- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-04
- Bylos Nr.
- 2-18876-603/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Lipnickeinė
- Ieškovas
- UAB „Bitė Lietuva“
- Atsakovas
- V. P.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Loreta Lipnickienė, rašytinio proceso tvarka susipažinusi su ieškovo UAB „Bitė Lietuva“ ieškiniu atsakovui V. P. dėl baudos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 420 Lt dydžio baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinį neteismingas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.
Ieškovas ieškinį grindžia šalių 2004-02-18 sudaryta abonentine viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sutartimi Nr. 610286 (toliau – Sutartis). Šios Sutarties 17.2 punktas įtvirtina, kad visi ginčai tarp šalių bus nagrinėjami pagal UAB „Bitė Lietuva“ buveinės vieta. Būtent remiantis šia nuostata ieškinys pateikiamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, o ne Mažeikių rajono apylinkės teismui, t. y. ne atsakovo gyvenamosios vietos teismui.
Byloje pateikta Sutartis, sudaryta tarp juridinio asmens, užsiimančio judriojo telefono ryšio paslaugų teikimu (ieškovo), ir fizinio asmens (atsakovo), kuria ieškovas atlygintinai įsipareigojo suteikti atsakovui paslaugas, o šis įsipareigojo mokėti mokesčius sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutarties dalykas bei šalių ypatumai leidžia Sutartį kvalifikuoti vartojimo sutartimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnis), o atsakovą – vartotoju (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 punktas).
Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-04-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
Motyvuojamoji dalis
CK 188 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartyse individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 193 straipsnio 4 dalis).
Byloje iškilo būtinumas ex officio įvertinti Sutarties nuostatą dėl sutartinio teismingumo.
Nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) formuojamai praktikai. Nacionalinę Lietuvos vartotojų teisę iš esmės sudaro perkelta Europos Sąjungos vartotojų teisė. Lietuvos Respublikos 2004-07-13 Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006-03-14, 2006-12-21, 2008-12-04 nutarimai).
Europos Teisingumo Teismas 2009-06-04 priėmė sprendimą byloje Nr. C-243/08 dėl 2008-05-22 Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. prieš E. S. G. Šioje byloje buvo sprendžiamas teismingumo klausimas tarp tos pačios kategorijos šalių: paslaugų teikėjo ir vartotojo, kaip ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktame ieškinyje. Vengrijos teismo byloje nurodyta, kad 2004-12-12 S. G. sudarė su Pannon abonentinę sutartį dėl mobiliojo ryšio telefono paslaugų teikimo. Sutartis buvo sudaryta naudojant Pannon pateiktą formuliarą, kuriame numatyta, kad pasirašydama sutartį S. G. susipažino su naudojimosi taisyklėmis, kuriose įtvirtintos bendrosios sutarties sąlygos ir kurios yra neatsiejama sutarties dalis, ir su jomis sutiko. Pagal šias naudojimosi taisykles abi pagrindinės bylos šalys pripažino teismo, kurio veiklos teritorijoje yra Pannon buveinė, jurisdikciją nagrinėti bet kokį dėl abonentinės sutarties kilusį ar su ja susijusį ginčą. Šios šalys nesiderėjo dėl šios jurisdikciją nustatančios sąlygos. Manydama, kad S. G. neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, Pannon, remdamasi minėta sąlyga, pateikė Budaörsi V?rosi B?rós?g (teismas, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pagrindinė jos buveinė) pareiškimą dėl įpareigojimo sumokėti. Minėtas teismas pažymėjo, kad S. G. neturėjo gyvenamosios vietos, kuri priklausytų jo teritorinei jurisdikcijai. Šiomis aplinkybėmis Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrijos teismas), turėdamas abejonių dėl to, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga, įtraukta į ginčijamos sutarties bendrąsias sąlygas, yra sąžininga, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus: „ 1. Ar direktyvos (93/13) 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, galima aiškinti taip, kad pardavėjo ar tiekėjo sutartyje nustatyta nesąžininga sąlyga vartotojui nelaikoma neprivaloma ipso iure, nebent jeigu vartotojas šią nesąžiningą sąlygą sėkmingai užginčijo pareikšdamas atitinkamą ieškinį? 2. Ar direktyva (93/13) užtikrinama vartotojų apsauga reikalauja, kad, nepaisant procedūros rūšies ir to, ar tai yra ginčo procedūra, nacionalinis teismas ex officio įvertintų, ar jo nagrinėjama sutarties sąlyga yra nesąžininga, net jei nebuvo pateiktas toks prašymas, t. y. nebuvo tvirtinama, kad sąlyga yra nesąžininga, ir atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą ex officio išnagrinėtų pardavėjo ar tiekėjo nustatytą sąlygą? 3. Teigiamai atsakius į antrąjį klausimą, į kokius kriterijus nacionalinis teismas turi atsižvelgti ir juos įvertinti vykdydamas šią kontrolę?“
Prejudiciniame sprendime Teismingumo Teismas nusprendė, kad: 1. 1993-04-05 Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga sutarties sąlyga yra neprivaloma vartotojui, ir šiuo atžvilgiu nėra reikalavimo, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto sėkmingai užginčijęs. 2. Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą. 3. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka kriterijus, dėl kurių ji pripažįstama nesąžininga Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies prasme. Tai darydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga.
Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare nacionalinių teisės aktų nuostatos derinamos su Bendrijos vartotojų teisių apsaugos acquis nuostatomis, o nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą ETT prejudicinį sprendimą, priimtą iš esmės analogiškoje civilinėje byloje, kurioje aptarti nacionalinio teismo veiksmai privalomi sprendžiant pareikšto ieškinio (pareiškimo) teismingumo klausimą bylose, kurių viena šalis yra vartotojas; į tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateikta Sutartis sudaryta vartotojui prisijungus prie sutarties, t.y. jis buvo priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui; todėl byloje pateiktos Sutarties 17.2. punktas ex officio vertintinas kaip nesąžininga sutarties sąlyga, taip kompensuojant sutartinės vartotojo ir verslininko pusiausvyros nebuvimą. Kadangi ETT konstatavo nacionalinio teismo pareigą atlikti teritorinės jurisdikcijos patikrinimą, t .y. nustatyti tinkamą teismingumą bylose su vartotojais, atsižvelgiant į tai, kad vartotojas gyvena ne Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, šio ginčo sprendimas Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, ETT formuojamai praktikai bei Konstitucijai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsisakyti priimti ieškovo UAB „Bitė Lietuva“ ieškinį atsakovui V. P. dėl baudos priteisimo.
Išaiškinti ieškovui, kad atsisakymas priimti ieškinį neužkerta kelio įstatymų nustatyta tvarka pateikti ieškinį teismui pagal teismingumą – Mažeikių rajono apylinkės teismui.
Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per nutartį priėmusį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.