Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Žvinklytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. D. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės E. D. patikslinto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė 2022 m. liepos 18 d. kreipėsi į Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki ieškinio teismui pateikimo dienos nustatyti dukros A. G. ir sūnaus M. G. (M. G.) nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje kartu su jų mama E. D. bei laikinai uždrausti minėtiems nepilnamečiams vaikams be rašytinio ieškovės sutikimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir bet kurią Europos Sąjungos ar bet kurią kitą užsienio valstybę su lydinčiu asmeniu – vaikų tėvu S. G. (S. G.).

2. 2022 m. rugsėjo 2 d. teisme gautas S. G. atsiliepimas į pareikštą prašymą, kuriame jis prašo netenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos ir vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo Lietuvos Respublikoje kartu su vaikų mama – ieškove, nes nurodytas ginčas yra paduotas nagrinėti Rusijos Federacijos Maskvos miesto Meščiansko rajono teismui. Paaiškino, kad 2019 m. Maskvos miesto Meščiansko rajono teismo apylinkės Nr. 410 taikos teisėjas nutraukė jų santuoką, kurios iniciatorė ir buvo E. D.. Nurodo, kad iš pradžių vaikai gyveno su juo Maskvoje, tačiau vėliau E. D. pareikalavus, vaikai su tėvu likdavo savaitgaliais. 2021 m. gruodį E. D., pažeisdama susitarimą dėl bendro vaikų auklėjimo, neteisėtai juos išvežė į Lietuvą. Tai buvo padaryta be jo sutikimo. Nuo 2022 m. kovo mėnesio iki birželio mėnesio E. D. su vaikais gyveno Ispanijoje, nesilaikydama mokymo namuose sąlygų. Taigi E. D. teiginiai, kad nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika neatitinka tikrovės. Vaikai niekada anksčiau negyveno Lietuvoje, jie gimė Rusijoje, Maskvoje, ten ir gyveno, mokėsi, vaikai nemoka lietuvių kalbos. Atkreipia dėmesį, kad 2022 m. liepą buvo atvykęs į Lietuvą ir su ieškove bandė spręsti klausimą dėl vaikų gyvenamosios vietos, jų auklėjimo. Ieškovė jam atidavė vaikų pasus, neprieštaraudama vaikų išvykimui iš Lietuvos į Rusiją. Atsižvelgiant į vaikų norus, dukra liko gyventi Lietuvoje, o sūnus išvyko kartu su juo ir nuo 2022 m. liepos 28 d. gyvena Maskvoje. Būdamas Maskvoje, sūnus nuolat bendrauja su savo motina, seserimi ir seneliais. Sūnui sudarytos visos gyvenimo ir mokymosi sąlygos. Nepaisant to, kad ieškovė neprieštaravo sūnaus išvykimui į Rusiją ir žinojo jo norą išvykti, tačiau kreipėsi į Palangos policiją su pareiškimu dėl neteisėto vaiko išvežimo, byla buvo nutraukta. Vėliau atsakovas priėmė sprendimą išspręsti ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos. Ieškinys dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo šiuo metu paduotas nagrinėti Maskvos teisme ir ieškovei apie tai yra tinkamai pranešta. Jo ir ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, abu yra Rusijos Federacijos piliečiai, sūnus yra Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau jis gimė, gyveno ir gyvena Rusijoje. Jis ir E. D. nuo 2006 m. turėjo paskutinę bendrą gyvenamąją vietą išimtinai Rusijoje.

3. 2022 m. rugsėjo 8 d. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmuose gautas ieškovės E. D. patikslintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, kuriuo prašo: 1) iki ieškinio teismui pateikimo dienos nustatyti dukros A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir sūnaus M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje kartu su jų mama E. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2) iki ieškinio teismui pateikimo dienos laikinai uždrausti nepilnamečiams vaikams – dukrai A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir sūnui M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) be rašytinio vaikų mamos E. D. sutikimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir bet kurią Europos Sąjungos ar bet kurią kitą užsienio valstybę su lydinčiu asmeniu – vaikų tėvu S. G., gimusiu (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijos piliečiu; 3) iki ieškinio teismui pateikimo dienos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalies 8 punkto reglamentuota tvarka įpareigoti atsakovą S. G., Rusijos Federacijos pilietį, skubiai grąžinti nepilnametį sūnų M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į jo kartu su motina E. D., nuolatinę gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje, buvusią iki 2022 m. liepos 28 d. nepilnamečio vaiko M. G. savavališkai S. G. įvykdyto išvežimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką; 4) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti skubaus vykdymo nutartį apie tai iš anksto nepranešant atsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

13. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino patikslinto apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

15. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

16. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą S. G. į bylą papildomai pateikė naujus įrodymus – E. D. priešieškinio kopiją ir dokumentus iš mokymosi įstaigos. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, ir tai, kad šių įrodymų pateikimas į bylą iki skundžiamos nutarties priėmimo buvo neįmanomas, apeliacinės instancijos teismas priima tik ieškovės priešieškinį, kurį teismas savo iniciatyva vertė į lietuvių kalbą (CPK 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir tuo užtikrinti jo privalomumą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas, priėmęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, gali taikyti CK 3.65 straipsnyje įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones, kai būtina apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių gali būti pažeistos nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinio teisės ir interesai. Taigi, turi būti reali grėsmė vaikų ar sutuoktinio interesams.

18. CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui padavimo dienos. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Taigi, iš įstatymo leidėjo įtvirtintų teisės normų išeina, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų aplinkybių visetui. Pirma, turi būti įrodyta, jog egzistuoja tikimybė, kad ateityje galimai kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Antra, turi būti nurodytos priežastys, pateisinančios ieškinio padavimo atidėjimą. Trečia, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

19. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).

20. Kaip matyti iš bylos duomenų, šalys turi nepilnametę dukrą A. G., gimusią (duomenys neskelbtini), ir nepilnametį sūnų M. G., gimusį (duomenys neskelbtini). Ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Maskvos mieste, Rusijos Federacijoje ir santuokos nutraukimo faktas įregistruotas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje. 2021 m. gruodžio mėnesį ieškovė išsivežė nepilnamečius vaikus į Lietuvą. S. G. 2022 m. liepos mėnesį buvo atvykęs į Lietuvą. Atsakovo teigimu, ieškovė pati atidavė vaikų pasus, neprieštaraudama, kad vaikai vyks į Rusiją. Tačiau atsakovas, išklausęs vaikų norus, sutiko, kad dukra liktų Lietuvoje su mama, o sūnus išreiškė norą gyventi ir mokytis Rusijoje, todėl jis su sūnumi išvyko į Rusiją ir nuo 2022 m. liepos 28 d. gyvena Maskvos srityje, (duomenys neskelbtini).

21. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl šalių dukros A. G. jokių grėsmių nekyla, mergaitė gyvena kartu su mama jos gyvenamojoje vietoje, turėtų lankyti Klaipėdoje mokyklą, atsakovas neprieštarauja, kad dukra gyventų su ieškove ir šį sprendimą priėmė išklausęs dukros nuomonės. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kad atsakovas išsivežė su savimi į Rusiją sūnų M. G., kas, pasak atsakovo, taip pat buvo suderinta su ieškove, išklausius sūnaus nuomonę. Atsakovo teigimu, jis nusipirko butą Maskvos srityje, (duomenys neskelbtini), sūnus lanko mokyklą. Atsakovas teigė, jog M. G. leidžiama komunikacinėmis priemonėmis bendrauti su mama, sese, seneliais. Šių aplinkybių ieškovė nepaneigė. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog tiek atsakovo, tiek sūnaus M. G. gyvenamoji vieta, mokymosi įstaiga, kontaktiniai duomenys yra žinomi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – vaikų gyvenamosios vietos nustatymo iki bus priimtas sprendimas. Be to, pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovo elgesys, gyvenimo būdas keltų grėsmę nepilnamečių vaikų interesams, ar S. G. negalėtų užtikrinti su juo gyvenančio sūnaus M. G. tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis.

22. Pažymėtina, kad E. D. neįrodė, kad aplinka, kurioje šiuo metu gyvena šalių nepilnametis sūnus M. G., yra nesaugi, kelianti grėsmę jo sveikatai, saugioms gyvenimo sąlygoms ar kitoms neturtinėms teisėms, dėl ko būtų pagrindas nustatyti vaikų laikiną gyvenamąją vietą su E. D. ir tenkinti jos prašymą – „iki ieškinio teismui pateikimo dienos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalies 8 punkto reglamentuota tvarka įpareigoti atsakovą S. G., Rusijos Federacijos pilietį, skubiai grąžinti nepilnametį sūnų M. G. į jo kartu su motina E. D., nuolatinę gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje, buvusią iki 2022 m. liepos 28 d. nepilnamečio vaiko M. G. savavališkai S. G. įvykdyto išvežimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką“.

23. Įvertinus apeliantės nurodytas aplinkybes ir argumentus, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog jau šiuo metu yra kilusi ar artimiausiu metu galimai kils grėsmė nepilnamečių vaikų interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė neįrodė aplinkybių egzistavimo, kurių visetas leidžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, tai sudaro pakankamą pagrindą atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai dėl vaikų faktinės gyvenamosios vietos nustatymo su ja yra iš esmės susiję su konfliktiškais šalių santykiais, bet ne dėl realios grėsmės vaikams.

24. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų pasaugos priemonių taikymo paskirtis nėra susijusi su ginčo išnagrinėjimu, todėl vaikų gyvenamosios vietos ir kiti šalių keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės. Be to, bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasikeitus faktinei situacijai, šalys turi teisę kreiptis su nauju prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ginčo išsprendimo.

25. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė į Plungės apylinkės teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo dienos kreipėsi 2022 m. liepos 18 d., 2022 m. rugsėjo 8 d. pateikė patikslintą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, tačiau iki šiol šioje byloje teisme nėra pateiktas ieškinys. Svarbu pažymėti yra tai, kad, kaip matyti iš atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytų aplinkybių ir prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktų duomenų, Maskvos miesto Meščiansko rajono teisme iškelta civilinė byla Nr. 2-9893/2022 pagal S. G. ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir 2022 m. rugsėjo 12 d. E. D. priešieškinį, kuriuo E. D. prašo: „1. Nustatyti nepilnamečių vaikų – M. G., gimusio (duomenys neskelbtini), ir A. G., gimusios (duomenys neskelbtini) – su motina D. E. A. kaip Maskvoje (RF), taip ir Palangoje (Lietuvos Respublika). 2. Įpareigoti Atsakovą netrukdyti išvykti nepilnamečiams vaikams – M. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir A. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), – išvykti iš Rusijos Federacijos lydint jų motinai D. E. A.“

26. Taigi, esant susiklosčiusioms aplinkybėms, aktualus tampa ir teismingumo klausimas. Konkrečiu atveju taikytinos 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatos (toliau – Sutartis). Bendrosios teismingumo civilinėse ir šeimos bylose taisyklės nustatytos šios Sutarties 21 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties 27-31 straipsniai nustato išimtis iš bendrųjų teismingumo taisyklių, kurios yra taikomos konkrečių kategorijų bylų teismingumui, atskirai santuokos nutraukimo, sutuoktinių turto padalinimo, tėvų ir vaikų santykių. Sutarties 30 straipsnis nustato, kad teisinius santykius tarp tėvų ir vaikų reguliuoja įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie turi bendrą gyvenamąją vietą. Jeigu kurio nors iš tėvų ir vaikų gyvenamoji vieta yra kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje, jų teisinius santykius reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas. 31 straipsnyje numatyta, kad teisinius santykius tarp vaiko ir jo motinos bei tėvo, nesančių tarpusavyje santuokoje, reguliuoja įstatymai Susitariančiosios Šalies, kurios pilietis yra vaikas. Sutarties 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimti sprendimus bylose dėl teisinių santykių, nurodytų 29-31 straipsniuose, kompetentingi teismai Susitariančiosios Šalies, kurios įstatymai tokiais atvejais taikytini. Nagrinėjamu atveju šalys yra nutraukusios santuoką, bendros gyvenamosios vietos neturi, atsakovas – Rusijos Federacijos pilietis gyvena Rusijoje, o atsakovė – turėdama dvigubą pilietybę, t. y. būdama ir Lietuvos Respublikos pilietė ir Rusijos Federacijos pilietė, gyvenamąją vietą turi tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje. Šalių vaikai yra abiejų valstybių piliečiai ir iki 2021 m. gruodžio mėnesio nuolat gyveno Rusijos Federacijoje, ten lankė mokyklą. Bylos duomenimis (2022 m. rugsėjo 12 d. E. D. priešieškinys Maskvos miesto Meščiansko rajono teisme), E. D. nuo 2022 m. sausio 16 iki 2022 m. vasario 28 aš su abiem vaikais gyveno Lietuvos Respublikoje, Palangoje, o nuo 2022 m. liepos 13 d., E. D. teigimu, į Lietuvos Respubliką persikėlė gyventi nuolat. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad taikytina Sutarties 32 straipsnio 1 dalis, ir spręstina, kad jurisdikciją nagrinėti bylą turi tiek Lietuvos Respublikos, tiek Rusijos Federacijos teismai. Pagal šios sutarties 21 straipsnio 3 dalį, jeigu abiejų Susitariančiųjų Šalių teismuose, kompetentinguose pagal šią Sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia. Kaip minėta, E. D. šioje byloje ieškinio dar nėra pateikusi, o Maskvos miesto Meščiansko rajono teisme iškelta civilinė byla Nr. 2-9893/2022 pagal S. G. ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir 2022 m. rugsėjo 12 d. E. D. priešieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Tai reiškia, kad net ir iškelta E. D. tapati byla Lietuvos Respublikoje turėtų būti nutraukiama, vadovaujantis lis pendens taisykle.

27. Kiti atsakovės atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.