Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žalias ratas“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, L. B., V. B., B. J., R. J., T. J. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Žalias ratas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB DNB bankui, prašydama pripažinti 2008 m. kovo 14 d. hipotekos lakštu Nr. 02120080004223 (su visais pakeitimais ir papildymais) AB DNB banko naudai įformintą nekilnojamojo turto (žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0267-0005, ir pastato, unikalus Nr. 1988-0012-4013, esančių Laisvės al. 36 B, Kaune, bei žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0267-0030, esančio Laisvės al. 36 A, Kaune) hipoteką negaliojančia nuo sudarymo momento (lot. ab initio).Ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei ar atsakovės prašymu (nurodymu) bet kokiems kitiems asmenims (tarp jų antstoliams) atlikti bet kokius vykdymo veiksmus (tarp jų varžytynes) iš 2008 m. kovo 14 d. hipotekos lakštu Nr. 02120080004223 (su visais pakeitimais ir papildymais) įkeisto turto – žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0267-0005, ir pastato, unikalus Nr. 1988-0012-4013, esančių Laisvės al. 36 B, Kaune, bei žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0267-0030, esančio Laisvės al. 36 A, Kaune. Nurodė, kad įvykdžius priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, ieškinio patenkinimas būtų betikslis. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės reikalavimai būtų visiškai neapsaugoti, tai lemtų šalių interesų pusiausvyros principo pažeidimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – sustabdė Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-15580-657/2011 pagrindu atliekamus priverstinio skolos išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0070/15/00152 iš UAB „Žalias ratas“ priklausančio 2008 m. kovo 14 d. hipotekos lakštu Nr.02120080004223 (su visais pakeitimais ir papildymais) įkeisto turto (žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0267-0005, ir pastato, unikalus Nr. 1988-0012-4013, esančių Laisvės al. 36 B, Kaune, bei žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0267-0030, esančio Laisvės al. 36 A, Kaune), iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje.Teismas nustatė, kad antstolio Raimundo Stanislausko kontoroje yra vykdoma Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutartis Nr. 2-15580-657/2011 dėl priverstinio turto pardavimo iš varžytynių. Priverstinai parduodamas iš varžytynių ieškovei priklausantis turtas, įkeistas atsakovei hipotekos sandoriu, dėl kurio pripažinimo negaliojančiu ieškovė pareiškė ieškinį.Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, sprendė, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu nėra galimybės daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl sutiko su ieškovės argumentais, jog nesustabdžius išieškojimo vykdymo procese, teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovei, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pasak teismo, akivaizdu, jog, nesustabdžius vykdomo išieškojimo, ieškovės turtas butų realizuotas priverstine tvarka, o tenkinus ieškinį, tokio turto susigrąžinimas natūra būtų apsunkintas. Taigi, teismo vertinimu, grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamu atveju egzistuoja.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė AB DNB bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Teismas tinkamai neatliko preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012 išaiškino, kad esant galiojančiam vienbalsiam bendrovės akcininkų sutikimui dėl bendrovės turto įkeitimo, nėra pagrindo teigti, kad bendrovės turto įkeitimo už akcininkų prievoles sandoris prieštarauja bendrovės tikslams. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi analogiška situacija – ginčo turtas už ieškovės akcininkių ir jų sutuoktinių prievoles įkeistas esant abiejų akcininkių sprendimui dėl ginčo turto įkeitimo. Šios faktinės aplinkybės ir minėti kasacinio teismo išaiškinimai akivaizdžiai paneigia ieškinio teiginius dėl ginčo turto įkeitimo prieštaravimo ieškovės veiklos tikslams bei jau šioje proceso stadijoje sudaro pagrindą teigti, kad ginčijamas sandoris negalės būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu. Ieškinio teiginiai dėl ginčo turto įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu yra akivaizdžiai teoriniai ieškovės samprotavimai, neparemti jokiais įrodymais ir tiesiogiai šioje konkrečioje situacijoje taikytinais teismų praktikos pavyzdžiais. Remiantis aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, jog bendrovės turto įkeitimo sandoris už bendrovės akcininkų prievoles tretiesiems asmenims gali būti teisėtas ir nepažeisti bendrovės teisnumo, jau šioje proceso stadijoje yra pagrindas teigti, kad neįrodyti jokie imperatyvių teisės normų pažeidimai, kurie sudarytų pagrindą ginčo turto įkeitimą pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Ginčo turto įkeitimui pritarė abi įmonės akcininkės, o šį, dar 2008 m. sudarytą įkeitimo sandorį, ieškovės vardu 2016 m. pradėjo ginčyti nauja paskirta ieškovės direktorė – akcininkės L. B. 79 metų amžiaus mama R. A.. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad tarpusavyje artimais giminystės ryšiais susiję asmenys šioje byloje pareikštu ieškiniu siekia vilkinti skolos išieškojimą iš ginčo turto.Teismas nesilaikė Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos dėl draudimo stabdyti įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymą (Lietuvos apeliacinis teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-528-370/2015; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1647/2013). Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos ir iš esmės pažeidžia hipotekos kreditoriaus interesus. Skola bankui pagal kreditavimo sutartį viršija 8 mln. Eur. Viso likusio už prievoles pagal kreditavimo sutartį įkeisto turto, įskaitant ir ieškovei priklausantį ginčo turtą, rinkos vertė tesudaro 3 645 505,10 Eur, t. y. net viso įkeisto turto rinkos vertės neužtenka skolos pagal kreditavimo sutartį padengimui. Skolos išieškojimas iš ginčo turto dėl ieškovės akcininkių ir jų sutuoktinių ir taip jau yra vilkinamas nuo 2011 m.Ieškovė yra nesąžininga ir piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Ieškinys su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateiktas iš karto po to, kai civilinėse bylose dėl antstolio veiksmų vykdomojoje byloje buvo atsisakyta taikyti ieškovės ir jos akcininkės L. B. prašytas laikinąsias apsaugos priemones, stabdančias ginčo turto pardavimo procedūras.Ieškovė UAB „Žalias ratas“ prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-546/2012, kuria remiasi apeliantė, ir šios bylos faktinė fabula (lot. ratio decidendi) nesutampa ir iš esmės skiriasi nuo šioje byloje teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad kredito sutartimi ir skolinių įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymo užtikrinimu, įformintu bendrovės turto įkeitimu, iš esmės buvo siekiama apsaugoti bendrovės turtinius interesus ir užtikrinti jos veiklos tęstinumą. Kasacinis teismas konstatavo, kad bendrovės turto įkeitimas savaime nereiškia, jog tokiu sandoriu buvo veikiama prieš bendrovės įstatuose nurodytus jos veiklos tikslus. Nagrinėjamoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad suteiktas kreditas buvo skirtas vystyti nekilnojamojo turto projektą, kuris nėra susijęs su bendrovės įstatuose nurodyta jos veikla ir pagrindinio tikslo – pelno siekimo – įgyvendinimu.Bankas, vertindamas ieškovės nurodomus argumentus dėl ginčijamo sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip teorinius samprotavimus, atskirajame skunde nepateikia jokių motyvų ar bent jau nuorodų (šaltinių), kurios galėtų paneigti ar leistų suabejoti ieškinyje nurodytų argumentų teisingumu. Ieškinyje yra pateikiamos tiesioginės nuorodos į teisės aktus, aktualią teismų praktiką bei mokslinę doktriną.Banko teiginiai apie tam tikrų asmenų giminystės ryšius nėra susiję su ieškove, todėl jie turėtų būti nevertinami. Bendrovę ir jos vadovę R. A. sieja tarpusavio pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kas reiškia, jog iš vadovo, kaip specialaus subjekto, reikalaujama ex officio veikti išimtinai bendrovės interesais. Bendrovei nesikreipus į teismą dėl ginčo hipotekos sandorio panaikinimo, toks bendrovės vadovo neveikimas teisiniu požiūriu galėtų būti vertinamas kaip įstatyme įtvirtintos lojalumo pareigos netinkamas vykdymas.Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1058-157/2015, padarė išvadą, kad banko nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1647/2013 suformuota teismų praktika, susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, stabdant laidavimo sutarties pagrindu vykdomus išieškojimo veiksmus, dėl skirtingų šių bylų ratio decidendi negali būti taikoma bylose, kuriose sprendžiama dėl laikino išieškojimo veiksmų iš hipoteka įkeisto turto sustabdymo. Tuo atveju, kai yra pradėti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto veiksmai, tačiau vyksta teisminis ginčas dėl kredito sutarties ir jos pagrindu sudarytos hipotekos sandorio, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto sustabdymas yra būtent ta priemonė, kuri atitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatytą ekonomiškumo principą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1379/2013; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1207-241/2015)Atskirajame skunde bankas nepateikia jokių argumentų, susijusių su galimu teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, todėl manytina, kad bankas pripažįsta ir neginčija to fakto, kad tokia teismo sprendimo galimo neįvykdymo rizika šioje byloje egzistuoja.Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, nes jų netaikius, ieškinio patenkinimas būtų betikslis. Realizavus įkeistą turtą, teismo sprendimas liktų realiai neįgyvendintas, nes turto nebus galima išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. Laikinai sustabdžius vykdomą išieškojimą, banko teisė į reikalavimų patenkinimą nebus pažeidžiama, nes teismui atmetus ieškinį, išieškojimas galės būti tęsiamas.Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – UAB „Žalias ratas“ 2008 m. vasario 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą; išrašą iš Gyventojų registro tarnybos duomenų bazės apie R. A. ir jos šeimos narius; antstolio R. Stanislausko 2016 m. balandžio 28 d. pranešimą apie antrąsias varžytynes.Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovei, todėl spręstina, kad apeliantė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau. Šiais įrodymais apeliantė siekia paneigti teismo išvadas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo. Ieškovė su šiais įrodymais yra susipažinusi ir dėl jų vertinimo pasisakė (galėjo pasisakyti) savo atsiliepime į atskirąjį skundą. Dėl tokių priežasčių minėti rašytiniai įrodymai prijungiami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą.Teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti, kai yra abi šios sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė, kuri yra uždaroji akcinė bendrovė, pareikštu ieškiniu ginčija jos pačios sudarytą hipotekos sandorį dviem pagrindais – kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.) ir juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str.). Pagal šį sandorį ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu buvo užtikrintas trečiųjų asmenų prievolių pagal kredito sutartį, sudarytą su atsakove, įvykdymas. Ieškinyje nurodoma, kad pasikeitus UAB „Žalias ratas“ direktorei, paaiškėjo aplinkybės, kurios, ieškovės manymu, sudaro pagrindą pripažinti ginčijamą hipotekos sandorį negaliojančiu minėtais pagrindais.Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad preliminariai vertinant vien tik ieškovės pareikštą reikalavimą ir kartu su ieškiniu pateiktus rašytinius įrodymus, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad toks ieškovės reikalavimas apskritai negalėtų būti patenkinamas. Kita vertus, teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi atsižvelgti į ginčo pobūdį ir kitas aplinkybes bei įvertinti, ar yra būtinybė tokį prašymą nagrinėti apie tai nepranešus priešingai šaliai. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios būtinybės nebuvo, o tai lėmė, kad ieškovės prašymas nebuvo teisingai išnagrinėtas.Sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliekamas tik preliminarus (lot. prima facie) ieškovės pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės. Todėl šioje bylos stadijoje teismas negali pasisakyti dėl atskirojo skundo argumentų, kuriais atsikertama į ieškinio argumentus dėl CK 1.80 straipsnio ir CK 1.82 straipsnio taikymo ginčijamam sandoriui (bei atitinkamų ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų, kuriais atsikertama į šiuos apeliantės argumentus). Tačiau apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad sprendimą įkeisti UAB „Žalias ratas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą priėmė šios bendrovės akcininkės L. B. ir B. J., o dabartinė bendrovės direktorė R. A. yra vienos iš akcininkių L. B. motina. Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad ieškinys pareikštas ne atsitiktinai, kaip teigia ieškovė, naujajai bendrovės vadovei sužinojus apie sudarytą hipotekos sandorį, bet galimai turint kitų tikslų, kurie nesuderinami su tinkamu procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimu. Tokią išvadą leidžia daryti ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (CPK 179 str. 3 d.), iš kurių matyti, kad tiek ieškovė, tiek jos akcininkė L. B. iki šio ieškinio pareiškimo ne kartą skundė antstolio veiksmus vykdomojoje byloje, kurioje vykdomas išieškojimas iš ieškovės įkeisto turto. Tose civilinėse bylose taip pat buvo teikiami prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto, tačiau teismai tokių prašymų netenkino.Preliminariai įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog nepakanka duomenų išvadai, kad ieškinys dėl tokio dalyko ir tokiu pagrindu, kaip jame suformuluota, galėtų būti tenkinamas. Todėl, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principas (CPK 18 str.), taip pat būtų neproporcingai pažeisti atsakovės kaip išieškotojos teisėti interesai. Tuo pačiu pažymėtina, kad ieškovė savo teises, jeigu mano, kad jos buvo pažeistos sudarius ginčijamą hipotekos sandorį, gali ginti kitais įstatyme nustatytais būdais.Nesant vienos iš būtinų sąlygų – tikėtino ieškinio pagrįstumo, laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos neteisėtai ir nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atmetant ieškovės UAB „Žalias ratas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė prašo iš ieškovės priteisti bylinėjimosi išlaidas – 21 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už atskirąjį skundą. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 str., 270 str. 5 d. 4 p.), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovės šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepriteisiamas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žalias ratas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.