Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-17-619/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-11
Bylos Nr.: 2A-17-619/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-27078-2013-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
Atsakovas: A. Č., V. S., L. S., Vilniaus miesto savivaldybei, A. L., G. G., VĮ Registrų centrui, LR Vyriausybei, atstovaujamai Aplinkos ministerijos
Ieškovas: A. S.

Kategorijos

121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2A-342-619/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27078-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 121.21.;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko,

sekretoriaujant V. Kamašinienei

dalyvaujant ieškovo atstovams advokatui P. J., pagal įgaliojimą R. L.

atsakovams A. Č., LR aplinkos ministerijos atstovui V. S., V. S., L. S., S. C., Vilniaus miesto savivaldybės atstovui V. N.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams V. S., L. S., Vilniaus miesto savivaldybei, A. L., A. Č., G. G., VĮ Registrų centrui, LR Vyriausybei, atstovaujamai Aplinkos ministerijos, dėl nuosavybės teisių pripažinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisinės registracijos panaikinimo, išvadą teikiančios institucijos – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nustatė :Ginčo esmėIeškovė A. S. patikslintu ieškiniu prašė:

- pripažinti jai nuosavybės teisę į prie rekonstruojamo buto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), prijungiamą 39,49 kv. m ploto patalpą, esančią pastate lA2p, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas duomenys neskelbtini, UAB „KM Centras“ 2013-06-26 parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtą Nr. 5-6;

pripažinti jai nuosavybės teisę į prie rekonstruojamo buto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), prijungiamą 14,30 kv. m ploto patalpą, UAB „KM Centras“ 2013-06-26 parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtą Nr. 5-9, 2,74 kv. m ploto patalpos Nr. 5-10 (3,34 kv.m) dalį ir 2,33 kv. m ploto patalpos Nr. 5-8 (10,26 kv.m) dalį, esančias pastate lA2p, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini);pripažinti negaliojančia tarp A. Č. ir V. S. sudarytą 2012-05-25 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. RJ-1574;pripažinti negaliojančia tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir V. S. sudarytą 2012-11-08 pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 8-5807;pripažinti negaliojančia tarp G. G. ir A. L. sudarytą 2013-02-11 dovanojimo sutartį Nr. RJ-627;panaikinti nekilnojamojo daikto: negyvenamosios patalpos - neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir V. S. ir L. S. nuosavybės teisę į 99/1000 jos dalis; Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisę į 178/1000 jos dalis; A. Č. nuosavybės teisę į 152/1000 jos dalis; V. S. ir L. S. nuosavybės teisę į 251/1000 jos dalis; A. L. nuosavybės teisę į 103/1000 jos dalis; G. G. nuosavybės teisę į 39/1000 jos dalis; V. S. nuosavybės teisę į 300/1000 jos dalis teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre;panaikinti 1999-07-12 priėmimo - perdavimo aktą Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini)perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn;panaikinti nekilnojamojo daikto: buto/patalpos - buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių į jį teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre;priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis pastate, adresas (duomenys neskelbtini), kurį jį paveldėjo iš 1996 m. mirusios motinos E. J.. Tuo metu virš buto buvo neįrengta apie 53,4 kv. m ploto pastogė bei 67,23 kv.m ploto rūsys po butu, priklausantis name esančių butų savininkams bendrosios nuosavybės teise. Ieškovės motina E. J. gavo visų namo patalpų savininkų sutikimus bei Vilniaus miesto valdybos leidimą dėl minėtų patalpų įsirengimo, buvo parengti techniniai projektai. Mirus motinai, butų savininkų ir valdybos sutikimai gauti pakartotinai. Paaiškino, jog šiuo metu namo (duomenys neskelbtini) negyvenamoji patalpa Nr. 6 priklauso atsakovei G. G., butas Nr. 10 - atsakovui A. L., naujai suformuota negyvenamoji patalpa Nr. 13A - atsakovui V. S., butai Nr. 11, Nr. 12 ir Nr. 14 - Vilniaus miesto savivaldybei. Tuo tarpu butas Nr. 13, prijungus rūsio patalpas buvo rekonstruotas į paslaugų paskirties patalpą - nuosavybės teise priklauso atsakovei A. Č.. Be to, pastate (duomenys neskelbtini) yra įregistruotos ir dvi neįrengtos pastogės: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sutikimų suteikimo metu dar nebuvo suformuotos. Nurodė, jog ginčo pastogė susideda iš dviejų patalpų, t.y. patalpos, kuri neįrengtos pastogės plane pažymėta 17-1 ir kuri yra 44,91 kv. m. ploto bei patalpos, kuri neįrengtos pastogės plane pažymėta 17-2 ir kuri yra neįrengta bei apima 30,23 kv. m plotą. Ieškovė 2013-07-03 kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą su prašymu įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre į rekonstruotą (prijungiant rūsio ir pastogės patalpas) nekilnojamąjį daiktą - 155,24 kv. m butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2013-07-05 Sprendimu Nr. VILRS-1249 atsisakė įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, kadangi, rekonstruojant ieškovei priklausantį 48 kv. m ploto butą, prie jo buvo prijungta neva kitiems asmenims nuosavybės teise priklausanti 39,49 kv. m ploto pastogės dalis, esanti 75,14 kv. m ploto neva neįrengtoje pastogėje. Pažymėjo, jog, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkai, ieškovei nieko nežinant, įsiregistravo bendrosios dalinės nuosavybės teises į 65,45 kv. m plotą iš 75,14 kv. m. ploto neva neįrengtos pastogės, t.y. tame tarpe ir į ieškovės įrenginėjamą 39,49 kv. m ploto patalpą, savo vardu ir vėliau dalis savininkų šias teises perleido kitiems asmenims, nors tokias teises jau buvo perleidę ieškovei suteikdami sutikimus šias patalpas įsirengti ir, tokiu būdu, įgyti į jas nuosavybės teisę. Ieškovė pažymėjo, kad tokiu būdu, pirminiai butų ir patalpų savininkai arba vėlesni jų įgijėjai, neatsižvelgdami į tai, kad sutikimais jau buvo perleidę ieškovei atitinkamas dalis neįrengtos pastogės ir kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnas buvo suteikę leidimus ieškovei įsirengti 39,5 kv. m ploto palėpės patalpas virš jai priklausančio buto, antrą kartą perleido pastogės nuosavybės teises, todėl visos neva neįrengtos pastogės dalių teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre yra neteisėtos ir turi būti panaikintos, o jos perleidimo sandoriai, t.y. 2012-05-25 pirkimo - pardavimo sutartis, 2012-11-08 pirkimo - pardavimo sutartis ir 2013-02-11 dovanojimo sutartis, vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d., yra niekiniai ir negaliojantys. Kadangi ieškovei buvo perleistos 39,49 kv. m. ploto pastogės dalis, atsakovams ši palėpės dalis nuosavybės teise nepriklausė, atitinkamai ir visos jų vėliau sudarytos pastogės pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartys, remiantis CK 1.80 str. 1 d., yra niekinės ir negaliojančios, t.y. atsakovės A. Č. ir atsakovo V. S. sudaryta 2012-05-25 pirkimo - pardavimo sutartis, kuria atsakovė A. Č. pardavė atsakovui V. S. 152/1000 dalis neva neįrengtos pastogės; 2012-11-08 pirkimo - pardavimo sutartis, kuria atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pardavė atsakovams V. S. ir L. S. 178/1000 dalį neva neįrengtos pastogės bei 2013-02-11 sudaryta dovanojimo sutartis, kuria atsakovė G. G. padovanojo atsakovui A. L. 39/1000 dalį neva neįrengtos pastogės. Dėl rūsio patalpų nurodė, kad ieškovei priklausančio buto prijungtos rūsio patalpos 5-9 (14,30 kv. m) dalis (2,74 kv. m), rūsio patalpos 5-8 dalis (2,33 kv. m), rūsio patalpos 5-10 dalis, buvo suformuotos atskiru nekilnojamojo turto objektu, t.y. butu Nr. 14, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį LR Vyriausybės 1998-07-13 nutarimo Nr. 870 bei 1999-07-12 akto Nr. 1551-01 pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės. Šio objekto suformavimas ir perdavimas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn neteisėtas, kadangi rūsio patalpos neatitiko butui keliamų reikalavimų, be to, tai buvo bendro naudojimo patalpos, kurios dar 1994-1996 m. butų savininkų sutikimais buvo perleistos E. J., vėliau - ieškovei. Rūsio patalpos buvo neprižiūrėtos ir apleistos, todėl 2000-11-02, gavusi statybą leidžiantį dokumentą, ieškovė jas išvalė nuo jose buvusių šiukšlių, atkasė dalinai užverstą įėjimą į jas, sumontavo duris. Vėliau ieškovė patalpose pagal projektą atliko kapitalinio remonto darbus. Rūsio patalpos, nors ir buvo 1999 m. perduotos atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei kaip butas, tačiau kaip atskiras savarankiškas nekilnojamasis daiktas nebuvo naudojamos, kadangi jos funkcionavo kartu su ieškovei priklausančiu butu. Vilniaus miesto savivaldybė, leidusi įsirengti pagalbines patalpas rūsyje po butu Nr. 5 ir jas įsiregistruoti, niekada jokių pretenzijų nereiškė, todėl daug metų teisėtai bei nepertraukiamai naudojamos patalpos turi būti įregistruotos ieškovei nuosavybės teise, o 1999-07-12 priėmimo - perdavimo aktas Nr. 1551-01 ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisės registracija Nekilnojamojo turto registre naikintini.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 828 V, ieškovės motinai buvo tik suteikta teisė įsirengti ginčo patalpas ir naudoti jas kaip pagalbines, o ne atsisakyta Vilniaus miesto savivaldybės turimos dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atkreipė dėmesį, jog ginčo pastogė bendraturčių sutikimų davimo bei Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendimo priėmimo metu nebuvo suformuota ir įregistruota kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, todėl minėtu sprendimu Vilniaus miesto valdyba neprieštaravo, kad ieškovė atliktų pastogės rekonstrukciją ir įregistruotų kaip savarankišką nuosavybės teisės objektą išlaikant ją bendrosios nuosavybės objektu. Net ir laikantis ieškovės pozicijos, kad duodami sutikimus bendraturčiai atsisakė nuosavybės teisės į ginčo patalpą, pagal tuo metu galiojusias normas nuosavybės teisę į jas, ieškovė galėjo įsigyti tik teisiškai ją įregistravusi, o to nepadarė. Ieškovė gavusi sutikimus 2000 m. į registrų centrą kreipėsi tik 2013 m., kai liko vienintelė neįregistravusi savo nuosavybės dalies naujai suformuotoje ir įregistruotoje patalpoje, todėl nesielgė kaip atidus rūpestingas asmuo. Paaiškino, kad atsakovui V. S. pateikus prašymą savivaldybei dėl leidimo įsigyti savivaldybės palėpės dalį, vadovaujantis teisės aktais buvo surengtas uždaras konkursas, kurį laimėjo V.S ir įsigijo 178/1000 negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės dalių pirkimo – pardavimo 2012 m. lapkričio 8 d. sutartimi, kuri yra teisėta. Atsakovas nurodė, kad pastogė kaip nuosavybės teisės objektas buvo suformuota ir įregistruota tik 2012 m. kovo 29 d. atsakovo V. S. iniciatyva, iki tol nebūdama nuosavybės teisės objektas negalėjo būti ir perleista. Atsakovas nesutiko su ieškovės argumentu, kad objektas, esantis (duomenys neskelbtini) suformuotas ir perduotas Vilniaus miesto savivaldybei neteisėtai. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad butas neatitiko minimalių gyvenamajai patalpai keliamų reikalavimų. Tai, kad butas nesuremontuotas, nepaneigia registrų centre nurodytos gyvenamosios naudojimo paskirties. Paaiškino, kad butas perduotas atsakovui vadovaujantis teisės aktais, o ieškovės argumentai, kad atsakovas nekėlė nereiškė pretenzijų kad ieškovė naudojasi minėtomis patalpomis nepagrįsti. Atsakovo vertinimu, reikalavimui panaikinti minėtos patalpos teisinę registraciją ir 1999 m. liepos 12 d. priėmimo perdavimo aktą, taikytina ieškinio senatis,

Atsakovė G. G. su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad ginčo pastogės projektą užsakė atsakovas V. S., apie pastogės įrengimą ir neįrengtos pastogės teisinę registraciją jis namo bendraturčių neinformavo, veikė slaptai. Atsakovė neturėdama funkcinio ryšio su ginčo pastoge, dovanojimo sutartimi padovanojo ją buto Nr. 10 savininkui, virš kurio buto yra neįrengta pastogė ir jis gali į ja patekti.

Atsakovas VĮ „Registrų centras“ prašė ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad ieškovės įgaliotas asmuo 2013 m. liepos 3 d. kreipėsi su prašymu pakeisti rekonstruoto buto kadastro duomenis prijungiant rūsio ir pastogės patalpas ir įregistruoti ieškovės nuosavybės teises į jį. Teritorinis registratorius 2013 m. birželio 26 d. sprendimu atsisakė tai padaryti, kadangi rekonstruojant butą prijungta pastogės dalis kuri nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims. Dokumentai, kurie patvirtintų nuosavybės teisę į papildomai prijungtą pastogės dalį nepateikti. Atsakovas taip pat nustatė, kad rekonstruojant butą prijungta rūsio dalis, kurios suformuotos atskiru nekilnojamo turto objektu, kuris nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei.

Atsakovai V. S. ir L. S. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė gavo sutikimus įrengti pastogės patalpas 1994-2000 m., bet nuosavybės teisių į gyventojams bei kitų patalpų savininkams priklausančias pastogės dalis neįgijo. Pagal naujojo CK 4.79 str. ieškovė privalėjo išsipirkti iš savininkų jiems priklausančias pastogės kaip bendrojo naudojimo patalpos atitinkamas dalis, tačiau to nepadarė. Ieškovės pateikti leidimai įsirengti pastogės patalpas buvo išduoti iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl ieškovei neįregistravus patalpų iki jo įsigaliojimo, ji privalėjo tai padaryti pagal naujai įsigaliojusius įstatymo reikalavimus. Ieškovės pateikti kadastriniai matavimai, kuriuose nustatytas 78 proc. darbų baigtumas yra klastotė, nes pastogės įrengimas prasidėjo tik padavus ieškinį. Atsakovai atkreipė dėmesį, kodėl ieškovė sutikimų gavimo metu neįregistravo nuosavybės teisių, taip pat nėra pateikta įrodymų kokie statybos – remonto darbai buvo atlikti ir kada. Atsakovų vertinimu, ieškovės reikalavimams taikytinas ieškinio senaties terminas. Taip pat paaiškino, kad V. S. 2012 m. gegužės 25 d. su A. Č. ir 2012 m. lapkričio 8 d. su Vilniaus miesto savivaldybe sudarytos pirkimo – pardavimo sutartys atitiko galiojančius įstatymus, todėl atmestinas ir šis ieškovės reikalavimas.

Atsakovas A. L. sutiko su ieškiniu. Paaiškino, kad ginčo pastogė yra skirtinguose aukštuose. Ieškovė įsirenginėja pastogės dalį virš jai priklausančio buto Nr. 5, o likusi neįrengtos pastogės dalis yra virš atsakovui priklausančio buto Nr. 10. Atsakovas V. S. nors ir neturėdamas tiesioginio ryšio su dar neįrengtos pastogės patalpomis, užsakydamas pastogės dalių perskaičiavimo projektą ir įsigijęs didžiąją dalį pastogės, apsunkino teisę valdyti ir tvarkyti nekilnojamąjį turtą kitiems namo bendraturčiams.

Atsakovė A. Č. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas LR Vyriausybė, atstovaujama LR Aplinkos ministerijos prašė taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimui – panaikinti 1999 m. liepos 12 d. priėmimo perdavimo aktą Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybėn ir ieškinį šioje dalyje atmesti, kitus ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Aplinkos ministerija nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Ieškovei nuo 1999 m. buvo žinoma, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini) buto Nr. 14 savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė ir netgi kreipėsi į ją dėl leidimo ir sutikimo įsirengti ginčo patalpas. Taigi, manydama, kad jos teisės yra pažeidžiamos nesiėmė priemonių jas apginti ir ginčyti buto Nr. 14 atitikimą gyvenamosioms patalpoms, šio buto formavimo teisinius pagrindus tiek 1999 m. liepos 12 d. priėmimo – perdavimo akto Nr. 1551-01 dalį dėl ginčo buto Nr. 14 perdavimo Vilniaus miesto savivaldybėn, per CK nustatytą ieškinio senaties laikotarpį.

Žemesnės instancijos teismas

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovės A. S. ieškinį atmetė, priteisė iš A. S. 673,32 Lt išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą bei 87 Lt teismo turėtų pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo pastogė yra bendro naudojimo objektas, o ginčo rūsys priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir nėra vertintinas kaip bendro naudojimo objektas. Sutiko su ieškovės pozicija, kad pagal 1964 str. Civilinio kodekso 122 str. 1 d. byloje pateikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų sutikimai, kad ieškovės motina, o vėliau ieškovė, įrengtų virš jai priklausančių butų palėpę, yra sandoriai ir juose išreikšta sutikimus pasirašiusių asmenų valia, kuri vertintina kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis sutikimų davimo metu galiojusiu Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str., 2 d. bei aktualia šio įstatymo redakcija, ieškovė privalėjo įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo patalpas, t.y. palėpę ir rūsį. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba bei Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnas ieškovės motinai ir ieškovei išdavę leidimus vykdyti ginčo patalpų įrengimo darbus, nustatė ieškovės motinai ir ieškovei tam tikras pareigas, t.y. atlikti ginčo patalpų įrengimo darbus, priduoti atliktus darbus valstybinei komisijai ir įregistruoti ginčo patalpas atitinkamame registre. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė delsusi tai padaryti iki 2013 m. nesielgė kaip atidus ir rūpestingas asmuo ir prisiėmė riziką, jog neįregistravusi ir neišviešinusi savo teisių, praras jai suteiktą teisę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neprotingai ilgai neatliko ginčo patalpų įrengimo, kritiškai vertino pareiškėjos pateiktą įrodymą, kuriame užfiksuotas 78 proc. statybos darbų baigtumas, kadangi iš jo negalima įvertinti koks yra būtent ginčo patalpų statybos darbų baigtumo procentas. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl A. Č. ir V. S. 2012-05-25 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. RJ-1574; Vilniaus miesto savivaldybės ir V. S. 2012-11-08 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 8-5807; G. G. ir A. L. 2013-02-11 dovanojimo sutarties Nr. RJ-627 pripažino negaliojančiomis. Konstatavo, kad minėtos sutartys neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir sudarytos teisėtai. Atkreipė dėmesį, kad minėtuose sandoriuose apibrėžiama parduodamo bei dovanojamo turto savininkų nuosavybės teisių turėjimas į neįrengtos pastogės dalis yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Remiantis CK 4.82 str. minėtos patalpos yra bendroji dalinė savininkų nuosavybė. Atmetus minėtą reikalavimą, kaip išvestinį iš jo atmetė ir ieškovės prašymą panaikinti nekilnojamojo daikto teisinę registraciją, atliktą pirkimo – pardavimo ir dovanojimo sutarčių pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir LR Vyriausybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos pozicija, jog ieškovė apie ginčijamą 1999 m. liepos 12 d. priėmimo – perdavimo aktą Nr. 1551-01, sužinojo ar turėjo sužinoti nuo 1999 m. lapkričio 16 d. UAB „Senamiesčio ūkis“ pažymos apie (duomenys neskelbtini) name, esančius butus ir jų savininkus gavimo. Konstatavo, kad ieškovės ieškinys dalyje dėl dalyje dėl 1999-07-12 priėmimo – perdavimo akto Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn panaikinimo atmestinas, ieškovei pateikus jį praleidus bendrą 10 m. ieškinio senaties terminą ir nenurodžius svarbių priežasčių jo atnaujinimui. Kaip išvestinis atmestas ir ieškovės reikalavimas dėl minėto objekto teisinės registracijos panaikinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu ieškovė A. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes bei netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad buto savininkų duoti sutikimai yra sandoriai ir ieškovės nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė šią nuosavybės teisę prarado, kadangi minėti sandoriai nėra nuginčyti, o ilgas delsimas įregistruoti šią teisę savaime šios teisės nepaneigia. Apeliantės nuomone, pats pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Joks teisės aktas nenumato ir nenumatė butų ir kitų patalpų savininkų sutikimų privalomos teisinės registracijos. Apeliantės vertinimu, ne teisinė registracija, o butų savininkų sutikimai ieškovei savo lėšomis įrengti ginčo patalpas yra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Apeliantė nesutiko su teismo pozicija, kad ji neprotingai ilgą laiką neatliko įrengimo darbų. Nurodė, kad statybos darbų vykdymo terminas siejamas su statybos leidimu, kurio pagrindu ieškovė turi subjektinę teisę į statybą visą laikotarpį, kurį galioja statybos leidimas. Ir įgytos teisės negali pasinaikinti vien dėl ilgesnį laiko tarpą vykdomų statybos darbų. Apeliantė atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovės delsimo išimtinai rėmėsi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime nurodytais argumentais ir visiškai nevertino ieškovės pateiktų paaiškinimų. Apeliantė paaiškino, kad patalpų įrengimo laikotarpį lėmė tiek socialinės, tiek ekonominės priežastys, todėl kad ieškovė šiai dienai nėra baigusi įsirengti ginčo patalpų savaime nereiškia, kad ji dėl to prarado nuosavybės teisę. Faktinis ir realus ginčo patalpų valdytojas yra ieškovė, atsakovai jų nevaldo ir negali jomis naudotis, todėl nesuprantama, kodėl ji įsirenginėdama jas turėdama sutikimus bei leidimus ir statybinę dokumentaciją savo nuosavybės teises prarado, o bendraturčiai atsakovai, nevaldydami patalpų ir jų iki 2012 m. neįregistravę, tokias teises išlaikė iki šios dienos. Taip pat pažymėjo, kad joks įstatymas nenumato termino, per kurį įgytas turtas turi būti įregistruotas. Apeliantė taip pat paaiškino, kad atsakovų V. S. ir L. S. pateiktas UAB „Senamiesčio ūkis“ 2011 m. spalio 25 d. Gyvenamojo namo apžiūros akte apžiūrėtos patalpos yra butas Nr. 10 ir virš jo esanti palėpė ir šios patalpos neturi nieko bendro su ieškovei priklausančiu butu.Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijamos pastogės perleidimo sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo patalpos perleistos antrąkart. Būtent tai yra prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms, nes nuosavybės teisę gali perleisti tik ją turintis asmuo. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovai įregistruodami savo teises į pastogės dalis naudojosi savininkų teise disponuoti savo turtu. Nuosavybės teisę sukuria ne šių teisių registravimas, o veiksmai ir dokumentai, kurių pagrindu įgyjamos teisės, taigi registracijų metu ginčo pastogė nebuvo bendro naudojimo objektas ir tokiomis dalimis kaip paskaičiuota neįrengtos pastogės projekte, butų ir kitų patalpų savininkams nebepriklausė. Dėl šių priežasčių, visi neįrengtos pastogės perleidimo sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys. Apeliantės nuomone, teismas neteisingai sprendė, kad ginčo patalpos neturi tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis, kadangi ginčo palėpės patalpas funkcine paskirtimi galima naudoti tik buto Nr. 5 gyventojų poreikiams tenkinti, kambaryje 5-3 yra įrengti laiptai į pastogę ir pareiškėja minėtas patalpas visą laiką naudojo savo reikmėms.Apeliantė nesutiko su teismo išvada dėl praleisto ieškinio senaties termino. Nėra pagrįsta teismo išvada, kad ieškovė apie savo galimai pažeistas teises sužinojo ar turėjo sužinoti nuo 1999-11-16 UAB „Senamiesčio ūkis“ pažymos apie (duomenys neskelbtini) name esančius butus ir jų savininkus gavimo, kur nurodyta, kad butas Nr. 14 yra suformuotas, tačiau netinkamas gyventi. 1999 m. lapkričio 16 d. pažymoje nepateikti duomenys, kad butas Nr. 14 yra namo rūsyje. Iš minėtos pažymos ieškovė galėjo tik spręsti, kad butai Nr. 14 ir 6 yra netinkami gyventi. Šią aplinkybę patvirtina ir VĮ „Registrų centras“ rengta namo vidaus plotų eksplikacija, kur nurodyta, kad patalpa Nr. 14 yra namo pirmame aukšte. Net pats atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė tariamas ginčo rūsio patalpų, pagal dokumentus suformuotų kaip butas Nr. 14 savininkas, net ir ieškovei pareiškus pradinį ieškinį dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas pripažinimo dar nežinojo, jog ieškovės pagal suderintą projektą ir statybos leidimą bei Vilniaus miesto valdybos 2000 -09-21 sprendimą įrengtų rūsio patalpų dalis yra nuo 1999 m. formaliai Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis butas Nr. 14. Apeliantės tvirtinimu, rūsio patalpos negalėjo būti suformuotos ir įregistruotos kaip butas, nes neatitiko minimalių gyvenamajai patalpai keliamų reikalavimų, o jomis visą laiką naudojosi ir jas įrengė ieškovė. Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 828 V, ieškovės motinai leista įsirengti patalpas pastogėje virš buto Nr. 5 ir rūsyje po butu. Šie sprendimai atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei yra privalomi. Aplinkybė, kad minėtos patalpos formaliai buvo perduotos iš valstybės nuosavybės į savivaldybės nuosavybę, nepanaikina kitų asmenų turimų teisių į šias patalpas. Ieškovė apie tai, kad prie jai priklausančio buto Nr. 5 prijungtos rūsio patalpos dalys yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, t.y. butas Nr. 14 sužinojo tik gavusi Registrų centro atsiliepimą į ieškinį. Apeliantė taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atmesti ieškinio vien tuo pagrindu, kad yra tariamai praleistas senaties terminas, kadangi ieškovė jau turi nuosavybės teisę į ginčo patalpas ir jų niekas neginčija, ieškovė šiuo atveju kreipėsi į teismą siekdama kad būtų apgintos jos turimos teisės. Teismas taikydamas ieškinio senatį turėjo spręsti klausimą ne tik dėl ieškovės galimybės ginčyti jos teisę pažeidžiantį 1999 m. liepos 12 d. priėmimo perdavimo aktą neva suėjus ieškinio senaties terminui, bet vertinti ieškovės atliekamų darbų turinį minėtose patalpose.

6. Apeliantė taip pat pažymėjo, jog faktinis ir realus ginčo patalpų valdytojas yra ieškovė, atsakovai jų nevaldo ir negali jomis naudotis, todėl nesuprantama, kodėl ji įsirenginėdama jas turėdama sutikimus bei leidimus ir statybinę dokumentaciją savo nuosavybės teises prarado, o bendraturčiai atsakovai, nevaldydami patalpų ir jų iki 2012 m. neįregistravę, tokias teises išlaikė iki šios dienos. Taip pat pažymėjo, kad joks įstatymas nenumato termino, per kurį įgytas turtas turi būti įregistruotas. Apeliantė taip pat paaiškino, kad atsakovų V. S. ir L. S. pateiktas UAB „Senamiesčio ūkis“ 2011 m. spalio 25 d. Gyvenamojo namo apžiūros akte apžiūrėtos patalpos yra butas Nr. 10 ir virš jo esanti palėpė ir šios patalpos neturi nieko bendro su ieškovei priklausančiu butu.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

Nesutiktina su apeliantės išvada, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog butų savininkų sutikimai yra ieškovės nuosavybės teisės į ginčo patalpas atsiradimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad išduotais leidimais įsirengti ginčo patalpas ieškovei buvo nustatyta pareiga atlikti ginčo patalpų įrengimo darbus, priduoti atliktus darbus Valstybinei komisijai ir įregistruoti ginčo patalpas atitinkamame registre. Ieškovei to nepadarius ir per daugiau nei 13 m. pilnai neatlikus įrengimo darbų, neperdavus komisijai ir neįregistravus savo vardu atitinkamame registre, todėl remiantis CK 4.49 str. 3 d. teismas pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas ieškovei neperėjo. Ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė, kad yra įvykęs ginčo patalpų perdavimas – priėmimas, o analizuojant namo butų savininkų sutikimų turinį, darytina išvada, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas perėjimas ieškovei buvo susietas su šios teisės registracija. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė taip ilgai delsusi suformuoti bei teisiškai įregistruoti ginčo patalpas, nesielgė kaip atidus, rūpestingas asmuo. Statybos leidimas, kuriuo remiasi ieškovė argumentuodama ilgą įrengimo darbų laikotarpį yra kvestionuotas, nes Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2013 m. gruodžio 5 d. išvadoje nurodė, jog leidimą pratęsė Departamento Vilniaus teritorinis padalinys, tačiau nėra žymos, kad Vilniaus miesto statinių statybos inspekcija taip pat pratęsė minėtą leidimą. Nesutikinta su apeliantės argumentu, kad ankstesnių savininkų sandoriai, kuriais perleistos ginčo patalpos naujiems įgijėjams prieštarauja imperatyvioms nuostatoms. Atsakovo nuomone, minėtomis sutartimis buvo teisėtai perleistos daiktinės teisės ir nei vienas iš ginčijamų sandorių neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.Nustatant momentą, nuo kurio skaičiuotina ieškinio senatis, svarbu išsiaiškinti, kada ieškovė, būdama rūpestingas ir apdairus žmogus, turėjo sužinoti, kad jos teisė pažeista. Ieškovė teigdama, kad sutikimus įsirengti patalpas jai suteikė visi namo butų savininkai remiasi 1999-11-16 UAB „Senamiesčio ūkis“ pažyma. Nors joje nurodyta, kad butas Nr. 14 yra netinkamas gyventi ir nėra nurodytas jo savininkas, akivaizdu, kad ieškovė žinojo, jog butas Nr. 14 egzistuoja, ir nepriklausomai nuo to, ar jis tinkamas gyventi norėdama įsirengti ginčo patalpas turėjo gauti ir šio buto savininko sutikimą. Taigi, jeigu ieškovė manė, kad butas suformuotas neteisėtai, turėjo kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, tačiau kreipėsi praleidus ieškinio senaties terminą, ieškinį pareiškusi tik 2013 m. lapkričio mėn.. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovė pradiniu ieškiniu prašė pripažinti teisę į pastogės patalpas, tačiau neprašė pripažinti teisių į patalpas rūsyje, todėl neaktuali ir nereikšminga nurodyta apeliantės aplinkybė, kad atsakovas, kaip buto Nr. 14 savininkas, nežinojo, kad toks butas egzistuoja.

Atsakovai V. S. ir L. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti VGTP bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

Atsakovai nežinojo apie jokius sutikimus įrengti palėpę. Ieškovė įrengimo darbus pradėjo tik padavusi ieškinį. Teiginys, kad palėpė įrengta 78 proc. yra akivaizdi netiesa ir tai galima patikrinti.Atsakovas nurodė, kad palėpės dalis įsigijo įstatymo nustatyta tvarka. Tai, kad ieškovė gavusi sutikimus įsirengti palėpę jos neįrengė ir neįregistravo nuosavybės teisių yra pagrindas teigti, kad jos ieškinio reikalavimai atmestini. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus ieškinio reikalavimus, juos aptarė ir nurodė, kuo remiantis jie nepagrįsti.

Atsakovas LR Vyriausybė atstovaujama Aplinkos ministerijos prašė apeliacinį skundą dalyje dėl 1999 m. liepos 12 d. priėmimo perdavimo akto Nr. 1551-01 dalies dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei, panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės reikalavimas dėl 1999 m. liepos 12 d. priėmimo perdavimo akto Nr. 1551-01 dalies dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei, panaikinimo, pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Ieškovė nuo 1999 m. žinojo apie tai, jog minėtas butas priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, nes būtent į ją kreipėsi dėl leidimo įsirengti ginčo patalpas.Ieškovės argumentai dėl to, kad ji nežinojo, kad ginčo butas yra namo rūsyje, tai, kad butas Nr. 14 buvo suformuotas 1999 m. iš patalpų, kurios yra rūsyje, jog rūsio patalpos negalėjo būti įregistruotos kaip butas, nes tai bendrojo naudojimo patalpos, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Vilniaus miesto taryba neturėdama teisinio pagrindo, be savininkų sutikimo, neatlygintinai negalėjo perleisti privačion nuosavybėn valstybės nuosavybe esant turtą, ir tik ginčijamu perdavimo – priėmimo aktu Vilniaus miesto savivaldybei tapus ginčo turto savininke pastaroji įgijo teisę įgyvendinti turto savininko teises.

Atsakovas A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti. Sutiko su apeliantės pozicija, kad antrą kartą tos pačios patalpos negalėjo būti perleistos. Patvirtino, kad byloje esantis UAB „Senamiesčio ūkis“ 2011 m. spalio 25 d. apžiūros aktas yra jam priklausančio buto Nr. 10 apžiūros aktas, todėl apylinkės teismas negalėjo šiuo aktu vadovautis priimdamas sprendimą. Dėl buto Nr. 5 ir jo priklausinio – ginčo palėpės nurodė, kad pastogės patalpos susijusios tik su ieškovės butu Nr. 5 ir yra baigiamos įrengti kaip šio buto dalis.

Atsakovė G. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo sutiko. Nurodė, kad apeliantė turėdama teisinį pagrindą įrenginėja ginčo patalpas. Jos funkciškai susijusios tik su apeliantei nuosavybės teise priklausančiu butu. Ji jas valdo ir įrenginėja savo lėšomis nuo namo butų ir kitų patalpų savininkų notariškai patvirtintų sutikimų.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė nagrinėti jį teismo nuožiūra, kadangi neturi teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su nuosavybės teisės pripažinimu į ginčo palėpę

Apeliantė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į prie rekonstruojamo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), prijungiamą 39,49 kv. m ploto patalpą, esančią pastate lA2p, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), UAB „KM Centras“ 2013-06-26 parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtą Nr. 5-6; pripažinti jai nuosavybės teisę į prie rekonstruojamo buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), prijungiamą 14,30 kv. m ploto patalpą, UAB „KM Centras“ 2013-06-26 parengtoje Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pažymėtą Nr. 5-9, 2,74 kv. m ploto patalpos Nr. 5-10 (3,34 kv.m) dalį ir 2,33 kv. m ploto patalpos Nr. 5-8 (10,26 kv.m) dalį, esančias pastate lA2p, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisių įsigijimo pagrindą į ginčo palėpę ir rūsio patalpas apeliantė grindė namo bendraturčių duotu sutikimu dėl atsisakymo teisės į bendro naudojimo patalpas, kuris remiantis 1964 m. CK 122 str. 1 d. nuostata yra laikytinas teisės į bendrojo patalpas įgyvendinimo sandoriu. Apeliantės tvirtinimu, tuomečiai butų savininkų duoti ir notariškai patvirtinti sutikimai jai sukėlė svarbias teisines pasekmes, t.y. laikantis nustatytos tvarkos gavusi sutikimus ir reikiamus leidimus, pradėjusi ir atlikusi remonto darbus, įgijo nuosavybės teisę į ginčo objektus. Pažymėjo, jog po butų savininkų sutikimų suteikimo ir Vilniaus miesto valdybos sprendimo priėmimo, ieškovei perleista neįrengtos pastogės dalis – 39,5 kv. m. ploto patalpa apskritai negalėjo būti laikoma bendro naudojimo objektu, todėl sutikimus davę ir taip savo turimų teisių į šią pastogės dalį atsisakę atsakovai neturėjo teisės perleisti jiems nepriklausančios pastogės dalies (CK 4.48 str.). Remdamasi šiais argumentais apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijamos pastogės perleidimo sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tvirtina, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčo patalpos perleistos antrąkart. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad buto savininkų duoti sutikimai yra sandoriai ir ieškovės nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas, nepagrįstai sprendė, kad ieškovė šią nuosavybės teisę prarado, kadangi minėti sandoriai nėra nuginčyti, o ilgas delsimas įregistruoti šią teisę savaime šios teisės nepaneigia.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentus, iš dalies sutinka su apeliantės skundo argumentais.

Pasisakydamas dėl ieškovės nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo palėpę pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų sutikimai, kad ieškovės motina, o vėliau ir ieškovė, įrengtų virš jai priklausančio buto palėpę yra sandoriai ir juose išreikšta sutikimus pasirašiusių asmenų valia, kuri vertintina kaip atsisakymas nuosavybės teisių į bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį (1960 m. CK 40,44, 124 str.). Taip pat teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto valdyba išdavusi ieškovei leidimus vykdyti ginčo patalpų įrengimo darbus, nustatė ieškovei tam tikras pareigas, t.y. atlikti ginčo patalpų įrengimo darbus, priduoti atitinkamus darbus valstybinei komisijai ir įregistruoti ginčo patalas atitinkamame registre. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai bei neprotingai ilgai delsė suformuoti bei teisiškai įregistruoti patalpas, neprotingai ilgai neatliko ginčo patalpų įrengimo – darbai dar tik pradėti palėpėje, rūsyje taip pat nėra užbaigti, nors leidimas vykdyti statybos darbus buvo išduotas dar 2000 m. Konstatavo, jog ieškovė per daugiau kaip 13 metų pilnai neatliko ginčo įrengimo darbų, jų nepridavė atitinkamai komisijai, ginčo patalpų neįregistravo savo vardu, todėl remdamasis CK 4.49 str. 3 d. teismas laikė nustatytu, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas ieškovei neperėjo.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pastate (duomenys neskelbtini) yra įregistruotos dvi neįrengtos pastogės: negyvenamojo patalpa – neįrengta pastogė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 75,14 kv.m. susideda iš patalpos 17-1 ir 17-2 nuosavybės teise 142/1000 dalys priklauso A. L., 429/1000 V. S. ir L. S., 300/1000 V. S. (b.l. 74) bei patalpa unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios sutikimų davimo metu nebuvo suformuotos.

1964 m. CK 122 str. buvo nustatyta, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka pagal bet kurio dalyvio ieškinį. To paties CK 128 str. nurodyta, kad tais atvejais, kai gyvenamojo namo ar buto bendrosios nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas ar perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Taigi pagal tuo metu galiojusio CK nuostatas būtina sąlyga nuosavybės teisei į padidintą bendro naudojimo objekto dalį įgyti buvo bendraturčių sutikimas tokiam pagerinimui atlikti ir įstatymų nustatytos tvarkos laikymasis. Iš bylos duomenų nustatyta, kad byloje yra pateikti 1994 m. ieškovės motinai duoti sutikimai, bei 2000 m. ieškovei duoti butų savininkų Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 8 savininkų sutikimai, kad ieškovė kaip buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bt. Nr. 5 dalies savininkė įsirengtų palėpę virš buto (duomenys neskelbtini) Nr. 27, bt. Nr. 5 ir įsirengtų 67,23 kv.m. patalpas namo rūsyje po butu Nr. 5 ir šias įrengtas patalpas įstatymų nustatyta tvarka įsiregistruotų teisiškai Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ bei kitose įstaigose ir organizacijose privačios nuosavybės teise savo vardu. Vilniaus miesto valdyba 2000 09 21 d. Sprendimu Nr. 1768V neprieštaravo, kad ieškovė įsirengtų 39,5 kv.m. gyvenamąsias patalpas pastogėje virš 5-ojo buto ir 68,4 kv.m. pagalbines patalpas po minėtu butu bei savo vardu jas teisiškai jas įregistruotų ŽKNTKRĮ. Šiuo sprendimu yra nustatyta, kad ieškovė taip pat privalo suremontuoti namo (duomenys neskelbtini) stogą virš įrengiamų patalpų (2.1 punktas), 2000 09 29 Vilniaus miesto senamiesčio seniūno potvarkiu Nr. 167 2.4 Valstybinei komisijai priėmus įrengtas patalpas, jas inventorizuoti bei įregistruoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įstaigos VĮVF.

Kolegijos vertinimu, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad byloje pateikti namo butų patalpų savininkų sutikimai, kad ieškovė įsirengtų 39,5 kv. m. gyvenamąsias patalpas pastogėje virš buto ir 68,4 kv.m. pagalbines patalpas rūsyje po minėtu butu yra sandoriai ir juose išreikšta sutikimus pasirašiusių asmenų valia, kuri yra vertintina kaip atsisakymas nuosavybės teisių ir bendrosios dalinės nuosavybės teise kiekvienam iš jų priklausančią palėpės dalį (CK 40,44,124 str.). Ir nors pačiuose sutikimuose tiesiogiai nėra suformuluota, kad atsisakoma jiems priklausančių nuosavybės teisių į dalį palėpės ir rūsio patalpas, tačiau pats suteikimas ieškovei teisės įrengti palėpę bei rūsio patalpas parodo būtent tokią sutikimus pasirašiusių asmenų valią, kuri iki šiol nėra paneigta. Tačiau kolegijos vertinimu, būtina sąlyga tinkamai išspręsti ieškovės nuosavybės teisės į bendro naudojimo objektą yra bendraturčių nuosavybės teisių apimties nustatytas, t.y. jų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje identifikavimas. Byloje nėra duomenų apie tai, į kokią bendrosios nuosavybės dalį ir plotą bendro naudojimo patalpų (buto savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui) – minėti patalpų savininkai atsisakė savo nuosavybės teisių ieškovės naudai, taip pat kokia šių patalpų dalis priklauso ieškovei kaip bendro naudojimo patalpų bendraturtei. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės turi esminę reikšmę tinkamam bylos išsprendimui, įvertinus tai, kad ieškovė patikslintu ieškiniu taip pat ginčija negyvenamos patalpos – neįrengtos pastogės įregistravimo bei perleidimo sandorius, motyvuodama tuo, kad registravimo metu ginčo pastogė nebuvo naudojimo objektas. Todėl kolegijos vertinimu byloje yra tikslinga aiškintis sutikimų turinį ir jų apimtį.

Apeliantė nurodė, kad yra gavusi tuomečių namo bendraturčių sutikimus, Vilniaus miesto valdybos ir Vilniaus miesto Senamiesčio seniūno leidimus, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus miesto statinių statybos skyriaus leidimą vykdyti gyvenamųjų patalpų palėpėje ir buto rūsyje įrengimo darbus, šiuos darbus ji atliko (nustatytas 78 proc. baigtumas), todėl ji įgijo nuosavybės teisę. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, byloje taip pat yra ginčijamas statybos teisėtumas, rekonstrukcijos darbų atlikimo faktas. Šalių pateikti įrodymai dėl darbo atlikimo fakto yra prieštaringi (Aliktų statybos remonto darbų patikros aktas 2014-03-03 d.), UAB Senamiesčio ūkis 2011-10-25 apžiūros aktas Nr. PA (duomenys neskelbtini), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pažyma 2013-10-28 Nr. (23.18)-2D-17188), šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos, nors yra teisiškai reikšmingos.

Dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties byloje taikymu

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė panaikinti 1999-07-12 priėmimo – perdavimo aktą Nr. 1551-01 dalyje dėl objekto (duomenys neskelbtini) perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, panaikinti nekilnojamojo daikto buto/patalpos – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisių į jį teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Atsakovai byloje prašė taikyti ieškinio senatį aktui nuginčyti.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė apie savo pažeistas teises, t.y. apie ginčijamą 1999-07-12 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1551-01 sužinojo ar turėjo sužinoti nuo 1999-11-16 UAB „Senamiesčio ūkis“ pažymos apie (duomenys neskelbtini) name esančius butus ir jų savininkus gavimo, kur nurodyta, kad butas Nr. 14 yra suformuotas, tačiau netinkamas gyventi. Ir nors minėtoje pažymoje nėra nurodytas minėto buto savininkas, teismo vertinimu, ieškovė žinojo, kad minėtas butas priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, nes į ją kreipėsi dėl leidimo įrengti patalpas. Teismo vertinimu ieškinys pateiktas praleidus 10 metų senaties terminą, teismas nenustatė svarbių termino atnaujinimo priežasčių, todėl senatis neatnaujintina ir atmestini reikalavimai dėl 1999-077-12 perdavimo priėmimo akto bei dėl nekilnojamojo daikto teisinės registracijos panaikinimo.

Apeliantė skunde nesutiko su šia teismo padaryta išvada dėl praleisto ieškinio senaties termino. Jos nuomone, nėra pagrįsta teismo išvada, kad ieškovė apie savo galimai pažeistas teises sužinojo ar turėjo sužinoti nuo 1999-11-16 UAB „Senamiesčio ūkis“ pažymos apie (duomenys neskelbtini) name esančius butus ir jų savininkus gavimo, kur nurodyta, kad butas Nr. 14 yra suformuotas, tačiau netinkamas gyventi. Nurodė, kad 1999 m. lapkričio 16 d. pažymoje nepateikti duomenys, kad butas Nr. 14 yra namo rūsyje. Iš minėtos pažymos ieškovė galėjo tik spręsti, kad butai Nr. 14 ir 6 yra netinkami gyventi. Šią aplinkybę patvirtina ir VĮ „Registrų centras“ rengta namo vidaus plotų eksplikacija, kur nurodyta, kad patalpa Nr. 14 yra namo pirmame aukšte. Apeliantės tvirtinimu, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė - tariamas ginčo rūsio patalpų, pagal dokumentus suformuotų kaip butas Nr. 14 savininkas, net ir ieškovei pareiškus pradinį ieškinį dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas pripažinimo dar nežinojo, jog ieškovės pagal suderintą projektą ir statybos leidimą bei Vilniaus miesto valdybos 2000 -09-21 sprendimą įrengtų rūsio patalpų dalis yra nuo 1999 m. formaliai Vilniaus miesto savivaldybei priklausantis butas Nr. 14. Apeliantė pažymi, kad minėtos rūsio patalpos negalėjo būti suformuotos ir įregistruotos kaip butas, nes neatitiko minimalių gyvenamajai patalpai keliamų reikalavimų, o jomis visą laiką naudojosi ir jas įrengė ieškovė. Ieškovė apie tai, kad prie jai priklausančio buto Nr. 5 prijungtos rūsio patalpos dalys yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, t.y. butas Nr. 14 sužinojo tik gavusi Registrų centro atsiliepimą į ieškinį. Apeliantė taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atmesti ieškinio vien tuo pagrindu, kad yra tariamai praleistas senaties terminas, kadangi ieškovė jau turi nuosavybės teisę į ginčo patalpas ir jų niekas neginčija, ieškovė šiuo atveju kreipėsi į teismą siekdama kad būtų apgintos jos turimos teisės. Teismas taikydamas ieškinio senatį turėjo spręsti klausimą ne tik dėl ieškovės galimybės ginčyti jos teisę pažeidžiantį 1999 m. liepos 12 d. priėmimo perdavimo aktą neva suėjus ieškinio senaties terminui, bet vertinti ieškovės atliekamų darbų turinį minėtose patalpose.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apeliantė ginčija bylą nagrinėjusio teismo nustatytą sužinojimo apie jos teisių pažeidimą momentą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo laiką (objektyvųjį momentą), kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susidariusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB Medicinos bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009; kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovės teisių pažeidimo data yra 1999-11-16 UAB „Senamiesčio ūkis“ pažymos apie (duomenys neskelbtini) name esančius butus ir jų savininkus gavimo laikas, įvertinus, kad minėtame akte yra tik konstatuotas patalpos netinkamumo gyventi faktas, nėra duomenų apie tai, kad butas yra rūsyje. Šiuo atveju taip atsižvelgtina į tai, kad 2000 09 21 d. sprendimu Vilniaus miesto valdyba leido ieškovei įrengti 68,4 kv.m. pagalbines patalpas (duomenys neskelbtini) rūsyje. Ieškovės tvirtinimu, šiose patalpose ji atlikinėjo kapitalinio remonto darbus, patalpose yra ieškovei priklausantys daiktai, rūsio patalpos funkciniu ryšiu susijusios su kitomis ieškovei priklausančio buto Nr. 5 patalpomis, atlikus statybos darbus jos tapo neatsiejamos nuo paties buto. Nustačius šias aplinkybes, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo įtaką ieškovės subjektyviam susidariusios situacijos vertinimui, laikytina, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo gavusi VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsiliepimą bei kartu su juo pateiktus dokumentus. Todėl sutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas byloje nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį bei tuo pagrindu šioje reikalavimų dalyje atmetė ieškinį.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, skundžiamą teismo sprendimą bei apeliacinio skundo argumentus daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė svarbių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, taigi bylos esmės, netinkamai taikė ieškinio senaties normas ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad išvardintos priežastys yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 dalies 4 punktas, 327 str. 1 dalies 2 punktas, 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti naujam nagrinėjimui.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėAntanas Rudzinskas