Panevėžio apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis L. K. teisiamojo posėdžio metu kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad jis, L. K., su A. L., R. B., M. Ž., J. T., sėdėjo už F.Vaitkaus g. 4 namo prie krepšinio aikštelės, mėtė į krepšį. Jis ir R. B. nutarė nueiti pas A. L.. Nuėjo į (duomenys neskelbtini) pas A. L., tai galėjo būti praeitų metų gegužės 8 d., apie 21 val. A. L. buvo su dviračiu po treniruotės, tai jis nuvažiavo į namus greičiau, kad spėtų aptvarkyti, o jis su R. pėsčiomis nuėjo gal po 7 minučių į (duomenys neskelbtini) namą, kur gyvena A. L.. Nuėję pas jį, su A. L. išvedė šunį, o R. B. liko bute, darėsi valgyti. Užtruko neilgai, gal 7 minutes. Matė, kad kažkas vyko prie namo galo, 16-osios vidurinės mokyklos stadione, t.y. kažkas mušėsi, paskui visi išsilakstė. Stadione, kur yra iki pusės užkastos automobilių padangos, rado šaunamąjį ginklą, jis buvo maišelyje. Jis paėmė ginklą, kuris buvo maišelyje. Ginklas buvo revolverio tipo, nedidelis, gal pistoleto tipo, su apkaba. Kai grįžo, R. stovėjo virtuvėje, kažką kepė. Jis su A. nuėjo į kambarį. A. atsisėdo ant kėdės prie kompiuterio, jis – ant sofos-lovos, ištraukė tą ginklą, žiūrinėjo su A., matė ant šautuvo skaičius ,,59“ ir juos padiktavo A., kad pasižiūrėtų kompiuteryje kas per ginklas. Apžiūrinėjant ginklą, jam ar paskambino, ar atėjo žinutė, traukė dešine ranka telefoną, o kaire ranka laikė ginklą. Atėjo R. iš virtuvės su lėkšte, atsisėdo iš tos pusės, kur laikė ginklą. Tuo metu iššovė, buvo garsus garsas. Nematė šviesos, dūmų, R. nuleido galvą. Visi pasimetė. R. nuėjo į vonią, pasiėmė batus, išėjo į kiemą. Jis ėjo nuleidęs galvą link vonios, nebuvo užsiėmęs akies. Kai atsistojo, matė, kad lašėjo kraujas per veidą. Jis pradėjo jo atsiprašyti, suprato, kad ginklas iššovė. Prieš tai apžiūrinėjo ginklą, tačiau nežinojo, ar buvo šovinių, nes niekas neatsidarė. Jis ginklo neužtaisė. Į kiemą išėjo jis ir R. B., o A. stovėjo tarpduryje, nes buvo su kojinėmis. Ginklas buvo paliktas bute, kai R. išėjo. Lipant laiptais, lašėjo kraujas, matė, kad R. dešinė akis labai užtinusi. Buvo daug kraujo laiptinėje. R. atsisėdo prie laiptinės, jis klausė, kur pataikė, pastarasis sakė, kad skambins tėčiui, jog pasakytų, kad jį peršovė. Tačiau R. tėtis nekėlė ragelio, tada dar kažkam paskambino. Jam pasakė, kad eis prie ,,Rombo“ parduotuvės. Jis užlipo į viršų pasiimti batų, nes dėl streso buvo be batų išėjęs, kai grįžo su batais, R. jau nebebuvo. Jis R. nesivijo, nes buvo be batų. Kai atėjo į butą pasiimti batų, A. buvo labai išsigandęs, sakė: ,,Einam iš čia“. Ginklas buvo padėtas ant lovos. Norėjo jį padėti ten pat, kur rado. A. liepė jį išmesti. Jis paėmė ginklą iš A. kambario ir išmetė į šiukšlių konteinerį Klaipėdos gatvėje. Jis ginklą nešė rankoje, nebijojo. Jis buvo įdėtas į tą patį ,,Maximos“ maišelį, kuris buvo baltas, neperšviečiamas, nešė per tą patį tunelį ir susiginčijo, nes A. sakė: ,,Nešk į konteinerį“. Ginklą išmetė prie parduotuvės ,,Maximos“, kuri yra prie ,,Žaros“. A. išmetė į konteinerį su visu maišeliu. Atvažiavo A. mama, brolis, nes mamai paskambino kaimynai, kad ten buvo muštynės, triukšmas. Paskambino susinervinusi A. mama, klausė kas buvo. Atvažiavo T. L., A. brolis, nesakė kas atsitiko, sakė, kad R. B. susimušė. Tada jie nežinojo kas jam atsitiko, nieko nesitarė, sakė, kad susimušė. Išvalė kraują, kad grįžusi A. mama nesinervintų, po to buvo kieme, t.y. kraują išvalė, kai ginklą išmetė. Pradžioje neprisipažino. R. nieko nesakė. A. L. jam paskambino, kai R. buvo ligoninėje Kaune, klausė, kaip jo sveikata. R. sakė, kad normali. Jis pokalbio negirdėjo, tačiau jam apie pokalbį sakė A.. R. pasakė, kad prie ,,Varlės“ parduotuvės, esančios prie ,,Žaros“ komplekso, jį kažkas peršovė. Kažkaip patys nutarė, susitarė ką toliau sakyti, kai jis grįžo iš ligoninės po savaitės ar dviejų. Jis nedavė parodymų, nes norėjo sužinoti ką kiti kalbės. Nepamena, ar R. prašė nesakyti. Žino, kad R. nemato dešine akimi, kad jis dėl to kaltas. Būtų žinojęs, kad taip bus, būtų net nėjęs. Nebuvo nusitaikęs į R., viskas įvyko per 2-3 sekundes. Į kitus daiktus kambaryje jis taip pat nesitaikė. Nebuvo natūraliai matęs ginklų, matė tik per televiziją, internetą. Suprato, kad ginklas yra pavojingas, kad juo galima žmogų nušauti. Netyčia taip įvyko, nebuvo į nieką nusitaikęs. Neatsimena, ar R. taip sakė: ,,Nesitaikyk, baik taip daryti“. Prisipažino, kad dėl netyčinės veikos padarė sužalojimą.. Tą dieną su R. nebebendravo. Paskutinį kartą jį matė, kai paskambino kažkam iš artimųjų prie laiptinės. Tai vyko netyčia, ne vieną kartą atsiprašė R. ir jis jam atleido. Po įvykio buvo susitikę, bendravę, jis nejaučia pykčio. Nuo mažens R. pažįsta, buvo geri draugai, nebuvo konfliktų. Po įvykio susitinka, pakalba, pabūna. Jis nėra girdėjęs, kad jis jaustų pyktį. R. tą dieną vilkėjo ,,maikutę“, šortus. Nepamena, ar buvo krauju sutepti rūbai, gal tik ,,maikutė“. Matė, kiek prašo priteisti už neturtinę žalą – 100 000 Lt. Kiek jis jo klausė, sakė, kad jam neskaudėjo. Jis savo pinigų neturi, yra išlaikomas tėvų. Turi pilnametį brolį, kuris kol kas gyvena kartu, ir nežino, ar jis dirba. Tėtis nedirba, gauna invalidumą. Viena mama išlaiko šeimą. Kai grįžo išmetę ginklą, atėjo A. brolis, sutiko kaimyną, kuris klausė kas atsitiko. A. pasakė, kad nieko tokio, susimušė. Tada kaimynas nuėjo. Kaimynas bendravo su A. L.. Kitu telefonu bendravo tik su broliu, nes jam buvo pigiau. Su nukentėjusiuoju bendravo policijos išimtu telefonu. R. niekur nebėgo. Kai buvo prie kitos laiptinės, pasakė neiti su juo kartu, nes prie ,,Rombo“ atvažiuos jo tėtis ar kas kitas. Paėjo 10-15 metrų ir R. sakė toliau jam kartu neiti. Matyti R. patirta trauma, įdėtas akies protezas. Žino, kad R. gydėsi Panevėžyje, Kaune. Žino apie Teritorinės ligonių kasos ieškinį ir mano, kad jį reikia atlyginti.

Nukentėjusysis R. B. teisiamojo posėdžio, vykusio 2014-02-13, metu parodė, kad L. K. pažįsta, yra kaimynai, buvo draugai, pykčio jam neturi. 2013-05-08, po mokyklos, išėjo į kiemą, aikštelėje, prie F. Vaitkaus g. 5, žaidė su kamuoliu. Buvo jis, L., A., A.. Apie 18.00-19.00 val. užsinorėjo valgyti ir sugalvojo nueiti į namus pas A. L.. Kadangi. A. L. buvo su dviračiu, tai jis pirmas nuvažiavo į namus, o jie su L. nuėjo pėsčiomis. A. L. gyvena antrame aukšte, gali būti, kad (duomenys neskelbtini) namas. Jis nuėjo į virtuvę, pasiėmė kiaušinių. Kol jis darė valgyti, A. su L. buvo trumpam išėję šunį išvesti. Kai jie grįžo iš lauko, iš karto nuėjo į kambarį. Tada jis su lėkštėm atėjo į tą kambarį, kur jau buvo A. su L.. Jis girdėjo, kai jie grįžo iš lauko, bet nematė, nes buvo virtuvėje. Kai atėjo į kambarį, vieną lėkštę padėjo ant stalo, o kitą pasiėmė sau valgyti. A. sėdėjo prie kompiuterio, o L. sėdėjo ant lovos, A. už nugaros. Kai jis atėjo į kambarį, tai L. rankose jau turėjo šautuvą, pistoleto tipo. Nustebo pamatęs tą šautuvą. Jis atsisėdo šalia L., pradėjo valgyti, klausė L. „iš kur tas šautuvas“. L. atsakė, kad rado. L. apžiūrinėjo tą pistoletą, vartė jį iš visų pusių. Jis pradėjo valgyti, kai baigė valgyti, L. paėmė ir iššovė. Kai jis atėjo į kambarį, tai A. kompiuteryje žiūrėjo video apie tą pistoletą. Klausė, iš kur gavo tą šautuvą, atsakė, kad rado. Jis neatkreipė dėmesio, kad prieš tai L. būtų ką nors turėjęs kišenėje, bet jei būtų tas šautuvas įdėtas į kišenę, tai būtų jį pastebėjęs. Taip išeina, kad tada, kai jie išvedė šunį pasivaikščioti, rado tą šautuvą. Jis atsisėdo šalia L., pradėjo valgyti. L. apžiūrinėjo šautuvą, paskui išsitraukė telefoną. Negirdėjo, kad būtų suskambėjęs jo telefonas, atrodo, kad jis neskambėjo. Kai L. išsitraukė tą telefoną, kažką žiūrėjo telefone ir iššovė. Šautuvą L. laikė vienoje rankoje, o telefoną – kitoje. Nežino, ką L. telefone žiūrinėjo, tikriausia, kad žinutę rašė. L. sėdėjo, tačiau nežino, ar jis buvo pasisukęs į jį, nes valgė. Jis išgirdo garsą, cypė jam ausyse, suprato, kad jį peršovė. Paties šūvio garso negirdėjo. Sureagavo tik tada, kai jam pradėjo cypti ausyse. Tuo metu šautuvas buvo L. rankose ir jis sėdėjo toje pačioje vietoje. Iki tol, kai jis atėjo iš virtuvės, tai L., sėdėdamas ant sofos, tuo šautuvu taikėsi į prizines taures, kurios buvo sudėtos ant lentynos, į jį. Jis pro tas taures atsuko šautuvą ir į jį. Jam nekilo mintis, kad tas šautuvas yra užtaisytas. Sakė L., kad baigtų, netaikytų į jį. Kai pajuto spengimą ausyse, atsistojo, nuėjo pažiūrėti į veidrodį ir iš karto išėjo namo. Vonioje pamatė, kad jo dešinė veido pusė yra kruvina. Jis pagalvojo, kad jam iš antakio bėga kraujas. Jis iš karto tada išėjo, buvo išsigandęs, iš karto skambino tėčiui. Batus išsinešė rankose, prie laiptinės užsidėjo batus ir išėjo. Laiptinėje kraujas bėgo. Buvo sutikęs laiptinėje vieną kaimyną.. Tas žmogus klausė jo: „kas buvo“. Sakė, kad gavo į akį, ar į nosį, dabar nebeatsimena. Laiptinėje jis buvo ne vienas, kartu su juo nusileido ir A., ir L.. Jie siūlėsi jį palydėti. Jis pasakė, kad „nereikia“. Tada jie prie laiptinės apsisuko ir nuėjo namo. Kai paskambino tėčiui, pasakė, kad jam peršovė akį. Pradžioje sakė tėčiui, kad akį peršovė kažkoks nepažįstamas. Tėčio laukė prie „Rombo“ parduotuvės. A. su L. tikriausia nuėjo namo. Kraujo buvo. Kai išėjo iš buto, tai A. su L. klausė: „ar tau viskas gerai? atsiprašom“. Kai atvažiavo tėtis, jam pasakė, kad jį prie „Varlės“ parduotuvės, kažkoks nepažįstamas vaikinas, nežinia už ką, peršovė. Nežino, ar tėtis patikėjo. Paskui atvažiavo policija, greitoji. Jiems irgi sakė tą patį, ką ir tėčiui. Kodėl taip sakė, nežino, gal taip pasišvietė. Gal prie laiptinės L. su A. ir prašė, kad nesakytų tiesos kaip buvo, bet dabar nelabai ir atsimena, kažkas gal ir buvo. Pradžioje jį nuvežė į Panevėžio ligoninę, iš jos - į Kauną. Jam buvo peršauta dešinė akis, kurią Kaune operavo. Ligoninėje gulėjo savaitę laiko. Visą tą laiką prie jo buvo tėtis, kuris išsipirko lovą ir jį slaugė. Po to, buvo išleistas namo, gydytis ambulatoriškai. Per tą laiką, pradžioje, kol dar Kaune gulėjo, žinutėmis susirašinėjo su L.. Ką jis rašė, tiksliai nepamena, klausė: „ar tau viskas gerai, ar nieko“. Gulėdamas ligoninėje Kaune, ir mamai, ir tėčiui sakė tą pačią sužalojimo versiją. Kai grįžo iš Kauno, tai nežino tiksliai, kiek laiko dar niekam nepasakė teisybės. Pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus buvo apklaustas du kartus. Pirmą kartą nurodė tą pačią sužalojimo versiją, o pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė tikrąjį kaltininką. Anksčiau jis to pistoleto nebuvo matęs. Neatsimena, ar buvo koks nors maišelis. Po to, kai jis atėjo į kambarį, gal po 5-7 minučių buvo šūvis. Šautuvas iššovė tada, kai L. buvo išsitraukęs telefoną. Nežino, kam jis tą telefoną išsitraukė. Žino, kad L. turi vieną liečiamą telefoną, o kitą - su mygtukais, bet jie visi turėjo tik vieną L. telefono numerį. L.s buvo išsitraukęs liečiamą telefoną, į kurį jie skambindavo. Nei skambėjimo garso, nei atėjusios žinutės pyptelėjimo prieš tai negirdėjo. Tuo metu, kai L. sėdėdamas maigė telefoną, iššovė tas pistoletas. Jis sėdėjo L. iš kairės pusės. Kai jis pasakė L., kad nesitaikytų į jį, tai po to jis taikėsi į daiktus. A. visą laiką sėdėjo prie kompiuterio. Jam atrodo, kad A. nematė kaip tas šūvis įvyko. Kai išėjo iš laiptinės, tai jie visi šnekėjo, kad nesakyti kaip viskas buvo. Jam buvo toks šokas, todėl nežino, kodėl taip tarės. Kambaryje pas A. irgi turėjo būti kraujo. Su L. K. artimaisiais nekalbėjo apie įvykį. Nežino, kur paskui dingo tas pistoletas ir neklausė. Neatsimena, ar L. su A. turėjo tą šautuvą, kai išėjo į laiptinę. Jis neatsimena kaip ėjo laiptinėje, kas buvo, nes buvo šoke. Prisimena, kai išėjo jau į lauką. Nesinešė jokio maišiuko. Nėra matęs, kad A. būtų turėjęs ginklą ir prieš metus pas A. į rūsį nesirinkdavo. Pas L. K. rūsyje buvo orinis šautuvas. Nežino, iš kur L. buvo gavęs tą šautuvą. Su peršauta akimi jis nemato, įdėta dirbtinė akis. Buvo Kaune, siūlė kažką padaryti, kad akis atrodytų gražiau. Po to įvykio, kai grįžo iš ligoninės, nenorėjo eiti į kiemą, skaudėjo akį, reikėjo lašinti vaistus, siūlus traukti. Negalėjo lankyti mokyklos. Baimės nejuto, bet nesinorėjo niekur eiti. Veidas buvo ištynęs, mėlynės po akimi.

Nukentėjęs R. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, duodamas parodymus parodė, kad jis apklausiamas 2013 m. gegužės 17 d. sakė netiesą, bet pasakė tiesą apklausiant jį 2013 m. liepos 8 d.. Įvykio dieną jis buvo sporto aikštelėje prie F. Vaitkaus g. 4 namo kartu su L. K. ir A. L.. Vakare žaidžiant krepšinį, jie užsinorėjo valgyti, todėl trise nuėjo pas A. į namus. L., dar valgydamas, viena ranka laikydamas ginklą, pradėjo visur juo taikytis. Jis sėdėjo nuo L. per du metrus ir L. buvo į jį nusitaikęs. L. šovė į jį vieną kartą, tačiau šūvio garso negirdėjo, jam neskaudėjo, tik cypsėjo ausyse. Išbėgo iš A. namų ir jis su L. ėjo Klaipėdos gatve, pro šviestuvų parduotuvę link „Rombo“ parduotuvės. Einant jam bėgo kraujas ir jis skambino tėvams. L. išėjo kartu su juo ir atsiprašinėjo, sakydamas, kad tai padarė netyčia, nenorėjo to padaryti. Atėjęs prie „Rombo“ parduotuvės paskambino tėvui ir mamai. Atvažiavusiam tėvui pasakė, kad jį peršovė prie parduotuvės „Varlė“, kur yra bankas, nepažįstamas vaikinas, nes jis, eidamas su L., susitarė, kad nesakys, kaip buvo iš tikrųjų. Tai sugalvojo L., prašydamas nepasakoti tiesos. Kur ir ką nurodyti sugalvojo jis pats. To ginklo, iš kuriuo į jį buvo šauta, ankščiau pas L. nėra matęs. Mano, kad L. šovė netyčia, nes atsiprašė sakydamas, kad netyčia (1 t., b.l. 35- 37).

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą E. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad gegužės 8 d., apie 21 val. ji su vyru buvo savo namuose. Sūnus turėjo eiti nakvoti pas močiutę, kuri gyvena (duomenys neskelbtini). Sūnus neprisiskambino vyrui, nes jis kalbėjo telefonu, neprisiskambino jai, nes ji taip pat kalbėjo telefonu. Prisiskambino sesei, jos dukrai, kuri perdavė jai telefoną ir pasakė: ,,Mama, mane peršovė“. Ją ištiko šokas, pasakė vyrui, kad sūnus prie ,,Rombo“. Ji paskambino ,,112“ ir ją sujungė su policija. Ji liko su dukra namuose, sūnų pamatė Kaune, priėmimo skyriuje, nes jį su greitąją išvežė į Kauną, o jie važiavo iš paskos su mašina. Klausiau sūnaus, kas čia įvyko, tačiau pasakė, jog nesinervintų. Sūnų po dviejų dienų operavo, nes buvo viskas ištinę, nosis užkišta, laukė, kad praeitų sutinimas. Ligoninėje prabuvo 1-2 savaites. Dar prieš operaciją, R. pasakė versiją, kad prie ,,Varlės“ parduotuvės ėjo vyras ir nei iš šio, nei iš to į jį iššovė. Jis tą versiją minėjo du mėnesius. Praėjo 2-3 mėnesiai, matant, kad jis taip drąsiai eina į kiemą, vyras jį pasiėmė kartu ir pašnekėjo. Tada jai pasakė, kaip viskas įvyko. Kiek R. sakė, kad po įvykio su juo A. L. ir M. nesisveikino. Sūnui įdėtas dešinės akies protezas. Nepasakytų, kad L. K. geras jos sūnaus draugas. Jie buvo pažįstami nuo vaikystės, tačiau prašydavo sūnaus, kad jo vengtų dėl netinkamo elgesio.

Nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą ir civilinis ieškovas D. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad praeitų metų gegužės 8 d. vakare buvo namuose, (duomenys neskelbtini), pradėjo ruoštis į darbą. Sūnus jam skambino, tačiau neatsiliepė, nes kalbėjo telefonu. Žmona irgi neatsiliepė, nes taip pat kalbėjo telefonu. Jis paskambino savo sesei, kurios prašė duoti telefoną mamai. Išgirdo, kaip žmona suriko: ,,Peršovė R.“. Per kokias 3-4 minutes atsidūrė prie ,,Rombo“, ten jau buvo atvykusi policija. R. stovėjo užsidengęs dešinę akį. Jis matė akį, matė kaip stalo teniso kamuoliuko dydžio guzą, ištinimą, akis buvo iššokusi, kraujas bėgo iš nosies, akies, burnos. Klausė sūnaus, kur viskas įvyko. Jis pasakė, kad prie ,,Žaros“, prie ,,Varlės“, ant kampo, praeidamas apie 20-ties metų vyrukas nei iš šio, nei iš to šovė ir pataikė į akį. Klausė, kaip jis buvo apsirengęs, pasakė, kad džemperiu su gobtuvu. Jis 3-4 minučių bėgyje su mašina apvažiavo visą rajoną, bandė ieškoti, tačiau nieko nerado. Grįžus atgal prie ,,Rombo“ jau buvo atvažiavusi greitoji. Negalėjo pasakyti, ar matė pritaškyto kraujo ant šaligatvio. R. klausė, ar jis dar matys ta akimi. Jis sakė, kad draugų kartu su juo nebuvo, ėjo vienas pas močiutę. Ligoninėje atliko tyrimus, pasakė, kad akyje yra svetimkūnis, kad nebėra akies, nosies pertvara suskaldyta, pastumta iš vietos, nebebuvo dešinės akies apatinio voko, nes buvo išdraskytas. Per pusvalandį išvežė į Kauną. Jie nuvažiavo į Kauną naktį, pirmą dieną operacijos nedarė, darė ją po dviejų dienų, nes turėjo praeiti vidinis tynimas, kad galėtų prieiti prie svetimkūnio, atstatyti pažeidimus. Operacija trūko 2,5 valandos ir nemano, kad ji buvo lengva. Jis visą laiką budėjo ligoninėje prie sūnaus. Jo versija ligoninėje buvo ta pati, kad pašovė nepažįstamas. R. nieko neaiškino, tik aktyviai su kažkuo rašinėjosi žinutėmis. Ligoninėje buvo beveik savaitę, grįžus nuvažiavo pas tyrėją A. Č., kuris kėlė įvairias versijas, buvo ne vienoje apklausoje. Kai išlindo visi tie klausimai apie šautuvą, tada pats R. pradėjo šnekėti apie visą tą įvykį. Tai buvo vakaras, gal apie kokia 8 valanda, atsisėdę mašinoje, jis su R. pradėjo šnekėti ir pasakė, kad pasakytų, kaip iš tikrųjų buvo. Tada R. pradėjo pasakoti, kad F. Vaitkaus g. 4 aikštelėje žaidė krepšinį, lakstė, bėgiojo, sugalvojo eiti pas A. L. pavalgyti. A. sėdėjo prie kompiuterio, R. vienam sofos kampe, o L. – kitam sofos kampe. L. pradėjo rodyti ką turi. Pagal R. pasakojimą, A. L. kambaryje yra sekcija, kurioje yra sudėtos sportinės taurės – prizai. L. taikėsi į vieną taurę, į kitą, į R. su ginklu. Sūnus sakė, kad nežino, iš kur kaltinamasis gavo ginklą, nes pamatė tik tada, kada jau pradėjo taikytis, būnant pas A. namuose. R. prašė jo, kad nesitaikytų į jį. Sūnus taip pat sakė, kad vienu momentu tik suspengė galvoje, ištiko šokas, išėjo į laiptinę, apačioje apsimovė batus, skambino tėvams, neprisiskambinęs jiems, paskambino sesei ir ėjo link ,,Rombo“, kur jis jį jau ir pasitiko. Sūnus nesako, kad L. tyčia nusitaikė. Esmė tame, kad jis, L., kaip ir žaidė su tuo ginklu – į vieną daiktą taikė, į kitą pataikė. Klausė, kodėl tiek laiko tylėjo. Jis galvą palinkčiojo, matyt, kad norėjo būti dideli draugai. Minėjo, kad jie buvo kažką tai susitarę, kad sakys tą versiją, jog nepažįstamas vaikinas šovė, kad neišduotų draugų. Sūnui (duomenys neskelbtini) metų, todėl paskutiniais jo parodymais būtų linkęs tikėti. Prašo žalos atlyginimo, kuris yra ne tik materialinis, bet ir moralinis. Turtinei žalai atlyginti pateikė 1039,39 Lt ieškinį, kurį sudaro išlaidos, susijusios su rūbais, avaline, kurie buvo sugadinti ir kurie įkainuoti 345 Lt suma, buvo pirktos higienos priemonės akiai valyti (25,61 Lt) , akių lašai (34, 26 Lt). Kauno klinikose už priežiūrą, už lovadienį teko sumokėti 187,32 Lt, nes vienas slaugė vaiką. Grįžus iš ligoninės, pagal gydytojų nurodymą, teko prižiūrėti žaizdą, ją dezinfekuoti, perrišti, tam buvo išleista dar 29,95 Lt. Dėl akies voko rekonstrukcijos, akies protezo pritaikymo, konsultavomės Vilniuje, UAB ,,Grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje“ už konsultacijas sumokėjome 140 Lt. Buvo nustatyta, kad voko pakeisti negalima, vaikas liks be apatinio voko. Taip pat vyko į konsiliumą Kauno klinikose dėl akies protezo, buvo pagamintas individualus protezas. Vykdami į konsultacijas, išleido kurui - 137,88 Lt; 89,93 Lt; 49,44 Lt. Neturtinės žalos suma paskaičiuota remiantis tais išgyvenimais, ypač pirmomis dienomis po įvykio, tuo, ką teks ateityje patirti, kiek turės rūpesčių šiuo klausimu. Sūnus patyrė didelę moralinę žalą, nukentėjo jo pasitikėjimas savimi, neteko akies, patyrė šoką, nedalyvavo pamokose, turės didelį nerimą dėl ateities, nes taip liks visam gyvenimui. Sūnus pasidarė jautresnis, dėl sužalojimo nedrįsdavo eiti į kiemą, lauką. Neturtinę žalą, kurią patyrė sūnus, įvertino 100 000 Lt. Girdėjo apie kaltinamojo šeimos materialinę padėti, tačiau nemažina ieškinio dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo iš kaltinamojo arba jo atstovų.

Kaltinamojo atstovė pagal įstatymą ir civilinė atsakovė L. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad apie tą įvykusią nelaimę jų name sužinojo iš kaimynės. Grįžusi iš darbo, paklausė L.: ,,Ar ne R. atsitiko nelaimė?“. Jis pasakė, kad taip, o kas atsitiko nepasakė. Matė, kad L. ištisai užsidaręs, nešneka, suprato, kad jis pergyvena. Po poros gal dienų sutiko R. su užklijuota akimi, jis ėjo su draugais, pasisveikino, berods, ir L. K. buvo. Paklausė R. apie jo sveikatą, jis pasakė: ,,Ačiū, kaip ir gerėja“. Apie tai, kad tai padarė jos sūnus sužinojo tada, kai atvažiavo policija į namus daryti kratos. Nežino, ką išėmė, nes buvo darbe. Sūnus tylėjo, gal mėgino ją apsaugoti, kad ji labiau ne pergyventų. Sūnus sakė, kad jam po metų bus 18-ka, važiuos į užsienį užsidirbti ir atlygins“. Sūnus nesako, kaip tai atsitiko. Vienu metu šnekėjo, kad per tokius neatsakingus žaidimus, kas gali atsitikti. Nediskutavo su sūnumi, iš kur šautuvas, nes jai per sunku į tai gilintis. Nežinojo nieko apie orinį šautuvą, tačiau žinojo, jog jie būriuojasi rūsyje. Vyras sūnaus yra klausęs, ką jie ten daro, tačiau sūnus jam atsakė, kad nieko, sėdi, pašneka. Su A. L. nekalbėjo. Sutinka su Ligonių kasos ieškiniui. Neturi ką pasakyti dėl kito civilinio ieškinio, nes jai liktų nebegyventi, kad padengtų skolas. Vyras gauna 300 Lt invalidumo pašalpą. Vyresniojo sūnaus neišlaiko, jis išvažiuoja į užsienį užsidirbti. Butas jos, tačiau šiuo metu areštuotas, nes skolingi už šildymą. Jos pajamos kartu su vyru yra 800 Lt. Labai užjaučia, kad tokie skausmai, pergyvenimai neįvertinami 100 000 Lt, čia ir milijonas neatstotų, nes sužalojimas visam gyvenimui. Palieku spręsti teismui dėl nukentėjusiojo įstatyminių atstovų civilinio ieškinio. Ji atsiprašė R. tėvų.

Kaltinamojo L. K. įstatyminis atstovas ir civilinis atsakovas V. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. pažinojo, žinojo, kad L. su juo bendrauja. Kalbėjosi su sūnumi apie įvykį, sakė, kad netyčia taip įvyko. Klausė sūnaus, iš kur ginklą gavo, tai atsakė, kad rado. Žino, kad byloje yra pareikštas ieškinys, kad R. buvo sužalotas, kad jam padaryta negrįžtanti žala, tačiau ta žala padaryta netyčiniais L. veiksmais. Tai galėjo atsitikti bet kuriam iš vaikų. Nemano, kad jie išgalėtų tokią didelę civilinio ieškinio sumą sumokėti. Prašoma suma yra ženkliai per didelė. Jis yra nedirbantis, turi invalidumą, gauna virš 300 Lt invalidumo pensiją. Pagal sveikatos būklę nelabai gali rasti darbo. Šeimoje yra tik vienas išlaikytinis – L.. Žmona dirba, tačiau turi skolų už butą, kuriam uždėtas areštas. Jis namuose nėra matęs ginklo ir nežino, iš kur pas sūnų pinigai, kad jis lankosi lošimo namuose, bet jis tam reikalui pinigų neduoda.

Liudytoja R. T. teisme parodė, kad datos neprisimina, tačiau tai buvo 2013 metų vasarą. Vakare būnant namuose, adresu (duomenys neskelbtini), su dukra žiūrėjo per pravirą langą, kuris į kiemo pusę, iš trečio aukšto. Pamatė pagal namą bėgantį berniuką rankomis susiėmusį už veido ir šaukiantį: „Mama, kur tu? Ar namie? Mane pašovė“. Jis bėgo nuo Lipniūno mokyklos pusės link turgelio. Matėsi kruvina kairė ranka. Gal po minutės bėgo kitas vaikinas juodais plaukais, baltais baltiniais, tamsios spalvos šortais. Jis kažką rankomis laikydamas ant pilvo nubėgo paskui pirmąjį berniuką. Po kiek laiko pastarasis sugrįžo į mokyklos pusę. Veido neįsidėmėjo. Jos dukra vėliau sakė, kad eidama į mokyklą matė kraują ties arka tarp dviejų namų.

Liudytojas A. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. K. pažįsta, santykiai su juo geri. Galėjo būti 2013 m. gegužės mėnuo. Buvo kieme, aikštelėje, prie F. Vaitkaus g. 5, žaidė krepšinį. Buvo jis, L., R., M., D.. Paskui sumąstė eiti pabūti pas jį. Jis grįžo pirmas namo, adresu (duomenys neskelbtini), nes buvo su dviračiu, o R. B. su L. K. atėjo vėliau. Kai jie atėjo pas jį, R. nuėjo į virtuvę daryti valgyti, o jis su L. išvedė jo šunį pavedžioti. Bevedžiojant šunį, išgirdo 16-osios mokyklos stadione garsus, ten lakstė kažkokie paaugliai, buvo triukšmas. Jie nuėjo pažiūrėti kas ten darosi ir prie padangos pamatė maišiuką, kuris buvo baltas, neperšviečiamas. Neprisimena, kuris paėmė maišiuką ir jį nešė. Tada grįžo pas jį į namus, pažiūrėti kas jame yra. Mokyklos kieme nepasižiūrėjo, nes buvo sunkus. Kai grįžo pas jį, R. buvo virtuvėje, darė valgyti. Jis su L. nuėjo į jo kambarį. Kai nuėjo į kambarį, jis prisėdo prie kompiuterio, o L. atsigulė ant jo lovos. Jis sėdėjo prie kompiuterio ir L. pasakė, kad tai yra ginklas, jis buvo išėmęs tą ginklą iš maišiuko. Tai buvo juodos spalvos su apkaba pistoletas. Jis sėdėjo prie kompiuterio, nugara į L. K.. Iš virtuvės atėjo R. B. ir atsinešė sau valgyti kiaušinienę. Jis atsisėdo ant tos pačios lovos, kur gulėjo L.. Jis susirašinėjo su draugu ir girdėjo, kaip L. kažkas parašė žinutę. R. atsisėdo toliau nuo L., kitame lovos kampe. Jam už nugaros buvo L., o R. - iš kairės pusės. Atstumas tarp R. ir L. galėjo būti apie 2-3 metrus. L. tą šautuvą visą laiką laikė prie savęs, turėjo rankoje . Nebijojo, kad šautuvas gali iššauti. Kai jis sėdėjo prie kompiuterio, tai L. kažkas parašė žinutę ir tada iššovė. Išgirdo pyptelėjimą, suprato kad atėjo žinutė. L. turėjo du telefonus, juos laikė abu prie savęs, kišenėje. Vienas telefonas buvo skirtas kalbėtis su jais, mergaitėmis, o kitas – su artimaisiais. Kai tik atpypsėjo žinutė, tuo momentu išgirdo kaip iššovė pistoletas. Atsisukęs pamatė R. sėdintį nuleista galva. Jis sėdėjo toje pačioje vietoje. Iš karto nepastebėjo, bet priėjo arčiau ir pamatė, kad kraujas bėga jam iš dešinės akies. Ginklas buvo ant lovos, o L. pradėjo rėkti, atsiprašinėti, kad nenorėjo. R. pradėjo lakstyti, norėjo nueiti į vonią nusiprausti, bet kraujas vis daugiau bėgo ir tada R. išbėgo į kiemą ir pamiršo batus. R. buvo išsigandęs, pasimetęs, sutrikęs. Pas jį kambaryje yra prizų, kurie sudėti ant sekcijos. Jis nematė, kad L. būtų nusitaikęs į tuos prizus su šautuvu. Kai R. išlėkė su kraujuojančia akimi be batų į lauką, L. pasiėmė savo batus ir bėgo paskui jį. Jis paėmė R. batus ir pasakė, kad jis be batų. R. prie laiptinės užsidėjo savo batus, kuriuos jis atnešė. Kraujas R. stipriai bėgo. Ant laiptų buvo pritaškyta kraujo. Prie laiptinės jis padavė R. batus ir juos jis užsidėjo. Tada jie norėjo palydėti R., bet jis pasakė, kad jis skambina tėčiui, kad „jūs manęs nelydėkit, aš vienas nueisiu“. Jis su L. buvo didelėje panikoje, nežinojo ką daryti, grįžo pas jį į namus, paėmė tą ginklą, norėjo jį nešti atgal padėti, kur buvo. Įdėjo ginklą į maišelį, bet nunešė į konteinerį, esantį prie „Žaros“ mašinų stovėjimo aikštelės ir išmetė. Tada jam paskambino jo mama, klausė: „kas čia darosi“, nes jai kaimynai pranešė. Kai šautuvas iššovė, garsas buvo labai didelis. Bijojo mamos, nepasakė jai teisybės, kas įvyko. Pats bandė kraujus namuose išvalyti, kad mama nesusinervintų. Kas buvo toliau su R., domėjos, skambindavo telefonu ir susirašinėdavo. Žinojo, kad R. Kaune gydosi, domėjosi jo sveikata, kaip jam ten viskas. Žino, kad apie įvykį buvo pranešta policijai. Jis buvo apklaustas policijoje, bet pasakojo ne tą, ką dabar pasakoja. Tada pasakojo, kad R. peršovė prie PC „Varlė“, esančio prie „Žaros“ turgelio. Kai jie su R. šnekėjo telefonu, tai jis sakė, kad pasakęs, jog jį peršovė prie PC „Varlė“. Todėl ir jis, nenorėdamas skirtingai sakyti, sakė tą patį. Tą pačią dieną, tuoj po įvykio, niekas neprašė R. nesakyti tiesos. Jie sakė taip, kaip pasakė pats R.. Kai grįžo R. iš ligoninės, bendrauja toliau, susitinka. Žino, kad R. buvo peršauta akis ir jis su ta akimi dabar nemato, jam įdėta stiklinė akis. Po to įvykio, R. pasikeitė, nebe toks, koks būdavo anksčiau, nebe toks linksmas, kaip būdavo anksčiau. Kai žiūri į jo akį, tai matosi, kad ne tokia akis. Supranta, kad R. dėl to įvykio labai pergyveno. Po to įvykio, su L. kalbėjos. Jis sakė, kad nenorėjo, kad netyčia viskas įvyko, jie visi buvo draugai. Eidavo anksčiau į rūsį ir šaudydavo iš šratukų į tokį lapą. Nepasakys, pas ką rūsyje šaudydavo. R. irgi dalyvaudavo tuose šaudymuose. Neatsimena, kas ginklą tam šaudymui duodavo. Maišelis, kuriame buvo ginklas, buvo visiškai baltas, atrodo, kad užrašų jokių ant jo nebuvo. Nežino, kodėl užsinorėjo tą maišiuką paimti, norėjo pažiūrėti kas jame yra, nes ten aplinkui tame mokyklos stadione buvo kraujo. Neprisimena, ar maišelis buvo palaidas, ar suvyniotas, surištas. Jis buvo paprastai padėtas, išskleistas. Maišelis turėjo būti imamas už rankenų, bet į vidų jie nežiūrėjo, pamatė, kad maišelis sunkus ir paėmė, parsinešė namo. Atsakydamas prokurorei patikslino, kad pas jį namuose, kai L. sėdėjo ant jo lovos, o jis sėdėjo ant kompiuterio kėdės, pamatė, kas yra maišelyje, L. išėmė iš maišelio tą daiktą. Jis nebuvo paėmęs į rankas to pistoleto. L. ištraukė ir jie persigando, kad tai ginklas. Tada atėjo R.. Ant to ginklo buvo kažkokie skaičiukai. Jie bandė pažiūrėti kas čia per ginklas, ar tikras, tuo momentu L. parašė žinutę ir tas ginklas iššovė. Jis nespėjo visų skaičių įvesti į kompiuterį, gal tik kokius du skaičiukus spėjo įvesti ir pasigirdo šūvis. Žinutė atėjo L. į tą telefoną, kur susirašinėjo su broliu. Vienas telefonas, tas kur skambinėjosi su jais, draugais, buvo liečiamas, o kitas telefonas buvo neliečiamas. L. žinutė atėjo į tą neliečiamą telefoną ir gal po kokių 3-4 sekundžių pasigirdo šūvis. Tuo tarpu, kai atėjo pyptelėjimas L. į telefoną, jis nepasižiūrėjo į jį, buvo nusisukęs. Iš telefono tono suprato, kad žinutė atėjo į tą kitą telefoną. Negali pasakyti kiek laiko praėjo nuo to laiko, kai grįžo namo, iki tol, kol pasigirdo šūvis. Kai ėjo namo išmetę ginklą, tai sutiko laiptinėje kaimyną, tą žmogų, kuris šiandien yra atvykęs liudytoju. Jie tą kaimyną sutiko tada, kai norėjo palydėti R., bet jis nesutiko ir tada jie grįžo pas jį namo. Kaimynas klausė: „kas čia nutiko“. Mano, kad jis paklausė todėl, kad matė kraują laiptinėje ir girdėjo triukšmą. Atsakė kaimynui, kad draugai susimušė. Maišelį rado mokyklos stadione, prie padangų. Dabar L. ir R. bendrauja, visą laiką susitinka, pasisveikina, pasišneka. Bet dabar R. daugiau laiko būna su kitais draugais.

Liudytojas P. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte. Toje laiptinėje, viename iš butų vyko remontas, garsų buvo visokių. Neprisimena įvykio daros ir valandos, užgirdo kaip kažkokį bumptelėjimą. Pradžioje nieko nesuprato kas tai. Išėjo į lauką parūkyti, pamatė ant laiptų kraujo lašus. Nuėjo pas kaimyną į 5 butą, esantį antrame aukšte, ir paklausė: „Ar tu nieko negirdėjai?“. Kaimynas sakė, jog girdėjo ir jam atrodė, jog tai buvo už sienos. Jis paskambino į 6 buto duris pas L., bet niekas jų neatidarė. Paskui, kai dar kartą išėjo parūkyti, sutiko kaimyną A. L. pareinanti su draugu. Jo paklausė: „Gal kas įvyko?“, tačiau jam atsakė, kad nieko, sutvarkys. Suprato, kad sutvarkys tuos kraujo lašus. Nelabai daug to kraujo ir buvo, keli lašai, galvojo, kad remontas vyksta, gal nešant kas nors susižeidė. Berniukai buvo sveiki, todėl neklausė, ar kas susimušė. Paskui, kai atėjo iš policijos, suprato, kad buvo šūvis. Jis matė tik grįžtančius vaikinus namo. A. L. motinai paskambino kaimynas, kuris turėjo jos telefono numerį, tačiau nežino, kada kaimynas skambino.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmąją laiptinę, ant turėklų, nuo įėjimo durų iki aikštutės tarp pirmo ir antro aukštų, rastos nelygaus paviršiaus rausvos spalvos dėmės, panašios į kraują. Tokios pat dėmės rastos ant sienos tarp butų pažymėtų Nr. 5 ir Nr. 6 (1 t., b.l. 18-20; 46).

Pagal LR BK 137 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino kitą žmogų.