- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-20
- Bylos Nr.
- I-897-789/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03479-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-11-27 iki 2018-06 buvo laikomas Vilniaus PN neužtikrinant privatumo naudojantis dušais. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN buvo įrengtos 10 maudymosi vietų, tačiau pertvaros nebuvo įrengtos, maudytis būdavo ankšta. Be to, jam nebuvo užtikrinama teisė du kartus per savaitę maudytis duše, vanduo būdavo šaltas. Pertvaros dušuose įrengtos tik 2018-06-25, todėl iki tol pareiškėjas patyrė stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
Vilniaus PN nurodė, kad pertvarų įrengimas dušuose teisės aktuose nėra įtvirtintas, o Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso dušinės atitinka teisės aktų reikalavimus. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Dušinės bei prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos, valymas atliekamas naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų, todėl dušinės yra tvarkingos. Vilniaus PN nurodo, kad dėl šių priežasčių nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam naudojantis dušais nebuvo užtikrinamas privatumas, nebuvo užtikrinama teisė du kartus per savaitę maudytis duše, vanduo būdavo šaltas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad teisės aktai nenustato pareigos dušų patalpose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Taip pat pažymėjo, kad nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kaip tai yra numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte.
Iš byloje pateiktų Vilniaus PN dušo patalpų fotonuotraukų matyti, jog dušo patalpos yra tvarkingos ir švarios (b. l. 10–12), be to, fotonuotraukos patvirtina, kad kai kuriuose dušuose yra įrengtos pertvaros.
Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-07-24 sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (diskomforto, kitų asmenų stebėjimo ir pan.), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad nebuvo karšto vandens, tačiau nedetalizavo šių aplinkybių – kuriuo metu ir kaip dažnai jam nebuvo karšto vandens, nenurodė, ar dėl tokių nusiskundimų žodžiu ar raštu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kad tokie pareiškėjo nurodomi pažeidimai būtų ištaisyti. Pareiškėjo teiginiai, jog vanduo buvo netinkamos temperatūros, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu pagrindu remdamasis teigia, jog jam nebuvo suteikta galimybė praustis duše du kartus per savaitę, nes, kaip minėta, teisės aktuose numatyta teisė išsimaudyti tik vieną kartą per savaitę. Atsakovės atstovui teisės aktais nustatyta pareiga suteikti galimybę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, todėl teismas neturi pagrindo abejoti minėtos pareigos tinkamu vykdymu. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo diskomfortu, psichologine kančia, orumo pažeminimu ir bendravimo galimybių sumažėjimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.