- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-18
- Bylos Nr.
- 2A-620/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Vytas Milius
- Atsakovas
- T. Š.
- Trečiasis asmuo
- C. N.
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios Lietuvos ir Švedijos uždarosios akcinės bendrovės „Švedijos prekės“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-295-212/2010 pagal bankrutuojančios Lietuvos ir Švedijos uždarosios akcinės bendrovės „Švedijos prekės“ ieškinį atsakovei T. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretysis asmuo C. N.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento (2008 m. rugsėjo 8 d.) notariškai patvirtintas sutartis, pagal kurias UAB „Švedijos prekės“, atstovaujamos direktoriaus C. N., pardavė atsakovei T. Š. orlaivius: Antonos 2 „PZL - Mielec“, orlaivio serija Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini) už 4 400 Eurų; Antonos 2 (AN-2) „PZL - Mielec“, orlaivio serija Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini) už 4 400 Eurų, ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. Įmonės administratorius, patikrinęs bendrovės sudarytus sandorius, nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. buvęs bendrovės direktorius pardavė du orlaivius atsakovei. Atsakovė už kiekvieną orlaivį sumokėjo po 4 400 Eurų. Sutartyse orlaivių vidutinė rinkos vertė nenurodyta, šie orlaiviai yra Švedijoje ir apžiūrėti jų nėra galimybės. L. S. firma „Inžinierinės konsultacijos“ nustatė preliminarią orlaivių vertę. Orlaivio (duomenys neskelbtini) vertė yra nuo 100 000 Lt iki 140 000 Lt, o orlaivio (duomenys neskelbtini) – nuo 60 000 Lt iki 100 000 Lt. Dėl šių sandorių įmonė neteko turto ir sumažėjo jos galimybė atsiskaityti su kreditoriais, todėl prašė sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6. 66 str. pagrindu. Sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki ir turėjo kreditorių. Manė, kad sudaryti sandoriai yra fiktyvūs, šalys buvo nesąžiningos, orlaiviai parduoti labai pigiai, siekiant išvengti atsiskaityti su kreditoriais. Be to, orlaiviai yra specifinės paskirties prekė, todėl neaišku kokiu tikslu atsakovė juos pirko.
Atsiliepimas
Atsakovė su reikalavimais nesutiko. Atsakovė paaiškino, kad 1996 m. sausio 12 d. susituokė su K. S. A. B. Orlaivius pirko savo sutuoktiniui, kuris nuo 2004 m. gegužės 27 d. turi piloto mėgėjo licenciją. Nesutinka, kad buvo nesąžininga sudarydama šiuos sandorius. Šalių nesąžiningumas turi būti įrodytas, o ieškovas įrodymų apie atsakovės nesąžiningumą nepateikė. Nurodė, kad orlaivių pardavėjo niekada nepažinojo, apie jų pardavimą sužinojo iš pažįstamų, dirbančių Klaipėdos oro uoste. Atsakovė manė, kad nėra sąlygų, kurioms esant, sandorius galima ginčyti CK 6. 66 str. pagrindu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad sudaryti sandorius įmonė neprivalėjo, nėra duomenų apie tai, kaip panaudotos gautos už orlaivius lėšos ir ar dėl šių sandorių įmonė tapo nemoki. Ieškovo pateiktas orlaivių įvertinimas netinkamas, nes orlaiviai nebuvo apžiūrėti. Sandoriai sudaryti pagal oficialų orlaivių įvertinimą, kuris buvo paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ Nr. 84, 2007 metų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nurodė, kad actio Pauliana instituto taikymas yra susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, todėl siekiant, kad būtų užkertamas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu bei nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui, sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti jo teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, tačiau minėtų sąlygų egzistavimo ieškovas neįrodė. Konkrečiai ieškovas, ginčydamas sudarytus sandorius, nepateikė įrodymų, kad įmonė sudaryti sandorių neprivalėjo. Teismas nurodė, jog byloje esantis kreditorių sąrašas patvirtina, kad bendras kreditorių reikalavimas sudaro 2 078,52 Lt. Už orlaivius gauti pinigai yra užpajamuoti, kas, esant minimaliems kreditorių reikalavimams, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas, parduodamas turtą, siekė padengti turimus kreditorinius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad tos pačios aplinkybės leidžia teigti, kad ginčijami sandoriai nepažeidė kreditorių teisių. Konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovė buvo nesąžininga, nes atsakovė įsigijo orlaivius iš jai nepažįstamo trečiojo asmens. Taip pat, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti apie šalių nesąžiningumą dėl orlaivių kainos. Nustatė, kad iš Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 6 „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2007 m. rugpjūčio 1 d.“ 7 lentelės „Civiliniai orlaiviai“ matyti, kad orlaivių AN-2 pagamintų 1981 – 1982 metais vidutinė rinkos vertė buvo 11 196 Lt. Atkreipė dėmesį, jog šie duomenys yra oficialūs, paskelbti viešai leidinyje „Valstybės žinios, 2007 m., Nr. 84. Įvertinęs oficialiai paskelbtas rinkos kainas orlaiviams AN-2 ir tą aplinkybę, kad ieškovas 2008 metais kiekvieną orlaivį pardavė už 15 192,32 Lt (4 400 Euro x 3, 4528 Lt), darė išvadą, kad orlaiviai parduoti už tinkamą kainą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taip pat prašo prijungti prie bylos prašomus įrodymus. Šiuos prašymus grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus ieškinio reikalavimus. Konkrečiai teismas vertino ieškinio pagrįstumą tik CK 6.66 str. aspektu, tačiau ieškovas grindė ieškinį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Būtent pastarojo ieškinio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nesprendė.
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Konkrečiai L. S. išvadą dėl preliminarios ginčo turto vertės. L. S. firmos pateikta išvada yra pagrįsta realiomis analogiškų gamybos metų, analogiškos būklės orlaivių kainomis. Tai lemia, kad minėtoje išvadoje kainos daug tikslesnės negu kainos, nurodytos Komisijos 2007 m. liepos 4 d. nutarime Nr. 6, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
3. Administracijos vadovas bankroto administratoriui nėra pateikęs ginčo objektu esančių orlaivių pirkimo sutarties, duomenų apie tai, jog orlaiviai yra tinkami eksploatuoti, jų nusidėvėjimą, kas neleidžia nustatyti tikslios ginčo turto vertės. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir turėjo imtis veiksmų, jog orlaiviai būtų apžiūrėti eksperto ir įvertinti, tačiau minėtų veiksmų teismas nesiėmė.
4. Orlaiviai buvo parduoti prieš pat ieškovui iškeliant bankroto bylą. Tai leidžia daryti išvadą, kad parduoti minėtų orlaivių nebuvo būtinybės ir kad pirkimo – pardavimo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Be to, nėra duomenų, kad iš orlaivių pardavimo gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su ieškovo kreditoriais, kas patvirtina, jog buvo pažeisti UAB „Švedijos prekės“ kreditorių interesai.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Šį prašymą grindžia tokiais argumentais:
1. Siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, yra reikalinga palyginti skolininko turtinę padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto vertę, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą turtą po ginčijamo sandorio sudarymo. Skolininkui pardavus kilnojamąjį turtą už rinkos kainą ir gavus ekvivalentinę pinigų sumą, pripažintina, kad kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie bendrovės turtinę padėtį iki ginčijamų sandorių sudarymo ir po jų. Taip pat nėra duomenų apie tai, kokia kaina orlaivius įsigijo ieškovas ir kokia likutinė vertė įmonės balanse buvo sandorio sudarymo dieną. Tai lemia, jog nėra galimybės konstatuoti, jog buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės.
2. Teismas pagrįstai rėmėsi Komisijos 2007 m. liepos 4 d. nutarime Nr. 6 nurodytomis kainomis, o ne L. S. firmos išvadoje nurodytomis ginčo objektų kainomis, nes nėra duomenų, jog minėta firma yra kompetentinga įvertinti orlaivių vertę. Tuo tarpu Komisijos 2007 m. liepos 4 d. nutarime Nr. 6 nurodytos orlaivių kainos yra oficialios ir tikėtina nustatytos aviacijos specialistų.
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė buvo sąžininga sudarydama sandorius, nes, kaip minėta atsakovės atsiliepime į ieškinį, 1996 m. sausio 12 d. atsakovė susituokė su K. S. A. B. ir orlaivius pirko savo sutuoktiniui, kuris nuo 2004 m. gegužės 27 d. turi piloto mėgėjo licenciją. Taip pat kaip minėta, orlaivių pardavėjo niekada nepažinojo, apie jų pardavimą sužinojo iš pažįstamų, dirbančių Klaipėdos oro uoste. Be to, ieškovas nepagrindė atsakovės nesąžiningumo fakto.
4. Byloje nėra nustatytas atsakovės nesąžiningumo faktas, o tai atitinkamai lemia, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais remiantis CK 1.80 str., 1.81 str., 1.82 str.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, nepažeisdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. UAB ,,Švedijos prekės“, kurią atstovavo direktorius C. N. pardavė T. Š. du lėktuvus AN-2 po 4400 eurų už kiekvieną. 2008 m. spalio 17 d. minėtai bendrovei iškelta bankroto byla.
Apeliantas, grįsdamas šalių nesąžiningumo faktą, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.67 str. 7 p. nuostatas 2008 m. rugsėjo 8 d. pirkimo-pardavimo sandorių šalių nesąžiningumas preziumuojamas, nes atsakovei T. Š. nebuvo poreikio pirkti lėktuvus, kurie yra specifinės paskirties prekė, sandorio sudarymo metu bendrovė buvo nemoki, turėjo kreditorių. 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi teismas patvirtino 2 078,52 Lt kreditorinį reikalavimą.
CK 6.66 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad kreditorius, taip pat bankrutuojančios įmonės administratorius, turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu tokie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.
Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytų sandorių pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Pagal CK 6.66 straipsnio ketvirtąją dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).
Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, actio Pauliana instituto taikymui yra reikalinga nustatyti šias aplinkybes: kreditorius turi galiojančią reikalavimo teisę į skolininką, skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, ginčijamas sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, trečiojo asmens nesąžiningumo faktas.
Konstatuoti, kad buvo pažeisti UAB ,,Švedijos prekės“ kreditorių interesai, būtų galima tik nustačius, kad įmonės turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą.
1995 m. vasario 20 d. duomenimis lėktuvai AN-2 reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priklausė UAB ,,Klaipėdos avialinijos“. Tą dieną bendrovė nusprendė lėktuvus parduoti. 1995 m. balandžio 4 d. lėktuvą AN-2 (duomenys neskelbtini) nupirko Lietuvos Švedijos UAB ,,Švedijos prekės“. Iš byloje esančio pardavimo rašto matyti, kad lėktuvą (duomenys neskelbtini) UAB ,,Švedijos prekės“ įsigijo 2003 m. rugpjūčio 5 d. (b. l. 182 - 185, T. 1).
Pagal UAB ,,Klaipėdos avialinijos“ pateiktus duomenis orlaivis AN-2 ((duomenys neskelbtini)) pagamintas 1982 m. balandžio 9 d., orlaivis AN-2 ((duomenys neskelbtini)) pagamintas 1981 m. kovo 30 d. Remiantis orlaivių valandiniais bei kalendoriniais resursais, taip pat atsižvelgiant į orlaivių bendrą stovį pirkimo-pardavimo metu, kiekvienam orlaiviui ateityje buvo reikalinga atlikti kapitalinį remontą (b. l. 128, T. 1). Minėta bendrovė pateikė ir orientacines šių orlaivių remonto kainas, atitinkamai orlaiviui (duomenys neskelbtini) – 120 tūkst. litų, orlaiviui (duomenys neskelbtini) - 85 tūkst. litų (b. l. 129, 132, T. 1), todėl atlikus reikalingus remonto darbus jų vidutinė rinkos vertė padidėtų.
Pagal Civilinės Aviacijos administracijos 2009 m. kovo 4 d. pateiktą informaciją Lietuvos Respublikos Civilinių orlaivių registre UAB ,,Švedijos prekės“ vardu buvo registruoti: orlaivis AN-2, nacionalinis ir registracijos ženklai (duomenys neskelbtini), orlaivio buvimo vieta 2008 m. duomenimis Kattleberg Airport, Švedijos valstybėje, orlaivis AN-2, nacionalinis ir registracijos ženklai (duomenys neskelbtini), orlaivio buvimo vieta Kattleberg Airport, Švedijos valstybėje (b. l. 15-16, T. 1). Nuo 2009 m. balandžio 28 d. minėti orlaiviai pagal orlaivių registravimo liudijimus (b. l. 11, 13, T. 1) yra registruoti T. Š. vardu.
Ieškovas lėktuvų pardavimo sandorį vertina kaip nesąžiningą, nes turtas parduotas labai maža kaina, todėl sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, ir nėra tikėtina, kad atsakovė T. Š. pirko specifinės paskirties prekę savo poreikių tenkinimui. Atsakovė pateikė atitinkamus dokumentus, kad 1996 m. sausio 12 d. Švedijoje ji įregistravo santuoką su šios valstybės piliečiu K. S. A. B., kuris nuo 2004 m. gegužės 27 d. turi piloto mėgėjo licenciją (b. l. 88-91, T. 1).
Apeliantas iš esmės nepateikė jokių buhalterinių dokumentų apie bendrovės įgytus du orlaivius t. y. už kokią kainą jie buvo įgyti ir kokia buvo jų likutinė vertė įmonės balanse sandorių sudarymo dieną.
Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė T. Š., sudarydama ginčijamus sandorius, buvo nesąžininga, nes ji įvykdė pagal pirkimo sutartis (b. l. 10, 12, T. 1) prisiimtus įsipareigojimus, 2008 m. rugsėjo 8 d. pagal kasos pajamų orderį (serija SVE Nr. 1) sumokėjo UAB ,,Švedijos prekės“ atstovui C. N. 8 800 EUR (b. l. 14, T. 1).
Orlaivių vidutinė rinkos vertė pardavimo sutartyse nenurodyta. Ieškovo iniciatyva L. S. firma ,,Inžinierinės konsultacijos“ nustatė, kad orientacinė minėtų lėktuvų vertė yra ne mažesnė atitinkamai kaip 60 tūkst. ir 100 tūkst. litų (b. l. 11, 12, T. 1).
Turto vertintojas L. S. išvadoje dėl preliminarios turto vertės pats nurodo, kad ši išvada dėl turto vertės neatitinka nustatytų vertinimų dokumentų turinio bei formos reikalavimų, kurie reglamentuoti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme. Ji yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios (b. l. 17, T. 1). Teismo posėdžio metu jis nurodė, kad nėra pakankamai kompetentingas vertinti lėktuvus, nes nėra aviacijos specialistas (b. l. 101, T. 2). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė remtis minėtu dokumentu.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčijamo sandorio objektų rinkos kainą, atsižvelgė į komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nustatytas civilinės orlaivių vidutines rinkos kainas. Šios komisijos 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 6 ,,Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2007 m. rugpjūčio 1 d.“ nustatyta, kad lėktuvų (orlaivių) pagamintų 1981 m. – 1982 m. vidutinė rinkos vertė Lietuvoje yra 11 196 Lt (b. l. 92-93, T. 1), todėl, vertinant aplinkybę, kad lėktuvai AN-2, kurie yra pagaminti atitinkamai 1981 ir 1982 metais, buvo parduoti už 15 192 litų kiekvienas, ieškovui nėra pagrindo tvirtinti, kad jie parduoti nesąžiningai ir mažesne negu rinkos kaina. Su teismo išvada dėl lėktuvų kainos apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko ir ieškovas. Apelianto pateikta kompiuterinė pažyma (b. l. 25, T. 1) apie lėktuvų AN-2 kainas skirtingose Europos valstybėse nepatvirtina, kad ginčo objektai – lėktuvai galėjo būti parduoti panašiomis kainoms. Pastebėtina, kad lėktuvų, (orlaivių), kaip ir kiekvienos prekės rinkos kainos skirtingose valstybėse žymiai skiriasi ir priklauso ne tik nuo jų pagaminimo metų ir kiek valandų lėktuvas skraidė, kiek kartų lėktuvas ir jo varikliai buvo remontuoti, bet ir nuo valstybės ekonominių ir oreivystės išvystymo sąlygų.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad teismas nepasisakė dėl sandorių negaliojimo Lietuvos Respublikos CK 1.80 str., 1.81 str. ir 1.82 str. pagrindais.
CK 1.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris, sudarytas privataus juridinio asmens valdymo organų, prieštaraujantis juridinio asmens tikslams, gali būti pripažintas negaliojančiu tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.
Įvertinus pagal pateiktus dokumentus ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, byloje nustatytas orlaivių vertes, nėra pagrindo pripažinti sandorius prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams pagal CK 1.81 str.
CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytą sandorių negaliojimo pagrindą galima taikyti nustačius tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.
Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą. Apeliantas byloje nenurodė kokios teisės normos imperatyvas buvo pažeistas, todėl nėra nustatytinas ir atsakovės nesąžiningumas.
Kaip minėta, apeliantas nepateikė teismui jokių dokumentų, kurie apibūdintų bendrovės turtinę padėtį iki ginčijamų sandorių sudarymo ir po jų. Byloje nėra ir duomenų kokia verte jie buvo apskaitomi įmonės balanse. Ieškovas – bankroto administratorius teigia, kad bendrovės vadovas C. N. jam neperdavė bendrovės dokumentų. Įstatymas reikalauja, kad kiekvienas asmuo, kuris turi verslą, privalo tvarkyti savo turtą – viską kas susiję su jo verslu, saugoti turimus dokumentus tokiu būdu, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas (CK 2.4 str. 3 d.). C. N. iki UAB ,,Švedijos prekės“ bankroto buvo šios įmonės vadovu. Lietuvos Respublikos CK 2.82 str. 3 d. nurodo, kad juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p. įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui turtą pagal balansą, nurodytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nurodytą terminą perduoti administratoriui visus dokumentus, šių dokumentų neperduota arba perduota ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti atitinkamo dydžio baudą. Byloje nėra duomenų, kad bankrutuojančios bendrovės administratorius realizavo šiuos Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus.
Nurodyti argumentai ir aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, o apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.