Kauno apygardos teismo nuosprendis

2013-10-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-551-508-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-10-07
Bylos Nr.
1A-551-508-2013
Teisminio proceso Nr.
1-66-1-00355-2010-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Valdas Vitunskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
D. J.
Advokatai
Vytenis Gubavičius
Kategorijos

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr.1A-551-508-2013

Teisėjas: V. Kondratjevas Teisminio proceso Nr.1-66-1-00355-2010-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.12; 1.2.18.11; 2.4.7.

(S)NUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Vitalijui Jaroščenkai, nuteistajam D. J., gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 208 str. 1 d. laisvės atėmimu devyniems (9) mėnesiams, pagal BK 208 str. 2 d. laisvės atėmimu vieneriems (1) metams, pagal BK 223 str. 1 d. laisvės atėmimu šešiems (6) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems (1) metams ir šešiems (6) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dviejų (2) metų laikui, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Pritaikius BK 67 str. 2 d. 3 p., 68² str., numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, D. J. atimta teisė dirbti vadovaujantį darbą dviejų (2) metų laikotarpiui.

Iš nuteistojo D. J. bankrutuojančios UAB „E.“ naudai priteista 184.170,89 Lt žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, atlikus įrodymų tyrimą, išnagrinėjus baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. pagal LR BK 208 str. 1 d. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 15 d., jis, eidamas UAB „ E.“, registruotos (duomenys neskelbtini) Kėdainių m., direktoriaus pareigas ir būdamas pagrindiniu šios įmonės akcininku, tuo metu kai 2009 m. sausio 1 d. įmonė turėjo prisiėmusi per daug įsipareigojimų, kurių nesugebėjo įvykdyti, tai yra dėl sunkios ekonominės padėties UAB „E.“ buvo nemoki, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, pažeisdamas 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216, 8 str. 1 d. jei įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, privalėdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB E.“, o savo nuožiūra patenkino dalies kreditorių reikalavimus, tai yra per laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 patenkino kreditorių : E. M. J. T. - 21.480,12 Lt reikalavimą, Kėdainių rajono V. k. – 61.286,66 Lt reikalavimą, S. G. – 53.670,39 Lt reikalavimą, UAB „A.“ – 40.340,04Lt reikalavimą, UAB „A.“ – 33.456,07 Lt reikalavimą, UAB B. H. – 77.856,71 Lt reikalavimą, UAB „L.“ – 133.912,20 Lt reikalavimą, UAB „L. ir p.“ – 37.536,86 Lt reikalavimą, UAB „N.“ – 38.598,01 Lt reikalavimą, UAB „P.“ – 33.320,58 Lt reikalavimą, UAB „Š.“ – 44.356,43 Lt reikalavimą, V. J. – 20.038,90 Lt reikalavimą, ZAO N. S. – 2452,58 Lt reikalavimą, UAB „D.“ 20.359,06 Lt reikalavimą, UAB „Š.“ 86.546,42 Lt reikalavimą, firmos E. P. SA33.598,33 Lt reikalavimą, V. J. 45.086,42 Lt reikalavimą, UAB „L.“ 51.515 Lt reikalavimą, UAB „N.“ 33.601,95 Lt reikalavimą, UAB „P. ė.“ 43.493,30 Lt reikalavimą, UAB „P.s“ 46.493,81 Lt reikalavimą, UAB „A.“ 130.619,94 Lt reikalavimą, UAB „B. H.“ 87934 Lt reikalavimą, UAB „T. g.“ 25.725 Lt reikalavimą, viso patenkino 1158238,20 Lt kreditorių reikalavimų, tuo padarė žalą likusiems kreditoriams, tai yra UAB „A.“ – 64,90 Lt turtinę žalą, OOO APT M. f. – 114,47 Lt turtinę žalą, UAB „A.“ - 2086,24 Lt turtinę žalą, K. G. firmai „B.“ – 1770 Lt turtinę žalą, A. B. įmonei – 405,70 Lt turtinę žalą, UAB „B. a. – 680 Lt turtinę žalą, UAB „B.“ – 15.370,39 Lt turtinę žalą, M. B. IĮ B. – 389,98 Lt turtinę žalą, ūkininkui G. B. – 2832 Lt turtinę žalą, Z. D. įmonei – 584,20 Lt turtinę žalą, UAB D. prekyba – 660,60 Lt turtinę žalą, UAB „E.“ – 1800,01 Lt turtinę žalą, SIA „E.“ – 7319,94 Lt turtinę žalą, J. G. įmonei – 134,52 Lt turtinę žalą, OOO „G.-H.“ – 1111,44 Lt turtinę žalą, SP.zo.o H. – 2677,64Lt žalą, UAB „K. s.“ – 700 Lt turtinę žalą, K. K. – 508 Lt turtinę žalą, UAB „K.“ – 684,40 Lt turtinę žalą, UAB „S. b.“ – 218,30 Lt turtinę žalą, BĮ UAB „L.“ – 2295,40 Lt turtinę žalą, V. M. įmonei – 1359,36 Lt turtinę žalą, SP.ZOO M. C. – 1240,72 Lt turtinę žalą, firmai „M.“ – 14851,29 Lt turtinę žalą, firmai „M.“ – 29614,67 Lt turtinę žalą, R. M. įmonei – 566,40 Lt žalą, UAB „M.“ – 352,85 Lt žalą, J. M. įmonei – 80 Lt turtinę žalą, UAB „P. B.“ – 41,86 Lt turtinę žalą, UAB „R.“ – 360 Lt turtinę žalą, UAB „S.“ – 5018,86 Lt turtinę žalą, UAB „S. b.“ – 10 Lt turtinę žalą, KPH S. – 511,87 Lt turtinę žalą, UAB „S. r.“ – 450,26 Lt turtinę žalą, UAB„T. t.“ – 5200,80 Lt turtinę žalą, T. M. M. – 952,97 Lt turtinę žalą, UAB „K. b.“ – 7458,44 Lt turtinę žalą, UAB „V.“ – 1440 Lt turtinę žalą, Z. įmonei – 8480 Lt turtinę žalą, UAB „A. V.“ – 400 Lt turtinę žalą, UAB „D. g.“ – 141 Lt turtinę žalą, L. v. d. k. – 600 Lt turtinę žalą, R. Š. leidyklai – 10,62 Lt turtinę žalą, D. Č. įmonei – 23,30 Lt turtinę žalą, E. i. an.ce. – 200 Lt turtinę žalą, UAB „E. p. – 41,30 Lt turtinę žalą, E. M. J. T. – 668,51 Lt turtinę žalą, UAB „F.T.“ – 295 Lt turtinę žalą, UAB „J.“ – 60 Lt turtinę žalą, UAB „K. l.“ – 430 Lt turtinę žalą, K. į. P. t. – 170 Lt turtinę žalą, S. L. firmai – 2083,56 Lt turtinę žalą, UAB „L. ž.“ – 418,90 Lt turtinę žalą, AB N./LB Lietuva – 295 Lt turtinę žalą, AB „O. C.“ – 250 Lt turtinę žalą, UAB „R. g. g.“ – 48,33 Lt žalą, S. G. įm. R. – 177 Lt žalą, UAB„S.“ – 67,67 Lt turtinę žalą, UAB „T.“ – 3200 Lt turtinę žalą, J. I. firmai U. – 265,50 Lt turtinę žalą, V. V. įmonei – 11,80 Lt turtinę žalą, V. V. įmonei – 160 Lt turtinę žalą, UAB „Verslo žinios“ – 442,26 Lt turtinę žalą, UAB „Z.-K.“ – 13,22 Lt turtinę žalą, VĮ R. c. Kauno filialui – 103,69 Lt turtinę žalą, UAB‘ „L.“ 19311,65 Lt turtinę žalą, viso likusiems kreditoriams padarė 150.352,79 Lt turtinę žalą.

Be to, jis nuteistas pagal LR BK 208 str. 2 d. už tai, kad per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 15 d. eidamas UAB „E.“, registruotos (duomenys neskelbtini) Kėdainių m., direktoriaus pareigas ir būdamas pagrindiniu šios įmonės akcininku, nuo 2009 m. sausio 1 d., žinodamas apie įmonės nemokumą ir akivaizdžiai gresiantį bankrotą, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216, 8 str. 1 d. reikalavimus, jei įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, privalėdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau į teismą nesikreipė, o savo nuožiūra, UAB „E.“ turtui nustatęs žemesnę nei jo likutinė vertė kainą, o prekėms pritaikęs ypatingas, siekiančias nuo 25 proc. iki 50 proc. nuolaidas, šį turtą ir prekes, kurios galėjo būti pateiktos UAB „ E.“ skoloms padengti, per laikotarpį nuo 2009-05-22 iki 2009-07-28, nepateisinamai pigiai pardavė UAB „V.“, o būtent:

- 2009-05-22 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1005466, UAB „ E.“ 24.170,98 Lt vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 12.085,20 Lt, t.y. 12.085,78 Lt pigiau;

- 2009-05-22, pagal sąskaitą faktūrą Nr.1005447 UAB „ E.“ 80.672,97 Lt vertės prekes, pardavė UAB „ V.“ už 40.145,60 Lt, t.y. 40.527,37 Lt pigiau;

- 2009-06-01 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr.1005526 UAB „ E.“ 54522,79 Lt. vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 27241,81 Lt, t.y. 27280,98 Lt. pigiau;

- 2009-06-16 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1005517 UAB „ E.“ 74349,56 Lt. vertės prekes, pardavė UAB „ V.“ už 44609,73Lt.,t.y.29739,83 Lt. pigiau;

- 2009-06-16 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr.1005518 UAB „ E.“ 80216,48 Lt. vertės prekes, pardavė UAB „ V.“ už 50536,22 Lt., 2009-06-17,t.y. 29680,83 lt. pigiau;

- 2009-06-17 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1005523 UAB „ E.“ 50448,92 Lt vertės prekes, pardavė UAB V.“ už 35311,66 Lt,15137,26 Lt. pigiau;

- 2009-06-22 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. B0000754 UAB „ E.“ 11652,13 Lt. vertės prekes, pardavė UAB „ V.“ už 7573,82 Lt,4078,31 Lt. pigiau;

- 2009-06-29 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. B0000755 UAB „ E.“ 9345,14 Lt. vertės prekes, pardavė UAB V.“ už 7008,82 Lt, t.y. 2336,32 pigiau;

- 2009-06-29 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. B0000756 UAB : E.“ 364,94 Lt. vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 91,26 Lt. t.y. 91,26 Lt. pigiau;

- 2009-06-30 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. B0000757 UAB „ E.“ 521,42 Lt. vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 391,06 Lt, t.y. 130,36 Lt. pigiau;

- 2009-06-30 pagal PVM sąskaitą faktūrą nr. B0000758 UAB „ E.“ 787,37 Lt. vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 583,76Lt, t.y. 194,61 Lt. pigiau;

- 2009-07-27 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1005537 UAB „ E.“ 7398,26 Lt. vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 3699,04 Lt, t.y. 3699,22Lt. pigiau;

- 2009-07-27 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1005536 UAB „E.“ 3456,61 Lt. vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 1728,23Lt,t.y. 1728,38 Lt. pigiau;

- 2009-07-28 pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1005541 UAB E.“ 5735,21 Lt vertės prekes pardavė UAB „ V.“ už 3412,21 Lt. t.y. 2867,81 Lt. Pigiau

- 2009-07-27 pagal sąskaitą Nr. 1005538 UAB „ E.“ 10561,61 Lt bendros likutinės vertės turtą pardavė UAB „ V.“ už 3650 Lt., t.y. 6911,61 Lt. pigiau;

- 2009-06-15 pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1005533 UAB „ E.“15872,53 Lt. bendros likutinės vertės turtą pardavė UAB „ V.“ už 8191 Lt t.y. 7681,53 Lt pigiau;

iš viso UAB „E.“ kreditoriams padarė 184.170,89 Lt. žalą,

Be to, D. J. nuteistas pagal LR BK 223 str. 1 d. už tai, kad per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 15 d., jis, eidamas UAB „E.“, registruotos (duomenys neskelbtini) Kėdainių m., direktoriaus pareigas, pažeidė 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 19 str. 1 d. ir 2 d. reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuris turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai turi būti saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, taip pat pažeidė 1996-02-22 Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos respublikos Vyriausybės įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, reikalaujančias apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų, neišsaugojo ir tyrimui nepateikė 2009 metų UAB „E.“ lizinginių automobilių dokumentų, lizingo sutarčių nutraukimo, ilgalaikio turto kortelių, šio laikotarpio mėnesinių apyvartų registrų (ilgalaikio turto, atsargų, avansinių mokėjimų, pirkėjų skolų, gautinų sumų, atsiskaitymų pagal lizingo sutartis, skolų kreditinėms institucijoms ir tiekėjams, avansu gautų sumų, įsipareigojimų biudžetui, mokėtino darbo užmokesčio, kitų mokėtinų sumų, pajamų, sąnaudų) ir didžiosios knygos mėnesinės apyvartos registrų, 940769,12 Lt vertės prekių nurašymo aktų, neišsaugojo visų avanso apyskaitų, dėl to negalima nustatyti kada, kam ir kokiems tikslams įmonės atskaitingi asmenys išleido 3110,7 Lt, o dėl šių visų neišsaugotų dokumentų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „E.“ 2009 metų veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

Nuteistasis D. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-03-08 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nenustatė visų objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nuteistasis sutinka su tuo, kad UAB „E." finansinė padėtis buvo sunki, tačiau teismas neįrodė fakto, jog įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas, t.y. nenustatė būtinojo BK 208 str. 1 d. objektyvaus požymio - akivaizdžios bankroto grėsmės. Skunde nurodoma, kad bankroto teisinius santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų — ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagristus reikalavimus bankroto byloje, bet ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Dar daugiau, greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas tiesiniam netikrumui atsirasti. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, t. y. įmonė yra nemoki. (Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1143/2013). 2009-01-01- 2009-10-15 laikotarpiu nuteistasis, kaip įmonės direktorius rėmėsi ir privalėjo remtis tik aukščiau išdėstytomis teisės normomis ir vertino įmonės padėtį remiantis aukščiau išdėstyta praktika. Remiantis įmonėje sudarytu balansu ir pradelstais įsipareigojimais tuo laikotarpiu įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusę balanse įrašytos turto vertės (Žr. 2009-01-01 finansinės atskaitomybės dokumentai, 2009-01-01 neapmokėtų skolų suvestinės išrašas), todėl jis pareigos kelti bankroto bylą neturėjo. Remiantis šiomis normomis faktas, kad įmonei akivaizdžiai grėsė bankrotas nėra įrodytas.

Prasidėjus krizei, siekdamas išgelbėti įmonę, nuteistas asmeniškai skolino įmonei apie 150 tūkst. litų, pats prisiimdamas asmeninius įsipareigojimus bankui. Situacija dar pablogėjo bankams nutraukus faktoringo sutartis, dėl ko su tiekėjais reikėjo atsiskaityti iš karto be atidėjimų. Dėl susiklosčiusios situacijos 2009 sausio mėnesį, nuteistasis pamatęs, kad 2008 metus įmonė baigė nuostolingai, kreipėsi į šešis didžiausius įmonės kreditorius, dėl mokėjimų grafikų išdėstymo, tačiau vietoj to jau sekančią savaitę tie patys įmonės kreditoriai kreipėsi į teismus, taikant UAB „E." areštus. 2008-01-22 nuteistasis, veikdamas įmonės interesais priėmė sprendimą uždaryti baldų salonus (duomenys neskelbtini) (1000 m2 ploto), Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (1200 m2 ploto), Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) Kėdainiuose (1000 m2 ploto), (duomenys neskelbtini) Kėdainiuose (1200 m ploto), bei atleisti dalį darbuotojų (pranešimai apie nuomos sutarčių nutraukimą ir susitarimai yra perduoti bankroto administratoriui). Tokiu būdu buvo siekiama sumažinti įmonės sąnaudas. Tokiu būdu įmonė iš esmės pristabdė savo veiklą, nes tuo laikotarpiu baldų prekyba nebuvo pelninga. Įmonės veiklos ilgalaikis planas buvo neužsidaryti ir nebankrutuoti, o atsiskaityti su visais kreditoriais, laukti ekonominio sunkmečio pabaigos, tuomet parduoti įsigytą nekilnojamą turtą ir vėl vykdyti veiklą.

2011-06-14 Specialisto išvadoje formulė, nustatanti mokumo koeficientą, taikyta nepagrįstai. Specialisto išvadoje yra skaičiuojami ne pradelsti, bet bendri įsiskolinimai. Toks skaičiavimas prasilenkia su bet kokia verslo logika. Tokios formulės taikymas (mokumo koeficiento skaičiavimas) nėra reglamentuotas ir nepagrįstas jokiais teisės aktais. Specialisto išvadą reiktų vertinti kaip matematinę formulę, vieną iš galimybių skaičiuojant įmonės mokumo koeficientą kredito, faktoringo sutartims, investuotojams ir pan., o ne nustatant įmonės nemokumą ir akivaizdžią bankroto grėsmę. Apelianto skaičiavimais pagal specialisto išvadą įmonė buvo nemoki jau nuo 2004 metų, kai tuo tarpu įmonėje dirbo iki 80 darbuotojų, įmonė mokėjo mokesčius, sėkmingai vykdė veiklą ir dirbo pelningai. Specialisto išvadoje nėra pasisakyta, kokiais šaltiniais remiantis specialistas nustato, kad mokumo koeficientas privalo būti ne mažesnis nei 1.2 nustatant įmonės mokumą. Viešai prieinamoje informacijoje yra nurodyta kas yra mokumo koeficientas ir likvidumo koeficientas. Nors išvadoje yra teigiama, kad taikomas mokumo koeficientas, tačiau panašu, kad buvo taikomas likvidumo koeficientas. Minėti faktai, leidžia abejoti specialisto išvadas rengusio asmens kompetencija bei patikimumu.

Todėl remiantis specialisto išvada negalima remtis konstatuojant faktą, jog įmonė buvo nemoki ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, nes specialisto išvada nėra išsami, nėra aišku koks ir kodėl buvo taikomas mokumo koeficientas, kodėl yra skaičiuojami ne pradelsti, o visi įsipareigojimai ir kodėl buvo pasirinktas būtent šio modelio taikymas. Specialisto išvada ir pritaikytas skaičiavimo modelis yra taikytas neištyrus visų įmonės dokumentų, aplinkybių bei neatsižvelgiant į tuo metu Lietuvoje susiklosčiusią ekonominę situaciją bei nusistovėjusius verslo santykius.

Pirmosios instancijos teismas neįrodė subjektyviojo požymio - nuteistojo tyčios. Nuteistasis atsiskaitydamas su dalimi kreditorių siekė bendro įmonei tikslo - atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti veiklą. Kreditoriai nebuvo pasirinkti specialiai siekiant padaryti kitiems kreditoriams žalos, tyčia su jais neatsiskaitant. Nuteistasis turėjo tikslą atsiskaityti su visais kreditoriais, dėl to net pardavinėjo turtą bei ėmėsi visų kitų priemonių, kol sulauks ekonominio sunkmečio pabaigos. Per 2009 metus didžioji dalis skolų buvo padengta, tačiau sunkmečiui nesitraukiant įmonė nesugebėjo padengti visų įsipareigojimų. Svarbu ir tai, jog neiškėlus bankroto bylos įmonei, remiantis civilinės teisės normomis, nuteistasis ir pati įmonė turėjo teisę spręsti su kuriais kreditoriais atsiskaityti pirmiausia. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012);

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuteistasis pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d., nustatančią, kad jei įmonė negali atsiskaityti su visais kreditoriais, tai jos vadovas privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau nuteistasis to nepadarė, toliau vykdė veiklą, kas suponavo jo kaip skolininko nesąžiningumą. Pirma, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi įmonei nesant iškeltos bankroto bylos, su kreditoriais galima atsiskaityti bet kokia tvarka, neatsižvelgiant į tai, kad vienų iš jų prievolių vykdymo terminas yra suėjęs. Antra, Įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant įmonių bankroto įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtą bylą adekvačiai privalėjo taikyti LR Įmonių bankroto įstatymo normas, civilinės teisės normas ir teismų praktiką, konstatuojant akivaizdžią grėsmę dėl įmonės bankroto, o ne remtis savo subjektyviu supratimu.

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nuteistasis savo nuožiūra atsiskaitė su tam tikrais kreditoriais ir patenkino iš viso 1 158 238,20 Lt kreditorių reikalavimų. Tuo tarpu likusi nepatenkina kreditorių reikalavimų suma sudaro tik 150 352,72 Lt, kas rodo, kad patenkintų reikalavimų suma beveik aštuonis kartus viršijo nepatenkintų reikalavimų sumą. Matyti, kad įmonės direktorius, galvodamas apie tolimesnę įmonės veiklą stengėsi atsiskaityti su tais kreditoriais, kurių reikalavimai buvo didžiausi tam, kad išsaugotų įmonės reputaciją ir neprarastų didžiausių klientų.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada ir neteisingai apskaičiavo žalos dydį. Tyrimo metu nustatyta, kad pagal pirkimo pardavimo ir kitas sutartis UAB „E." dalį turto pardavė UAB „V.". Specialisto išvadoje konstatuota, kad minėtą turtą UAB „E." pardavė nepagrįstai pigiai, t.y. pritaikius per dideles nuolaidas, tačiau apeliantas su tuo nesutinka. Dėl pasaulinės ekonominės krizės UAB „E." nutraukė nuomos sutartis ir uždarė anksčiau minėtus baldų salonus. Uždarius salonus įmonėje atsirado produkcijos iš ekspozicijos bei kitos nebereikalingos įrangos. 25-50 proc. nuolaidos buvo pritaikytos, nes: produkcija buvo iš ekspozicijos; baldų pardavimas dėl pasaulinės krizės buvo visiškai sustojęs; baldų kainos dėl pasaulinės krizės ženkliai krito per 2008-2009 metus; sandėliavimas šių baldų būtų kainavęs brangiau nei pardavimas su nuolaida; dauguma parduotos produkcijos buvo nepaklausi. Dauguma produkcijos ir įrangos buvo parduotos didesne nei likutinė vertė. Be to, remiantis 2009-03-01- 2009-09-30 pardavimo dokumentais matyti, kad daugybė pardavimo sandorių, iš kurių UAB „V." tenka visai nedidelė dalis. Specialisto išvada šioje dalyje negalima remtis, nes specialisto išvadoje pateiktas paskaičiavimas negali atitikti realių sąlygų sunkmečio metu.

Dėl tokių sandorių netikslingumo ir kreditorių žalos, kreditoriai turi teisę pareikšti ieškinį civilinė tvarka, taikant direktoriui civilinę atsakomybę. Todėl nuteistojo nuomone, tokių sandorių kvestionavimas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėtų būti reiškiamas civiline, o ne baudžiamąja tvarka.

Teismas neištyrė visų faktinių aplinkybių dalyje dėl aplaidaus buhalterijos tvarkymo. Apeliantas nurodo, kad lizingo sutarčių nutraukimas buvo įformintas debetinėmis sąskaitomis faktūromis, kurios buvo pateiktos tiek bankroto administratoriui, tiek teismui, atskiromis sutartimis nutraukimas nebuvo įformintas. Mėnesinių apyvartų registrai buvo byloje, tačiau dėl kito pavadinimo nebuvo identifikuoti. Ikiteisminio tyrimo metu tiek direktorius, tiek buhalterė buvo atvykę ir parodė, kuriuose segtuvuose yra trūkstami dokumentai. Ikiteisminio tyrimo metu įmonės buvusi buhalterė davė paaiškinimus, jog 3110,70 Lt suma yra komandiruotėms skirti pinigai ir matosi jos pateisinimas kituose segtuvuose. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodyta, kad aktai yra buhalterinėje programoje „Pragma" ir esant reikalui gali būti pateikti, tačiau jų nebuvo pareikalauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, atlikusi įrodymų tyrimą, išklausiusi proceso dalyvių nuomones - nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų patenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis apeliantas D. J. dėl jam inkriminuotų veikų kaltu neprisipažino, teigia, kad jis siekė bendro įmonei tikslo - atsiskaityti su dalimi kreditorių ir toliau vykdyti veiklą. Įmonei nebuvo iškelta bankroto byla, todėl įmonė ir apeliantas turėjo teisę savarankiškai spręsti su kuriais kreditoriais atsiskaityti pirmiausiai. Apeliantas nesutinka ir su tuo, kad įmonėje buvo aplaidžiai tvarkoma buhalterija, todėl neišsaugoti kai kurie dokumentai. Dokumentai buvo saugomi nustatyta tvarka ir galėjo būti tik neidentifikuoti dėl kitokio dokumentų pavadinimo ar saugojimo būdo. Nuteistasis iš esmės nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu, teigdamas, kad neištirtos visos svarbios bylai aplinkybės, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai kvalifikavo D. J. nusikalstamas veikas pagal LR BK 208 str. 1 d., 208 str. 2 d., 223 str.1 d., tačiau nepagrįstai taikė BK 67 str. 2 d. 3 p., 68² str. bei paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – atėmė teisę dirbti vadovaujantį darbą dviejų (2) metų laikotarpiui, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina, nes BK 68² str. norma priimta vėliau nei padarytos nusikalstamos veikos.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė R. P. paaiškino, jog 2011-06-14 specialisto išvadoje, vertindama įmonės UAB „E.“ nemokumą, taikė bendrąjį mokumo koeficientą. Bendrasis mokumo koeficientas – tai statistinis vertinimas. Vertinant įmonės mokumą ir taikant bendrąjį mokumo koeficientą, ilgalaikius įsipareigojimus įskaičiavo į bendrus. Kad įmonė būtų laikoma mokia, bendrasis mokumo koeficientas turi būti ne mažiau kaip 1,2. Įmonės UAB „E.“ 2009-01-01 balanso duomenys: įsipareigojimai bendrovei sudarė 2.936.914 Lt., iš jų finansiniai įsipareigojimai kredito įstaigoms 741225 Lt., finansinės skolos 183753 Lt., skolos tiekėjams 1.695.711 Lt., gauti išankstiniai apmokėjimai 143247 Lt. Finansiniai įsipareigojimai kredito įstaigoms yra 741225 Lt. nustatyti pagal finansinės atskaitomybės dokumentus. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d., kuris numato, kad kai pradelsti mokėjimai viršija ½ įmonės mokėjimų, tai mokėjimai yra pradelsti, įmonės UAB „E.“ nemokumas nebuvo vertintas, nes nebuvo vedama apskaita dėl pradelstų skolų. Pradelstas skolas pagal dokumentus ir sutartis praktiškai neįmanoma nustatyti.

Įmonė, atlikdama mokėjimus, pažeidė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymą. Šis Įstatymas reglamentuoja įmonių atliekamų eilės mokėjimų tvarką, t. y. kai įmonė atsiradusiems įsipareigojimams neturi pakankamai pinigų, tai mokėjimai privalo būti vykdomi tokia tvarka: su darbo santykiais susijusios išmokos, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo draudimo, mokesčiai, kt. mokėjimai. Pagal CK 6.54 str. 3 d. eiliškumo nevertino.

Kai buvo vykdomi pardavimai su UAB „V.“ 2009 m., su kitomis įmonėms jie buvo vykdomi retai. Vertinant dėl turto pardavimo UAB „V.“ buvo nustatyta, kad iš viso bendrovei UAB „V.“ buvo suteikta 169578 Lt. nuolaidų, tuo tarpu kitoms bendrovėms apie 15575 Lt nuolaidų. Taikyti įmonėms nuolaidas draudimų nėra, tačiau palyginus, UAB „V.“ taikomos vienos nuolaidos, o kitoms įmonėms kitokios. Už kiek prekė buvo parduota, kokia nuolaida buvo padaryta, nustatyta pagal PVM sąskaitas faktūras. Jose matosi pardavimo kaina ir nuolaida. Jeigu prekės būtų parduotos be nuolaidų kitiems kreditoriams, o ne UAB „V.“, tai įmonė būtų gavusi daugiau pinigų. Dėl nuolaidų patirtas 169577,75 Lt nuostolis. Ilgalaikis turtas buvo parduotas pagal likutinę vertę, jam nebuvo nuolaidų, tačiau jam buvo taikoma savikaina. Dėl to patirtas nuostolis dėl ilgalaikio turto pardavimų - 6911,61 Lt ir 14593,14 Lt nuostolis dėl pardavimų už mažesnę nei likutinė vertė.

Specialistė taip pat paaiškino, kad dokumentai tikrinami pagal registrus, todėl jei nėra registro, negalima patikrinti ir dokumentų. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, registrai yra privalomi, o kokie, priklauso nuo operacijų. Registrą pagal pirminius apskaitos dokumentus padaryti įmanoma, tačiau tai ne specialisto kompetencija, jie turi būti pateikti įmonės. Dėl dokumentų trūkumo pagal apskaitos registrus buvo nustatyta, kad nurašyta prekių už 940000 Lt, tačiau tai pagrindžiančių dokumentų nepateikta, todėl buvo padaryta išvada, kad prekės pasisavintos. Taip pat nebuvo vedama ilgalaikio turto kartoteka, nors ji turi būti vedama pagal kiekvieną mėnesį. Pagal kartoteką galima matyti bendrą vaizdą, paskaičiavimus, likutinę vertę, mėnesinę apskaitą. Trūkstant ilgalaikio turto kortelių neina nustatyti ilgalaikio turto amortizacijos.

Įmonės būklė priklauso nuo apyvartinių lėšų. Ar įsipareigojimai baigti, ar terminai suėję, ar nesuėję, svarbiausia yra įmonės apyvartinės lėšos. Iki 2009 m. birželio mėnesio įmonė dar vykdė veiklą, banko sąskaitose vyko banko įplaukos. Per tiriamąjį laikotarpį buvo virš 2 mln. Lt, įmonės apyvartai tai yra daug. Tokia situacija buvo 2009 m. sausio-gegužės mėn., o nuo birželio mėn. sąskaitos stovi. Jeigu atsiskaitymai vyko ne per banką, turėjo atsispindėti kasoje. Pagal kasos duomenis nėra jokių duomenų, kad būtų apyvarta ir įplaukos. Pagal atskaitingų asmenų, atsiskaitymai vyko iki birželio mėn. Nuo birželio mėnesio apyvartinių lėšų nėra.

V. M., apklaustas liudytoju, parodė, kad jam, kaip bankroto administratoriui, pagal Bankroto įstatymą direktorius privalėjo perduoti įmonė dokumentus. Direktorius buvo įspėtas, kad juos turi perduoti per 15 d. Administratoriui buvo parodyta kur sudėti dokumentai. Buvo apie 1000 bylų, kurios buvo tvarkingai sudėtos, tačiau nebuvo padaryti bylų apyrašai. Administratorius pats pasamdė žmogų, kuris padarė apyrašą ir bylos buvo perduotos archyvui. Kai atliekant tyrimą tyrėja nurodė, kad trūksta kai kurių dokumentų, juos surado padedant buhalterei ir D. J., tačiau administratorius negali įvardinti kokių dokumentų konkrečiai trūko. Iškėlus bankroto bylą 2009-09-18 visus dokumentus paėmė Mokesčių inspekcija, nes tyrė UAB „V.“ įmonės „Fenikso sindromą“. Vėliau, kai vienas iš kreditorių parašė skundą dėl baudžiamosios atsakomybės, dokumentai vėl buvo paimti. Administratoriui nebuvo perduota kompiuterinė laikmena su saugomais dokumentais. Jis iki šiol neturi Pragma programos rezultatų laikmenoje. Buvo pasakyta, kad laikmenų nėra. Kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti, kai įmonė jau buvo administruojama bankroto administratoriaus. Tvirtinant kreditorių reikalavimus, problemų dėl įsipareigojimų dydžio kreditoriams, terminų nebuvo.

Lizingo sutartys buvo nutrauktos prieš bankrotą, todėl dėl jų nieko negali paaiškinti. Kad lizingo sutartys nutrauktos spendžia iš to, kad jokio lizinguojamo turto įmonėje nebuvo. Su banku „S.“ turėjo reikalų dėl nekilnojamo turto, o lizingo sutartys jau buvo nutrauktos.

Įmonė debitorių neturėjo, tai buvo galima nustatyti iš balanso. Pagal perduotus dokumentus, piniginių lėšų trūkumo nebuvo. Nepatenkintų kreditorinių reikalavimų yra tiek, kiek buvo užfiksuota patikrinime. Patenkinti tik „S.“ banko reikalavimai, nes buvo parduotas nekilnojamas turtas ir lėšos pervestos į banko sąskaitą. Lėšų, kuriomis būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, nėra. Kreditorių sąraše, kuriems įmonė skolinga yra sutuoktiniai J. ir J., tačiau kiek įmonė skolinga D. J., dabar negali nurodyti.

Vykdant įmonės turto pardavimą, kai kurį turtą pavyko parduoti be nuolaidų, pvz. mašinos parduotos brangiau, 2-3 kartus didesne kaina, nei likutinė vertė - parduota už 10000 Lt, kurio vertė 4000 Lt. Trumpalaikis turtas nebuvo perduotas.

Liudytoja D. M. parodė, kad ji 2009 m. UAB „V.“ dirbo buhaltere. Įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterinių paslaugų įmonė. Su ja buvo sudaryta darbo sutartis. Kai ji iki 2009 m. birželio mėn. UAB „E.“ dirbo buhaltere visi registrai buvo vedami. Didžiąją knygą tvarkė vyriausioji buhalterė V. D.. Ši knyga buvo vedama kompiuterinėje laikmenoje, tačiau kiekvieną mėnesį ji buvo spausdinama ant popieriaus. Apyvartos registrai buvo ir buhalterinėje programoje ir spausdinami popieriniai. Kodėl šiandien tų dokumentų nėra, ji nežino, iš jos jų niekas nepaėmė. Taip pat nežino kokios prekės 2009 m. buvo nurašytos už 940775,12 Lt, tuo metu pardavimai vyko, tačiau ar buvo nurašymai, nežino.

Ilgalaikis turtas buvo apskaitomas buhalterinėje programoje su savo inventoriniu numeriu. Kai buvo įsigyjamas ilgalaikis turtas – įvedama eksploatacija, nusidėvėjimas, spausdinama kiekvieno mėnesio ilgalaikio turto kortelės, buvo apyvartos žiniaraščiai, viskas segama į atskirus segtuvus. Kiekvienam ilgalaikiam turtui buvo privaloma vesti ilgalaikio turto kortelę, tai daroma buhalterine programa. Už 2009 m. buvo atspausdintos visos ilgalaikio turto kortelės. Atspausdinti dokumentai buvo laikomi patalpoje - archyvuose, į jį dokumentus nunešdavo pačios buhalterės, archyvarės pareigybės įmonėje nebuvo. Kai direktorius perėmė dokumentus iš archyvo, nieko negali paaiškinti, nes jau nedirbo. Dėl automobilio lizingo sutarčių nutraukimo taip pat nieko nežino. Ji tvarkė avansines apyskaitas, todėl negalėjo būti nustatytas 3110,72 Lt neatitikimas avanso apyskaitose ir kasos dokumentuose, nes tyrėjai buvo surastos ir pateiktos visos apyskaitos.

Liudytoja V. D. parodė, kad 2009 m. dirbo UAB „E.“ vyriausiąja buhaltere. Dirbo dviese, todėl kai kuriuos registrus vedė ji, kai kuriuos D. M.. Banką, kasą - vedė D. M., ilgalaikio turto, Didžiosios knygos – ji. Mėnesiniai apyvartos registrai ir Didžiosios knygos registrai buvo vedami su buhalterine programa. Registrai už 2009 m. buvo atspausdinti ir sudėti į segtuvus. Dokumentai buvo laikomi kabinetuose, o kai baigdavosi laikotarpis nunešdami į atitinkamą patalpą. Ar direktorius šiuos registrus už 2009 m. pasirašinėdavo ji nežino, įmonėje įsakymo pasirašyti registrų nebuvo. Įmonėje įsakymo, kas atsako už kokius dokumentus, nebuvo, taip pat nebuvo ir direktoriaus įsakymo dėl dokumentų saugojimo tvarkos.

Liudytoja dokumentų neperdavė direktoriui ir direktorius D. J. jų nepasiėmė, nes ji nebuvo atleista iki bankroto. Iškėlus bankroto bylą, tie dokumentai taip ir liko kur buvę. Ar D. J. pertvarkė dokumentus, ji nežino. Ar buvo UAB „E.“ perdavimo priėmimo aktas administratoriui, ji nežino, nes tokio nerašė. Tačiau matė, kad buvo pasirašytas perdavimo priėmimo aktas direktoriaus ir buvo perduota administratoriui. Po bankroto bylos iškėlimo įmonės buhalterijos ji nebetvarkė, nes nevyko jokių operacijų, o po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorius jos toliau nesamdė.

Ilgalaikis turtas įmonėje buvo apskaitomas buhalterinėje programoje. Nusidėvėjimas, likutinė vertė, taip pat apskaitoma buhalterinėje programoje. Ilgalaikio turto kortelės spausdinamos iš programos, jos saugomos kaip ir apyvartos registrai. Ilgalaikio turto kartoteka buvo ir ilgalaikio turto registras buvo vedamas. Registras yra kiekvienai ilgalaikio turto sąskaitai, todėl pagal registrą galima matyti ilgalaikio turto nusidėvėjimą. Net nesant ilgalaikio turto kortelių, turto nusidėvėjimą galima matyti iš didžiosios knygos. Be to, nesant apyvartinių registrų, tokius registrus galima sudaryti iš pirminių apskaitos dokumentų.

Dėl lizingo sutarčių nutraukimo žinoma tai, kad buvo išrašytos kreditinės sąskaitos. Apie kažkokius susitarimus dėl lizingo sutarčių nutraukimo nieko nežino. Tik tiriant buhalteriją, iš kreditinių sąskaitų matosi, kad sutartis nutraukta, nes iš kreditinės sąskaitos minusuoja skolą, kuriai buvo skolingi už automobilį.

Dėl 2009 m. prekių nurašymo už 940769,12 Lt, paaiškino, kad prekės nurašomos, kai parduodama per kasos aparatą. Nurašymo aktai būdavo rašomi programoje. Pardavimas taip pat vadinosi kaip nurašymo aktas. Kai yra parduodamos prekės per kasos aparatą, į kasos aparatą įmušama pinigų suma, o pačios prekės nurašomos buhalterinėje programoje ir tai yra nurašymo aktas. Kas mėnesį buvo tikrinami likučiai ir viskas atspausdinama.

2009 m. pavasario – vasaros laikotarpiu kokia buvo įmonės apyvarta nežino. Įmonėje buvo mažmeninė prekyba ir gamyba. Mano, kad gamyba mažėjo, tačiau negali tiksliai pasakyti. Grynaisiais pinigais buvo ne visi atsiskaitymai, buvo ir per bankinius pavedimus atskaitingų asmenų. Viskas buvo fiksuojama kasos knygoje. Ji dirbo UAB „E.“ iki spalio - lapkričio mėn. D. J. įsidarbino į UAB „V.“, jis buvo direktorius, T. J., D. J. sūnus, buvo įmonės akcininkas. Ar T. J. turėjo UAB „V.“ 100 proc. akcijų, neatsimena. Ar D. J. skolino UAB „E.“ pinigų, neprisimena.

LR BK 208 str. 1 d. nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Teismų praktikoje precedentai pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tada, kai skolininkas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus padaro patekęs į sunkią ekonominę situaciją, esant nemokumui, akivaizdžiai gresiant bankrotui dėl to padarius turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. kai turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL sumą. Pažymėtina, kad reikalavimą užtikrinantis sandoris turi būti sudaromas likusių kreditorių nenaudai, suteikiant galimybę išskirtiniam kreditoriui užimti aukštesnę vietą kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilėje. Neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus – tai tokia situacija, kai kaltininko įmonės turto aktyvo ir turto pasyvo santykis ekonominiu požiūriu yra neigiamas (2009 m. lapkričio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-411/2009).

Byloje nustatyta, tai pripažįsta ir pats D. J., kad laikotarpyje nuo 2009-01-01 iki 2009-06-30 jis patenkino dalies UAB „E.“ kreditorių reikalavimus ir padengė iš viso 1158238,20 Lt kreditorinių reikalavimų. Kaip nurodo ir pats apeliantas nuo 2008 m. antros pusės įmonės ekonominė padėtis sutriko, o nuo 2009-01-01 ekonominė padėtis įmonėje buvo sunki, ir nors apeliantas nepripažįsta, kad dėl to įmonė buvo nemoki, jai negrėsė bankrotas, tačiau tai paneigta specialisto išvada. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje nurodoma, kad įmonė išlaikytų finansinę pusiausvyrą, bendrojo mokumo koeficientas turi būti nemažesnis kaip 1,2 (turtas turi viršyti įsipareigojimus 1,2 karto). Jei šių rodiklių santykis neviršija 1,2, įmonė nepajėgi laiku sugrąžinti skolų ir tampa nemokia. Įvertinus UAB „E.“ mokumą, t y. įmonės sugebėjimas grąžinti skolas, suėjus jų mokėjimo terminui, remiantis 2009-09-30 balanso duomenimis, buvo nustatyta, kad UAB „E.“ turtas 2009-01-01 buvo 2.890.321 Lt, o įsipareigojimai – 2.936.914 Lt ir mokumo koeficientas tesudarė 0,98. Per devynis 2009 m. mėnesius dar labiau padidėjo skirtumas tarp skolų ir turto ir 2009-09-30 įmonės turtas tebuvo 832.592 Lt, o įsipareigojimai – 2.001.349 Lt, gi mokumo koeficientas nukrito iki 0,41. Mokumo koeficientas įrodo faktą, kad tiriamosios įmonės finansinė padėtis buvo sunki jau 2009-01-01, įmonė turėjo prisiėmusi per daug įsipareigojimų, kurių nesugebėjo įvykdyti. Tai reiškia, kad UAB „E.“ buvo nemoki jau nuo tiriamojo laikotarpio pradžios ir nuo 2009-01-01 jai jau grėsė bankrotas. Taigi, kaip matyti iš specialisto išvados jau 2009-01-01 D. J. neturėjo teisės pradėti dengti kreditorinių įsiskolinimų savo nuožiūrą, o privalėjo skelbti bankrotą. Tačiau nepaisant to, jis vykdė kreditorinius atsiskaitymus savo nuožiūra, dėl ko įmonės finansinė padėtis dar labiau pablogėjo, todėl įmonė visiškai neteko galimybės atsikaityti su kitais kreditoriais ir padarė jiems žalos iš viso už 150352,79 Lt.

Ta aplinkybė, kad bankroto byla UAB „E.“ iškelta tik 2009-09-18, t. y. atsikaitymu metu su kreditoriais dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei nebuvo nustatytas kreditorių eiliškumas, neturi esminės reikšmės nuteistojo veiksmų vertinimui ir kvalifikavimui. Jau minėta, kad atsakomybei pagal BK 208 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti aplinkybes – sunkią įmonės ekonominę padėtį arba nemokumą, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, ir neturėjimą galimybės patenkinti visų įmonės kreditorių reikalavimų.

Pažymėtina, kad esant įmonės nemokumui – kai įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir uždelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), bankroto grėsmė yra akivaizdi (2009 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2009)

Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. nurodo, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Kaip pripažino ir pats D. J., dar 2008 m. antroje pusėje krito bendrovės pajamos, bankai padidino palūkanas už kreditus bei nutraukė faktoringo sutartis, bendrovės finansinė veikla sutriko. Sutriko ir atsiskaitymai su kreditoriais. 2009-01-01 jis suprato, kad įmonė negali padengti visų įsipareigojimų, todėl ieškojo sprendimų kaip sumažinti įmonės išlaidas, dėl to derėjosi su kreditoriais. Tačiau ne su visais pavyko susitarti. Apeliantas teigė, kad bankroto paskelbimą matė kaip kraštutinę priemonę, todėl stengėsi derėtis su kreditoriais dėl atsiskaitymų, neskelbiant įmonės bankroto. Kuomet 2009 m. antrame pusmetyje atsiskaitymai su kreditoriais visiškai sutriko, skolos pradėjo augti dar labiau ir bendrovė nepajėgė atsiskaityti su Sodra, pastaroji 2009 m. rudenį iniciavo bankroto iškėlimą bendrovei. Nustatyta, tą pripažįsta ir pats apeliantas, kad UAB „E.“ turtas 2009-01-01 buvo 2 890 321 Lt, o įsipareigojimai – 2 936 914 Lt, taigi įsipareigojimai akivaizdžiai viršijo UAB „E.“ balanse esantį turtą.

Kaip patvirtino liudytoja V. D., jai ir direktoriui D. J. buvo žinoma, kad įsiskolinimai viršija įmonės turtą, tačiau direktorius tikėjosi, kad situacija pagerės. 2008 m. pabaigoje - 2009 m. pradžioje ji kiekvieną mėnesį informuodavo D. J. apie esamus įsiskolinimus ir atsiskaitymo terminus, teikė mėnesines ataskaitas. Bendrovės direktorius D. J. pats sprendė kokia eile atsiskaityti su kreditoriais ir kiek kokiam kreditoriui sumokėti, pats vienasmeniškai sprendė kam kokia kaina parduoti prekes.

Kad bendrovė turėjo sunkumų atsiskaitant su bankais ir kreditoriais patvirtino ir liudytoja D. M.. Ji parodė, kad pinigai, kurie pasiekdavo bendrovę buvo išmokami tiems kreditoriams, kuriem apmokėti nuspręsdavo D. J..

Kaip parodė liudytoja V. K., UAB „L.“, su kuria UAB „E.“ buvo sudariusi nuomos sutartį, dar 2009-03-09 kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismą ir prisiteisė iš UAB „E.“ 19435,05 Lt. skolą, kuri buvo susidariusi už 2006-2009 m.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismo 2009-09-18 nutartyje dėl bankroto bylos UAB „E.“ iškėlimo konstatuota, kad iš įmonės balanso, sudaryto 2009-03-31, nustatyta, kad apskaitomo turto vertė yra 2 891 365 Lt, o mokėtinos sumos ir pradelsti įsipareigojimai sudaro 2 192 373 Lt, t. y. įmonės kreditoriniai reikalavimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. UAB „E.“ 2009-03-31 Pelno (nuostolių) ataskaita nustatytas 303 949 Lt nuostolis. Be to, bendrovės administracija pati pripažįsta bankroto situaciją ir prašė iškelti bankroto bylą (Panevėžio apygardos teismo 2009-09-18 nutartis, civilinė byla Nr. B2-828-425/2009).

Taigi aplinkybė, kad nuteistajam D. J. apie įmonės nemokumą ir gresiantį bankrotą buvo žinoma, nustatyta šioje nutartyje jau minėtais įrodymais. Neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų kaip aplinkybė iškyla iš sunkios įmonės būklės ir nemokumo, todėl tai, kad 2009-01-01 dar nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (tai padaryta kreditoriaus 2009 m. rugpjūčio mėn.) ir nebuvo nustatytas kreditorių reikalavimų eiliškumas, yra teisiškai nereikšminga. Susidariusioje situacijoje įmonės direktorius negalėjo pats savo nuožiūra spręsti su kuriais kreditoriais bus atsiskaitoma, o su kuriais - ne.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį kyla padarius bent vieną iš alternatyvių BK 208 straipsnio dispozicijoje įvardytų veikų, t. y. patenkinus arba užtikrinus tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus esant šioms sąlygoms: sunki ekonominė padėtis ar nemokumas, akivaizdi bankroto grėsmė, neturėjimas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimus. Kadangi BK 208straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti būtina nustatyti padarinius, t. y. turtinės žalos likusiems kreditoriams padarymą.

Kaip nustatyta 2011-06-14 specialisto išvadoje Nr. 5-5/54, UAB „E.“, laiku negalėdama atsiskaityti su visais kreditoriais, iki 200-07-01 privalėjo vadovautis 1999-12-02 LR Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymu Nr. VIII-1463, kuris reglamentavo įmonių atliekamų mokėjimų eilės tvarką, bei šio įstatymo 3 str. 1 d., tačiau to nepadarė. Teismo posėdyje specialistė R. P. dar kartą patvirtino, kad įmonė, atlikdama mokėjimus, pažeidė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, kuriuo turėjo vadovautis : įmonė atsiradusiems įsipareigojimams neturėdama pakankamai pinigų, mokėjimus privalėjo vykdyti tokia tvarka: su darbo santykiais susijusios išmokos, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo draudimo, mokesčiai, kt. mokėjimai. Išvadoje nurodyta, kad UAB „E.“ 2009 m. kovo mėn. laiku nesumokėdavo, o nuo birželio mėn. visiškai nebemokėdavo mokesčių VMI, VSDFV įmokų bei darbuotojams viso jiems priklausančio atlyginimo, nors iki 2009 m. birželio pabaigos įmonė dar vykdė atsiskaitymus su tiekėjais. Taip pat nustatyta, UAB „E.“ 2009-01-01 – 2009-06-30 laikotarpyje išmokėjo dideles pinigų sumas kai kuriems kreditoriams.

Pažymėtina, kad sandorio teisėtumas ar neteisėtumas civilinės teisės prasme nepaneigia skolininko pareigos elgtis taip, kad nebūtų pažeisti nei vieno iš kreditorių teisės ir teisėti interesai, t.y. susilaikyti nuo veiksmų, kurių pasėkoje, nepagrįstai iškeliami ir patenkinami vieno kreditoriaus interesai kitų kreditorių reikalavimų sąskaita.

Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad savavališkai D. J. patenkinus savo nuožiūra pasirinktų kreditorių reikalavimus, jo veiksmais žala buvo padaryta kitiems kreditoriams už 150352,79 Lt, t.y. UAB „A.“ – 64,90 Lt turtinę žalą, OOO APT M. f. – 114,47 Lt turtinę žalą, UAB „A.“ - 2086,24 Lt turtinę žalą, K. G. firmai „B.“ – 1770 Lt turtinę žalą, A. B. įmonei – 405,70 Lt turtinę žalą, UAB „B. a. – 680 Lt turtinę žalą, UAB „B.“ – 15.370,39 Lt turtinę žalą, M. B. IĮ B. – 389,98 Lt turtinę žalą, ūkininkui G. B. – 2832 Lt turtinę žalą, Z. D. įmonei – 584,20 Lt turtinę žalą, UAB D. p. – 660,60 Lt turtinę žalą, UAB „E.“ – 1800,01 Lt turtinę žalą, SIA „E.“ – 7319,94 Lt turtinę žalą, J. G. įmonei – 134,52 Lt turtinę žalą, OOO „G.-H.“ – 1111,44 Lt turtinę žalą, SP. zo.o H. – 2677,64Lt žalą, UAB „K. s.“ – 700 Lt turtinę žalą, K. K. – 508 Lt turtinę žalą, UAB „K.“ – 684,40 Lt turtinę žalą, UAB „S. b.“ – 218,30 Lt turtinę žalą, BĮ UAB „L.“ – 2295,40 Lt turtinę žalą, V. M. įmonei – 1359,36 Lt turtinę žalą, SP.Z. M. C. – 1240,72 Lt turtinę žalą, firmai „M.“ – 14851,29 Lt turtinę žalą, firmai „M.“ – 29614,67 Lt turtinę žalą, R. M. įmonei – 566,40 Lt žalą, UAB „M.“ – 352,85 Lt žalą, J. M. įmonei – 80 Lt turtinę žalą, UAB „P. B.“ – 41,86 Lt turtinę žalą, UAB „R.“ – 360 Lt turtinę žalą, UAB „S.“ – 5018,86 Lt turtinę žalą, UAB „S. b.“ – 10 Lt turtinę žalą, KPH S. – 511,87 Lt turtinę žalą, UAB „S. r.“ – 450,26 Lt turtinę žalą, UAB„T. t.“ – 5200,80 Lt turtinę žalą, T. M. M. – 952,97 Lt turtinę žalą, UAB „K. b.“ – 7458,44 Lt turtinę žalą, UAB „V.“ – 1440 Lt turtinę žalą, Z. įmonei – 8480 Lt turtinę žalą, UAB „A. V.“ – 400 Lt turtinę žalą, UAB „D. g.“ – 141 Lt turtinę žalą, L. v. d. k. – 600 Lt turtinę žalą, R. Š. leidyklai – 10,62 Lt turtinę žalą, D. Č. įmonei – 23,30 Lt turtinę žalą, E. i. an.ce. – 200 Lt turtinę žalą, UAB „E. p. – 41,30 Lt turtinę žalą, E. M. J. T. – 668,51 Lt turtinę žalą, UAB „F.T.“ – 295 Lt turtinę žalą, UAB „J.“ – 60 Lt turtinę žalą, UAB „K. l.“ – 430 Lt turtinę žalą, K. į. P. t. – 170 Lt turtinę žalą, S. L. firmai – 2083,56 Lt turtinę žalą, UAB „L. ž.“ – 418,90 Lt turtinę žalą, AB N./L. Lietuva – 295 Lt turtinę žalą, AB „O. C.“ – 250 Lt turtinę žalą, UAB „R. g. g.“ – 48,33 Lt žalą, S. G. įm. R. – 177 Lt žalą, UAB„S.“ – 67,67 Lt turtinę žalą, UAB „T.“ – 3200 Lt turtinę žalą, J. I. firmai U. – 265,50 Lt turtinę žalą, V. V. įmonei – 11,80 Lt turtinę žalą, V. V. įmonei – 160 Lt turtinę žalą, UAB „V. ž.“ – 442,26 Lt turtinę žalą, UAB „Z.-K.“ – 13,22 Lt turtinę žalą, VĮ R. c. Kauno filialui – 103,69 Lt turtinę žalą, UAB‘ „L.“19311,65 Lt, nors jie turėjo vienodas teises reikalauti atsiskaitymo kaip ir kreditoriai, su kuriais buvo atskaityta.

Pats nuteistasis taip pat neginčija, kad įmonė nepajėgė atsiskaityti su šiais kreditoriais, ir nors mano, kad likusi skola palyginus su padarytais atsiskaitymais yra maža, tačiau atsakomybė pagal 208 str. 1 d. kyla, kai turtinės žalos dydis pinigine išraiška viršija 150 MGL sumą, taigi padaryta žala tenkina šią sąlygą, todėl tai, kad ji yra mažesnė už padengtus reikalavimus, neturi reikšmės kvalifikavimui, tačiau į tai atsižvelgiama skiriant bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad LR BK 208 straipsnis reikalauja tyčinės kaltės nustatymo, t. y. suvokimo, kad jo įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje ar nemokiai kai akivaizdžiai gresia bankrotas, jis neturi galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų, sąmoningai patenkina tik vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, nors numato, kad dėl to likusieji kreditoriai patirs turtinę žalą, tačiau tokių padarinių nori arba nenori, bet sąmoningai leidžia jiems kilti (2010 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2010). Taigi kaltė gali reikštis ir tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Esant tiesioginei tyčiai įmonės vadovas supranta, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki arba nemoki, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, kad sąmoningai patenkina vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, numato, jog dėl to kiti kreditoriai patirs ar gali patirti žalą, ir to nori. Esant netiesioginei tyčiai įmonės vadovas nenori, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsirastų žala kitiems kreditoriams, bet sąmoningai leidžia jai kilti.

Kaip jau buvo nustatyta aptartomis aplinkybėmis, D. J. būdamas UAB „E.“ direktoriumi žinojo apie tai, kad bendrovė jau nuo 2009-01-01 yra nemoki, jai akivaizdžiai gresia bankrotas, todėl privalėjo vykdyti Įmonių bankroto įstatymo 2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216, 8 str. 1 d. reikalavimus, kurie numato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. pats kreiptis į teismą ir prašyti pradėti bankroto bylą. Tačiau D. J. ignoravo imperatyvias įstatymo normas, nepagrįstai teisindamasis bandymu savarankiškai išvengti bankroto, nors ūkinė–finansinė įmonės padėtis buvo tokia sunki, kad išvengti bankroto buvo neįmanoma – kaip jau nustatyta įmonės įsipareigojimai viršijo turimą turtą. Taigi D. J., esant gresiančiam bankrotui, taip pat žinodamas, kad bendrovė turi ir daugiau kreditorių ir kad nėra galimybės patenkinti jų visų reikalavimų, tyčia sąmoningai patenkino išimtinai tik dalies kreditorių – viso už 1158238,20 Lt. reikalavimus, taip padarydamas turtinę žalą kitiems UAB „E.“ kreditoriams už 150352,79 Lt.

D. J. nepripažįsta savo kaltės ir dėl jam inkriminuotos LR BK 208 str. 2 d. numatytos veikos. LR BK 208 str. 2 d. numato atsakomybę tam, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

Teismas, išsamiai išanalizavęs ir bešališkai ištyręs bylos esmines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad D. J. padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamus veiksmus. Jis, pasinaudodamas UAB „E.“ įgalinimais ir pagrindinio akcininko teisėmis, pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu nepateisinamai pigiai UAB „V.“ perleido bendrovės turtą, tuo pažeisdama kreditorių turtinius interesus. Nuosprendyje nuosekliai išdėstyta ir aptarta skolininko nesąžiningumo esmė, parduoto turto vertė. Abejoti teismo išvada nėra jokio pagrindo, nes ją patvirtina byloje esantys įrodymai.

Tai, kad UAB „E.“ buvo sunki ekonominė padėtis ir akivaizdžiai grėsė bankrotas bei D. J. tai suvokė, jau nustatyta konstatuojant jo atsakomybę dėl LR BK 208 str. 1 d. numatytos veikos padarymo.

Nagrinėjamu atveju veika buvo įvykdyta tuo, kad D. J. tuo metu, t.y. laikotarpyje nuo 2013-04-21 iki 2009-07-28, kai dėl jo vadovaujamos bendrovės sunkios materialinės padėties, jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, perleido UAB „V.“ turtą žemesne nei jo likutinė vertė, kaina bei bendrovės prekėms pritaikęs ypatingas, siekiančias nuo 25 proc. iki 50 proc. nuolaidas, dėl to UAB „E.“ neteko 184170,89 Lt, kurie galėjo būti nukreipti skoloms padengti ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams.

Apeliantas nepripažindamas savo kaltės, teigia, kad UAB „V.“ pardavė tik produkciją ir nereikalingą biuro įrangą iš ekspozicijų, atsiradusią dėl krizės uždarius kai kuriuos salonus, taip pat nepaklausias prekes, kurių niekas nepirko. Tačiau pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad šios prekės buvo pasiūlytos pirkti kitiems pirkėjams mažesnėmis kainomis. Jokios aplinkybės nepatvirtina, kad šias prekes buvo bandoma parduoti brangiau ar tomis pačiomis kainomis, kuriomis parduota UAB „V.“ ne vien tik šiam pirkėjui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip nurodė ir specialistė R. P., taikyti įmonėms nuolaidų nėra uždrausta, tačiau palyginus su nuolaidomis, taikytomis kitoms įmonėms, UAB „V.“ nepagrįstai buvo suteikta nuolaidų už 169578 Lt., tuo tarpu kitoms bendrovėms – 15575 Lt. Ilgalaikis turtas buvo parduotas pagal likutinę vertę, jam nebuvo nuolaidų, tačiau buvo taikoma savikaina, dėl to patirtas 6911,61 Lt nuostolis - ir 14593,14 Lt nuostolis dėl pardavimų už mažesnę nei likutinė vertė. Tai patvirtina ir 2011-06-14 specialisto išvada Nr. 5-5/54 bei 2012-03-30 specialisto išvada Nr. 5-5/31. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, išvadose yra išsamiai išvardinta koks turtas parduotas už likutinė vertę, o koks mažesne, nei likutinė. Taip pat nustatyta, kad pagal sudarytas trišales sutartis skolininkės SIA „B. z.“ ir Z. J. įmonė įsipareigojo UAB „E.“ turėtus įsiskolinimus – viso 9.659,52 Lt – grąžinti ne bendrovei, bet UAB „V.“, tuo UAB „E.“ buvo padarytas 9659,52 Lt nuostolis. Apeliantas teigia, kad UAB „V.“ pardavimai sudaro tik mažą dalį visų UAB „ E.“ 2009-03-01-2009-09-30 pardavimų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad būtent UAB „V.“ buvo taikytos ypatingos nuolaidos, o nuo 2009 m. kovo mėn. (2009-03-16 buvo sudaryta sutartis su UAB „V.“) UAB „ E.“ visų įsiskolinimų nebesumokėdavo, o nuo 2009 m. liepos mėn. jokie mokėjimai apskritai nebebuvo vykdomi.

Taigi, D. J., žinodamas, kad įmonės ekonominė padėtis yra sunki, neturėjo teisės pardavinėti įmonės turto savo nuožiūra ir savo nustatyta ženkliai mažesne kaina, nes šis turtas taip pat turėjo būti nukreiptas kreditorių reikalavimų tenkinimui.

Pažymėtina ir tai, kad UAB „V.“ įkūrė D. J. sūnus T. J.. Į šią bendrovę perėjo dirbti dauguma UAB „ E.“ darbuotojų, ji vykdė tapačią veiklą. Kiti byloje nustatyti veiksniai, taip pat 2009-12-28 Kauno apskrities VMI pranešimas dėl UAB „E.“ atlikto mokestinio tyrimo Nr. T39-57, konstatavusio, kad patikrinimo metu buvo padaryta išvada, jog UAB „E.“ verslas buvo perkeltas į UAB „V.“, siekiant išvengti finansinių sunkumų. Po UAB „E.“ bankroto paskelbimo, kai 2009-10-15 D. J. buvo atleistas iš šios įmonės direktorių, jau kitą dieną - 2009-10-16, jis įsidarbino UAB „V.“ direktoriumi. Kaip paminėjo ir apylinkės teismas, šios aplinkybės leidžia daryti išvada, kad UAB „V.“ buvo įkurta tam, jog perimtų UAB „E.“ turtą ir veiklą („Fenikso sindromas“), o tai paneigia D. J. teiginius, kad nuostolingi UAB „E.“ pardavimo sandoriai su UAB „V.“ buvo ne tiksliniai, o įtakoti rinkos ekonomikos ir įmonės padėtis.

LR BK 208 str. 2 d. kaip ir LR BK 208 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padarytas esant tiesioginei arba netiesioginei kaltininko tyčiai.

Iš anksčiau aptartų aplinkybių neginčijamai nustatyta, kad D. J. suvokė, kad įmonė yra sunkioje ekonominėje padėtyje ir jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, tačiau turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, sąmoningai, laisva valia ir kreditorių nenaudai pardavė nepateisinamai pigiai ir numatė, kad dėl šių veiksmų kreditoriams atsirado arba gali atsirasti turtinės žalos, tačiau tokių padarinių norėjo, t. y. nusikaltimą D. J. padarė esant tiesioginiai tyčiai. Faktiškai D. J. tokiais savo veiksmais siekė naudos sau, nes pigiai pardavęs UAB „E.“ turtą UAB „V.“ ir vėliau perėmęs UAB „V.“ direktoriaus pareigas faktiškai išlaikė savo įgalinimus, išsaugojo buvusius verslo ryšius bei išvengė skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims.

Taigi D. J. suprato, kad turtą, kuris galėtų būti pateiktas skoloms grąžinti, parduoda kur kas mažesnėmis nei jo vertė kainomis. Nuteistasis suvokė, kad tokie veiksmai gali padaryti turtinę žalą kreditoriams ir tokių padarinių norėjo.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad D. J. kaltė įrodyta ir dėl kaltinimo pagal LR BK 223 str. 1 d.

LR BK 223 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Kaip pažymėjo apylinkės teismas, aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.).

Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. yra įtvirtinta ūkio subjekto vadovo atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka. Taigi įstatymas numato, kad vadovas privalo užtikrinti tinkamą, įstatymų bei norminių aktų nustatytus reikalavimus atitinkantį buhalterinės apskaitos tvarkymą ir išsaugojimą.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 str. 1 d. reikalauja, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. O šio straipsnio 2 d. nurodo, kad patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. 1996-02-22 Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymas Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ reikalauja apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų.

Byloje nustatyta, kad D. J., būdamas UAB „E.“ vadovu, nebuvo nustatęs tokios tvarkos, tai patvirtino liudytoja apklausta vyriausioji buhalterė V. D.. Tiek liudytoja V. D., tiek D. M. patvirtino, kad ir į dokumentų saugyklą, kurioje buvo laikomi buhalteriniai dokumentai, galėjo patekti daugelis žmonių, nes ten buvo laikomi ne vien tik šie dokumentai, todėl dokumentų apsauga nebuvo tinkamai užtikrinta. V. M. taip pat parodė, kad atliekant tyrimą tyrėja nurodė, kad trūksta kai kurių dokumentų, juos surado ir pateikė D. J., tačiau administratorius negali įvardinti kokių dokumentų konkrečiai trūko.

D. J. teigia, kad papildomai pateikė visus trūkstamus dokumentus. Taip pat abejoja specialisto išvadomis, teigdamas, kad kai kurie dokumentai buvo įvardinti kitokiais pavadinimais, dalis buvo programose, todėl atliekant tyrimą, šie dokumentai ir nebuvo rasti ir buvo padarytos neteisingos išvados.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys LR BPK 20 str. nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan.

2011-06-14 specialisto išvadoje Nr. 5-5/54 nustatyta, kad tyrimui nebuvo pateikta 2009 m. atskaitingų asmenų avansų apyskaitos su pajamų ir išlaidų dokumentais, ilgalaikio turto kortelės, lizinguojamų automobilių dokumentai, trišalė atsiskaitymų sutartis su J. IĮ, ilgalaikio turto, avansinių mokėjimų, pirkėjų skolų, gautinų sumų, atsiskaitymų pagal lizingo sutartis, skolų kreditinėms institucijoms ir tiekėjams, avansu gautų sumų, įsipareigojimų biudžetui, mokėtino darbo užmokesčio, kitų mokėtinų sumų, pajamų, sąnaudų mėnesinių apyvartų registrai bei didžiosios knygos mėnesinės apyvartos.

2012-03-30 specialisto išvadoje Nr. 5-5/31 papildomai nustatyta, kad papildomai buvo pateikta tik dalis trūkstamų dokumentų, tačiau ne visi: atskaitingų asmenų avanso apyskaitos su išlaidų dokumentais, 2009 m. liepos - rugsėjo mėn. kasos knyga ir kasos dokumentai, 2009 m. sausio - birželio mėn. nurašymo aktai (aktai dėl prekių (medžiagų) nurašymo), UAB „S. l." ir UAB „Ū. B. l." dokumentai, tabeliai, krovinio važtaraščiai ir važtaraščių registravimo žurnalai. Be to, D. J. tyrimui pateikė 2009-07-21 trišalę atsiskaitymų sutartį su J. IĮ, UAB „E." PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1005538, UAB „V." pirkimo dokumentų registrą ir UAB „E." PVM sąskaitą - faktūrą ELE Nr. 0906136.

Tyrimui nebuvo pateikti lizinguojamų automobilių dokumentai (lizingo sutarčių nutraukimo ir kt. dokumentai, susiję su lizingo nutraukimu); ilgalaikio turto kortelės; tiriamojo laikotarpio mėnesinių apyvartų registrai (ilgalaikio turto, atsargų, avansinių mokėjimų, pirkėjų skolų, gautinų sumų, atsiskaitymų pagal lizingo sutartis, skolų kreditinėms institucijoms ir tiekėjams, avansu gautų sumų, įpareigojimų biudžetui, mokėtino darbo užmokesčio, kitų mokėtinų sumų, pajamų, sąnaudų) ir didžiosios knygos mėnesinės apyvartos. Be to nustatyta, kad papildomai pateiktų avanso apyskaitų likučių 2009-01-01, pajamų bei bendros suminės išraiškos yra mažesnės už apyvartos žiniaraštyje (suvestinėje) bei kasoje fiksuotas sumas, o likutis laikotarpio pabaigai skiriasi 4,77 Lt.

Specialistė R. P. paaiškino, kad įvertina įmonės veiklą pagal įmonės surašytus buhalterines operacijas pagrindžiančius dokumentus. Jei yra registrai, pagal tuos registrus galima nustatyti įmonės veiklą, jei nėra registrų – negalima. Registrą pagal pirminius apskaitos dokumentus galima padaryti, bet tai ne specialisto kompetencija. Registrai pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą yra privalomi, o kokie, priklauso nuo atliekamų operacijų. Ji surašė išvadą, kad iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos.

Taigi specialistė R. P. duodama paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu besąlygiškai patvirtino savo abiejuose pateiktose išvadose konstatuotas aplinkybes, jos duoti paaiškinimai yra nuoseklūs, logiški, visiškai atitinkantys kitus byloje esančius duomenis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei specialistės išvadose nustatytomis aplinkybėmis, nei jos paaiškinimais duotais teisminio nagrinėjimo metu.

Liudytoja V. D. pirmosios instancijos teisme taip pat nieko negalėjo paaiškinti dėl automobilio lizingo sutarčių, ji teigė, kad tyrėjai nebuvo pateikti šių sutarčių nutraukimo dokumentai, taip pat ilgalaikio turto kortelių segtuvas, 2009 m. mėnesinių apyvartų registrų žurnalas, neatsimena ar buvo pateikta didžioji knyga.

Liudytojomis apklaustos V. D. ir D. M. parodė, kad registrai buvo spausdinami, numeruojami, segami į aplankus ir nešami tolimesniam saugojimui į saugyklą. Liudytojos taip pat tvirtino, kad buvo vedamos ir ilgalaikio turto kortelės, didžioji knyga, kiti apskaitos dokumentai. Tačiau bankroto administratorius V. M. patvirtino, kad jo perimti buhalteriniai dokumentai nebuvo tinkamai sutvarkyti. Jis parodė, kad jam buvo parodyta apie1000 bylų, tačiau nebuvo padaryti bylų apyrašai, todėl pats bankroto administratorius pasamdė žmogų, kuris padarė apyrašą ir bylos buvo perduotos archyvui. Administratoriui nebuvo perduota kompiuterinė laikmena su saugomais dokumentais. Jis iki šiol neturi Pragma programos rezultatų laikmenoje. Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 str. 1 d. numato, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Šio straipsnio 4 dalis leidžia apskaitos registrus rašyti ranka arba techninėmis priemonėmis. Tačiau reikalauja, kad apskaitos duomenis kompiuterinėse laikmenose galima saugoti tik tuo atveju, kai yra atspausdinti apskaitos registrai. Pasibaigus finansiniams metams, apskaitos registrai susiuvami (įrišami), jų lapai sunumeruojami, paskutiniame lape nurodomas lapų skaičius. Taigi ir V. M. parodymai pažymi, kad dokumentų apskaita nebuvo tinkama.

Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nagrinėjamojoje byloje buvo nustatyti vadovaujantis specialisto išvada Nr. 5-5/54 bei papildoma specialisto išvada Nr. 5-5/3. Jose nurodyta, kad buvo neišsaugota ir tyrimui nepateikta 2009 metų UAB „E.“ lizinginių automobilių dokumentų, lizingo sutarčių nutraukimo, ilgalaikio turto kortelių, šio laikotarpio mėnesinių apyvartų registrų (ilgalaikio turto, atsargų, avansinių mokėjimų, pirkėjų skolų, gautinų sumų, atsiskaitymų pagal lizingo sutartis, skolų kreditinėms institucijoms ir tiekėjams, avansu gautų sumų, įsipareigojimų biudžetui, mokėtino darbo užmokesčio, kitų mokėtinų sumų, pajamų, sąnaudų) ir didžiosios knygos mėnesinės apyvartos registrų, 940769,12 Lt vertės prekių nurašymo aktų, neišsaugojo visų avanso apyskaitų, dėl to negalima nustatyti kada, kam ir kokiems tikslams įmonės atskaitingi asmenys išleido 3110,7 Lt. Dėl šios priežasties dingus apskaitos dokumentams ir registrams, buvo apsunkintas įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio už 2009 m. nustatymas.

Liudytoja V. D. dėl prekių nurašymo už 940769,12 Lt paaiškino, kad prekės nurašomos, kai parduodama per kasos aparatą. Kai yra parduodamos prekės per kasos aparatą, o pačios prekės nurašomos buhalterinėje programoje ir tai yra nurašymo aktas. Kas mėnesį buvo tikrinami likučiai ir viskas atspausdinama. Tačiau, kaip konstatuota specialisto išvadoje, tokie dokumentai atliekant tyrimą nebuvo rasti. Liudytoja D. M. dėl 3110,7 Lt neatitikimo avanso apyskaitose ir kasos dokumentuose aiškino, kad taip pat pateikė visus dokumentus, tačiau specialisto išvadoje pažymėta, kad ši suma nėra pagrįsta dokumentais. Dėl kokių priežasčių dokumentai nebuvo rasti atliekant tyrimą nė viena liudytoja negalėjo paaiškinti.

LR BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011).

Pabrėžtina, kad byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais pagrįstai nustatyta, kad nors įmonėje ir buvo vedama buhalterinė apskaita, tačiau D. J., pažeidė 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 19 str. 1 d. ir 2 d. reikalavimus: nenustatė apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugojimo tvarkos, nenumatė priemonių, užtikrinančių dokumentų saugumą, taip pat nenustatė tvarkos, kuria vadovaujantis apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai būtų saugomi patvirtinus finansinę atskaitomybę, taip pat pažeidė 1996-02-22 Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatas, reikalaujančias apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų. Dėl šių pažeidimų dingo apskaitos dokumentai ir registrai, kurie buvo būtini, tačiau nepateikti tyrimui, todėl buvo apsunkintas įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio už 2009 m. nustatymas. Šie UAB „E.“ teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai padaryti dėl įmonės vadovo D. J. nusikalstamo nerūpestingumo.

Apeliantas nesutinka su civilinio ieškinio priteisimu ir mano, kad jis turėtų būti paliktas spręsti civilinio proceso tvarka. Tačiau šie skundo argumentai taip pat atmestini.

LR BPK 109 str. 1 d., numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. LR BPK 115 str. 2 d. nurodo, kad klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka galima tik išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Tokiu atveju, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šiuo atveju apylinkės teismas visiškai pagrįstai, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą atlyginti žalą, kilusią iš nuteistojo D. J. kaip UAB „E.“ direktoriaus veiklos. Byloje nustatyta, kad D. J. priimdamas vienasmenius sprendimus –taikydamas nepagrįstas nuolaidas (akcijas) bei nustatydamas turtui vertę žemesnę nei likutinė jo vertė, pardavė UAB „E.“ prekes ir kitą turtą susijusiai su juo – sūnaus valdomai UAB „V.“, dėl ko UAB „E.“ kreditoriams padarė 184170,89 Lt žalos. Byloje buvo nustatyta, jog žala kreditoriams padaryta dėl tyčinių kaltų D. J. veiksmų, t.y. nepagrįstų nuolaidų taikymo ar turto pardavimo mažesne nei likutinė jo vertė. Tokia kaltinamojo D. J., kaip UAB „E.“ direktoriaus, atsakomybė nustatyta ir CK 2.87 str. 7 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, vadovavosi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl D. J. kaltumo padarius LR BK 208 str. 1 d., 2 d., 223 str. 1 d., numatytus nusikaltimus išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė. Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, naikintinas tik baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas, nepagrįstai pritaikius BK 67 str. 2 d. 3 p., 68² str., kuomet D. J. atimta teisė dirbti vadovaujantį darbą 2 (dvejų) metų laikotarpiui, kadangi BK 68² str. nuostata įsigaliojo tik nuo 2011-07-05, o D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarytos 2009-01-01 – 2009-10-15, t.y. ankstesniu laikotarpiu. BK 3 str. 1 d. nustato, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, taip pat šio straipsnio 3 dalis nustato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Pažymėtina ir tai, jog BK 67 str. nustato baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį ir rūšis, šio straipsnio 2 dalis pažymi, kad pilnamečiui asmeniui gali būti skiriamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas (3 p.), bet tik atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais. Taigi, dėl šių nurodytų aplinkybių, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendis keičiamas, pašalinant iš jo dalį, kuria D. J., pritaikius LR BK 67 str. 2 d. 3 p., 68² str., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir atimta teisė dirbti vadovaujantį darbą 2 (dviejų) metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str.1 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo D. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį, pašalinant iš jo dalį dėl LR BK 67 str. 2 d. 3 p., 68² str. taikymo, kuomet buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė ir atimta D. J. teisė dirbti vadovaujantį darbą 2 (dvejų) metų laikotarpiui.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus Jonas GrigaravičiusTeisėjai Danguolė ŠiugždinytėValdas Vitunskas