Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. G. ieškinį atsakovei M. G. ir atsakovės M. G. priešieškinį ieškovui L. G., kreditoriams AB DnB Nord Bank, Nordea Bank Finland Plc, dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir kitų reikalavimų, susijusių su santuokos nutraukimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Pirmos instancijos teismo išvada dėl apelianto neištikimybės nepagrįsta. Nurodo, jog teismo posėdžio metu atskleistos dabartinės apelianto gyvenimo aplinkybės apibūdina laikotarpį, kai tarpusavio santykiai su atsakove buvo nutrūkę, todėl neturėjo būti vertinamos santuokos iširimo priežastimi. Tuo tarpu pateikti byloje įrodymai – atsakovės susirašinėjimas internetinėje erdvėje liudija, jog atsakovė iš anksto rengėsi skyrybų procesui ir artimai bendravo su kitais vyrais. Dėl atsakovės elgesio patyrė įtampą, didelį pažeminimą, garbės bei orumo pažeidimus, todėl prašo 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo.Nurodo, jog nustatytas nepilnametės dukros išlaikymo dydis visiškai neatitinka realių apelianto galimybių jam mokant komunalinius mokesčius, kuro bei maisto išlaidas, skolinius įsipareigojimus bankams. Teigia, jog atsižvelgiant į 3 metų amžiaus nepilnametės dukros poreikius, priteista išlaikymo suma yra neprotingai didelė. Pažymi, jog pareiga išlaikyti vaiką pirmos instancijos teismo buvo perkelta jam vienam, tuo tarpu atsakovė turi išsilavinimą ir profesiją, dirba dvejose įmonėse, vienoje iš jų – direktore, todėl jos pateikti į bylą duomenis apie gaunamas pajamas, apelianto teigimu, neatitinka tikrovės. Pažymi, jog atsižvelgiant į nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, šalių nepilnametė dukra nemažai laiko praleis su apeliantu, todėl pirmos instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis turėtų būti sumažintas.Teigia, jog pirmos instancijos teismas spręsdamas dėl sutuoktinių turto padalijimo, neatsižvelgė į turto įsigijimo pagrindą. Ginčo nekilnojamojo turto įsigijimui buvo panaudotos apelianto asmeninės lėšos – 124 995, 80 Lt, kas sudaro 48 proc. santuokoje įgyto nekilnojamojo turto vertės, kita įsigyto turto dalis buvo apmokėta iš Nordea Bank Finland Plc skolintų lėtų pagal 2010-05-27 būsto kreditavimo sutartį, todėl bendrąja jungtine nuosavybe turėtų būti pripažinta tik 52 proc. nekilnojamojo turto dalis. Pažymi, jog atsakovė visiškai neprisidėjo prie bendros paskolos grąžinimo. Apelianto teigimu, vien tik turto įsigijimas santuokos metu negali būti formaliai siejamas su jungtinės nuosavybės atsiradimu. Nesutinka su nekilnojamojo turto padalijimu natūra, nes šis turtas nėra pritaikytas gyventi dvejoms šeimoms, šalis sieja itin konfliktiški santykiai. Prašo priteisti 52 proc. nekilnojamojo turto dalį apeliantui kartu paliekant kreditorinių įsipareigojimų vykdymą, o atsakovei išmokant priklausančio turto piniginę kompensaciją.Nesutinka su kilnojamojo turto paskirstymu. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai priskyrė apeliantui transporto priemonę Audi 80, kuri buvo parduota 2012-02-15 už 100 Lt ir minėta suma panaudota šeimos poreikiams; televizorius Samsung įsigytas už apelianto motinos dovanotas lėšas ir parduotas santuokos metu; nepagrįstai kompiuterį „Mac“ priskyrė šeimos nuosavybe, nes šis yra darbo priemonė, niekuomet nenaudota šeimos poreikiams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinius santykius dėl santuokos nutraukimo pasekmių; teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su teismo išvadomis dėl santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimo, kas sudaro pagrindą iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinio skundo argumentai dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės.

Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje aiškinama, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. Be to, CK 3.60 str. 3 d. nustatyta prezumpcija, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra neištikimas, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpino. Pagal susiformavusios teismų praktikos nuostatas teismai, nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat atsižvelgia į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį išsaugojimui tarpusavio santykiams jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-220/2007).

Nagrinėjamoje byloje abu sutuoktiniai buvo pareiškę reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Teismas konstatavo, kad šalys neįrodė pareikštų kaltinimų pagrįstumo, nustatė kad šalys santuokoje gyveno labai trumpai, vos vienerius metus; iškilus nesutarimams nesistengė jų spręsti, ieškoje kitų partnerių. Sutuoktinių veiksmai liudija, kad jie abu nebrangino santuokos ir neketino tęsti vedybinio gyvenimo, todėl abu pripažįstami kaltais dėl santuokos iširimo (CK 3.60 str. 3 d.).

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Ar sutuoktinis iš esmės pažeidė savo pareigas, yra fakto klausimai, nustatinėjami teismuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006). Taigi kiekviena iš šalių turėjo nurodyti faktines aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadas dėl kito sutuoktinio kaltės ir jas įrodinėti įprastinėmis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis; santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės atveju įrodinėjimo dalykas yra ne tik patys faktai, bet ir priežastinis ryšys tarp kalto sutuoktinio elgesio ir atsiradusių pasekmių – šeimos iširimo. Apeliantas nurodė, kad teismas neatsižvelgė į atsakovės palaidą gyvenimo būdą, artimą bendravimą su kitais vyrais, tendencingą ieškojimą naujų pažinčių, ką įrodo jos susirašinėjimai su kitais vyrais. Bylos nagrinėjimo metu apeliantas nuosekliai aiškino, kad sutuoktiniai nutraukė santuokinį gyvenimą nuo 2010 m. spalio mėnesio; byloje pateiktas atsakovės elektroninis susirašinėjimas vyko nuo 2010 m. lapkričio, t.y. tuo metu, kai šalių bendras gyvenimas jau buvo nutrūkęs. Pats apeliantas bylos nagrinėjimo metu aiškino, kad po realaus išsiskyrimo su sutuoktine turėjo draugę. Teismas tinkamai įvertino apelianto minimus rašytinius įrodymus; bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog šalių santuoka iširo vien dėl atsakovės veiksmų. Apelianto pareiškimas, kad bendras gyvenimas tapo nebeįmanomas ir dėl ūmaus atsakovės būdo, sunkaus charakterio bei agresyvumo atmetamas; faktų patvirtinančių atsakovės agresyvumą, sunkų charakterį ir pan., apeliantas neįrodė; vertinamojo pobūdžio teiginiai negali būti ištirti įrodinėjimo priemonėmis. Sutuoktinės kaltės dėl šeimos iširimo neįrodo atsakovės nuolatinės komandiruotės, aplinkybė, kad apeliantas buvo tėvystės atostogose. Išvadą dėl santuokos iširimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės teismas padarė remdamasis įrodymų visuma byloje; padarytos išvados atitinka bylos įrodymų duomenis. Pripažinus, kad teismo išvada dėl abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo yra pagrįsta, apelianto reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkinamas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl priteisto išlaikymo dydžio mažinimo.

Kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš apelianto 800 Lt šalių dukros U. (gim. (duomenys neskelbtini)) išlaikymui, pažeidė CK 3.192 str. įtvirtinta proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principą.

Teisės normos įpareigoja teismą prioritetiškai ginti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus, tam tikslui teismui suteikti specialūs įgaliojimai (CPK 376 str.). Išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.); tėvai privalo patenkinti vaiko poreikius maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Taigi, sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju pirmiausiai reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatytas orientacinis kriterijus išlaikymo, tenkinančio būtinus vaiko poreikius – teiktino iš abiejų tėvų vieno mėnesio išlaikymo dydis negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą; skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienai tai sudarė 850 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004); bylos nagrinėjimo metu įrodymai paprastai teikiami apie vaiko poreikius, dėl kurių išlaidos vaiko išlaikymui viršija teismų praktikoje nustatytą orientacinę būtino išlaikymo sumą.

Teismas sprendime nustatė, kad šalių dukros protingų poreikių tenkinimui reikalinga 1000 Lt suma. Apeliantas nurodė, kad dėl mergaitės amžiaus (treji metukai) ši suma turėtų būti mažesnė, tačiau įrodymų, paneigiančių teismo išvadas, nepateikė. Pažymėtina, kad nuo 2013-01-01 vienos minimalios mėnesio algos dydis nustatytas 1000 Lt; tai leidžia preziumuoti, kad vaiko išlaikymo išlaidos dėl ekonominių procesų visuomenėje objektyviai padidėjo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų apie ieškovės išlaidas vaiko poreikių tenkinimui visumą (mergaitės amžių, duomenis apie sveikatos būklę, išlaidas buto nuomai, darželiui ir pan.), sutinka su teismo išvada jog šalių dukros išlaikymui per mėnesį reikalinga 1000 Lt suma.

Apelianto argumentai, jog jo poreikiai maistui, komunaliniams mokesčiams, kurui, įsipareigojimų pagal kredito sutartį bei lizingo sutartį vykdymas neleidžia jam mokėti 800 Lt vaiko išlaikymui, atmetami. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikti įrodymai - siūlymas nutraukti darbo sutartį UAB „Prekybos centras internete“ taip pat neįrodo apelianto sunkios turtinės padėties. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti; apeliantas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi tokių priemonių. Vaikui reikalingo išlaikymo dydžio nustatymas negali būti atliekamas likutiniu principu – tiek, kiek tėvas gali skirti vaiko išlaikymui po to, kai jo poreikiai bus patenkinti; vaiko teisėtas interesas gauti tinkamą išlaikymą ginamas prioritetiškai (CK 3.3 str. 1 d.). Apeliantas sveikas, darbingas, jo specialybė turi paklausą darbo rinkoje, taigi laikinas darbo netekimas nesudaro pagrindo mažinti teismo priteistą išlaikymą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovė galėtų prisidėti prie dukros išlaikymo didesne dalimi, nei 200 Lt, nes iki santuokos ir dabar ji dirbo toje pačioje bendrovėje; santuokos metu jos pajamos buvo 3000-4000 Lt per mėnesį. Pažymėtina, kad atsakovė turi du nepilnamečius vaikus, jai tenka rūpintis vaikų kasdieninių buitinių poreikių tenkinimu: maisto ruoša, drabužių skalbimas, lydėti vaikus į darželį, mokyklėlę ir pan., t.y. jos galimybės siekti didesnio uždarbio objektyviai yra mažesnės, nei apelianto. Bylos duomenimis šiuo metu atsakovės alga yra minimali; ji nuomoja butą bei moka po 1000 Lt per mėnesį paskolą už namą Radviliškyje. Apelianto argumentas, kad atsakovė turi galimybę ir privalo prisidėti prie vaiko išlaikymo didesne, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, dalimi, atmetamas, kaip nepagrįstas.

Apeliacinio skundo argumentai teismo išvados dėl išlaikymo dydžio nepaneigė, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais pakeisti šį teismo sprendimo dalį.

Apeliacinio skundo argumentai dėl santuokinio turto padalijimo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl turto padalijimo iš dalies pagrįsti. Pagal bylos medžiagą, 2010-05-07 sutartimi šalys įgijo žemės sklypą ir pastatus - sodo pastatą ir pagalbinį pastatą (duomenys neskelbtini) už 260 000 Lt (t.1, b.l.17-21); šis turtas buvo įregistruotas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Dalį lėšų šio turto įgijimui (124 995,80 Lt) padovanojo apelianto senelis (t.1, b.l. 25); abiejų sutuoktinių vardu buvo paimta 36 202 EUR arba 124 998,26 Lt paskola; likusi suma taip pat buvo sumokėta šalims būnant santuokoje, t.y. bendromis lėšomis. Nors priešieškinyje atsakovė buvo nurodžiusi, kad santuokos pradžioje kuri laiką sutuoktiniai gyveno ieškovo seneliui priklausančiame bute, iš bendrų lėšų iš esmės jį pagerino; senelis butą pardavė ir dalį lėšų padovanojo šeimyniniams poreikiams tenkinti, tačiau reikalavimas dėl padovanotų lėšų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pareikštas nebuvo, t.y. atsakovė iš esmės neginčijo fakto, kad už dalį santuokoje įgyto turto buvo sumokėta asmeninėmis atsakovo lėšomis. Bylos duomenis nepagrindžia teismo išvados, jog padovanotas jam lėšas apeliantas investavo į bendrąją turtą su atsakove. Dovanojimo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad lėšos dovanojamos asmeniškai apeliantui konkrečiam turtui įsigyti, nuorodos, kad lėšos dovanojamos šeimos poreikiams tenkinti, nėra (t.1, b.l. 25). Teisėjų kolegijos vertinimu, dovanojimo sutarties turinys patvirtina dovanotojo ir dovaną priėmusio apelianto suderintą valią, kad dovanotų lėšų paskirtis – asmeninio turto įgijimas, t.y. yra pagrindas pripažinti, kad dovanotų lėšų panaudojimas perkant turtą santuokoje lėšos gali būti vertinamas, kaip apelianto asmeninės dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymas. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija pakeičia teismo išvadą dėl šalių santuokoje įgyto turto teisinio režimo ir sprendžia, kad 48 proc. santuokoje įgyto sodo pastatų ir žemės sklypo priklauso apeliantui asmeninės nuosavybės teise, likusi dalis – 52 proc. – bendrąja jungtine nuosavybės teise. Teismo sprendimas dėl santuokinio turto padalijimo yra ydingas dar vienu aspektu – teismas, pripažinęs sutuoktiniams po ½ idealiąją dalį nekilnojamame turte, nepasisakė dėl naudojimosi sodo namu ir žemės sklypu; toks teismo sprendimas programuoja neišvengiamus teisminius ginčus tarp buvusių sutuoktinių ir vaikų aprūpinimo gyvenamuoju plotu problemos neišsprendžia. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius Nordea Bank Finland Plc bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pakeitė savo poziciją ir pareiškė, kad sutinka su ieškovo prašymu pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje dėl turto (prievolių) padalijimo ir neprieštarauja, jog įsipareigojimus pagal būsto kreditavimo sutartį vykdytų ieškovas, bei į tai, jog atsakovė jau turi prievolę AB DnB NORD bankui pagal iki santuokos sudarytą kredito sutartį už namą Radviliškyje, tikslinga priteisti nekilnojamąjį turtą natūra ieškovui ir perkelti jam vienam įsipareigojimus pagal būsto kreditavimo sutartį; atsakovei priteisti kompensaciją už santuokoje sumokėtą kredito dalį ir avansą. Apeliantas skunde nurodė, kad paskolos likutis sudaro 122 661 Lt, t.y. iš bendrų lėšų už sodą santuokoje buvo sumokėta 12 343,20 Lt (260 000 - 124 995,80 – 122 661). Teisėjų kolegija sutinka, kad aplinkybių, dėl kurių būtų būtina nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nagrinėjamoje byloje nėra, todėl turtas dalijamas lygiomis dalimis, pritiesiant atsakovei 6 171,60 Lt (12 343,20 :2) kompensaciją už nekilnojamojo turto vertės dalį, sumokėtą santuokos metu.

Apelianto argumentai dėl kilnojamojo turto ir santuokoje įgytų namų apyvokos daiktų netinkamo padalijimo atmetami. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai padalino automobilį Audi, priskirdamas jį jam, nes automobilis buvo parduotas dar 2012-02-15, o pinigai išleisti šeimos poreikiams. Šis argumentas atmetamas, nes apeliantas bylos nagrinėjimo metu aiškino, jog bendro ūkio su atsakove netvarko nuo 2010 m. spalio, t.y. pinigai negalėjo būti išleisti šeimos poreikių tenkinimui. Teiginys, jog televizorius „Samsung“ buvo įsigytas už motinos asmenines lėšas ir vėliau parduotas, neįrodytas. Nors dalis padalintų daiktų susijusios su santuokoje įgyto namo naudojimu, tokie daiktai kaip šaldytuvas, vandens filtras, siurblys buvo įsigyti atskirai; juos galima parduoti ar panaudoti atskirai. Šių daiktų įtraukimas į dalintino nekilnojamojo turto vertę pareikalautų pakartotino turto vertinimo, kas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad priteistų atsakovei pasodintų kieme lauko augalų, kurių vertė 150 Lt panaudojimo atskirai nuo namo arba pardavimas yra sudėtingas, todėl keičia sprendimo dalį dėl kilnojamojo turto padalijimo, pritiesiant lauko augalus apeliantui, o atsakovei pusės jų vertės (75 Lt) kompensaciją.

Teisėjų kolegija nekeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme, nes, nors santuokinio turto vertė pakeitus sprendimą buvo sumažinta, patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų santykis iš esmės nepasikeitė (CPK 93 str.5 d.).

Apeliantas sumokėjo 600 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą; likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas 2012-11-07 teismo nutartimi (t.3,b.l. 185). Apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, pripažįstant, kad bendro turto įgijimui buvo panaudotos asmeninės atsakovo lėšos, kiti apelianto reikalavimai dėl turto padalijimo buvo atmesti; t.y. apeliantui buvo pripažinta nuosavybės teisė į 124 995,80 Lt asmeninių lėšų, pritiesta įgyto santuokoje kilnojamojo turto už 8 531 Lt bei 6 171,60 Lt lėšų, sumokėtų už nekilnojamąjį turtą įgyta santuokos metu, prievolė mokėti buto kreditą buvo priskirta apeliantui; atsakovei priteista kilnojamojo turto už 8 200 Lt ir 6 246,60 Lt kompensacija (6.171,60 +75). Ieškovo žyminis mokestis už turinius reikalavimus būtų 3 790 Lt; atsakovės - 433 Lt. Tačiau, atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį (minimalus atlyginimas, du vaikai, nuomojamas butas) teisėjų kolegija atleidžia atsakovę nuo pareigos mokėti valstybei žyminio mokesčio dalį, kuriuos mokėjimas apeliantui buvo atidėtas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo laiko sąnaudas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str.). Apeliantas patyrė 2 500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme; patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovės apeliantui priteisiama 1500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto padalijimo ir ją išdėstyti taip:

pripažinti ieškovui L. G. 48 proc. santuokoje įgyto nekilnojamojo turto asmeninės nuosavybės teise;

priteisti L. G. natūra žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,07373 ha ploto, sodo pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pagalbinį pastatą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

pripažinti visas prievoles pagal L. G. ir M. G. ir kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc 2010-05-27 būsto kreditavimo sutartį (paskolos likutis 2012-05-15 122 661,10 Lt) asmeninėmis L. G. prievolėmis;

priteisti atsakovei M. G. iš ieškovo L. G. 6 171,60 Lt kompensaciją už lėšas sumokėtas pagal kredito sutartį santuokos metu;

priteisti L. G. lauko augalus namo kieme, kurių vertė 150 Lt, priteisti atsakovei M. G. iš ieškovo L. G. 75 Lt kompensaciją už lauko augalus.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti apeliantui L. G. iš atsakovės M. G. 1500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.