Panevėžio apygardos teismo nutarimas

Teisėjas Arūnas Nevardauskis Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-549-719/2012

2012 m. lapkričio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. M., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjas (toliau – Institucija) 2012-07-24 priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 76N-1829858-12, kuriuo V. M. nubaudė 500 Lt bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 110 str. 5 d. dėl to, kad 2012-07-08, apie 21.15 valandą V. M. (duomenys neskelbtini), laikė pilkai baltą šunį, kuris įkando D. M. priklausančiam šuniui į galinę šoninę pusę.

V. M. skundas tenkintinas.

ATPK 110 str. 5 d. numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimus bei agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, registravimo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimus, kai numatytos veikos, padaro žalos asmens sveikatai ar turtui. Pastaroji teisės norma yra blanketinė ir šiuo atveju nukreipia į Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003-09-04 5 šaukimo 5 posėdžio sprendimu Nr. T-191 patvirtintas „Gyvūnų laikymo Panevėžio rajone taisykles“, kurių 1.9 punktas nurodo, kad sodininkų bendrijose, vienkiemiuose, prie bendrų ūkinių pastatų ir kitose individualiose valdose leidžiama laikyti šunis tik pririštus arba uždarytus voljere. Individualiose valdose laikomų šunų ir kačių skaičius neribojamas, o taisyklių 8.1. punkte numatyta, jog savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų.

Pagal ATPK 259 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio ir 284 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurio turiniui keliami ATPK 260 straipsnyje nustatyti reikalavimai, yra ypatingą svarbą turintis procesinis dokumentas administracinio teisės pažeidimo byloje. Šiuo dokumentu suformuluojamas kaltinimas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Taigi, administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, kadangi veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Institucijos 2012-07-24 priimtame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 76N-1829858-12 nėra nurodyta, į kokį teisės aktą nukreipia ATPK 110 str. 5 d., už kurios pažeidimą V. M. paskirta 500 Lt bauda (6 b.l.), tačiau Institucijos surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. R358163 yra nurodyta, kad V. M. savo veiksmais pažeidė Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003-09-04 5 šaukimo 5 posėdžio sprendimu Nr. T-191 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Panevėžio rajone taisyklių“ 1.9 ir 8.1. punktus bei ATPK 110 str. 3 d. (administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50-76-AP-482 1 b.l.). Išdėstytos aplinkybės rodo, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas V. M. žinojo, už kokių teisės aktų pažeidimus yra traukiamas administracinėn atsakomybėn. Tačiau nei protokole, nei nutarime skirti nuobaudą nebuvo nurodyta ir medžiagoje nenustatinėjama, kokiais konkrečiai veiksmais V. M. pažeidė minėtas taisykles ir kuo tas taisyklių pažeidimas pasireiškė, o tuo pačiu ir ar jo veikimas arba neveikimas buvo kaltas ir užtraukia administracinę atsakomybę. Todėl skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas nėra aiškiai suformuluotas.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo taip pat nurodo, jog administracinio teisės pažeidimo byloje netinkamai ištirtos įvykio aplinkybės. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytu surinktų įrodymų vertinimu, apeliantas tiek tyrimo, tiek teismo posėdžio metu nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Panevėžio miesto apylinkės teisme nuosekliai aiškino, kad įvykio dieną, t.y., 2012-07-08 su kaimynu žaidė šachmatais, o šuo nebuvo paleistas nei dieną, nei vakare, buvo laikomas už tvoros ir pririštas prie būdos. V. M. taip pat nurodė, kad šuo būna palaidas tik pirmadieniais ir penktadieniais, kuomet yra išvedamas pabėgioti (16-17 b.l.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš aukščiau aptartos normos seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmosios instancijos teismas V. M. kaltę, padarius aptariamą pažeidimą, grindė šiais bylos įrodymais: nukentėjusiosios D. M. parodymais, kad jos šunį ganykloje apkandžiojo būtent V. M. šuo, kurį apibūdino kaip didelį, baltą su juodais ruožais ir jis tuo metu buvo palaidas (5 b.l.), liudytojos G. Č. parodymais, kad tą dieną V. M. šuo bėgiojo palaidas visą dieną po (duomenys neskelbtini) bei buvo atbėgęs į jų kiemą (administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50-76-AP-482 6 b.l.), liudytojo G. B. parodymais, kad kai važiuoja pro V. M. sodybą mato beveik kiekvieną dieną jo šunį bėgiojantį palaidą po (duomenys neskelbtini), kurį nurodė kaip baltą su juodais dryžiais (administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50-76-AP-482 7 b.l.), tuo tarpu V. M. parodymus, jog jo šuo visada yra aptvare ir uždarytas voljere ir niekada nebuvo nutrūkęs, įvykio dieną buvo pririštas prie būdos, vertino kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės ir pasirinktą gynybos būdą, o liudytojų V. Ž. ir Z. Š. parodymų išvis nevertino.

Pažymėtina, kad tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais, ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Tai pamatiniai administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo principai.

Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nes nukentėjusiosios D. M. ir liudytojos G. Č. tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai prieštaringi, juose skirtingai nurodomos esminės pažeidimo aplinkybės. Kaip matyti iš nukentėjusiosios D. M. 2012-07-09 pareiškimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, pati nukentėjusioji pripažino, jog įvykio metu, buvo du šunys, kurie, išgirdę riksmą, pabėgo pramintais keliais (17 b.l.), administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50-76-AP-482 5 b.l.), pati D. M. parodė, kad ji skambino vyrui ir sakė, jog jai atrodo, kad šuo buvo jų kaimynų, o nuvykus prie V. M. sodybos ir pašvietus prožektoriais matė, jog būdoje guli šuo. Ji tvirtino įsitikinusi, kad šuniuką apkandžiojo būtent šis šuo po to, kai kitą rytą pakartotinai nuvažiavusi pamatė, kad to šuns aptvare nėra (18 b.l.). Pažymėtina, kad tą faktą, jog V. M. sodyboje esančioje būdoje buvo šuo patvirtino ir D. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (18 b.l.). Liudytoja G. Č. priminiuose parodymuose teigė, jog įvykio dieną, t.y. 2012-07-08, matė, kaip V. M. šuo palaidas bėgioja po (duomenys neskelbtini) (administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50-76-AP-482 6 b.l.), nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pakeitė savo pirminius parodymus ir nurodė, jog paties įvykio nematė, apie apkandžiotą šuniuką papasakojo kaimynė, o V. M. pavardę rašant paaiškinimą tyrimo metu pasakė policijos pareigūnai (31 b.l.). Be to, liudytojas G. B. tiek tyrimo metu (administracinio teisės pažeidimo medžiaga Nr. 50-76-AP-482 7 b.l.), tiek teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (31 b.l.) vieningai tvirtino, jog matydavo palaidą bėgiojantį V. M. šunį, tačiau įvykio dieną, t.y. 2012-07-08, nematė šuns bėgiojančio palaido, ar kad šis šuo perkando D. M. šunį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė, dėl liudytojo V. Ž. parodymų, kad įvykio dieną su V. M. lošė šachmatais ir šuo buvo pririštas prie grandinės, o vakare važiuojant namo taip pat matė pririštą V. M. šunį sodyboje (19 b.l.).

Nurodytos aplinkybės kelia abejones dėl V. M. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaltu gali būti pripažintas tik tuo atveju, kai ištirti įrodymai leidžia daryti besąlygišką išvadą, jog šis asmuo tikrai padarė nurodytą veiką. Pagal ATPK 284 str. nuostatas, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn bei išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tuo tarpu nutarimo išvada, jog V. M. padarytas pažeidimas yra teisingai kvalifikuotas pagal ATPK 110 str. 5 d., jo kaltė įrodyta visiškai, kelia abejonių, nes byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti kategoriškos ir neginčijamos išvados, kad būtent V. M. šuo įkando nukentėjusiosios D. M. šuniukui, dėl ko nukentėjusioji patyrė turtinės žalos.

Teismų praktikoje nuolat pažymima, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2625/2011). Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-6511/2010).

Remiantis išdėstytų aplinkybių visuma, byla V. M. atžvilgiu nutrauktina, nenustačius administracinio pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 250 str. 1 p., 302¹⁰ str., 302¹² str. 1 d. 2 p.,

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą V. M. atžvilgiu nutraukti neįrodžius, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 5 dalyje.

Ši nutartis neskundžiama.