinkamą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir mažinti galimų pažeidimų skaičių, todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti minėtų nutarimų neįvykdymo priežastis ir pasekmes ir ar toks kreditorių komiteto nutarimų nevykdymas / dalinis įvykdymas gali būti laikomas tokiu, dėl kurio bankroto administratoriui gali būti skiriama nuobauda.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-252-330/2015, vertindamas Administratoriaus elgesį, byloje, kurioje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditoriai AB DNB bankas ir AB „Montuotojas“ siekė pakeisti pareiškėją UAB „Bankrotas“ kitu administratoriumi, pasisakydamas apie pareiškėjo veiksmus vykdant 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimą septintuoju darbotvarkės ir 2013 m. lapkričio 28 d. kreditorių komiteto nutarimą dėl varžytinių paskelbimo, konstatavo, jog tinkamą Administratoriaus funkcijų vykdymą patvirtina aplinkybė, jog turtas buvo sėkmingai parduotas, o formalaus pobūdžio trūkumai, susiję su kreditorių nutarimo vykdymu (pvz., skelbimo be nuotraukos publikavimas ne respublikinės reikšmės laikraštyje), neturėjo įtakos nei turto realizavimo sėkmei, nei kreditorių interesų galimam pažeidimui. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Administratorius savo poziciją kreditorių nutarimo vykdymo klausimu pagrindė išsamiais ir racionaliais argumentais, kuriuos vertinti kaip vien deklaratyvius nėra pagrindo, tuo tarpu apeliantai nepaneigė Administratoriaus nurodytų kliūčių, lėmusių kreditorių nutarimo, įpareigojusio atlikti statinio remontą, neįvykdymą. Administratorius kreditorių komiteto nutarimą dėl statinio remonto bandė vykdyti, tačiau jo neįvykdymą lėmė nuo administratoriaus valios nepriklausančios aplinkybės.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d. įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi teismas neturi pagrindo daryti kitokių išvadų nei padarytos minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, t. y. šiuo atveju Administratorius savo funkcijas vykdė tinkamai, todėl 2013 m. liepos 10 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. kreditorių komiteto nutarimų dalinis įvykdymas neturėtų užtraukti atsakomybės pareiškėjui.
Kaip minėta, Įsakymu Nr. V-66 pareiškėjas taip pat pripažintas pažeidęs efektyvumo principą, įtvirtintą Elgesio kodekso 11.3 p. Šis pažeidimas nustatytas konstatavus, kad Administratorius nepagrįstai naudojo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ administravimo išlaidas.
Pažymėtina, kad 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimo 3.2 p. buvo nutarta pripažinti nepagrįstomis 122 654,02 Lt patirtų administravimo išlaidų (t. II, b. l. 145–155). Pareiškėjas šį kreditorių nutarimą apskundė teismui. Tiek Kauno apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimo 3.2 p. teisėtumą ir atitikimą ĮBĮ nuostatoms, nurodydami, kad Administratorius dokumentais nepagrindė savo išlaidų (t. II, b. l. 130–145). Tačiau, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, šiuo atveju teismai nevertino pačių išlaidų pagrįstumo, o tik pasisakė dėl kreditorių komiteto teisės priimti tokį nutarimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau minėtoje 2015 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-252-330/2015 pažymėjo, kad aplinkybę, jog minėtais teismų procesiniais sprendimais nebuvo nustatytas ir įvertintas konkretaus dydžio administravimo išlaidų panaudojimo pagrįstumo ar nepagrįstumo faktas, patvirtina BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto 2013 m. spalio 4 d. nutarimas 1 darbotvarkės klausimu, nutariant audito ir buhalterinės apskaitos įmonei pavesti atlikti išsamią visų buhalterinių dokumentų analizę ir pateikti kreditorių komitetui išvadas. Taigi vien faktas, kad 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimo 3.2 p. buvo nutarta pripažinti nepagrįstomis 122 654,02 Lt patirtų administravimo išlaidų dar nereiškia, kad Administratorius neefektyviai naudojo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ materialinius išteklius. Atsakovas nagrinėjamu atveju savo išvadą dėl Elgesio kodekso 11.3 p. pažeidimo motyvavo iš esmės tik 2013 m. liepos 10 d. kreditorių komiteto nutarimo 3.2 p., tačiau minėtų 122 654,02 Lt administravimo išlaidų pagrįstumo neanalizavo, konstatuodamas, kad jų nepagrįstumas įrodytas Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacini teismo nutartimis, taigi atsakovo pareiškėjui nustatytas Elgesio kodekso 11.3 p. pažeidimas laikytinas nepagrįstu. Be to, teismas pažymi, kad neefektyvų lėšų panaudojimą paneigia ir Administratoriaus pateikta UAB „Jungtinė auditorių kontora“ konsultacija dėl bankroto administravimo išlaidų pagrįstumo (t. III, b. l. 23–34), kurioje padaryta išvada, kad administravimo išlaidų buhalterio darbo užmokesčiui apmokėti sąmata buvo viršyta nežymiai ir dėl objektyvių nenumatytų aplinkybių – išmokėjus kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o administravimo išlaidos sandėlininko energetiko, archyvo tvarkymo darbuotojų darbo užmokesčiui mokėti neviršijo patvirtintos sąmatos. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2015 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-252-330/2015 taip pat nurodė, kad minėta auditoriaus išvada paneigia administravimo išlaidų panaudojimo neteisėtumą.
Įsakymu Nr. V-66 Administratorius taip pat pripažintas pažeidusiu ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p., nes pardavęs BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ priklausančias patalpas, ilgą laiką (daugiau nei 1,5 metų) nenutraukė elektros energijos tiekimo sutarties. Pareiškėjas pripažįsta, kad elektros energijos tiekimo sutartis buvo nutraukta pavėluotai, tačiau, jo nuomone, šios sutarties nutraukimas nepriskirtinas prie būtinų bankroto proceso darbų.
Teismo vertinimu, elektros energijos sutarties nutraukimas laikytinas viena iš turto pardavimo procedūros sudedamųjų dalių. Bankrutuojančios įmonės turto pardavimas laikytinas vienu iš būtinų bankroto proceso darbų, todėl Administratorius tinkamai vykdydamas turto pardavimą, turi pareigą pasirūpinti ir elektros energijos tiekimo sutarties nutraukimu, tuo labiau, kad tokia pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 44 p. (pastato pardavimo metu galiojusi redakcija), pagal kurį savininkas, perleidęs objektą, kuriame vartojama elektros energija, kito asmens nuosavybėn, privalo nutraukti sudarytą sutartį ir iki sutarties nutraukimo dienos pranešti elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir kitą galutiniam atsiskaitymui būtiną informaciją bei visiškai atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už patiektą elektros energiją bei jos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas, už reaktyviąją energiją. Naujasis objekto savininkas privalo kreiptis į tiekėją ir (ar) operatorių dėl naujų elektros energijos pirkimo-pardavimo ir (ar) elektros energijos persiuntimo sutarčių sudarymo. Tuo atveju, jei perleidęs objektą asmuo vengia ar dėl kitų priežasčių nenutraukia su tiekėju ir (ar) operatoriumi sudarytų sutarčių, perleidusiu objektą asmens ir tiekėjo ir (ar) operatoriaus sudarytos sutartys šiame punkte nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti nutrauktos naujojo savininko prašymu.
Sutiktina su pareiškėju, kad šiuo atveju kreditoriai žalos nepatyrė, nes naujasis parduoto pastato savininkas sutiko apmokėti elektros energijos tiekimo sąskaitas, tačiau šiuo atveju sutiktina su atsakovo pozicija, kad Administratorius elgėsi neprofesionaliai, tuo labiau, kad minėta tiekimo sutartis buvo nenutraukta net 1,5 metų po turto pardavimo, taigi darytina išvada, kad šiuo atveju ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. pareigos ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus pažeidimas Administratoriui nustatytas pagrįstai.
Atžvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Departamentas pareiškėjui nepagrįstai nustatė Elgesio kodekso 11.3 p. pažeidimą bei ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p. pažeidimą už 2013 m. liepos 10 d. ir 2013 m. lapkričio 28 d. kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą, tačiau ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. pažeidimas ir ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p. pažeidimas, susijęs su 2014 m. sausio 17 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo 1.2 klausimu vykdymu, nustatyti pagrįstai.
Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. bankroto administratoriui gali būti skiriamas įspėjimas arba viešas įspėjimas. Nors dalį pažeidimų atsakovas konstatavo nepagrįstai, tačiau ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. pažeidimas ir ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p. pažeidimas, susijęs su 2014 m. sausio 17 d. BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditorių komiteto nutarimo 1.2 klausimu vykdymu, laikytini esminiais Administratoriaus veiklos trūkumais, kurių padarymas nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjui jokios atsakomybės. Šiuo atveju pareiškėjui buvo paskirta švelnesnė iš galimų skirti nuobaudų, todėl darytina išvada, kad paskirta nuobauda yra adekvati padarytam pažeidimui, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos UAB „Bankrotas“ skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos UAB „Bankrotas“ skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.