Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-10-19 · Civilinė byla Nr. 2A-886-516/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-19
Bylos Nr.
2A-886-516/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė (pran.), Dalia Kačinskienė, Algirdas Auruškevičius
Ieškovas
V.V.
Atsakovas
M.K.
Trečiasis asmuo
F.K.
Kategorijos
  • 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-886-516/2010Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1; 121.15; 121.18.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. spalio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,kolegijos teisėjų Dalios Kačinskienės ir Algirdo Auruškevičiaus,sekretoriaujant Aleksui Navickui

dalyvaujant ieškovui V.V.

atsakovei M.K.

trečiajam asmeniui F.K.

vertėjai O.J.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M.K. ir trečiojo asmens F.K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo V.V. ieškinį atsakovei M.K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tretysis asmuo – F.K.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė atidalinti ir bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove M.K. jam priklausančią turto dalį ir priteisti ieškovui :

- gyvenamojo namo 1A1b dalį atidalijimo plane pažymėtą indeksais 2-1 6,85 kv.m., 2-2 11,88 kv.m., 2-3 9,67 kv.m., viso – 28,4 kv.m.

- pagalbinį pastatą 11I1b 20 kv.m., sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 17, 18, 32, 33.

- ½ dalį ūkinio pastato 2G1b, sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 14, 15, 16, 18.

- 411 kv.m. žemės sklypo dalį, plane pažymėtą raide B.

Įpareigoti ieškovą V.V. pagalbiniame pastate 2G1b savo lėšomis įrengti pertvarą nuo įvažiavimo iki galinės sienos vidurio, pagal pridėtą prie ieškinio atidalijimo projektą.

Įpareigoti ieškovą V.V. savo lėšomis įrengti įvažiavimą į žemės sklypo, pažymėto raide A dalį, tarp koordinacinių taškų 9 ir 10, ieškovo pateiktame sklypo atidalijimo projekte.

Kitą nekilnojamojo turto dalį priteisti atsakovei M.K.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 1985-03-27 jis paveldėjo ½ dalį gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Kita pastatų dalis 1986-01-15 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklauso atsakovei M.K.. Vilniaus apskrities viršininko administracija, vadovaudamasis Vilniaus apskrities viršininko 2007-12-29 įsakymu pardavė, o ieškovas V.V. nupirko 411 kv.m. žemės sklypo dalį 822 kv.m. žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Kita 411 kv.m. ploto žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso atsakovei M.K..

Ieškovas taip pat nurodė, kad bendraturčiai vieni kitam pretenzijų neturi dėl gyvenamojo namo dalių ir dėl ūkinių pastatų, plane pažymėtų indeksais 3I1p ir 11I1b. Ginčas vyksta dėl garažo, plane pažymėto indeksu 2G1b. Paminėtas garažas priklauso po ½ dalį ieškovui ir atsakovei, tačiau garažu praktiškai naudojasi atsakovė. Prie ginčo garažo ieškovas V.V. negali privažiuoti, o su atsakove susitarti geruoju neįmanoma. Dėl vykstančių konfliktų ir nesusipratimų, garažas turi būti padalintas per pusę, ieškovą įpareigojant savo lėšomis padaryti pertvarą bei įrengti kitą įvažiavimą, kurį V.V. įsipareigoja atsakovei M.K. įrengti savo lėšomis.

Atsakovė M.K. pateikė priešieškinį, kuriuo V.V. ieškinį pripažino iš dalies. Dėl V.V. ieškinyje siūlomo turto atidalijimo projekto atsakovė M.K. iš esmės neprieštaravo, tačiau nesutiko, kad būtų įrengtas antras įvažiavimas. Atsakovė M.K. prašė patvirtinti atidalinimo projektą, jos pateiktą civilinėje byloje dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, bendram naudojimui paliekant kelią plane pažymėtą skaičiais „1“, „2“. Kitoje dalyje ieškinį prašė tenkinti, išskyrus bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.

Teismas atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieškovo V.V. nuosavybėn:

- gyvenamojo namo 1A1b dalį, plane pažymėtą indeksais 2-1 6,85 kv.m., 2-2 11,88 kv.m., 2-3 9,67 kv.m., iš viso 28,4 kv.m., sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 22, 23, 24, 25, 26, 27;

- pagalbinį pastatą 11I1b 20 kv.m., sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 17, 18, 32, 33;

- ½ dalį ūkinio pastato 2G1b 12,75 kv.m., sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 14, 15, 18, 16;

- žemės sklypo dalį sklypo atidalijimo projekte pažymėtą raide B ir koordinaciniai taškais 8, 9, 12, 13, 14, 15, 2, 3, 37, 20, 21, 22, 23, 24, 25.

Teismas atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė atsakovės M.K. nuosavybėn :

- gyvenamojo namo 1A1b dalį, plane pažymėtą indeksais 1-1 4.94 kv.m., 1-2 10.13 kv.m., 1-3 13,88 kv.m., iš viso 28,95 kv.m., sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 25, 29, 28, 22, 23, 24;

- pagalbinį pastatą 3I1p, sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 4, 5, 19, 36;

- ½ dalį ūkinio pastato 2G1b, sklypo atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 14, 15, 31, 30;

- žemės sklypo dalį, sklypo atidalijimo projekte pažymėtą raide A ir koordinaciniais taškais 1, 2, 15, 14, 13, 12, 9, 10, 11 bei koordinaciniais taškais 4, 5, 6, 7, 8, 25, 24, 23, 22, 21, 20, 37, priteisti atsakovės M.K. ir trečiojo asmens F.K. nuosavybėn.

Teismas taip pat įpareigojo ieškovą V.V. savo lėšomis iki 2010-10-01 įrengti įvažiavimą į atsakovės M.K. žemės sklypo dalį, atidalijimo projekte pažymėtą raide A tarp koordinacinių taškų 9, 10, įpareigojo ieškovą V.V. pagalbiniame pastate, atidalijimo projekte pažymėtą 2G1b, savo lėšomis iki 2011 metų įrengti pertvarą nuo įvažiavimo vartų iki galinės sienos vidurio, atidalijimo projekte pažymėtą koordinaciniais taškais 14, 15.

Atsakovės M.K. priešieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad nagrinėjant bylą nustatyta, jog gyvenamasis namas ir pagalbiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ nekilnojamojo turto dalį priklauso ieškovui V.V. ir atsakovei M.K., o žemės sklypo ½ dalis priklauso ieškovui V.V. bei ½ dalis priklauso atsakovei M.K. ir trečiajam asmeniui F.K..

Kadangi bendraturčiams bendru sutarimu nepavyko atidalijimo klausimo išspręsti geruoju, todėl turtas, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, atidalijamas teismine tvarka.

Teismo teigimu, jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be proporcingos žalos jo paskirčiai. Atidalijant turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas atsižvelgė į bendraturčių dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nusistovėjusią tarp šalių naudojimosi turtu tvarką bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl garažo 2G1b, ieškovo V.V. atidalijimo projekte pažymėto koordinaciniais taškais 16, 17, 18, 15, 31, 30, 14 bei dėl antro įvažiavimo įrengimo atsakovės M.K. žemės sklypo dalyje, atidalijimo projekte pažymėtoje raide, A tarp koordinacinių taškų 9-10.

Teismas sprendė esant įrodyta aplinkybę, kad garažas 2G1b bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso V.V. ir M.K. po ½ dalį. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatą, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, ½ ginčo garažo dalis turi būti atidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteista V.V. i, o kita ½ garažo dalis priteista atsakovei M.K.. Be to, teismas byloje nustatė, jog garažą realiai galima padalinti per pusę, pastatant garažo viduje pertvarą, kadangi garaže yra vartai, t.y. dvigubos durys, kurių viena pusė atidaroma į kairę pusę, o kita į dešinę pusę per garažo vidurį. Teismo nuomone, tokiu būdu, įrengus pertvarą per garažo vidurį, pagal pateiktą atidalijimo projektą kiekviena šalis galės patekti į savo garažo dalį bei naudotis savo garažo dalimi netrukdydama kitai šaliai. Teismas taip pat atkreipė dėmesys ir į tai, kad ieškovas V.V. įsipareigojo pertvarą įrengti savo lėšomis.

Pažymėjo, kad atidalijus garažą iš bendrosios dalinės nuosavybės, kiekviena šalis turi turėti privažiavimą (priėjimą) prie garažo, kad galėtų naudotis savo garažo dalimi bei netrukdyti naudotis kitai šaliai. Spręsdamas įvažiavimo įrengimo klausimą, teismas vadovavosi ieškovo V.V. pasiūlytu variantu, kaip optimaliausiu ir motyvuotu. Pagal ieškovo atidalijimo projektą senas kelias lieka ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje, o atsakovei M.K. įvažiavimas gali būti įrengtas jos nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalyje, ieškovo V.V. atidalijimo projekte tarp koordinacinių taškų 9, 10.

Nors atsakovė su tokiais ieškovo reikalavimais nesutiko, tačiau savo projekto dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nepateikė.

Teismas konstatavo, kad sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, pagal galimybę negali būti bendro naudojimo ploto, kadangi keičiasi nuosavybės pagrindas, t.y. bendroji dalinė nuosavybė tampa asmenine nuosavybe. Byloje nustatyta, kad tarp šalių nuolat vyksta ginčai, konfliktai būtent dėl privažiavimo prie garažo ir dėl garažo naudojimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas V.V. turi teisę reikalauti atidalyti savo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir reikalauti netrukdyti disponuoti savo turto dalimi bei naudotis ja savo nuožiūra. Teismas nurodė ir tai, kad ieškovas V.V. įsipareigojo įrengti atsakovei M.K. įvažiavimą savo lėšomis.

Tokiu būdu, pagal ieškovo V.V. pateiktą atidalijimo projektą, realiai galima padaryti privažiavimo prie ginčo garažo, bei kiekviena šalis turės privažiavimą savo žemės sklypo dalyje, kuriuo galės naudotis savo nuožiūra ir netrukdys naudotis kitai šaliai.

Teismas nurodė, kad 2009-12-09 teismo posėdžio metu atsakovė M.K. bei jos atstovas pareiškė, jog jie sutinka, kad ieškovas V.V. įrengtų atsakovei įvažiavimą iš kitos namo pusės, V.V. atidalijimo projekte pažymėta koordinaciniais taškais 7, 6, 5.

Teismo nuomone, toks atsakovės bei jos atstovo pasiūlymas nemotyvuotas ir realiai sunkiai įgyvendinamas. Atsakovė visiškai nepaaiškino, kaip ji naudosis savo garažo dalimi, esant įvažiavimui iš kitos namo pusės. Be to, iš kitos namo pusės yra aukštas kalnas, ką patvirtina į bylą pateiktas topografinis žemėlapis, o kasant tą kalną gali iškilti pavojus namo konstrukcijoms, todėl tenkinti tokio atsakovės ir jos atstovo pasiūlymo nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovo V.V. pateiktame atidalijimo projekte, žemės sklypas padalintas tokiomis dalimis, kaip jis įregistruotas nekilnojamojo turto registre, t.y. ieškovui 411 kv.m. bei atsakovei M.K. ir trečiajam asmeniui F.K. 411 kv.m. Be to, atsakovės M.K. pateiktas projektas civilinėje byloje Nr. 2-80-486/2009 dėl naudojimosi tvarkos nustatymo yra labai panašus į ieškovo V.V. atidalijimo projektą šioje civilinėje byloje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovo V.V. reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas byloje pateiktais įrodymais, todėl ieškinys visiškai tenkintinas, atmetant atsakovės M.K. priešieškinį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė M.K. ir tretysis asmuo F.K. prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009-12-23 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1) bendruoju keliu bendrasavininkai jau naudojasi virš 50 metų. Bendras žemės plotas kartu su pastatais ir keliu sudaro 7 arus ploto. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliai spręsdamas atidalijimo problemą, nusprendė padaryti tiek kelių, kiek yra bendrasavininkų. Bendrasavininkų greitu laiku gali būti ir daugiau, kadangi jų vaikai jau yra suaugę ir ruošiasi kurti šeimas. Teigia, kad prieš atsakovės valią, naujo kelio sąskaita mažinamas atsakovų naudojamas žemės plotas daržovėms ir vaisiams auginti: naudojamas žemės dydis sumažėjo proporcingai kelio dydžiui. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas leido ieškovui įrengti kelią, neatsižvelgdamas į tai, kad antras kelias nei atsakovams, nei ieškovui visiškai nereikalingas. Atsakovai nurodė, kad jie sutiko, jog ieškovas įrengtų sau atskirą kelią iš dešinės pusės nuo namo, žiūrint nuo (duomenys neskelbtini) gatvės – tada problema būtų išspręsta pusėtinai, kadangi kiekvienas iš bendrasavininkų galėtų naudotis savo keliu įvažiuodamas į savo žemę. Apeliantų nuomone, tokiu atveju reikėtų koreguoti ir žemės sklypo padalijimo projektus, bet teismas nuėjo lengviausiu keliu, atidalindamas žemę iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu, kad ieškovo žemė yra viename kompakte, o atsakovų – išmėtyta keliuose gabaluose. Atsakovė ir tretysis asmuo, remdamiesi LAT padaryta išvada, jog daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi pagrindinis daiktas, pažymi, kad šioje byloje pagrindinis daiktas yra žemės sklypas ir gyvenamasis namas, o kelias yra antraeilis. Be to, kelias nėra atskiras daiktas, o sklypo dalis. Taigi teismas galėjo ir privalėjo nustatyti naudojimosi tvarką keliu;

2) teismo nuostata įpareigoti ieškovą pagalbiniame pastate 2G1b savo lėšomis iki 2011 metų įrengti pertvarą nuo įvažiavimo vartų iki galinės sienos vidurio nėra konkretizuota ir sprendimo vykdymo eigoje gali sukelti daug neaiškumų. Būtent – neaišku iki kokio mėnesio ir kokios dienos iki 2011 metų ieškovas privali įrengti tą pertvarą. Be to, tą pertvarą galima daryti iš faneros, medžio ir kt. Teigia, kad teismas nieko nesprendė dėl pagalbinio pastato 4I1 m. Pažymi, jog tuo pastatu visą laiką naudojosi atsakovai. Ieškovas neprieštaravo, kad tas pastatas būtų atidalintas atsakovams, tačiau pirmosios instancijos teismas tą pastatą pamiršo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas V.V. prašo Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009-12-23 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad teismas, spręsdamas atidalijimo problemą pagrįstai ir teisėtai suteikė galimybę kiekvienam savininkui turėti įvažiavimą į savo žemės sklypą. Teismo posėdyje atsakovai sutiko su atskiro įvažiavimo įrengimu.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodo, kad apeliantų teiginys, jog jų naudojamas žemės plotas daržovėms auginti sumažėjo proporcingai kelio dydžiui nepagrįstas, nes po atidalijimo kiekvienas savininkas savanoriškai sprendžia kaip naudotis savo žemės sklypu: auginti daržoves ar turėti privažiavimą.

Apeliantų argumentai, kad pagal priimtą 2009-12-23 teismo sprendimą, jų atidalytas žemės sklypas susidės iš dviejų dalių, yra nepagrįsti. Teigia, kad nuo pirkimo dienos atsakovė naudojasi žemės sklypu susidedančiu iš 2 dalių. Tai patvirtina pridėtas prie bylos VĮ Registrų centro inventorizacinis planas, išduotas 2009-04-29.

Šalies argumentai

Ieškovas taip pat nesutinka su skundo argumentu, kad žemės sklypo dalis pažymėta „kelias“ yra antraeilis daiktas. Teigia, kad minėta žemės sklypo dalis nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip nekilnojamojo turto objektas „kelias“, kaip privatizuotas neužstatytas žemės sklypo plotas, kurį po atidalijimo savininkai naudos savo nuožiūra.

Ieškovas taip pat nurodo, kad dėl pertvaros įrengimo pagalbiniame pastate 2G1b neaiškumų nėra. Byloje pateiktas pagalbinio pastato 2G1b atidalijimo projektas suderintas su architektu. Projekte parodytas pertvaros pjūvis, iš kurio galima suprasti, kad pertvara mūrinė. Pertvaros įrengimo data iki 2011-01-01.

Teigia, kad po atidalijimo apeliantų teisės nebus pažeistos: naudosis tais pačiais pastatais ir pastatų dalimis, kuriais naudojosi nuo pirkimo iki šios dienos, turės privažiavimą, kaip ir turėjo iki atidalijimo prie savo dalies ūkinio pastatto 2G1b.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Dėl apeliacinio skundo dalyko.

Atsakovės bei trečiojo asmens apeliaciniu skundu prašoma panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliantai nenurodo pagrindo, kuriuo remiantis, byla turėtų būti grąžinama nagrinėti iš naujo. Tokiu pagrindu galėtų būti Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalyse numatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 327 str. 1 d. 1 p.), arba- neatskleista bylos esmė ir negalimumas pagal byloje esančius įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 327 str. 1 d. 2 p.). Minėta, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, taip pat, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo neatskleista bylos esmė ar dėl įrodymų trūkumo nebūtų galimybės išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Viena iš bendraturčio teisių yra teisė atsidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), kurią jis gali įgyvendinti bendru sutarimu su kitais bendraturčiais. Bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, atidalijimo klausimą pagal bet kurio bendraturčio ieškinį išsprendžia teismas. Daiktas turi būti padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant galimybės daiktą padalyti tokiu būdu, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju, tiek atidalinat pagal savo prigimtį dalų daiktą, tiek atidalinant nedalų daiktą, atidalinimo pasėkoje bendrosios dalinės nuosavybės neturi likti, t.y. vietoje buvusios bendrosios dalinės nuosavybės po atidalinimo turi susiformuoti toks daiktas (tokie daiktai), kurie yra realiai atskirti ir gali būti valdomi kiekvieno iš buvusių bendraturčių asmeninės nuosavybės teise. Taigi, atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal savo prigimtį nėra vien teisinė kategorija, atskirianti nuosavybės teisės dalis, bet kartu yra ir fizinis turto padalinimas, siejamas su sąlyga, jeigu tai galima padaryti be neproporcingos žalos turto paskirčiai (Civilinio kodekso 4.80 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008-11-11 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-7-466/2008, kuria remiamasi ir apeliaciniame skunde, išaiškino, jog CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. CK 4.81 straipsnyje nustatytas ir kitas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Tai – atitinkamų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymas. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal tokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Į tokį teisinį reglamentavimą būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą, priklausomai nuo to, kokį reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl atidalijimo (CK 4.80 straipsnis) ar naudojimosi tvarkos nustatymo (4.81 straipsnis). Byloje yra pareikšti du reikalavimai- ieškinys dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal ieškovo pateiktą atsidalinimo planą (b.l. 39) ir priešieškinys dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal atsakovės pateiktą projektą, esantį sustabdytoje civilinėje byloje Nr. 2-80-486/2009 (b.l. 69).

Minėta, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia bendrosios dalinės nuosavybė pasibaigimą. Šiuo atveju pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 pripažino teisinga anksčiau formuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylose dėl atidalinimo, pagal kurią tik visiškas turto dalies atidalijimas, t. y. nepaliekant bendrai naudojamų jo dalių, yra teisingas ir tinkamas bendraturčio atidalijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-316/2000; Teismų praktika 14; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-836/2002; 2003 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008 ir kt.)., pažymėdama, kad visiškas daikto atidalijimas geriausiai užtikrina maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą.

Pagal atsakovės siūlomą atidalinimo variantą (projektą), bendram šalių naudojimui lieka 44 kv.m. ploto kelias, taigi, tokiu atidalinimu nepasiekiamas tas tikslas, kuris turėtų būti pasiektas atidalinimo pasėkoje- bendroji dalinė nuosavybė tam tikroje apimtyje nepasibaigia.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų (lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, kitos bendrojo naudojimo patalpos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005); fiziškai nedalūs ir būtini visiems atsidalijantiems bendraturčiams tam, kad galėtų naudotis pagal paskirtį atsidalyta nuosavybe, negali būti dalijami natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). Tačiau nagrinėjamoje byloje faktinė situacija yra kitokia, negu nurodyta paminėtose Aukščiausiojo teismo nutartyse ir apeliantų cituojamoje nutartyje, priimtoje byloje 3K-7-466/2008: minėtose bylose buvo sprendžiamas atsidalinimo iš bendrosios nuosavybės klausimas, kai yra tam tikri fiziškai nedalūs daiktai (bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, kitos bendrojo naudojimo patalpos).

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso ieškinyje įvardintas nekilnojamasis turtas t.y. gyvenamasis namas, plane žymimas indeksu lA1p, pastatas- garažas, plane pažymėtas indeksu 2G1p, ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 3I1p, pastatas- stoginė, plane pažymėtas indeksu 4I1m, ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 1I1b bei kiemo statiniai (b.l. 6-7) ir 0,0822 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (b.l. 44-47). Atsižvelgiant į tai, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, jog būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007-10-31 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-459/2007). Šiuo atveju ginčo dėl pastatų atidalinimo iš esmės nebėra (pažymėtina, kad ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo kilęs ginčas tik dėl vieno pastato- garažo atidalinimo), taigi, ginčas apeliaciniame procese tęsiamas tik dėl žemės sklypo atidalinimo.

Esminis apeliantų nesutikimo su ieškovo pasiūlytu žemės sklypo atidalinimo projektu argumentas yra tas, kad nėra poreikio (būtinybės) įrengti naują įvažiavimą į garažą; apeliantai nurodo, kad bendru įvažiavimu į garažą yra naudojamasi daugelį metų, nėra jokių kliūčių ir ateityje naudotis bendru keliu. Pažymėtina, kad bendras kelio naudojimas ilgą laiką negali būti argumentu, kad ir toliau turi būtų išsaugota tokia faktinė padėtis, kadangi nuosavybės teisė į žemę, kurios atsidalinimo yra siekiama pareikštu ieškiniu, atsirado tik 2008-02-29 (b.l. 46-47), būtent nuo tada atsirado teisė reikalauti atsidalinimo iš bendrosios nuosavybės, tuo tarpu iki tol galėjo būti sprendžiamas tik naudojimosi tvarkos nustatymo klausimas, kuris, kaip minėta, savo turiniu bei pasekmėmis bendraturčiams skiriasi nuo atidalinimo- nustatant naudojimosi tvarką, bendroji dalinė nuosavybė, taigi ir bendrojo naudojimo objektai gali išlikti. Minėta, kad atidalinimu siekiama supaprastinti savininko teisų turinį sudarančių teisių įgyvendinimą, t.y. maksimaliai atskirti bendraturčiams priklausančias dalis. Taigi, pagrindas palikti bendrąją dalinę nuosavybę į tam tikrus objektus gali būti tik neproporcingos žalos atidalinamam daiktui padarymas arba daikto nedalumas fizine prasme. Sprendžiant dėl ieškovo pasiūlyto atidalinimo projekto (b.l. 39), nėra pagrindo pripažinti, jog atidalinimas tokiu būdu padarytų neproporcingą žalą daikto (žemės sklypo) paskirčiai ar pažeistų atsakovės, kaip žemės sklypo dalies savininkės teises bei interesus. Nors apeliantai nurodo, kad teismui patvirtinus ieškovo pateiktą atidalinimo variantą, atsakovės žemės sklypas bus išdėstytas dviejuose sklypeliuose, o ieškovo- viename, pažymėtina, jog ir atidalijant pagal atsakovės teikiamą variantą, atsakovės M.K. žemės sklypas būtų dviejuose sklypeliuose, o ieškovo- taip pat iš esmės viename (jo dalys būtų atskirtos tik bendro naudojimo keliu), kai tuo tarpu atsakovės sklypo dalis skirtų ne tik bendro naudojimo kelias, bet ir ieškovo žemės sklypo dalis. Taigi, šis apeliantės argumentas pasirenkant atidalinimo variantą, įtakos negali turėti, nes situacija atsakovės sklypo išdėstymo požiūriu abiejuose planuose iš esmės yra labai panaši. Vertinant abiejų ginčo šalių pateiktus planus jų racionalumo prasme, pažymėtina, kad atidalinimo variantas, kada žemės sklypas, kaip daiktas, padalinamas iš esmės, nepaliekant bendrojo naudojimo objektų, yra racionalesnis, tokiu atidalinimu pasiekiamas tikslas- bendraturčių dalys yra atskiriamos. Nors atsakovė ir tretysis asmuo teigia, jog yra galimybė šalims ir toliau naudotis bendru pravažiavimu į garažą, ieškovas tokią galimybę kategoriškai neigia, nurodydamas, jog negali naudotis privažiavimu prie garažo, nes atsakovė ar tretysis asmuo ten stato automobilį, užtveria įvažiavimą prie garažo ir būtent šios aplinkybės lėmė ieškinio dėl atsidalinimo pareiškimą teisme.

Taigi, ieškovo argumentai, kodėl atsakovės pateiktas planas, kaip atsidalinimo variantas, yra nepriimtinas, logiškai pagrįsti. Tuo tarpu apeliantų argumentas, išdėstytas skunde, jog šiuo atveju sprendžiamas žemės sklypo, o ne kelio atidalinimo klausimas, būtent ir patvirtina aplinkybę, kad žemės sklypas (o ne kelias, kaip nekilnojamojo turto objektas), turi būti padalijamas natūra ir, ieškovui pateikus įrodymus, kad toks atidalinimas galimas, juo nepadaroma jokia neproporcinga žala daikto (žemės sklypo) paskirčiai, racionaliam žemės naudojimui, teismas pagrįstai ieškinį patenkino.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas, kaip bendraturtis turi teisę atsidalinti (atskirti savo dalį) iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove ir jo motyvai šiam veiksmui atlikti yra teisiškai reikšmingi, atidalinimas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus yra galimas, tuo tarpu atidalinimas pagal atsakovės siūlomą variantą neatitiktų atidalinimo iš bendrosios nuosavybės teisinio ir faktinio turinio, kadangi po jo liktų bendrų nekilnojamojo turto objektų, kas reikštų bendrosios dalinės nuosavybės statuso išsaugojimą.

Teisėjų kolegija pripažįsta reikšminga ir aplinkybę, kad ieškovas, siekdamas maksimaliai sumažinti atsakovės patiriamus dėl atidalinimo nepatogumus, pareikšdamas ieškinį, savo lėšomis įsipareigojo įrengti tiek pertvarą garaže, tiek ir įvažiavimą į atsakovei tenkančią garažo dalį. Taigi, ir šiuo aspektu pripažįstama, jog atidalinimas nepažeis atsakovės turtinių teisių bei interesų, nes vietoje esančio įvažiavimo kelio jai bus įrengtas kitas kelias, dėl to ji finansinių išlaidų nepatirs. Apeliacinio skundo argumentai, kad sprendime nepasiakyta, kokiomis medžiagomis turi būti įrengta pertvara garaže, sprendžiant dėl atidalinimo, teisiškai nėra reikšmingi. Be to, teismas sprendžia tik tokios apimties ieškinio reikalavimus, kokie pareikšti byloje ir negali viršyti šalių pareikštų reikalavimų (Civilinio proceso kodekso 13 str., 265 str. 2 d.). Nei ieškinyje, nei priešieškinyje nebuvo keliamas medžiagų, iš kurių turėtų būti statoma pertvara, sudėties klausimas, todėl teismas pagrįstai šio klausimo nesprendė. Minėta, jog įstatymas prioritetą teikia bendraturčių susitarimui dėl atsidalinimo būdo bei tvarkos (Civilinio kodekso 4.75 str. 1 d., 4.80 str. 2 d.), todėl tik kilus ginčui, jis sprendžiamas teisme, o kol tokio ginčo šalys nėra inicijavusios, teismas neturi teisinio pagrindo atitinkamus klausimus nagrinėti.

Dėl termino, iki kurio turi būti įrengta pertvara nekonkretumo, teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai terminas apibrėžiamas data (šiuo atveju- iki 2011 metų), veiksmai turi būti atlikti iki tos datos (taigi, nagrinėjamu atveju- iki 2011-01-01). Teisėjų kolegija nesprendžia dėl šio termino realumo. Nors atsižvelgiant į apeliacinio proceso trukmę, pertvaros garaže pastatymas iki 2011-01-01 mažai tikėtinas, juo labiau, kelio įrengimas iki 2010-10-01, yra realiai neįgyvendinamas, pažymima, jog šie klausimai turi būti sprendžiami Civilinio proceso kodekso 284 str. nustatyta tvarka.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Remdamasi pasakytu, kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas V.V. ieškinį ir atmesdamas M.K. priešieškinį, teisingai išsprendė kilusį ginčą, tinkamai taikė atidalinimo klausimus reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Nenustačius teisinių pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), jis paliekamas nepakeistas, o atsakovės ir trečiojo asmens apeliacinis skundas netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, valstybei iš atsakovės priteistinos procesinių dokeumntų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.), kurios pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą sudarė 8,60 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės M.K. į valstybės biudžetą 8,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė Rasa GudžiūnienėKolegijos teisėjai Dalia KačinskienėAlgirdas Auruškevičius