- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- 2K-614/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Dalia Bajerčiūtė (pran.), Viktoras Aidukas
- Nuteistasis
- J., J. J., A. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su neatlikta bausme, paskirta Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nuosprendžiu ir pakeista Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams septyniems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas A. B. kasacine tvarka nesiskundžia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 16 d., apie 23.15 val., veikdamas kartu su A. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Kėdainiuose, prie 94-ojo namo J. Basanavičiaus gatvėje, siekdamas išvengti sulaikymo įtariant jį (ir A. B.) tyčia sugadinus svetimą turtą, nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams vykti į Kėdainių rajono policijos komisariatą ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio pareigūnams D. Č. ir E. S., t. y. J. J., plūsdamasis necenzūriniais žodžiais, tris kartus pastūmė E. S., dėl to šis atsitrenkė į namo sieną, po to vieną kartą smogė kumščiu D. Č. į dešinį petį bei sugriebęs tampė jį už striukės.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis J. J. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutartį ir bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes nagrinėjant bylą padaryta esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismai, pažeisdami BPK 44 straipsnio ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus tyrė neišsamiai ir šališkai, nes vertino tik kasatorių kaltinančias ir nepaisė jį teisinančių aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai patikrino nuteistojo apeliacinį skundą ir dėl to pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasatoriaus įsitikinimu, teismų ištirti ir įvertinti įrodymai nepatvirtina, kad jis padarė BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl nuteistas nesant BK 2 straipsnio 3 dalyje nurodytų baudžiamosios atsakomybės pagrindų.
Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiaisiais pripažinti policijos pareigūnai – D. Č. ir E. S., pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos XII skirsnio nuostatas kreipdamiesi į asmenis privalo prisistatyti, bendrauti mandagiai, aiškiai išdėstyti kreipimosi priežastį ir tikslą, išaiškinti įtariamam asmeniui jo padaryto pažeidimo esmę; taikydami pažeidėjams administracinio poveikio priemones privalo išaiškinti jų teises, suteikti galimybę paaiškinti savo veiksmus, o įvertinus įvykio dalyvių psichinę bei emocinę būseną, prireikus leisti jiems nusiraminti ir jų išklausyti vėliau. Pasak kasatoriaus, šių reikalavimų policijos pareigūnai D. Č. ir E. S. nesilaikė, tai lėmė konfliktinę situaciją ir kasatoriaus elgesį jį sulaikant. Kasatorius nurodo, kad jis į J. Basanavičiaus gatvę prie 92-ojo namo atvyko padėti sužalotam draugui A. B. parvykti į namus ir nebuvo susijęs su prieš tai įvykusiais incidentais (jam nepareikšti įtarimai nei dėl išdaužto automobilio lango, nei dėl netoliese vykusių muštynių). Dėl to kasatoriui pareigūnų veiksmai bandant jį sulaikyti buvo nesuprantami. Tačiau pareigūnai D. Č. ir E. S. iš karto vietoje nepaaiškino sulaikymo priežasčių, neleido jam pačiam pasiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis atsidūrė įvykio vietoje. Nors kasatorius verkdamas prašė tai išsiaiškinti (šią aplinkybę patvirtina liudytoja N. Z.), pareigūnai į kasatoriaus psichinę būseną neatsižvelgė, elgėsi šiurkščiai – jis buvo stumdomas, verčiamas paklusti reikalavimams vykti į policijos įstaigą. Abiejų instancijų teismai šių svarbių įvykio aplinkybių nesiaiškino ir nevertino tuo aspektu, ar nukentėjusiųjų veiksmai buvo teisėti, atitinkantys Policijos patrulių veiklos instrukcijoje keliamus reikalavimus.
Pasak kasatoriaus, pareigūnų parodymai apie tai, kad jis aktyviai priešinosi, prieštarauja liudytojų parodymams, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino. Kasatorius teigia, kad taip pat neatitinka tikrovės D. Č. ir E. S. parodymai, jog jį (J. J.) ir A. B. rado J. Basanavičiaus g. 92-ojo namo pirmoje laiptinėje, nes iš tiesų jiedu laiptinėje nesislėpė, tam nebuvo priežasčių. Kasatoriaus nuomone, taip kalbėdami policijos pareigūnai stengiasi pateisinti savo neteisėtus veiksmus, t. y. jo ir A. B. sulaikymą.
Kasatorius pabrėžia, kad jo sulaikymas buvo neteisėtas dar ir dėl to, kad nebuvo jokio pagrindo įtarti jį pažeidus viešąją tvarką ar padarius kokį nors nusikaltimą. Iš D. Č. ir E. S. parodymų aišku, kad jiems apie pažeidėjus (kur jie yra) nurodė namo gyventojas, tačiau ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai šio asmens (kurio gyvenamąją vietą žinojo, jį matė) nenustatinėjo. Šių aplinkybių nesiaiškino ir abiejų instancijų teismai.
Be to, sprendžiant taikytos prievartos priemonės teisėtumo klausimą, teismai privalėjo vadovautis ir Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsniais, nustatančiais šių priemonių rūšis ir jų naudojimo pagrindus.
Pasak kasatoriaus, tai kad teismai nesiekė ištirti visų reikšmingų aplinkybių, nevertino įrodymų taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, rodo, jų šališkumą ir siekimą pateisinti pareigūnų neteisėtus veiksmus.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai padarė ne tik esminių BPK pažeidimų, bet ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. kvalifikavo jo veiką. BK 286 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, jei tai susiję su fiziniu smurtu ar grasinimu tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas – tai aktyvūs veiksmai, kuriais priešinamasi teisėtiems valstybės ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalavimams. Pasipriešinimas fiziniu smurtu – tai tokie veiksmai, kuriuos kaltininkas padaro tyčia suduodamas smūgius ar padarydamas kūno sužalojimus. Grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą – tai kaltininko veiksmai arba pasisakymai, rodantys realų ketinimą tuoj pat jį panaudoti. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už pasipriešinimą policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Administracinė atsakomybė kyla, kai pasipriešindamas pažeidėjas nenaudoja fizinio smurto ir negrasina tuoj pat jį panaudoti; pavyzdžiui, grasina susidoroti ateityje, padaryti turtinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo nenutraukdamas viešosios tvarkos pažeidimo, spyriojasi, nesileidžia būti vedamas į policijos automobilį ir pan. Taigi pagrindinis kriterijus, atribojantis atsakomybę pagal BK 286 straipsnį ir ATPK 187 straipsnio 1 dalį, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas.
Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės, veikos kvalifikavimo klausimus, turi būti neginčijamai įrodytas fizinio smurto panaudojimas tyčia, siekiant pasipriešinti pareigūnų teisėtiems reikalavimams, veiksmų bei grasinimų žodžiu (taip pat necenzūrinių žodžių) pobūdis.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad jis neturėjo tikslo priešintis, nes jokio nusikaltimo nepadarė, smurto prieš pareigūnus nenaudojo ir negrasino jo panaudoti, o tik siekė išvengti sulaikymo. Teismai turėjo pasisakyti, kokie būtent veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes vien tik sudavimas į petį ir pastūmimas (net jei teismai ir laiko šiuos veiksmus esant nustatytus) negali būti vieninteliai vertinimo kriterijai. Be to, teismai neteisingai vertino necenzūrinių žodžių vartojimą, nes keiksmažodžiais nuteistasis J. J. nesiekė įžeisti pareigūnų, o tik reiškė pasipiktinimą dėl neteisėtų, jo nuomone, pareigūnų veiksmų jį sulaikant; vartoti necenzūriniai žodžiai nebuvo ir grasinimas ateityje sukompromituoti policijos pareigūnus ar jų šeimos narius ar kitaip jiems pakenkti.
Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas jį galioti neįvertino įrodymų visumos šių požymių kontekste.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo J. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą atmesti, nes nagrinėjant bylą BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.
Prokuroras mano, kad J. J. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje. Tokia išvada padaryta išsamiai ir nešališkai įvertinus visus reikšmingus bylos duomenis, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos. Abiejų instancijų teismai motyvuotai atmetė nuteistojo versiją, esą jis tyčia nesmurtavo prieš nukentėjusiuosius D. Č. ir E. S., o pastarųjų veiksmai ir reikalavimai buvo neteisėti. Sprendimuose išsamiai aptarti nuteistųjų J. J. ir A. B., nukentėjusiųjų, liudytojų (tarp jų ir N. Z.) parodymai, kiti bylos įrodymai (teismo medicinos specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolų duomenys). Konstatuota, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl įvykio aplinkybių konkretūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl, prokuroro nuomone, ginčijamos bylos aplinkybės įvertintos, pateikiant motyvuotas išvadas dėl jų. Kasatoriaus subjektyvus įrodymų vertinimas ir nesutikimas su teismų išvadomis nėra pagrindas pripažinti teismų sprendimus nepagrįstais.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (jie analogiški kasacinio skundo argumentams), palygino byloje surinktą medžiagą, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, todėl kasatoriaus teiginiai, kad jo apeliacinis skundas išnagrinėtas neišsamiai, kad nepašalinti prieštaravimai ir abejonės, yra nepagrįsti.
Priešingai nei tvirtina kasatorius, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį, kuriame numatyta atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai, subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia, kai kaltininkas supranta savo veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti.
Byloje nustatytos aplinkybės, kad J. J. panaudojo fizinį smurtą pasipriešindamas valstybės tarnautojams – tarnybines pareigas vykdžiusiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio pareigūnams D. Č. ir E. S. Šie, būdami valstybės tarnautojai ir turėdami viešojo administravimo įgaliojimus, įvykio metu vykdė savo tarnybines funkcijas. Nustatyta, kad D. Č. ir E. S., antrą kartą atvykę į įvykio vietą pagal gyventojų pranešimą apie netinkamą vyrų elgesį gadinant kieme stovintį automobilį, rado automobilį su išdaužytais stiklais bei neblaivius įtariamuosius J. J. ir A. B. (juos nurodė policiją iškvietęs gyventojas). Kai pareigūnai pasiūlė įtariamiesiems vykti į policijos komisariatą išsiaiškinti aplinkybių, šie iš karto pradėjo elgtis agresyviai, nepakluso tokiam reikalavimui. Akivaizdu, kad pareigūnai nurodytoje situacijoje turėjo pagrindą įtarti kasatorių padarius nusikalstamą veiką ir reikalauti vykdyti nurodymą, todėl pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir adekvatūs. Duomenų, kad nukentėjusiųjų elgesys J. J. atžvilgiu neatitiko norminių aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnų veiklą, byloje nėra. Kasatorius privalėjo vykdyti teisėtus pareigūnų reikalavimus, tačiau pasielgė priešingai – iš karto pradėjo keiktis, į prašymus nurimti nereagavo, panaudojo fizinį smurtą (kelis kartus pastūmė E. S. ir sudavė kumščiu D. Č. į petį). Todėl visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius suprato, jog priešinasi teisėtam pareigūnų reikalavimui ir sąmoningai naudoja fizinį smurtą prieš juos, atliekančius savo tarnybines pareigas, bei norėjo taip veikti (veikė tiesiogine tyčia).
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nuteistojo veiksmai prieš policijos pareigūnus negali būti vertinami kaip veiksmai, užtraukiantys administracinę atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui, einančiam jam pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai konstatuojami tada, kai savo pobūdžiu jie nėra tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė (ATPK 9 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką administracinė atsakomybė atsiranda, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, o, pavyzdžiui, grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007). Tačiau šioje byloje nustatytos priešingos aplinkybės, todėl atsakomybė pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį negalima.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad nuteistojo J. J. kasacinis skundas nepagrįstas.
Dėl BPK pažeidimų
Kasacinio skundo teiginiai dėl padarytų BPK 44 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų argumentuojami tuo, kad įrodymai ištirti neišsamiai, įvertinti šališkai (nes kreiptas dėmesys tik į kasatorių kaltinančias aplinkybes, neatsižvelgta į jį teisinančius bylos duomenis). Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma J. J. apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės kasacinio skundo dalis dėl esminių BPK pažeidimų grindžiama deklaratyviais teiginiais. Vienintelis argumentas, susijęs su neišsamiu bylos įrodymų ištyrimu, yra tai, kad nebuvo išaiškintas ir apklaustas asmuo, nurodęs į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, kur slepiasi asmenys, kurie galbūt gadino kieme stovėjusį automobilį. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti visi įrodymai, kurių pagrindu nustatyta, kokiu tikslu į įvykio vietą (du kartus) vyko policijos pareigūnai ir ką atvykę aptiko, kokių veiksmų ėmėsi bei kaip į tai reagavo kasatorius. Taigi, atvykus jiems antrą kartą ir pamačius J. Basanavičiaus gatvėje prie 94-ojo namo stovintį išdaužtais langais automobilį, o šalia jo – baldų porankius, vyriškis pro atvirą laiptinės langą pareigūnams pasakė, kad įtariami asmenys yra laiptinėje, kur iš tikrųjų ir aptiktas J. J. bei kitas nuteistasis A. B.. Nuo šio momento ir prasidėjo incidentas tarp pastarųjų ir policijos pareigūnų, siekusių išsiaiškinti svetimo turto (automobilio) sugadinimo aplinkybes bei tuo įtariamus asmenis. Taigi šiuo atveju minėto vyriškio tapatybės nustatymas ir jo, kaip liudytojo, apklausa neturi svarbos sprendžiant kasatoriaus kaltės ir atsakomybės dėl pasipriešinimo policijos pareigūnų reikalavimams klausimus, todėl nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nepažeidė BPK nuostatų, reikalaujančių išsamiai ištirti byloje įrodinėtinas aplinkybes. Priešingai, visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, buvo ištirti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai yra aplinkybės, susijusios su policijos pareigūnų funkcijų vykdymu ir tikslais bei nuteistųjų elgesiu šiems atliekant savo funkcijas. Tai, kad teismai, įvertinę bylos įrodymus, padarė kasatoriui nepalankias išvadas, nereiškia nei jų šališkumo, nei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įrodymų turinį, o kasatoriaus samprotavimai apie tai, kad įrodymai įvertinti tendencingai, neatsižvelgiant į jį teisinančias aplinkybes, neturi objektyvaus pagrindo. Teismų sprendimuose padarytos išvados, kad policijos pareigūnai D. Č. ir E. S. pagal įstatymais suteiktus įgaliojimus vykdė savo pareigas, o kasatorius fiziniu smurtu pasipriešino teisėtiems pareigūnų reikalavimams, grindžiamos ne tik šių pareigūnų (D. Č. ir E. S.) parodymais, bet ir kitų liudytojų parodymais, rašytiniais bylos dokumentais, t. y. įrodymų viseto pagrindu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas aplinkybes. Pažymėtina, kad faktai apie kasatoriaus J. J. (veikusio su A. B.) konkrečius veiksmus aktyviai pasipriešinant policijos pareigūnams, kai šie atliko savo funkcijas, be kita ko, patvirtinti objektyviais bylos duomenimis – įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis apie suplėšytą D. Č. striukę, o liudytojo E. D. parodymais patvirtinta, kad D. Č. ir E. S. iškvietė policijos pastiprinimą, nes reikėjo pagalbos sulaikant agresyviai besielgiančius, neblaivius nuteistuosius. Teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimų.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimo ir veikos aplinkybių nustatymo teisingumą, nutartyje atsakė į visus esminius skundo argumentus ir padarė motyvuotas išvadas, kad apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas; jame iš tiesų išsamiai išanalizuoti bylos įrodymai, išnagrinėtos visos reikšmingos bylos aplinkybės bei padarytos motyvuotos išvados dėl pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, suvaržiusių kasatoriaus teises ar sukliudžiusių šiam teismui priimti teisingą sprendimą.
Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 286 straipsnio) taikymo
Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo jo veikai yra nepagrįsti.
Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Byloje nustatytos ir teismų sprendimuose išsamiai aprašytos įvykio aplinkybės, t. y. tai, kad Kėdainių rajono policijos komisariato budinčiajam gavus pranešimą apie, tikėtina, daromą nusikalstamą veiką ir šiam perdavus nurodymą patruliuojantiems policijos pareigūnams D. Č. ir E. S. vykti į įvykio vietą, pastarieji tą ir padarė. Atvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai pamatė namo kieme sugadintą svetimą turtą – automobilį išdaužtais langais bei aptiko namo laiptinėje įtariamus asmenis – J. J. ir A. B., apie kuriuos pirmiausia nurodė namo gyventojas. Policijos pareigūnams siekiant išsiaiškinti įvykio, dėl kurio jie atvyko, aplinkybes, J. J. (ir A. B.), būdami apsvaigę nuo alkoholio, ne tik atsisakė vykdyti atliekančių savo tarnybos pareigas policijos pareigūnų teisėtą reikalavimą vykti į Policijos komisariatą (minėtoms aplinkybėms išsiaiškinti), bet aktyviai tam priešinosi, vartojo necenzūrinius žodžius. J. J. panaudotas fizinis smurtas pasireiškė tuo, kad jis tris kartus pastūmė E. S., kumščiu smogė D. Č., pataikydamas į petį, tampė jį už striukės. Be to, tuo pačiu metu A. B., sugriebęs už kaklo E. S., po to – už striukės apykaklės D. Č., traukė juos nuo sulaikomo J. J. Konstatuota, kad veika padaryta tiesiogine tyčia, nes darydamas minėtus veiksmus, kuriais siekė išvengti nuvykimo į policijos įstaigą, kasatorius suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal nurodytas aplinkybes J. J. veika visiškai atitinka BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakant į J. J. apeliacinio skundo argumentus (kokius jis nurodė ir kasaciniame skunde) teisingai išaiškinta BK 286 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dispozicija ir požymiai, atribojantys šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką nuo administracinės teisės pažeidimo, numatyto ATPK 187 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad J. J. veika pagal BK 286 straipsnį kvalifikuota neteisingai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo J. J. kasacinį skundą.