Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, ieškinį atsakovei R. L. dėl turto dalies, esančios bendroje su kitais asmenimis nuosavybėje, nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdyje atsakovė R. L. nurodė, jog butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgijo būdama santuokoje su V. L., iš bendrų lėšų. Patvirtino, kad minėtas butas nebuvo V. L. asmeninė nuosavybė, sutiko, kad šis turtas kartu su priklausiniais mirusiam V. L. ir jai priklauso po ½ dalį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje pateiktų įrodymų viseto nustatyta, kad santuoka tarp V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) įregistruota (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuoka tarp V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) nutraukta (duomenys neskelbtini). Testamentų registro išrašas patvirtina, kad po V. L. mirties, 2018 m. birželio 19 d. įregistruotas palikimo priėmimo faktas, palikimą priėmė Lietuvos Respublika. Iš notarės S. M. 2018 m. rugpjūčio 24 d. rašto matyti, kad palikimo perėjimo valstybei liudijimą mirus V. L. į jam priklausančią dalį bus galima išduoti tik tuo atveju, kai bus atskirtas santuokoje įgytas turtas, nes nekilnojamas turtas įgytas santuokos metu. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, V. L. vardu įregistruotas šis nekilnojamas turtas: butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/8 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/8 tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotas pagal 1993 m. kovo 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį (pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą). Minėtas nekilnojamas turtas įgytas V. L. ir atsakovės R. L. santuokos metu.

Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikėjui mirus įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra) (CK 5.13 straipsnis). Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 išaiškino, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė, nes kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Ji privalo imtis veiksmų įstatymo pagrindu įvykusiam palikimo perėjimo valstybei juridiniam faktui įforminti, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus.

Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, po V. L. mirties nei įstatyminiai, nei testamentiniai įpėdiniai įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl palikimo priėmimo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad mirusio V. L. vardu yra įregistruotas nekilnojamas turtas, kuris įgytas santuokos su R. L. metu. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nutraukiant santuoką tarp V. L. ir atsakovės R. L. būtų padalintas santuokos metu įgytas ir V. L. vardu įregistruotas nekilnojamas turtas.

CK 3.87 straipsnio 1, 2 dalys numato, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tačiau teismas pažymi, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad V. L. vardu įregistruotas nekilnojamas turtas yra įgytas santuokos metu ir nutraukiant santuoką minėtas nekilnojamas turtas nebuvo padalintas, remiantis aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, yra pagrindas pripažinti, jog po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai V. L. ir R. L. nekilnojamąjį turtą valdė bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad lygių dalių prezumpcija nėra paneigta, pripažintina, jog šiuo atveju bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygios, kas sudaro pagrindą nustatyti, jog V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė šis nekilnojamas turtas: 1/2 dalis buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 1/8 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 1/8 tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/2 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 7 dalimi, 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir 96 straipsnio 1 dalimi iš atsakovės priteistinas 75,00 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Nustatyti, kad V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklausė šis nekilnojamas turtas: 1/2 dalis buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 1/8 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 1/8 tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/2 dalis sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės R. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 75,00 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio valstybei, mokama į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas – 5660, mokėjimo paskirtis – žyminis mokestis.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmus.