Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), deklaruotos ir gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn):

1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems matams;

2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 1 metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 metams;

3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį – 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 ir 6 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta subendrinta 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis bausmės vykdymas atidėtas 2 metams;

4) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 10 MGL (376,60 eurų) dydžio bauda;

5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 2 dalį – 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas;

6) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį – 3 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

7) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį – 30 parų arešto bausme (2023 m. vasario 7 d. atliko paskirtą bausmę),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. Š. mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jam sveikatą, o būtent: jis, 2023 m. rugpjūčio 31 d., apie 19.30 val., ties (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavęs Ą. C. į galvos sritį, sukėlė Ą. C. fizinį skausmą ir padarė muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais R. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad R. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Tokia išvada darytina byloje surinktus ir ištirtus įrodymus sugretinus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą. Teisme duodamas parodymus, kaltinamasis R. Š. savo kaltę pripažino ir parodė, kad įvykio dieną jis (R. Š.) buvo vienas, sėdėjo ant suoliuko, laukė draugo, kuomet atėjo nukentėjusysis, kuris buvo ne vienas, nukentėjusiojo draugas stovėjo atokiau, bet nukentėjusysis prie jo (R. Š.) priėjo vienas. Nukentėjusysis buvo neadekvatus, atsistojo per arti prie jo (R. Š.), nukentėjusiajam iš burnos pradėjo kristi putos, jis pradėjo rėkauti, kalbėjo kažkokias nesąmones. Jis (R. Š.) žinojo, kad nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) ir kad jis vartoja narkotines medžiagas, nežinojo, ko iš tokio žmogaus galima tikėtis, nes šis galimai buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, jautėsi nesaugiai, todėl trenkė nukentėjusiajam, kad šis atstotų, tai buvo kaip gynybos instinktas. Sudavė kumščiu, tiesiai į veidą, nukentėjusysis nebuvo nukritęs, truputį bėgo kraujas. Nežino savo smūgio stiprumo, mano, kad nukentėjusiajam galėjo skaudėti. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaltinamas panašiai nupasakojo situaciją, taip pat teigė, kad nukentėjusysis prie jo priėjo jam (R. Š.) sėdint ant suoliuko, nukentėjusysis jam atrodė neadekvatus, agresyvus, kažką rėkė, priėjo labai arti, todėl jis (R. Š.), galvodamas, kad nukentėjusiajam dėl (duomenys neskelbtini) prasidėjo agresijos priepuolis, pastarąjį nuo savęs atstūmė ir, tai darydamas, jam pateikė ranka į veidą. Taigi, tiek apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis R. Š. iš esmės pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo bei kaltinime nurodytas šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kad žodinio konflikto metu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į galvos sritį), tačiau teigė, jog minėtą konfliktą iniciavo būtent nukentėjusysis, kuris, jam (R. Š.) sėdint ant suoliuko, priėjo prie jo ir elgėsi neadekvačiai, agresyviai, šaukė, jam iš burnos krito putos, atrodė apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, todėl jis nukentėjusiajam sudavė smūgį, kad šis pasitrauktų. Tačiau nukentėjusysis Ą. C., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, situaciją nupasakojo atvirkščiai, o būtent, kad jis (Ą. C.) sėdėjo ant suoliuko įvykio vietoje, kuomet atėjo ir šalia jo ant kito suoliuko atsisėdo kaltinamasis, kuris buvo su savo draugu, ir šiedu vartojo alkoholinius gėrimus Pamatęs kaltinamąjį, jis (Ą. C.) iš karto atsistojo ir pradėjo eiti link namų, kadangi jis kaltinamojo bijojo, nes šis ne pirmą kartą yra jį (Ą. C.) užpuolęs. Kai kaltinamasis pamatė, kad jis (Ą. C.) pradėjo eiti link namų, kaltinamasis jam liepė ateiti ir duoti cigaretę, jis (Ą. C.) kaltinamajam cigaretę davė, po ko kaltinamasis kairės rankos kumščiu vieną kartą trenkė jam (Ą. C.) į viršutinę lūpą, po smūgio nukrito ant žemės ir pajuto didelį skausmą, viršutinės lūpos srityje ir pradėjo stipriai bėgti kraujas, sąmonės praradęs nebuvo. Po smūgio kaltinamasis jam dar grasino ir jį išvadino necenzūriniais žodžiais. Jis (Ą. C.) išėjo namo, o kaltinamasis su savo draugu išėjo iš kiemo. Taigi, pagal nukentėjusiojo nupasakotą įvykių versiją, konflikto iniciatorius buvo ne jis (Ą. C.), o kaltinamasis R. Š., kuris priėjo prie jo (Ą. C.), sėdinčio kieme ant suoliuko. Šioje dalyje kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, kadangi abu asmenys vienas kitą kaltina konflikto iniciavimu. Prieštaravimams pašalinti teismas remiasi liudytojo B. G. parodymais, kuris nurodė, kad įvykio metu vaikščiojo su savo mažamete dukra vaikų žaidimų aikštelėje ir tuo metu pastebėjo ant suoliuko sėdintį iš matymo pažįstamą vyrą, prie kurio priėję kiti du nepažįstami vyrai kažko kabinėjosi prie jo, kalbino ir jį provokavo jį filmuodami. Vienas iš jų, iškėlęs telefoną į viršų, asmenį filmavo, o kitas kažką jam aiškino, ką tiksliai, jis nežino ir kokie šių vyrų buvo veiksmai, jis gerai nematė. Kadangi nuo tos vietos stovėjo maždaug už 10 metrų, tik girdėjo, kaip vyrai bendravo. Vienas iš vyrų atrodė agresyvus ir, priėjęs prie iš matymo jam pažįstamo vyro, kažką mosikavo rankomis, šis pasakė, kad su juo nekalbės ir bandė eiti link savo laiptinės, prie (duomenys neskelbtini) namo. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad liudytojo B. G. minimas iš matymo jam pažįstamas vyras, kuris bandė šalintis link savo laiptinės, yra būtent Ą. C., gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), o ne kaltinamasis, kuris minėtame name negyvena. Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato 3-iojo veiklos skyriaus tyrėjos O. Z. 2023 m. rugsėjo 1 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės, kad tas pats asmuo B. G. jai nurodė, jog matė, kaip 2023 m. rugpjūčio 31 d. prie Ą. C., kuris sėdėjo ant suoliuko, priėjo vyras ir jie bendravo, apie ką, nurodyti negali, nes negirdėjo, o kitas vyras, kuris stovėjo toliau, viską filmavo su telefonu. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojo B. G., kuris yra vienintelis šioje byloje nesuinteresuotas asmuo, matęs įvykį, parodymais yra patvirtinta būtent nukentėjusiojo, o ne kaltinamojo nupasakota įvykio versija, teismas vadovaujasi Ą. C. duotais parodymais, kad žodinį konfliktą tarp asmenų iniciavo R. Š., kuris priėjo prie nukentėjusiojo, sėdinčio ant suoliuko. Nors liudytojas B. G. nurodė, kad nematė smurtinių veiksmų tarp asmenų, galimai nes jo dėmesys buvo nukreiptas kitur ir visą laiką asmenų nestebėjo, tačiau pažymėtina, kad byloje ir nėra prieštaravimo dėl to, kad kaltinamasis nukentėjusiojo atžvilgiu atliko kaltinime nurodytus smurtinius veiksmus, šias aplinkybes pats kaltinamasis pripažino, tačiau, remiantis liudytojo B. G. parodymais, paneigtina kaltinamojo R. Š. gynybinė versija, kad smūgį Ą. C. jis sudavė, nes Ą. C. prie jo pristojo ir elgėsi neadekvačiai bei agresyviai.

Be minėtų asmenų parodymų, R. Š. kaltę patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai duomenys: Ą. C. pareiškimas, įvykio vietos, asmens ir kitų objektų apžiūros protokolai bei specialisto išvada, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas pripažįsta įrodyta, jog R. Š., 2023 m. rugpjūčio 31 d., apie 19.30 val., ties (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu sudavęs Ą. C. į galvos sritį, sukėlė Ą. C. fizinį skausmą ir padarė muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokie kaltinamojo R. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Bausmės skyrimas ir kardomosios priemonės

Skirdamas bausmę kaltinamajam R. Š., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas vienas nesunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai, nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nors kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu savo kaltę iš esmės pripažino ir formaliai nurodė, kad gailisi dėl savo veiksmų, tačiau nurodė, kad neatsiprašė ir nenori atsiprašyti nukentėjusiojo. Įvertinus kaltinamojo duotus paaiškinimus matosi, kad kaltinamasis savo veiksmus vertina nepakankamai kritiškai, bando dalį kaltės perkelti nukentėjusiajam, teigdamas, kad nukentėjusysis jo atžvilgiu elgėsi neadekvačiai ir agresyviai, dėl ko ir sudavė šiam smūgį. Visgi, minėta kaltinamojo versija nepasitvirtino ir buvo paneigta kitais byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo vertinti, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir dėl to nepripažįsta šios aplinkybės kaip lengvinančios jo atsakomybę. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį – teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn) 7 kartus, taip pat ir už kitokio pobūdžio nusikaltimą asmens sveikatai, bausmes atlikęs, teistumas neišnykęs (b. l. 117-127), baustas administracine tvarka, daugiausia už smulkaus pobūdžio administracinius nusižengimus, turintis nesumokėtų baudų (b. l. 104-115), nedirbantis (b. l. 102), registruotas Užimtumo tarnyboje (b. l. 101).

Atsižvelgdamas į padarytą nusikalstamą veiką ir kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes, į tai, kad kaltinamasis yra anksčiau ne kartą teistas, tačiau iš ankstesnių teistumų ir jo atžvilgiu taikytų bausmių nepasimokė, reikiamų išvadų nepadarė, pakartotinai nusikalto padarydamas šiame nuosprendyje aptariamą nusikalstamą veiką praėjus tik šiek tiek daugiau nei pusei metų nuo paskutinės bausmės atlikimo, kas rodo, kad kaltinamasis akivaizdžiai nerodo noro keisti savo elgesio ir ši jo padaryta nusikalstama veika yra ne atsitiktinis elgesys, o susiformavusių antivisuomeninių nuostatų išraiška, teismas vertina, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti tik paskyrus kaltinamajam R. Š. griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, kurios terminas nustatytinas didesnis už sankcijos vidurkį. Kadangi baudžiamoji byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, kaltinamasis pripažino savo kaltę, galutinė jam skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnio 1 dalis).

Teismo vertinimu, taikyti BK 75 straipsnio 2 dalį ir atidėti kaltinamajam paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo. Kaip jau minėta, kaltinamasis anksčiau yra teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn) 7 kartus, iš jo teistumų istorijos matyti, kad jo atžvilgiu ne kartą buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau kaltinamasis teismo suteikto pasitikėjimo nepateisindavo, nusikalsdavo pakartotinai, ir šį kartą padarė naują tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kaip jau minėta, praėjus tik šiek tiek daugiau nei pusei metų nuo paskutinės bausmės atlikimo, todėl teismas neturi pagrindo manyti, jog ir šiuo atveju bausmės tikslai kaltinamojo atžvilgiu gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo R. Š. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Kaltinamajam R. Š. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintina pradėjus vykdyti šį nuosprendį.

Vadovaujantis BPK 109 straipsniu asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Šioje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 39,38 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, susidariusios dėl nukentėjusiojo Ą. C. gydymo, taip pat prašydami priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad dėl patirtų sužalojimų Ą. C. buvo gydomas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, suteiktų gydymo paslaugų kaina – 39,38 Eur (b. l. 56-57). Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam Ą. C. minėtas sužalojimas (muštinė žaizda viršutinėje lūpoje) buvo padarytas būtent dėl kaltinamojo R. Š. nusikalstamų smurtinių veiksmų, taigi, Vilniaus teritorinės ligonių kasos patirta 39,38 Eur turtinė žala, susidariusi dėl nukentėjusiojo Ą. C. gydymo, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kaltinamojo R. Š. padaryta nusikalstama veika, todėl R. Š. yra atsakingas už šios žalos padarymą ir privalo ją atlyginti. Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas ir priteistinas iš kaltinamojo R. Š. pilna apimtimi.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Nors šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-144/2014, Nr. 2K-4-699/2015; 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019). Atsižvelgiant į tai, iš kaltinamojo R. Š. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai, kartu su 39,38 Eur turtinės žalos atlyginimu priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Taip pat šioje byloje nukentėjusysis Ą. C. pareiškė 700 Eur dydžio civilinį ieškinį dėl įvykio metu jam padarytos neturtinės žalos (b. l. 40). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis dėl civilinio ieškinio nurodė, kad kaltinamasis jį užpuolė ne pirmą kartą, jis ir anksčiau jam (Ą. C.) buvo sudavęs. Tą kartą kaltinamasis buvo stipriai neblaivus, todėl jis (Ą. C.) pagalvojo, kad kaltinamajam atleis. Todėl jis nuo kaltinamojo nukentėjo jau ne pirmą kartą. Neturtinė žala kilo to smūgio pasėkoje. Jis (Ą. C.) yra gydęsis (duomenys neskelbtini), nes jam yra (duomenys neskelbtini). Po įvykio jam sustiprėjo nerimas ir panikos atakos, jis turėjo pirkti vaistus, būtent po šių įvykių turėjo atsigulti į ligoninę. Dokumentų įstaiga neduoda, gal teismui ir išduotų, tačiau tuos įrašus mato tik gydytojai psichiatrai. Po šio įvykio jam pablogėjo sveikata, (duomenys neskelbtini), jis bijojo išeiti į lauką. Iš kaltinamojo pusės teisiamojo posėdžio metu girdėjo melo. Jam kilo nepatogumai, reikėjo siūti lūpą, bet jis atsisakė, sužalojimas buvo matomas, taip pat pablogėjo jo emocinė būsena, jis tapo labiau užsidaręs savyje, atsirado nerimas, baimė, panikos priepuoliai, sutriko miego kokybė, keldavosi naktimis, pablogėjo šeimos santykiai, buvo išrašyti vaistai. Daug kas susideda. Dėl to taip įvertino civilinį ieškinį.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis R. Š. nukentėjusiojo civilinio ieškinio nepripažino, nurodė, kad, jo nuomone, suma yra per didelė, negali įvertinti, kokia būtų tinkama suma, bet tikrai ne 700 Eur, jis nukentėjusiajam nieko stipraus nepadarė.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. (CK 6.250 straipsnis). Šios žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt., nustatant protingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį, tačiau nesudarant galimybės iš to neteisėtai pasipelnyti. Todėl CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, atlyginant ir apskaičiuojant neturtinę žalą tiesiogiai negali būti taikomas, nes neturtinės žalos įvertinti pinigais tiksliai negalima.

Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsižvelgtina į nukentėjusiojo patirtus dvasinį sukrėtimą, nepatogumus ir išgyvenimus, turėtus nepatogumus, emocinę depresiją ir pažeminimą, taip pat tiek į nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo turtinę padėtį.

Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis Ą. C. akivaizdžiai patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, baimę, stresą ir pažeminimą. Nukentėjusysis buvo užpultas kieme prie savo namų, jam buvo suduotas vienas smūgis į galvos sritį, dėl ko jis patyrė skausmą ir sužalojimą gerai matomoje vietoje (veide). Dėl šių aplinkybių teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis dėl kaltinamojo smurtinių nusikalstamų veikų patyrė neturtinę žalą. Tačiau, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, bei į tai, kad byloje negauta įrodymų, kad nukentėjusysis dėl patirtų išgyvenimų patyrė ilgalaikį sveikatos pablogėjimą ar emocinę depresiją, nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, priteisiant iš kaltinamojo R. Š. nukentėjusiajam Ą. C. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestinas.

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: vokas su CD laikmena, kurioje yra BPC garso įrašas (b. l. 144) – paliktinas saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 – 305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinus trečdaliu, paskirti R. Š. galutinę 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo R. Š. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Kaltinamajam R. Š. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti pradėjus vykdyti šį nuosprendį.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš kaltinamojo R. Š. 39,38 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Nukentėjusiojo Ą. C. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš kaltinamojo R. Š. 500 Eur nukentėjusiojo Ą. C. naudai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: voką su CD laikmena, kurioje yra BPC garso įrašas – palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.