Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. S. gynėjos advokatės Renatos Janušytės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš E. S. priteista A. S. 7 597 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1 500 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. nuteista už tai, kad 2011 m. kovo 22 d. apie 6 val. savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tarpusavio konflikto su savo šeimos nariu - sutuoktiniu V. S. metu, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia peiliu smogė nukentėjusiajam V. S. į kairės rankos žastą, tuo padarydama jam durtinę - pjautinę kairio žasto viršutinio ir vidurinio trečdalio riboje žaizdą su kairės arterijos sužalojimu, dėl ko nuo ūmaus išorinio nukraujavimo, išsivysčius hipovoleminiam šokui nukentėjusysis V. S. mirė, tokiu būdu nužudė V. S.

- pakeisti skundžiamą teismo nuosprendį, panaikinant jo dalį dėl laisvės atėmimo bausmės nuteistajai skyrimo, ir skirti nuteistajai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę bei panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Nukentėjusiosios manymu, nuteistajai teisė turėti gynėją buvo užtikrinta nuo 2011 m. kovo 23 d., tai patvirtina byloje esantis gynėjo orderis. Pati kaltinamoji skundų dėl jos gynybos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nereiškė, jos parodymai iš esmės nesiskyrė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. S. gynėjos advokatės R. Janušytės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantės prašymai E. S. išteisinti nustačius jos veiksmuose būtinąją gintį arba jos veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį bei švelninti paskirtąją bausmę atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad apeliantas (-ė) ir teismas skirtingai vertino įrodymus, nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Priešingai, nei teigia apeliantė, tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstyti. Apeliantė be pagrindo skunde teigia, kad teismas nevertino E. S. teisinančių įrodymų ir šį teiginį grindžia duomenimis iš 2007-08-14 išrašo iš medicininių dokumentų apie tai, kad E. S. galimai buvo sutuoktinio sužalota. Apeliantė nurodo, jog šis dokumentas nebuvo pridėtas prie bylos ir teismas netyrė jame nurodytų E. S. padarytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių, todėl mano, jog teismas išsamiai neištyrė svarbių, bylai reikšmingų aplinkybių. Toks manymas nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 107, t. 2) matyti, kad E. S. gynėjas posėdžio metu buvo pateikęs medicininių dokumentų nuorašus, kurie nebuvo patvirtinti, todėl teismas tokio dokumento pagristai nepridėjo prie bylos. Be to, iš gynėjo pateikto Kauno apygardos prokuratūros rašto (b. l.104, t. 2), kuris buvo pridėtas prie bylos, matyti, kad dėl E. S. 2007-08-08 sužalojimo ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, nes ji nurodė susižalojusi pati ir niekam pretenzijų neturėjo. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl E. S. pateikto kaltinimo 2011-03-22 tyčia nužudžius sutuoktinį, jos sužalojimo 2007-08-08 aplinkybių pagrįstai netyrė, nes jos nesietinos su nagrinėjama byla.

Apeliantės teiginiai ir argumentai dėl E. S. veiksmuose būtinosios ginties buvimo paneigti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu patalpoje, apart E. S. ir V. S., kitų asmenų nebuvo, todėl nustatant faktines bylos aplinkybes yra svarbūs E. S. parodymai. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad E. S. parodė, jog įvykio dieną, ryte, ji grįžusi namo rado V. S. miegantį ir apsišlapinusį. Ji žadinusi vyrą, priekaištavusi dėl prisišlapinimo ir raginusi jį eiti „pas gyvulius“, vyras supykęs dėl to, kad ji namo grįžo ryte, ir puolęs ją, su peiliu mosikavęs. Abiems susistumdžius, peilis iš vyro rankos iškrito, tada abu siekę jį paimti. Jai paėmus peilį, vyras norėjo jį atimti, tačiau ji peiliu vyrui dūrusi nesitaikydama, nemanė, jog įdūrė, nes vyras buvo apsirengęs striuke, po dūrio peilį „nutrenkė prie televizoriaus“. Jai vyras neįdūrė ir jokių sužalojimų nepadarė.

Teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo E. S. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ir padarė pagrįstą išvadą, kad E. S. apie nukentėjusiojo įvykio metu elgesį, nuo kurio, jos žodžiais, ji turėjo gintis, nurodė skirtingai, nurodė skirtingą jo veiksmų eiliškumą, elgesio variantus.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad E. S. tyčia nužudė V. S., nesant būtinosios ginties situacijos. Ši išvada pagrįsta.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.

Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sužalojimą, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad E. S. ir V. S. dieną ir vakarą prieš įvykį girtavo pas kaimynus, kur E. S. būdama girta liko nakvoti, o V. S. grįžo namo. Ryte grįžusi E. S. rado vyrą miegantį ir apsišlapinusį, jį žadino ir dėl to jam priekaištavo, tuo tarpu vyras jai priekaištavo, kad nenakvojo namie ir grįžo tik ryte. Iš nuteistosios E. S. parodymų matyti, kad V. S. ją puolė rankoje laikydamas peilį, kuris susistumdymo metu iškrito, ir ji pakėlusi tą peilį, V. S. norėjęs peilį atimti, grasino, kad „nudės“, tuo metu ji peiliu dūrusi pastarajam į ranką. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje nėra duomenų, jog E. S. būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų panaudojant pavojingą įrankį - peilį. Nors E. S. teigia, kad vyras ją puolė, stumdė, tačiau jai įvykio metu jokių sužalojimų nebuvo padaryta. Iš nuteistosios parodymų matyti, kad peiliu V. S. buvo smūgiuota tada, kai šis nesmurtavo, tik graso ir siekė atimti peilį iš nuteistosios rankų, todėl pavojus nuteistajai negrėsė. Įvykio situacija, susiklosčiusi prieš pat dūrį peiliu, nevertinama kaip būtinosios ginties situacija. Nuteistoji taip pat parodė, kad V. S. anksčiau yra prieš ją smurtavęs, dažnai būdavo agresyvus. Nuteistosios gynėja skunde nurodo, jog teismas visiškai nevertino I. S. parodymų apie tai, kad tėvas –V. S. dažnai grasindavo mamai, buvo ją anksčiau sužalojęs. Šiame kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo asmenybė, jo elgesys iki įvykio negali būti pagrindas būtinajai ginčiai, nes būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis Nr. 2K-486/2001).

Tinkamai įvertinęs surinktus įrodymus ir jų tarpusavio ryšį, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. S., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu veikdama netiesiogine tyčia nužudė sutuoktinį V. S. ir kad jos veikai taikyti BK 28 straipsnio nuostatų pagrindo nėra. Apeliantė tvirtina, kad nuteistoji įgyvendino savo teisę į būtinąją gintį ir tyčios nužudyti neturėjo, tačiau teismas nustatė, jog E. S. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nusikaltimą ji padarė suvokdama pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Apeliantės skunde samprotavimai apie galimybę nuteistajai taikyti BK 16 straipsnio 2 arba 3 dalį, pripažįstant kad jos veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo arba dėl nusikalstamo pasitikėjimo bei veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, atmestini kaip nepagrįsti. Nuteistoji konflikto su sutuoktiniu metu buvo neblaivi (alkotesterio duomenimis 1,69 promilės), neteisingai įvertino susidariusią situaciją ir naudojo pavojingą įrankį – peilį, smūgiuodama juo, ji veikė sąmoningai ir nors nenorėjo nužudyti, tačiau veikdama pavojingai ir neteisėtai, buvo abejinga dėl pasekmių atsiradimo, todėl E. S. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Apeliantės prašymas pritaikyti nuteistajai E. S. BK 54 straipsnio 3 dalį netenkinamas. Apeliantė teigia, kad teismas, skirdamas griežtą bausmę, neįvertino svarbių aplinkybių - kad E. S. viena augina ir išlaiko savo nepilnametį sūnų I., kuris yra (duomenys neskelbtini), turi senyvo amžiaus tėvus, kuriems reikalinga pagalba, nuteistoji pati turi sveikatos problemų, dėl kurių galimai negalėtų atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, be to, teismas įvertino tik seniūnijos pateiktą nuteistosios charakteristiką, tačiau neatsižvelgė į kitą nuteistąją charakterizuojančią medžiagą, iš kurios matyti, jog nuteistoji rūpinasi sūnumi, jo sveikata bei savo tėvais.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir neduoda pagrindo švelninti nuteistajai paskirtą bausmę.

Bausmės skyrimo pagrindai formuluojami BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

E. S. padarytas nusikaltimas (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas) yra priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Už šio nusikaltimo padarymą įstatymas numato griežtą bausmę – laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Pirmos instancijos teismas, skirdamas E. S. bausmę, atsižvelgė į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio pasekmės neatstatomos, kad nusikaltimas susijęs su girtavimu. Pripažinta, kad E. S. veikė netiesiogine tyčia ir panaudojo įrankį - peilį, nusikaltimas baigtas. Teismas įvertino ir E. S. charakterizuojančią medžiagą: ji anksčiau neteista, tačiau girtaujanti, jos šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą dėl nepilnamečio sūnaus nepriežiūros ir girtavimo, agresyvaus elgesio. Todėl apeliantės teiginiai, kad E. S. rūpinasi nepilnamečiu sūnumi I. ir savo tėvais, neatitinka tikrovės. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas I. S. paaiškino, kad jo motina – E. S. iki įvykio ir po nuosprendžio priėmimo nuolat girtauja ir juo nesirūpina, jis turi rūpintojus ir gyvena pas senelius – motinos tėvus, kurie yra ligoti, tačiau ir jais motina nesirūpina, be to, jis motinos bijantis dėl jos agresyvaus elgesio ir grasinimų. Apklaustas kaip liudytojas I. S. laikinasis globėjas J. A. parodė, kad E. S. nei iki įvykio, nei po nuosprendžio priėmimo savo nepilnamečiu sūnumi nesirūpina, girtauja, sūnų užgaulioja, dėl ko nekart buvo kreiptasi į policiją, be to, E. S. jau po šioje byloje paskelbto nuosprendžio, buvo nuteista už grasinimus jį ir jo žmoną nužudyti.

Nors apeliantė skunde nurodė, kad E. S. turi sveikatos sutrikimų, gydosi ir galimai negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, tačiau prašymo skirti nuteistajai medicinos ekspertizę teismo posėdyje neteikė. Iš apeliantės pateiktų medicininių dokumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistoji serga kai kuriomis ligomis, gydosi, tačiau šios ligos nesutrukdė jai padaryti labai sunkų nusikaltimą, todėl pagrindo skirti jai medicinos ekspertizę nenustatė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistoji tiek iki nusikaltimo padarymo, tiek po jo nuolat girtauja, jai diagnozuotas žalingas alkoholio vartojimas.

Pirmos instancijos teismas, skirdamas E. S. bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad ji nusikalto apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, be to, teismas nenustatė E. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. E. S. parodymai nebuvo nuoseklūs, juos duodama ji nebuvo nuoširdi, kaltę pripažino tik iš dalies. Visa tai įvertinęs teismas, priešingai nei mano apeliantė, pagrįstai pripažino, kad E. S. dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigaili ir nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, E. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė bausmę žemesnę nei šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis ir tokia bausmė (laisvės atėmimas 11 metų) nėra aiškiai per griežta. Nors apeliantė prašo taikyti E. S. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau šio įstatymo taikymui reikalingų ypatingų aplinkybių, leidžiančių E. S. švelninti paskirtąją bausmę, nenurodė, apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl šis apeliantės prašymas netenkinamas.

Apeliantė nesutinka ir su nukentėjusiajai A. S. priteistų civilinių ieškinių dydžiais bei nurodo, jog nukentėjusioji įrodymais visiškai nepagrindė turėtų laidojimo išlaidų, be to nuteistosios tėvas 1000 lt ir seserys 400 lt nukentėjusiajai davė laidojimo išlaidoms padengti, todėl, apeliantės manymu, nukentėjusiajai be pagrindo priteisti 7 597 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių išsprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jei jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pirmos instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu patenkino nukentėjusiosios A. S. pareikšto civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos ir iš nuteistosios E. S. priteisė 7 597 Lt turėtoms laidojimo išlaidoms atlyginti.

Pagal BPK 109 straipsnio prasmę, į turtinės žalos sąvoką įeina: a) nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala (vagystės atveju – pagrobtas turtas, turto sunaikinimo atveju – sunaikintas turtas ir pan.); b) materialiniai nuostoliai, kuriuos nukentėjusysis patyrė dėl nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, sužalotas žmogus prarado dalį profesinio ar bendro darbingumo ir dėl to sumažėjo uždarbis ir pan.); c) išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes (nukentėjusio nuo tiesioginių kaltininko veiksmų asmens gydymo išlaidos, laidojimo išlaidos ir pan.).

Aptariamoje byloje aktualus turtinės žalos, kuri atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes, nustatymas. Iš nukentėjusiosios A. S. pareikšto civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo (b.l. 88-91, t.1) matyti, kad nukentėjusioji prašė priteisti 7 597 Lt turėtų brolio V. S. laidojimo išlaidų atlyginimui. Ieškininiame pareiškime nurodyta, kad dėl V. S. laidojimo turėta 3242 Lt išlaidų bei numatoma turėti dar 4355 Lt išlaidų dėl paminklo pastatymo ir kapavietės sutvarkymo. Iš prie pareiškimo pridėtų dokumentų matyti, jog prašoma priteisti suma – 7 597 Lt dokumentais pagrįsta tik 1022 Lt sumai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors civilinio ieškinio pareiškime nurodyta laidojimo išlaidų – 3242 Lt suma nevisiškai pagrįsta dokumentais, tačiau atsižvelgus į protingumo kriterijų, laikytina, jog šios laidojimo išlaidos nėra aiškiai per didelės. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, kvitų, čekių neišsaugojusi, be to, buvo pridėti tik preliminarūs paminklo kainos ir kapavietės sutvarkymo paskaičiavimai. Nukentėjusioji A. S. pateikdama atsikirtimus į apeliacinį skundą pateikė ir paminklo bei kapavietės sutvarkymo dokumentus, iš kurių matyti, kad ji dėl to turėjo 3111,32 Lt išlaidų (paminklas - 3000 Lt, pirktas betonas – 82,28 Lt, transporto išlaidos – 29,04 Lt) (b.l. 41-44, 45, t.3). Tokiu būdu, nustatyta, kad nukentėjusioji A. S. dėl V. S. laidojimo, paminklo pastatymo ir kapavietės sutvarkymo turėjo išlaidų – 6 353,32 Lt. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsiaiškinta, jog V. S. laidotuvėms E. S. tėvas ir dvi seserys nukentėjusiajai davė 1400 Lt, todėl tokia suma mažintinas A.S. turėtos materialinės žalos dydis ir pastarajai priteistina suma yra 4953,32 Lt (6353,32 Lt – 1400 Lt). Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios atsikirtimuose į apeliacinį skundą nurodyta 620 Lt suma (išlaidų čekis ir sąskaita faktūra, b.l. 48-49, t.3), kurią ji išleido V. S. mirimo metinių paminėjimui, nėra įskaičiuojama į laidojimo išlaidas.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, apeliantės prašymas panaikinti nuosprendžio dalį dėl priteisto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti, tenkinamas iš dalies ir pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytais pagrindais.

Apeliantės prašymas panaikinti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos iš E. S. priteisimo netenkinamas.

Pirmos instancijos teismas BPK 109 straipsnio nuostatų nepažeidė ir pagrįstai iš E. S. priteisė nukentėjusiajai A. S. dėl brolio V. S. nužudymo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Minėtas įstatymas numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį įtariamajam ar kaltinamajam. Nukentėjusioji reikšdama civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad dėl brolio V. S. netekties - nužudymo ji patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, dėl to juto sveikatos pablogėjimą ir gydėsi (duomenys neskelbtini) skyriuje. Iš prie nukentėjusiosios atsikirtimų į apeliacinį skundą pridėto medicininio pažymėjimo (b. l. 40, t.3), matyti, jog A. S. buvo konsultuojama (duomenys neskelbtini). Priešingai, nei nurodo apeliantė, nukentėjusioji parodė, kad su broliu buvo artimi, tačiau jų bendravimas buvo apsunkintas dėl E. S. blogo elgesio, nuolatinio girtavimo ir net smurto prieš brolį, ji rūpinosi brolio laidojimu. CK 6.250 straipsnio nuostatomis nėra nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiajai A. S. priteista piniginė išraiška – 10 000 Lt, neturtinei žalai atlyginti nėra aiškiai per didelė ir atitinka tiek protingumo ir teisingumo kriterijus, tiek suformuotai teismų praktikai analogiškose baudžiamosiose bylose, todėl mažinti priteistą sumą nėra pagrindo.

Nukentėjusioji A. S. apeliacinės instancijos teismo metu prašė priteisti iš E. S. jos turėtas išlaidas – 900 Lt už advokato pagalbą surašant atsikirtimus į apeliacinį skundą bei atstovavimą apeliacinio teismo posėdžiuose. Šis prašymas tenkintinas, jis pagrįstas pateiktais dokumentais (b. l. 37, 109-111, t. 3).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti ir sumažinti iš E. S. nukentėjusiajai A. S. priteistą turtinės žalos dydį iki 4953,32 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Išieškoti iš E. S. 900 Lt nukentėjusiajai A. S. išlaidų, turėtų už advokatės, kuri dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovė, paslaugoms apmokėti.