Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. kovo 26 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Dėl viešosios atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pataisos namų veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015-09-14 iki 2018-12-11. Atsakovės atstovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018 ir kt.).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015-09-14 iki 2018-12-11. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taigi pareiškėjas, nuo 2015-09-14 iki 2018-12-11 laikytas Pataisos namuose galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti (žinojo) apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Pataisos namuose pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos namus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pataisos namų ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo Pataisos namuose 2015-09-17 (b. l. 27), tačiau į teismą kreipėsi tik 2018-12-11 skundu. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2018-12-11, atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2015-12-11 pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8d., 1.126 str. 2d.).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio (liet. savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015-09-14 iki 2015-12-11 taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015-09-14 iki 2015-12-11 atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m. standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (minėta, toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas sąlygas, kalint Pataisos namų 3 – ame sektoriuje. Iš 2019-01-14 Duomenų apie nuteistąjį (b. l. 27) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015-12-12 iki 2018-12-12 ) į Pataisos namų 3 – ąjį sektorių iš Pataisos namų 2 – ojo sektoriaus atvyko 2015-09-17. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas iš atsiliepimo, Pataisos namų 2019-01-11 pažymoje Nr. 63-170 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus bei Pataisos namų Ūkio skyriaus 2019-01-18 pažymoje Nr. 77-98 nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto (b. l. 30, 31 - 32).

Pareiškėjas nuo 2015-12-12 iki 2016-05-30 buvo paskirtas gyventi į 3 – ojo sektoriaus 10 būrio 6 patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 17,27 kv. m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,8783 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.1. punktas pažeistas). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą neneigia, jog nurodytu laikotarpiu pareiškėjui teko mažesnis, nei teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas.

Pareiškėjas nuo 2016-05-30 iki 2018-09-19 buvo paskirtas gyventi į 3 – ojo sektoriaus 5 būrio 2 patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 51,64 kv. m., joje įrengtos 16 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,2275 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.1. punktas nepažeistas).

Pareiškėjas nuo 2018-09-19 paskirtas gyventi į 3 – ojo sektoriaus 2 būrio 3 patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 21,91 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,4775 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.1. punktas nepažeistas).

Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui laikotarpiu 2016-05-30 iki 2018-12-11, laikant jį Pataisos namų 3 – ajame sektoriuje, buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.1. p.), todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtais laikotarpiais (ABTĮ 56 straipsnis). Laikotarpiu nuo 2015-12-12 iki 2016-05-30 pareiškėjui teko 2,8783 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, todėl buvo pažeistas Taisyklių 11¹.1. punktas, nustatantis, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, todėl šiuo aspektu konstatuotini atsakovės atstovo neteisėti veiksmai.

Dėl gyvenamųjų patalpų būklės

Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog jis negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus ir taip pašalinti drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.

Pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl netinkamų gyvenamųjų patalpų būklės nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriose kameros) tariamai buvo pelėsis, nelygi sienų ir grindų danga. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko. Nurodė, kad antisanitarinės ar avarinės būklės gyvenamųjų patalpų Pataisos namuose nėra, o grindų, sienų ir lubų danga yra tvarkinga, nenusilupusi, valosi gerai. Atsakovės atstovo į bylą pateikta Pataisos namų Ūkio skyriaus 2019-01-18 pažyma Nr. 77-98 (b. l. 31 - 32) patvirtina anksčiau minėtas skunde nurodytas aplinkybes bei tai, kad pareiškėjas į Ūkio skyrių dėl nurodytų aplinkybių nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų būklės atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl sienų ir lubų būklės, pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl tarakonų ir pelių

Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo (yra) tarakonų ir blakių, dėl kurių sukandžiojimų negali ramiai užmigti ir pailsėti. Pažymi, kad Kauno visuomenės sveikatos centras 2018-05-04 patikrinimo akte nurodė, jog 3 – io sektoriaus 6 būrio 3 – oje gyvenamojoje patalpoje buvo rasta gyvų nariuotakojų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2016-11-23 Pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija” (b. l. 45 - 48) dėl kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo Pataisos namuose. Į bylą yra pateikti Atliktų darbų aktai (b. l. 49 – 55), Stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalai (b. l. 56 - 66), t. y. rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad buvo atliekamas nuolatinis (pastovus) parazitų (tarakonų, pelių) monitoringas, kontrolė ir naikinimas. Teismas vertina, kad atsakovės atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų (tarakonų ir pelių) monitoringą, kontrolę bei naikinimą buvo pakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl nurodyto pažeidimo kreipėsi į Pataisos namų administraciją ar kitą instituciją, todėl tokie pareiškėjo teiginiai laikyti abstrakčiais ir nepagrįstais.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas teigia, kad 4 sanitariniai mazgai yra skirti maždaug 200 suimtųjų, todėl jis patytė nepatogumus, fizinį skausmą ir kančias, kai tekdavo laukti, kol atsilaisvins kabina.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas sanitarinių mazgų kabinų skaičius, kuris turėtų tekti atitinkamam skaičiui nuteistųjų.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir pateiktoje Ūkio skyriaus 2019-01-18 pažymoje nurodyta, kad 3 – o sektoriaus 10 - 11 būriuose įrengti 10 klozetų, 4 – 5 būriuose įrengti 3 klozetai ir 3 unitazai, 2 būryje – 1 klozetas. Matyti, kad būriuose, kuriuose laikoma daugiau nuteistų – yra įrengtas didesnis skaičius klozetų (unitazų). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad įrengtas skaičius klozetų (unitazų) yra pakankamas.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl to, kad neturi galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu, ar kad jis užimtas. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų aptariamu aspektu.

Dėl patirtos žalos dydžio

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais.

Teismui pateiktuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 28, 29) duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai, nėra, tačiau, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Laikotarpiu nuo 2015-12-12 iki 2016-05-30 pareiškėjui teko 2,8783 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, todėl jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį.

Įvertinęs byloje nustatytą tekusio gyvenamojo ploto skirtumą (0,2217 kv. m.), konstatuotų pažeidimų pobūdį, jų trukmę (170 parų), nustatęs, kad dėl pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją bei nėra duomenų, kad nustatytas pažeidimas kokiu nors būdu pablogino pareiškėjo sveikatą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose, ir į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 20 000 Eur suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200,00 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. I. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. I. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 200,00 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.