Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudž. byla Nr. 1A-155-485/2016 Teisėjas Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00330-2014-8

2016 m. kovo 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistojo V. V. V. gynėjai advokatei Alvydai Medišauskienei, nuteistojo E. D. gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 5 metams.

Paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – suimant jį teismo salėje.

E. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams ir 6 mėnesiams.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. V. ir E. D. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. spalio 5 d. apie 21.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), gyvenamoje zonoje, (duomenys neskelbtini), be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamiesi įžūliai, veikdami bendrai, turėdami vieningą tyčią, t. y. tyčia sudavė nukentėjusiajam L. D. į sprandą, taip sukeldami jam fizinį skausmą ir įstūmė į laiptinę, kur E. D. sudavė L. D. nemažiau 17 smūgių rankomis ir kojomis bei tyrimo nenustatytu metaliniu įrankiu į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais su V. V. V. sukėlė fizinį skausmą L. D. ir padarė kraujosruvas akių vokuose, abiejų žąstų, abiejų menčių ir abiejų blauzdų srityse, nubrozdinimus kairio dilbio srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. V. V. ir E. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Taikant BK 284 straipsnio 1 dalį taip pat būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje viešąja vieta pripažįstamos ir laisvės atėmimo įstaigos teritorijoje esančios bendrojo naudojimosi vietos, gyvenamosios zonos nuteistųjų bendrabučio laiptinė, tarp jų ir nuteistųjų gyvenamosios patalpos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2004, 2K-159/2009, 2K-27/2013, 2K-116-895/2015). Taigi, nagrinėjamu atveju nusikalstami veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini), kur kiti nuteistieji dėl V. V. V. stovėjimo prie uždarų durų ir liepiant jiems eiti, neturėjo galimybės patekti į laiptinę, kurioje tuo metu E. D. mušė L. D..

Pažymėtina, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-416/2013, 2K-491/2013). Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuteistieji smurtinius veiksmus atliko viešoje vietoje, greta būnant kitiems nuteistiesiems, kurie nors ir negalėjo patekti į laiptinę, bet girdėjo ir suvokė, kas laiptinėje vyksta, buvo verčiami šalintis nuo nusikaltimo vietos, o po to ir nešti vandenį, skirtą nukentėjusiojo gaivinimui. Visa tai kėlė nesaugumo ir baimės jausmą.

Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu ir neginčytina, jog nusikaltimas padarytas dalyvaujant bei veikiant V. V. V. bendrai su E. D.. Bendrininkavimas šiame kontekste akivaizdus ir patvirtintas liudytojų parodymais, nors abu nuteistieji tai neigia. Teismas teisingai įžvelgė, kad kaltinamųjų pasirinkta gynybine taktika siekiama bendro tikslo – kad V. V. V. visiškai išvengtų atsakomybės ir ši versija atmesta kaip nelogiška, nenuosekli bei nepatvirtinta jokiais įrodymais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuteistieji, nukentėjusysis bei liudytojai atlieka laisvės atėmimo bausmes tuose pačiuose pataisos namuose kur galioja atskiros savitarpio bendravimo taisyklės, dėl ko ne visi yra suinteresuoti duoti teisingus parodymus. Tai ypač matyti vertinant N. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje. Dėl šios priežasties kai kurie liudytojai, iš baimės ar turėdami kitų motyvų, gali slėpti tikruosius faktus ir išgyvenimus, patirtus įvykio metu. Taigi, nors tiesiogiai nukentėjusysis nekelia pretenzijų V. V. V., tačiau kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl bendrų V. V. V. ir E. D. veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. nuteistųjų veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis tinkamai teisiamajame posėdyje ištirtų ir pagal teismo vidinį įsitikinimą, nulemtą nešališku ir objektyviu visų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimu, įvertintų įrodymų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) visuma, paneigia apelianto apeliacinio skundo argumentus, kad jis nusikalstamojoje veikoje nedalyvavo ir smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo. Bylą nagrinėjusio teismo nustatytomis aplinkybėmis padaryta veika atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius (BK 284 straipsnis 1 dalis) ir tinkamai kvalifikuota V. V. V. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas V. V. V. atžvilgiu atmetamas.

Apeliantas E. D. kaltės dėl panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį L. D. neneigia, tačiau ginčą kelia dėl netinkamo straipsnio inkriminavimo. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija patvirtino pirmos instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, todėl konstatuoti, jog E. D. padaryti nusikalstami veiksmai turėtų būti inkriminuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, kadangi nusikaltimas jo atžvilgiu inkriminuotas tinkamai.

Apeliantas skundą motyvuoja, kad teismo nuosprendis grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jis nebuvo grindžiamas vien nukentėjusiojo parodymais, kadangi nagrinėjimo metu buvo apklausti ir du liudytojai, tiriama rašytinė medžiaga, įrodymai, daromas jų vertinimas tiek atskirai, tiek byloje surinktų įrodymų visuma, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso normos.

Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas V. V. V. ir E. D. kaltais, vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Taip pat apeliantas E. D. kelia bausmės individualizavimo klausimą ir teigia, kad apeliacinio skundo metu ir baigiamosiose kalbose yra pilnai prisipažinęs ir gailisi padaręs šį nusikaltimą.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Vertinant bylos medžiagą, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad E. D. kaltę pripažįsta tik slegiamas neginčijamų įrodymų naštos ir gailisi nenuoširdžiai, kadangi ir toliau teismo salėje žemino nukentėjusįjį (t. 2, b. l. 15). Šių aplinkybių visumoje akivaizdu, kad teismas tinkamai įvertino lengvinančių aplinkybių nebuvimo faktą ir tai motyvavo.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismų praktikoje konstatuota, kad bausmė turi būti proporcinga nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl skiriant bausmes negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba bei vieta vertybių hierarchijoje. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į skundžiamame nuosprendyje išdėstytas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes (anksčiau teistas 5 kartus, pataisos įstaigos administracijos charakterizuojamas itin neigiamai, nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės metu), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje), į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įvertinusi šias aplinkybes ir atsižvelgus į BK 41 straipsnio 2 dalį, buvo tinkamai paskirta griežčiausia inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, bausmės dydį nustatant didesnį už vidurkį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir laikyti ją aiškiai per griežta bei švelninti nėra pagrindo.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. V. V., išlaidas sudaro 54,08 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. V. V. nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų Vytauto V. V. ir E. D. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.