Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-379-478-2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-07-02
Bylos Nr.: 1A-379-478-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00587-2013-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė (pirm.), Rimas Švirinas, Egidijus Jonas Grigaravičius
Kaltinamasis: R. M.
Advokatai: Remigijus Uckus

Kategorijos

1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamosios bylos Nr. 1A-379-478-2014

Teisėja Asta Vailionienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00587-2013-8

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.; 2.4.6.4.2.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Rimo Švirino ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Meilučiui, išteisintajam R. M., gynėjui advokatui Remigijui Uckui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – (duomenys neskelbtini) AVPK VTS) areštinės viršininku, tyčia, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindinius įstatymų viršenybės, teisėtumo, lygiateisiškumo ir lojalumo valstybės tarnybos principus, 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 8 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo ir pavyzdingumo principus, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 9 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, konkretizuojant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnyje apibrėžtais įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, nuolatinio bendrųjų pareigų vykdymo principais, sulaužydamas duotą policijos pareigūno priesaiką, tokiu būdu tyčia iškraipydamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus policijos veiklos principus vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo principus, iš esmės iškraipydamas to paties įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus policijos uždavinius, grubiai pažeisdamas savo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426 7.4 punkte įtvirtintą pareigą užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę, 2013 m. gegužės 29 d. apie 16.30 val., tyčia paleido į areštinę uždaryti pristatytą nesuimtą nuteistąjį T. R., kuriam Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose ir taip jis piktnaudžiavo tarnyba ir tokiu būdu grubiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

Žemesnės instancijos teismas

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžiu R. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras skundžia Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 200 MGL (26 000 litų) dydžio baudą. Skunde prokuroras nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas prieštarauja pats sau, pirma nurodydamas, kad kaltinime išvardinti teisės norminių aktų pažeidimai padaryti ir jie padaryti būtent R. M., o kitoje pastraipoje nurodydamas, kad tokie pažeidimai yra nurodyti tik formaliai. Taigi, šioje vietoje taip ir lieka neaiški ir nekonkretizuota teismo pozicija – pripažįstami kaltinime nurodyti teisės norminių aktų pažeidimai, ar ne, ir jei ne, kurie kaltinime nurodytų teisės norminių aktų pažeidimai yra nekonkretūs, formalūs, nes tai yra pagrindas, kuriuo remdamasis teismas vėliau padaro visiškai nepagrįstą išvadą dėl R. M. išteisinimo. Prokuroras pažymi, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas, ar neiškraipė savo tarnybinės veiklos turinio. R. M. veikos negalima laikyti netgi formaliai teisėta, kadangi byloje nustatytomis aplinkybėmis ji tapo akivaizdžiai neteisėta, tyčine ir užtraukiančia baudžiamąją atsakomybę dėl piktnaudžiavimo, kadangi aiškiai prieštaravo tarnybos interesams. Akivaizdu, kad savo veiksmais R. M. iškraipė tarnybinės veiklos turinį, tarnybines funkcijas ir veikė priešingai tarnybos interesams, tam neteisėtai panaudojo savo įgaliojimus, piktnaudžiaudamas padarė veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, taip elgdamasis jis pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, turinį, sumenkino konkrečios valstybinės institucijos – policijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse, padarė didelės neturtinės žalos valstybei, todėl turi būti nuteistas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad dar daugiau abejonių kelia toliau teismo nuosprendyje dėstoma pozicija dėl baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimo ir cituojama kasacinio teismo praktika, susijusi su baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimu. Prokuroro teigimu, teismas visiškai nepagrindžia ir neanalizuoja tokių savo argumentų, todėl aliuzija į civilinius teisinius santykius, šiuo atveju, neturi jokio realaus pagrindimo, yra absurdiška, tad bet koks tolesnis įrodymų vertinimas šiuo pagrindu taip pat yra netinkamas.

Šalies argumentai

Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendyje netinkamai įvertintas ir didelės žalos kriterijus. Priešingai, nei nurodoma nuosprendyje, baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis nekyla abejonių tiek dėl R. M., kaip (duomenys neskelbtini) apskrities VPK areštinės viršininko, pareigų svarbos, tiek ir dėl kilusių padarinių, institucijos prestižo akivaizdaus sumenkinimo, sąlygų teismo nuosprendžiui nevykdyti sąmoningo sudarymo, kadangi dėl nusikalstamų R. M. veiksmų iš esmės atsirado realių padarinių. Nors šiuo atveju kilęs rezonansas nėra pagrindinis vertinamasis požymis, tačiau pažymėtina, kad tiek nacionalinė, tiek ir vietinė spauda gana plačiai aprašė šį konkretų atvejį, o ir baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu iš liudytojų ne kartą girdėti terminai „iki to“ ir „po to“, kai turėta galvoje konkretų įvykį, dėl kurio buvo nagrinėta ši baudžiamoji byla, keitėsi tam tikros tvarkos, išleisti atitinkami įsakymai, nurodymai ir pan. dėl areštinės pareigūnų darbo gerinimo, jau nekalbant apie tai, kad nusikaltimą padariusiam ir už jį nuteistam asmeniui buvo sudarytos realios sąlygos išvengti bausmės, nevykdyti teismo nuosprendžio, taip iškraipyti ir BK įtvirtinti bausmės tikslai, atsakomybės neišvengiamumas.

Apelianto teigimu, priešingai nei teigiama nuosprendyje, tarp R. M. tyčia pažeistų teisės norminių aktų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, sąlygojęs didelės žalos atsiradimą. Baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu pagrįstai manytina, kad R. M. tyčia sudarė objektyvius apsunkinimus dėl savo pareigų nevykdymo, iš esmės nesprendė nei T. R. patalpinimo į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK areštinę klausimo, veiksmus atliko itin skubotai, neužpildė jokių privalomų dokumentų, nei apie susidariusią situaciją pranešė vadovams, todėl akivaizdu, kad elgėsi nusikalstamai. Teismas visiškai ignoruoja aplinkybę, kad tuo metu, t. y. 2013-05-29, kuomet į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK areštinę buvo pristatytas T. R., 2013-05-03 Kauno apygardos teismo nuosprendis buvo įsiteisėjęs ir galiojantis, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ilgametį darbo stažą policijoje turėjęs pareigūnas tikrai gerai žinojo tokius su jo darbo ypatumais tiesiogiai susijusius dalykus, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos, juo labiau, kad šį nuosprendį R. M. vieną dieną iki tol turėjo prie jam asmeniškai vizuoto patvarkymo ir turėjo realią galimybę bent kiek jį paskaityti. Tai, kad šio nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas 2013-06-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, jokios reikšmės jo vykdymui būtent tą dieną, kai į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK areštinę buvo pristatytas T. R., neturėjo, o į policiją, kaip jam buvo nurodyta – 2013-06-06, T. R. tyčia neatvyko. Negana to, kitas artimiausias planinis etapas į Lukiškių tardymo izoliatorių - kalėjimą buvo numatytas ne 2013-06-06, o jau kitą dieną, t. y. 2013-05-31, todėl lieka neaišku, kodėl T. R. nebuvo nurodyta atvykti jau kitą dieną, o duota dar savaitė, ir ar tame nėra R. M. suinteresuotumo, kas leidžia pagrįstai manyti, kad tokie jo veiksmai buvo tyčiniai. Teismas nuosprendyje visiškai ignoruoja faktą, kad 2013-12-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, išnagrinėjus nuteistojo T. R. gynėjo kasacinį skundą šioje byloje, jis buvo atmestas, taigi aukščiau minėta apygardos teismo nutartis bei T. R. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė palikta galioti ir teismo nuosprendis yra vykdytinas, o kaip paaiškėjo baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu, T. R. yra pasislėpęs ir vėl tyčia nevykdo to paties teismo nuosprendžio. Prokuroro manymu, tai ne kas kita, kaip priežastiniu ryšiu susijusios R. M. padarytos nusikalstamos veikos pasekmės.

Apeliantas skunde teigia, kad nuoroda į R. M. veiksmus, kaip vienkartinius, nėra joks argumentas dėl jo išteisinimo, be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nurodo, kad nenustatytas nė vienas asmuo, kuris kaip nors būtų nukentėjęs nuo kaltinamojo veiksmų, ar patyręs kokios nors turtinės ar neturtinės žalos, visiškai neužsimenama apie policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoriteto sumenkinimą ir prestižą, jau nekalbant apie tai, kad dėl R. M. neteisėtų veiksmų buvo realiai suvaržytos kiekvieno piliečio konstitucinės teisės į saugią aplinką, o nevykdant teismo sprendimo, vengiant atlikti laisvės atėmimo bausmę buvo padarytas ir iki šiol tebedaromas dar vienas nusikaltimas, numatytas BK 242 straipsnyje, ir tam R. M. veiksmais buvo sudarytos visos reikiamos sąlygos. Prokuroro teigimu, jau vien tai yra akivaizdūs didelės neturtinės žalos kriterijai, o formalus konstatavimas, esą nėra nė vieno nukentėjusio asmens, neatitinka realios situacijos.

Apelianto manymu, išvardintų įrodymų bei jų analizės pagrindo visiškai pakanka apeliacinės instancijos teismui panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. M. pripažintinas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras skundą palaikė ir prašė tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, konstatavo, jog įrodymų analizė leidžia spręsti, kad R. M., dirbdamas (duomenys neskelbtini) AVPK VTS areštinės viršininku ir būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pavyzdingumo principą, įpareigojantį valstybės tarnautoją deramai atlikti savo pareigas, 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pareigą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, taip pat pažeidė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, nes neįvykdė (duomenys neskelbtini) AVPK viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426 patvirtintos pareigybės aprašymo 7.4 punkte numatytos pareigos užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę ir 2013 m. gegužės 29 d. apie 16.30 val., tyčia paleido į areštinę uždaryti pristatytą nesuimtą nuteistąjį T. R., kuriam Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Tačiau taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad bylos aplinkybės leidžia spręsti, jog negalima padaryti išvados, kad dėl R. M. veiksmų didelės žalos patyrė valstybė. Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. M. nepadarė veikos, turinčio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, jį išteisino.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, iš esmės sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. M. veiksmai neatitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, yra nepagrįsta, padaryta netinkamai įvertinus R. M. veiksmus ir jų pasekmes. Apylinkės teismui nepagrįstai konstatavus, kad R. M. veiksmais nebuvo padaryta didelė žala valstybei, o apeliacinės instancijos teismui priėjus prie priešingos išvados, vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punktu, apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog R. M., būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) AVPK VTS areštinės viršininku, tyčia, grubiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose numatytas pareigūno pareigas – laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, grubiai pažeisdamas savo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426 7.4 punkte įtvirtintą pareigą užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę, 2013 m. gegužės 29 d. apie 16.30 val., tyčia paleido į areštinę uždaryti pristatytą nesuimtą nuteistąjį T. R., kuriam Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, ir taip jis piktnaudžiavo tarnyba, tokiu būdu grubiai diskreditavo ir iškraipė Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos autoritetą ir funkcinę paskirtį, savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

Kaltinamasis R. M., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad jis prisimena dieną, kai jam, dirbant (duomenys neskelbtini) AVPK VTS areštinės viršininku, apie 15 val., sugrįžus į kabinetą, jame rado nepažįstamą vyriškį. Areštinės darbuotojas L. K. nurodė, kad tai yra T. R. ir kad yra patvarkymas dėl nuosprendžio vykdymo. Pasakė, kad T. R. pristatė G. G.. Susipažinus su patvarkymu, T. R. jam pateikė skundą, kuriuo nuosprendį buvo apskundęs, ant jo buvo žyma, kad skundas užregistruotas teismo raštinėje. T. R. aiškino apie nuosprendžio vykdymo sustabdymą, nurodė, kad buvo pristatytas iš gatvės, nepasiruošęs bausmės atlikimui. Tuo metu areštinėje buvo užimtos visos vietos, teismo patvarkyme buvo klaida, nes buvo nurodyta, kad vykdomas (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nuosprendis, nors T. R. tvirtino, kad buvo nuteistas Kauno apygardos teismo nuosprendžiu. Jis paskambino ir telefonu pasiteiravo G. G., ar jiems reikalingas T. R.,ir šis atsakė, kad nereikalingas. Įvertinęs visas aplinkybes, nusprendė T. R. nesuimti, nurodė jam atvykti 2013 m. birželio 6 d., kai bus etapas, nes 2013 m. gegužės 30 d. etapui buvo padaryti sąrašai. Pripažįsta, kad jis, kaip areštinės viršininkas, galėjo imtis priemonių dėl T. R. patalpinimo į kitą areštinę ar dėl neplaninio konvojaus į tardymo izoliatorių, tačiau šios procedūros yra sudėtingos, o įvertinęs, kad T. R. buvo atvežtas tiesiog iš gatvės, patvarkymas dėl vykdytino nuosprendžio buvo klaidinantis, T. R. kalbėjo apie nuosprendžio vykdymo sustabdymą, areštinėje nebuvo laisvų vietų, jis priėmė sprendimą T. R. išleisti ir liepė jam ateiti dėl bausmės atlikimo 2013 m. birželio 6 d. Nurodytu laiku T. R. į areštinę neatvyko, vėliau nuosprendžio vykdymas buvo sustabdytas. Jis gailisi priėmęs tokį sprendimą, jausdamas atsakomybę savo noru išėjo į pensiją, mano, kad priimdamas tokį sprendimą, nepadarė jokios žalos, todėl nemano padaręs nusikaltimą. Nurodo, kad kai prokuroras iš areštinės išleido du suimtuosius, T. R. jau buvo paleistas.

Kaltinamasis R. M., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad įrašą ant patvarkymo dėl nuosprendžio vykdymo padarė savo ranka, telefoną užrašė T. R., įrašą darė po pokalbio su T. R.. T. R. buvo pristatytas tarp 15-16 val., labiau link 16 val. Kai parėjo į kabinetą, rado pristatytą T. R., kabinete buvo dar L. K.. L. K. pasakė, kad T. R. reikalingas pagal nuosprendį, sakė G. G. paliko, o T. R. sakė esąs pristatytas susitarti dėl bausmės atlikimo. Paskambinęs G. G. teigė, kad neturi vietų areštinėje, klausė, ar jis jiems reikalingas, ar gali leisti ateiti sekančią dieną, tuo labiau, kad jis neturėjo daiktų. G. G. sakė „to žmogaus ieškojot, aš jį palydėjau“, sakė „jūs spręskit“. Tuo momentu areštinėje nebuvo vietų, neturėjo ir konvojaus, galimybių patalpinti kitoje areštinėje nebuvo. Į VPK vadovus kreiptis dėl T. R. patalpinimo teoriškai buvo galima, praktiškai kaltinamasis pripažįsta to nepadaręs. Už patvarkymą mano nepasirašęs, dokumentą skaitęs. Jis sukėlė abejonių, nes T. R. sakė, kad jis apskundęs nuosprendį, sustabdytas vykdymas. Matė patvarkymą ir nuosprendį. G. G., kad nepamena su juo kalbėjęs, jo manymu, jam taip liepė elgtis jo viršininkas L.. Areštinėje viena laisva vieta atsirado 16.45 val., o 17 val. atsirado dar viena. Į Lukiškių TI etapai būna ketvirtadieniais, 30 d. buvo artimiausias etapas, 6 d. kitas etapas. T. R. negalėjo išsiųsti 30 d. etapu, kadangi iki trečiadienio pietų privalo pateikti duomenis. Po pietų pakeisti nerealu, kiek bandė, nepavyko. Naktį jokių sprendimų dėl areštinės jis nepriima, yra budėtojas, jis atsako. Budinčioje dalyje yra laikino sulaikymo patalpos, ten T. R. nepatalpintas gal dėl to, kad buvo darbo dienos pabaiga. Jei ryte būtų pristatytas, gal būtų radę kitą sprendimą.

Liudytojas R. A., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, patvirtino, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) AVPK VTS viršininku ir R. M., dirbęs areštinės viršininku, buvo tiesiogiai jam pavaldus. Jis prisimena įvykį, kai į areštinę nebuvo patalpintas pristatytas nuteistasis, gali patvirtinti, kad tą dieną pas jį R. M. nesikreipė su prašymu tarpininkauti dėl pristatyto asmens patalpinimo į kito miesto areštinę ar dėl neplaninio etapo.

Liudytojas D. P., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) AVPK VTS, yra apylinkės inspektorius. Jis prisimena, kad į jį buvo kreipęsis L. K., kuris nurodė, kad reikalinga sulaikyti nuteistąjį T. R., kuris gyvena jo aptarnaujamoje apylinkėje. Jis buvo nuvykęs į jo gyvenamąją vietą, jo nerado, todėl L. K. pranešė, kad nežino, kur rasti T. R. ir patarė kreiptis į organizuotų nusikaltimų skyrių.

Liudytojas G. G., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) AVPK Organizuotų nusikaltimų skyriaus antrojo poskyrio viršininku, žinojo, kad areštinei reikalingas T. R., kurį pagal savo darbo pobūdį pažinojo. 2013 m. gegužės 29 d. jis su kolega R. Š., važiuodami per miestą, (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, pamatė T. R., kuris, kaip suprato, kažkam aprodinėjo automobilį. Tuomet jie sustojo, T. R. buvo pasakyta, kad jis turi su jais vykti į areštinę, T. R. ir jis nuvažiavo į policijos komisariatą, kur jis T. R. nuvedė į areštinę, kur kabinete buvo L. K. ir R. M., ten T. R. paliko ir išėjo. Jis jokių T. R. sulaikymo dokumentų, tarnybinių pranešimų nerašė. Kitą dieną sužinojo, kad T. R. nebuvo patalpintas į areštinę. Tiksliai valandos, kada pristatė į areštinės patalpas T. R. neprisimena, galėjo būti apie 16.40 val.

Liudytojas G. G., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad kai pristatė T. R. į areštinę, areštinės patalpose tuo metu buvo L. K., R. M.. Niekas nedarė poveikio apkalbėti R. M.. Tarnybinis parnešimas surašytas dėl to fakto, kad asmens nebuvo areštinėje. Gavo ryte el. paštu lapus apie tai, kokie asmenys patalpinti į areštinę, matė, kad T. R. nėra, surašė tarnybinį. L. negalėjo daryti poveikio. Po T. R. pristatymo neteko telefonu bendrauti su R. M.. Su R. Š. bendravo R. M., jis tuo metu buvo kabinete. T. R. mieste pamatė apie 16.30 val., dar pakalbėjo, jis į areštinę buvo pristatytas apie 17 val., gal prieš 17 val. Kai pristatė T. R., areštinės patalpose buvo R. M., L. K., daugiau asmenų nebuvo.

Liudytojas R. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, patvirtino, kad 2013 m. gegužės 29 d., į darbo pabaigą, jis su G. G. važiavo per miestą ir (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje pamatė T. R.. Kadangi jie žinojo, kad T. R. reikalingas areštinėje, G. G. su T. R. nuvyko į policijos komisariatą, o jis nuvažiavo sutvarkyti kažkokio tarnybinio reikalo. Grįžo į darbą dar darbo laikui nepasibaigus. Kitą dieną sužinojo, kad T. R. areštinėje suimtas nebuvo. Tiksliai kada buvo pamatytas T. R., kada pristatytas į areštinę nežino, atsimena, kad tai buvo į darbo dienos pabaigą.

Liudytojas R. Š., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad apie 16.30 val. važiavo su G. G. tarnybiniais reikalais, atsitiktinai pamatė stovintį T. R., žinojo, kad ieškomas, sulaikė. Jis nuvažiavo kitais tarnybiniais reikalais, G. G. pristatė jį į PK. Į laiką tiksliai nežiūrėjo, galėjo būti prieš 17 val., gal 16.45 val. Kai grįžo į darbą, matė G. G.. Paskambinęs R. M. užsiminė, ar paleisti T. R., sakė, kad pas juos skyriuje nereikalingas, bet žinąs, kad areštinei reikalingas kaip nuteistas. Sekančią dieną viršininkas paklausė, ar pristatė T. R., klausė, kur jis. Važiuojant į darbą pamatė T. R., jis sakė, kad jį paleido. Ketino vežti atgal išsiaiškinti, leido važiuoti savo automobiliu, bet T. R. dingo.

Liudytojas L. K., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) AVPK VTS areštinės konvojaus grandies specialistu. Jis prisimena, kad jų tarnyboje buvo gautas teismo patvarkymas, pagal kurį T. R. turėjo būti suimtas ir pasiųstas atlikti bausmę. Visi tokie patvarkymai yra dedami į kabinete esantį aplanką. Jis dirbo viename kabinete su R. M.. Prisimena, kad dėl T. R. suėmimo jis buvo kreipęsis į apylinkės inspektorių, tačiau šis nurodė nežinantis kur yra T. R. ir pasiūlė kreiptis į organizuotų nusikaltimų skyrių, ką jis ir padarė. 2013 m. gegužės 29 d. apie 16 val. pas jį į kabinetą atėjo G. G. ir paliko asmenį, nurodė, kad tai T. R., kuris reikalingas areštinei. Apie pristatytą T. R., pas juos vykdymui esantį patvarkymą vykdyti T. R. paskirtą bausmę jis informavo tuometinį areštinės viršininką R. M.. T. R. pristatymo metu areštinėje laisvų vietų nebuvo, nes prokuroras suimtuosius paleido vėliau, nei buvo pristatytas T. R.. Tikslaus laiko, kada į areštinę buvo atvestas T. R., jis neprisimena, mano, kad po šešioliktos valandos, nes prisimena, kad areštinėje buvo užimtos visos vietos. Sprendimą dėl T. R. patalpinimo į areštinę paliko spręsti tuometiniam viršininkui R. M., kuris nusprendė T. R. išleisti. Nurodė, kad įrašydamas paleidžiamųjų A. Č. ir V. A. paleidimo datą suklydo, jie buvo išleisti ne 2013 m. gegužės 30 d., kaip nurodyta, bet 2013 m. gegužės 29 d.

Liudytojas L. K., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad prisimena T. R. pristatymą, galėjo būti po 16 val. 16.30 val. atvyko prokuroras O. M. paleisti du įtariamuosius, vieną paleido 16.45 val., kitą – 17 val., T. R. jau nebuvo. T. R. pristatymo metu kabinete buvo vienas, R. M. tikrai nebuvo. Asmuo, nuteistas laisvės atėmimu, privalo būti surastas ir pristatytas, turi būti vykdoma iš karto. Nuteistųjų paiešką organizuoja viršininkas, kas suranda, pristato. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą apklausos protokolą skaitė, per antrą apklausą, tik įėjus, viršininkas paklausė „ar nori dar dirbti policijos sistemoje“. Akcentavo laiką, norėjo išgirsti, kad R. M. buvo kabinete, kai pristatė T. R.. Lazdijų teisme davė teisingus parodymus, užsiminė, kad buvo daromas spaudimas. Knygoje padaryta korektūros klaida, kad du asmenys paleisti 30 d., o ne 29 d. Protokole užfiksuota, kad 2013-05-30 2 val. uždarytas T. R.. Turėjo būti T. B., ne R..

Liudytojas O. M., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje, parodė, kad dirba Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūroje ir 2013 m. gegužės 29 d., po 16 val. buvo nuvykęs į areštinę, kurioje buvo suimtieji A. Č. ir V. A., kuriems buvo pakeista kardomoji priemonė suėmimas ir jie buvo paleisti iš areštinės. Tikslaus laiko neprisimena, paskelbus suimtiesiems nutarimus, maždaug 5 ar 10 minučių po 17 val. jis jau buvo sugrįžęs į savo darbo vietą. Areštinėje bendravo su L. K., areštinėje buvo ir R. M., tuo metu matė areštinės patalpose kažkokią moterį ir vyriškį, kurių nepažinojo.

Liudytojas A. V., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) AVPK vyr. postiniu. Prokuroro O. M. pageidavimu prieš 17 val. pakėlė du asmenis. Tuo metu T. R., atrodo, nebuvo.

Liudytojas A. Z., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) AVPK policininku, atostogų metu buvo atėjęs pas R. M.. Atėjo po pietų, gal 14-15 val. Jam atėjus, T. R. areštinėje jau buvo, o R. M. nebuvo. Kai atėjo į areštinės patalpas R. M., skambino G. G., klausė ar būtinai šiandien reikia uždaryti. Suprato, kad G. G. pasakė, kad nėra skubu uždaryti. Tas pažadėjo, kad susiruoš ir ateis. Prokuroras atėjo į darbo pabaigą, paleidinėjo iš areštinės asmenis, T. R. jau nebuvo.

Liudytoja E. P., apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad dirba tyrėja, atliko byloje tyrimą. L. K. apklausą atliko, dėl atsakomybės buvo įspėtas, susipažino, pasirašė. Pastabų neturėjo, jei būtų duotos, būtų parašyta. Dokumentai tikrinti, atitiko jo duotus parodymus. Niekam nebandė daryti poveikio, jokių nurodymų negavo imtis neteisėtų veiksmų. Atliekant ikiteisminį tyrimą, vaizdo medžiaga, kuri fiksuoja patekimą į areštinę, nesirėmė, kadangi saugomas 14 parų įrašas. 2013-09-19 tarnybinis pranešimas buvo surašytas remiantis liudytojų parodymais, žurnalo parodymais, kada užfiksuotas laikas.

Byloje esantiems įrodymams patikrinti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pagarsinti liudytojo T. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 26-27, t. 1), iš kurių matyti, kad 2013-05-29 apie 16.10 val. (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g. prie jo sustojo (duomenys neskelbtini) AVPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai Š. ir G., kurio pavardės nežino, pasakė, kad jie jo ieško dėl įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymo, kad reikia vykti į areštinę. Pareigūnas G. jį pristatė į areštinę ir paliko areštinės viršininko M. žinioje. G. pristatė jį kaip T. R., pasakė, kad pristatė dėl nutarties vykdymo. Tuo metu toje patalpoje be areštinės viršininko M. buvo dar du pareigūnai, kurių nepažįsta. M. pateikė su savimi turėtą kasacinį skundą, pasakė, kad skundo nagrinėjimas vyks 2013-06-11, ir kad nėra tikslo jį šiuo metu uždarinėti. Pokalbio metu M. į kabinetinį telefoną kažkas paskambino, jis paprašė palaukti koridoriuje. Kai buvo vėl pašauktas į kabinetą, M. liepė ateiti 2013-06-06, nes tą dieną yra konvojus į Lukiškių tardymo izoliatorių. M., jam girdint, su niekuo nekalbėjo apie tai, kad negali jo sulaikyti, nes areštinėje nėra vietos. Sutartą dieną į areštinę nenuvyko.

Patvarkymas dėl nuosprendžio vykdymo patvirtina, kad jis (duomenys neskelbtini) AVPK gautas 2013 m. gegužės 17 d., tą pačią dieną patvarkymas vizuotas R. M.. Patvarkyme nurodyta, kad T. R. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir nubaustas aštuonių mėnesių terminuotu laisvės atėmimu; remiantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė subendrinta su 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu ir paskirta dvejų metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose; nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. gegužės 3 d.; patvarkyme nurodyta, kad T. R. kaltu pripažintas 2012 m. spalio 12 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (t. 1, b. l. 4). Prie patvarkymo pridėtas 2013 m. gegužės 3 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis, iš kurio matyti, kad juo 2012 m. spalio 12 d. išteisinamasis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nuosprendis panaikintas, o T. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 5-14).

2013 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nuteistojo T. R. ir jo gynėjo kasacinis skundas priimtas nagrinėti, sustabdytas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio vykdymas nuteistojo T. R. atžvilgiu iki byla bus išspręsta kasacinės instancijos teismo posėdyje (t. 1, b. l. 15). 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi T. R. kasacinis skundas atmestas ir paliktas galioti 2013 m. gegužės 3 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis (t. 2, b. l. 19-24).

2013 m. gegužės 27 d. tarnybiniu pranešimu L. K. informavo, kad T. R. atžvilgiu yra įsiteisėjęs nuosprendis, kurį reikalinga vykdyti, dėl T. R. suėmimo kreipėsi į D. P., kuris patarė kreiptis pas organizuotų nusikaltimų skyriaus pareigūnus. Dėl T. R. suėmimo kreipėsi ir į R. Š. (t. 1, b. l. 17).

G. G. ir R. Š. tarnybiniais pranešimais informavo, kad 2013 m. gegužės 29 d. apie 16.25 val. T. R. buvo pastebėtas mieste ir pristatytas į policijos komisariato areštinę, tačiau tą dieną suimtas nebuvo (t. 1, b. l. 16, 18).

2013 m. birželio 3 d. pranešimu R. M. informuotas apie tai, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl jo galimo tarnybinio nusižengimo dėl 2013 m. gegužės 29 d. pristatyto ir nesuimto T. R. (t. 1, b. l. 19).

(duomenys neskelbtini) AVPK VTS nuostatų 10 punkte nustatyta, kad viešosios tvarkos skyrių sudaro patrulių kuopa, licencijavimo grupė, miesto policijos nuovada ir areštinė, kuri, remiantis 10.4.6 punktu, vykdo asmenų sulaikymą pagal teismo nuosprendžius ir nutartis (t. 1, b. l. 34-39).

Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 6.4 punkte nustatyta, kad asmenų uždarymo į areštinę pagrindas yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis nuteisti laisvės atėmimu nesuimtą asmenį (t. 1, b. l. 41-61).

Duomenys apie R. M. tarnybą patvirtina, kad 2003 m. gruodžio 8 d. jis paskirtas (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Areštinės (poskyrio teisėmis) viršininku; šiose pareigose dirbo iki 2013 m. birželio 18 d., kol buvo atleistas iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją (t. 1, b. l. 108-117).

VTS areštinės (poskyrio teisėmis) viršininko pareigybės aprašymo 7.4 punkte įtvirtinta, kad šis pareigūnas užtikrina nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę, bei šių asmenų savalaikį paleidimą pasibaigus sulaikymo ar suėmimo terminui; su šiuo pareigybės aprašymu 2010 m. lapkričio 19 d. pasirašytinai supažindintas R. M. (t. 1, b. l. 62-65).

2012 m. kovo 21 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) AVPK VTS Areštinės viršininkas įgaliotas skirti visų rūšių konvojus; su šiuo įsakymu R. M. pasirašytinai supažindintas 2012 m. kovo 21 d. (t. 1, b. l. 66, 67).

Pažyma patvirtina, kad nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 13 d. iš (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą planiniai konvojai vyko 2013 m. gegužės 30 d., 2013 m. birželio 6 d. ir 2013 m. birželio 13 d. (t. 1, b. l. 69).

Pažyma patvirtina, kad duomenys apie T. R. vidaus reikalų informacinėje sistemoje nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gegužės 30 d. netikrinti (t. 1, b. l. 72).

Darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad 2013 m. gegužės 29 d. R. M. dirbo (t. 1, b. l. 73, 74).

Apžiūrėjus ,,Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalą“ matyti, kokie asmenys pristatyti į areštinę; areštinėje buvę A. Č. ir V. A. išleisti 16.45 val. ir 17 val.; data nurodyta – 2013-05-30 (t. 1, b. l. 75-81). Apžiūrėjus ,,Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnalą“ matyti, kad 2013 m. gegužės 29 d. 9 val. areštinėje buvo 26 asmenys; 2013 m. gegužės 30 d. 2 val. į ją patalpintas T. B. (t. 1, b. l. 83-87). Iš kamerų paskirstymo plano matyti, kad 2013 m. gegužės 30 d. 7.57 val. areštinėje buvo viena laisva vieta, kameroje Nr. 7 (t. 1, b. l. 90). Iš kamerų pasiskirstymo plano 2013 m. gegužės 29 d. 8 val. matyti, kad areštinėje buvo viena laisva vieta – kameroje Nr. 8, į kurią 2013 m. gegužės 29 d. 10.30 val. patalpintas A. Š. (t. 2, b. l. 18). Iš nutarimų matyti, kad A. Č. ir V. A. kardomosios priemonės suėmimai 2013 m. gegužės 29 d. nutarimu panaikintos, jie iš suėmimo (areštinės) paleisti 2013 m. gegužės 29 d. 16.45 val. ir 17 val. (t. 1, b. l. 138-141, 146-149).

Apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) AVPK „Gautų dokumentų registrą“ matyti, jog patvarkymo dėl nuosprendžio vykdymo T. R. vykdytojas nurodytas R. M., šioje registro eilutėje yra dokumentą paėmusio asmens parašas (t. 2, b. l. 81-84).

Iš (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2014-04-25 rašto Nr. 92V-77 matyti, kad 2014-01-22 (duomenys neskelbtini) apskrities VPK paskelbė T. R. paiešką (t. 2, b. l. 72), o Kauno apygardos teismo 2014-04-23 raštas Nr. (8.211)-E2-7823 patvirtina, kad 2014-03-14 T. R. atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis (t. 2, b. l. 71).

Visų šių įrodymų analizė leidžia teigti, kad byloje yra neginčijamai nustatyta, jog kaltinamajam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu, 2013 m. gegužės 29 d., T. R. atžvilgiu buvo įsiteisėjęs ir vykdytinas apkaltinamasis Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendis, kuriuo T. R. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2013 m. gegužės 15 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo patvarkymas dėl nuosprendžio vykdymo (duomenys neskelbtini) apskrities VPK gautas 2013 m. gegužės 17 d. ir tą pačią dieną vizuotas R. M.. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog T. R. pristatymą į areštinę inicijavo (duomenys neskelbtini) AVPK Areštinės (poskyrio teisėmis) konvojaus grandies specialistas L. K., dėl to jis kreipėsi į pareigūną D. P., o šiam rekomendavus – į ONTS pareigūnus G. G. ir R. Š., kurie T. R. ir surado. Tačiau G. G. pristačius nuteistąjį į areštinę, areštinės viršininko pareigas tuo metu ėjęs kaltinamasis R. M. T. R. iš areštinės paleido, susitaręs su juo, jog šis atvyks 2013 m. birželio 6 d.

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą daug dėmesio buvo skiriama siekiant nustatyti tikslų T. R. pristatymo į areštinę laiką, tam, kad būtų patvirtinta arba paneigta kaltinamojo R. M. versija, jog tuo metu, kai T. R. buvo pristatytas, areštinėje nebuvo laisvų vietų. Prieštaravimai dėl T. R. pristatymo laiko nebuvo pašalinti ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, priešingai, jų atsirado dar daugiau, kadangi liudytojas A. Z. nurodė, jog jam atvykus į areštinę 14-15 val., T. R. jau joje buvo, nors visi kiti liudytojai teigė, kad T. R. buvo pristatytas po 16 val. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, paneigiančių kaltinamojo tvirtinimą, jog pagrindinė T. R. paleidimo priežastis buvo ta, kad jo pristatymo metu areštinėje nebuvo laisvų vietų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė, kaip ir kitos R. M. nurodytos tokio sprendimo priėmimo priežastys (jog jam abejonių sukėlė tai, ar patvarkyme nurodytas nuosprendis yra vykdytinas, jog T. R. nebuvo pasiruošęs bausmės vykdymui bei teigė, kad yra padavęs kasacinį skundą dėl vykdytino nuosprendžio) nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

(duomenys neskelbtini) AVPK viršininko 2010 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 64-V-426 patvirtinto VTS areštinės (poskyrio teisėmis) viršininko pareigybės aprašymo 7.4 punkte numatyta pareiga užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę. Šias pareigas 2013 m. gegužės 29 d., kai į areštinę buvo pristatytas nesuimtas T. R., kurio atžvilgiu buvo įsiteisėjęs teismo nuosprendis nuteisti laisvės atėmimu, ėjo kaltinamasis R. M. ir būtent jis priėmė sprendimą T. R. iš areštinės paleisti. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kokie buvo areštinės viršininko pareigas ėjusio R. M. motyvai, jis nevykdė ne tik jam pareigybės aprašyme numatytos pareigos užtikrinti nenutrūkstamą sulaikytų, suimtų, nuteistų ar administraciniu areštu nubaustų asmenų priėmimą į areštinę, bet ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytų bendrųjų valstybės tarnautojų pareigų laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 punktas), tarnauti visuomenės interesams (2 punktas), tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (4 punktas), laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba (5 punktas). Nors kaltinime nurodyta daugiau įvairaus pobūdžio teisės aktų reikalavimų, kurių pažeidimų R. M. yra kaltinamas, tačiau, laikantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kaltinamasis pripažintinas pažeidusiu tik tuos teisės aktų reikalavimus, kurių pažeidimas yra susietas priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Tuo tarpu kaltinime nurodytas ilgas sąrašas bendro pobūdžio valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, policijos veiklos principus ir uždavinius numatančių teisės aktų reikalavimų, iš kurių vieni yra deklaratyvūs (kaip valstybės tarnautojų veiklos etikos principai – pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas ir kt., policijos veiklos principai – demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo ir kt.), o kiti apskritai nesusiję su kaltinime nurodyta nusikalstama veika (kaip vidaus tarnybos lygiateisiškumo principas, kurio turinys apibrėžiamas kaip kiekvieno piliečio lygios teisės stoti į vidaus tarnybą ir kt.), todėl šis sąrašas siaurintinas.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. BK 228 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir yra padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini.

Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-346/2008).

Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad kaltinamasis R. M., būdamas valstybės tarnautoju – eidamas (duomenys neskelbtini) AVPK VTS Areštinės (poskyrio teisėmis) viršininko pareigas – nepanaudojo jam įstatymais suteiktų teisių, nevykdė Valstybės tarnybos įstatyme ir pareigybės aprašyme nurodytų pareigų bei neatliko veiksmų, kurie tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini, taigi jo veika atitinka piktnaudžiavimo tarnyba sudėties objektyviuosius požymius. Nors kaltinamasis pareigų neatlikimą ir įgaliojimų nevykdymą bandė pateisinti aplinkybe, kad tuo metu, kai buvo pristatytas T. R., visos areštinėje esančios vietos buvo užimtos, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad R. M. kaip nors bandė šią iškilusią problemą išspręsti. Net ir pats kaltinamasis neneigė, kad, nors ir buvo tokia galimybė, neorganizavo neeilinio T. R. perkėlimo į Lukiškių tardymo izoliatorių ar patalpinimo į kitą areštinę, neuždarė T. R. į laikino sulaikymo kamerą, kol atsilaisvins vieta areštinėje, ir, nors buvo numatytas sulaikytųjų perkėlimas į Lukiškių tardymo izoliatorių 2013 m. gegužės 30 d., tai yra kitą dieną po T. R. pristatymo, nurodė jam atvykti dar po savaitės, tai yra, birželio 6 d., apskritai niekaip neįformino T. R. pristatymo į areštinę. Tokie R. M. veiksmai rodo jo veikoje buvus tyčią nevykdyti jam įstatyme bei pareigybės aprašyme nustatytų pareigų.

Pripažįstant kaltinamąjį kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba būtina nustatyti ir dėl jo veikos kilusius pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių. Būtent šių objektyviųjų sudėties požymių egzistavimo nenustatė pirmosios instancijos teismas, todėl R. M. išteisino, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą.

Pažymėtina, jog taikant BK 228 straipsnį, žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį, šia veika padaryta žala turi būti pripažinta didele.

Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis, t. y. kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Didelės žalos požymis reiškia padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities ir kaltininko einamų pareigų svarbą. Iš to išplaukia, kad didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu atveju jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir jo įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Šioje byloje tarnybine padėtimi piktnaudžiavo policijos pareigūnas, einantis vadovaujančias pareigas, asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai – bet kokie tokio asmens neteisėti veiksmai sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją ir diskredituoja policijos pareigūno vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai. Pagal teismų praktiką neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, kai ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, padaromas neigiamas poveikis jos neturtiniams interesams, nes kitokio pobūdžio (nei turtinė) žala yra laikoma fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms, ir šiuo atveju tokie esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei. Neabejotinai neturtinę žalą yra sunkiau nustatyti ir įvertinti jos dydį, nes ji turi ne konkrečią materialią, o abstrakčią nematerialią formą. Vis dėlto ją galima nustatyti, atsižvelgiant į vertinamąjį atsiradusių pasekmių aspektą bei konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, nusikalstamos veikos trukmė, veikų skaičius, kaltininko užimamų pareigų svarba ir pan. Įvertinus pažeistų objektų reikšmingumą, nustatomas padarytos žalos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-622/2004, 2K-7-512/2004, 2K-76/2007, 2K-346/2008 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. M. veiksmus, pažymėjo, kad kaltinamojo veiksmai buvo vienkartiniai, nė vienas asmuo nenukentėjo nuo kaltinamojo veiksmų, nebuvo pažeistos fizinių ar juridinių asmenų teisės ir interesai, jokio rezonanso visuomenėje nuteistojo veiksmai nesukėlė, o 2013 m. birželio 13 d. T. R. vis tiek būtų buvęs paleistas, vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį sustabdyti bausmės vykdymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais nesutinka, kadangi byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. M. veika buvo grubiai diskredituotas ir iškraipytas Lietuvos policijos, kaip pagrindinės teisėsaugos institucijos, autoritetas ir funkcinė paskirtis, pažemintas policijos pareigūno vardas ir dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė. Nors R. M. veiksmai ir buvo vienkartiniai, sutiktina su prokuroro skunde nurodytais argumentais, jog šiais veiksmais buvo sudarytos galimybės nevykdyti teismo sprendimo, kas, atsižvelgiant į R. M. vadovaujančias pareigas institucijoje, kuri, be kita ko, yra atsakinga ir už teismų sprendimų vykdymą, vertintina kaip šios institucijos autoriteto sumenkinimas bei kiekvieno asmens konstitucinės teisės į saugią aplinką suvaržymas. Nors iš tiesų 2013 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendžio vykdymas ir buvo sustabdytas, tačiau 2013 m. gegužės 29 d. jis buvo įsiteisėjęs ir vykdytinas, todėl tai negali būti laikoma aplinkybe, švelninančia R. M. veikos padarinius, juolab, kad išnagrinėjus bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 3 d. nuosprendis paliktas galioti ir iki šiol nėra vykdomas, kadangi T. R. pasislėpė.

Vertinant kaltininko veiksmais padarytos žalos dydį ir pobūdį taip pat atsižvelgtina į tai, kad šis įvykis buvo gana plačiai nušviestas žiniasklaidoje, kas vis tik vertintina kaip rezonansas, ypač turint omenyje ir taip menką visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis. Valstybės tarnautojams, einantiems vadovaujančias pareigas, yra keliami specialūs reikalavimai, o dar aukštesni reikalavimai keliami tarnautojams, einantiems vadovaujančias pareigas teisėsaugos institucijose, jų elgesys ir pareigų vykdymas turi būti nepriekaištingas ir keliantis pasitikėjimą visuomenei. Negali būti toleruojami, taikant už juos tik drausminę (ir jokiu būdu ne civilinę, kaip svarstoma skundžiamame nuosprendyje) atsakomybę, tokie atvejai, kai, viena vertus, tos pačios bausmės vykdymą užtikrinančios institucijos pareigūnas inicijuoja nuteistojo, kuriam vykdytina bausmė, paiešką, o kitam pareigūnui nuteistąjį pristačius į instituciją, jos viršininkas jį tiesiog paleidžia, suvokdamas ne tik apie įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo privalomumą, bet ir žinodamas, kad to konkretaus nuteistojo sulaikymas gali būti problematiškas. Taip ne tik neefektyviai naudojami materialiniai ir žmogiškieji policijos ištekliai, menkinamas teisėsaugos institucijos autoritetas, bet svarbiausia – sudaromos prielaidos nevykdyti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės rodo R. M. veiksmus buvus tokius pavojingus, kad už juos būtų taikoma būtent baudžiamoji atsakomybė. Drausminė atsakomybė šiuo atveju nėra pakankama, juolab, kad ir nebegali būti taikoma, nes 2013 m. birželio 17 d. įsakymu R. M. atleistas iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. R. M. veika laikytina sudarančia piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi sudėtį, kadangi tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys – R. M. veiksmai objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą institucijai ir valstybei.

Teisėjų kolegija, skiriant bausmę R. M., atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. R. M. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, charakterizuojamas teigiamai, priklausomybės ligų ir psichiatro įskaitoje nėra įrašytas, administracine tvarka nebaustas, neteistas. Nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, R. M. baustinas švelniausia iš BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių – bauda, švelnesne negu sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

R. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam bausmę – 200 (dviejų šimtų) MGL dydžio 26 000 (dvidešimt šešių tūkstančių) litų baudą.

R. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Įpareigoti R. M. per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB (banko kodas 73000), įmokos kodas 6801, nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.

Kolegijos pirmininkė Jūratė JakubonienėTeisėjai Rimas ŠvirinasEgidijus Jonas Grigaravičius