- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-28
- Bylos Nr.
- TA-1239-552/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01601-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. Ž. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti pareiškėjui 40 000 Eur neturtinės žalos.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, pasivaikščiojimai gryname ore tik po 1 valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, sporto, kultūros renginių, nesudarytos galimybės dirbti ir mokytis, tiekiamas maistas buvo atšalęs, nekaloringas, tik apie 1300–1500 kcal., labai blogos kokybės, indai netinkami, rūkimui skirtos patalpos neįrengtos, negalėjo pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, kirpėjai nekvalifikuoti, nebuvo sąlygų išpažinti tikėjimą, tinkamai atlikti religines apeigas, taip pat buvo kitų pažeidimų. Pareiškėjo teigimu, dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2021 m. sausio 19 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 6 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,63 kv. m. iki 22,90 kv. m. Atsakovas darė išvadą, kad kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, todėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
5. Pasisakydamas dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams, atsakovas vadovavosi Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9 punktu, nurodė, kad įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų ir užimtumo atsakovas nurodė, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Atsakovas nurodė, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.
II.
6. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu tenkino iš dalies pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
7. Teismas vadovavosi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (galiojęs iki 2019 m. kovo 6 d.) bei Departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 (galiojantis nuo 2019 m. kovo 6 d.), kuriuose nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2021 m. sausio 19 d., pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,63 kv. m iki 22,88 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto). Teismas darė išvadą, kad tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Teismas įvertino tai, kad, nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.
9. Pasisakydamas dėl apgyvendinimo sąlygų kamerose, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14–17 punktais, Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2, 13 punktais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis, rėmėsi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktais ir konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 12, 39 punktų reikalavimus (išimti langų stiklai nesaugiai laikomi ant palangės; virš lentynos yra ištrupėjusi sienos danga; kampuose virš lango nustatytas vizualiai matomas pelėsis; apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, t. y. nedega dvi lempos iš keturių), neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
10. Pasisakydamas dėl sanitarinių mazgų, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.
11. Pasisakydamas dėl karšto vandens apgyvendinimo kamerose, teismas vadovavosi HN 134:2015 18 punktu ir darė išvadą, kad karšto vandens privalomas tiekimas į apgyvendinimo kameras HN 134:2015 ar kituose teisės aktuose nėra numatytas.
12. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Eksploatavimo taisyklių 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktu, nurodė Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. 1/01-130 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“, 2019 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. 1/01-149 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ ir konstatavo, kad HN 134:2015 reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.
13. Pasisakydamas dėl užimtumo, socialinės reabilitacijos, darbo suteikimo, teisės mokytis, tikėjimo ir religinių apeigų, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu, Vidaus tvarkos taisyklių 98 punktu, nurodė Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.1/01-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir jam buvo atsakyta tai suteikti, todėl teismas negalėjo daryti išvados, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė Šiaulių TI prašymo dėl galimybės mokytis, nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 57 straipsnio 3 dalimi, toks prašymas laisvės atėmimo įstaigai turėjo būti pateiktas.
14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl maisto, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatomis, pagal kurias vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą, nustatė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys laisvės atėmimo vietose nuo 2018 m. sausio 1 d. yra maitinami pagal Departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtintus valgiaraščius. Teismas nurodė, kad pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarinė tarnyba bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius atliko maisto produktų atitikties higienos, laikymo sąlygų, personalo higienos, kokybės reikalavimams patikrinimus, kurių metų esminių teisės aktų pažeidimų nenustatyta, suimtųjų (nuteistųjų) maitinimui buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis energinės vertės maistas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė. Nesant tokio pobūdžio įrodymų, teismas negalėjo konstatuoti, kad Šiaulių TI neužtikrino, jog būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
15. Teismas, pasisakydamas dėl plaukų kirpimo, vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, HN 134:2015 22.1, 22.3, 22.4 punktais, nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui kirpėjo paslaugos buvo teikiamos. Teismas vadovavosi Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2021 m. rugpjūčio 6 d. pažyma Nr. 20488. Teismas nurodė, kad iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akto Nr. PA-2905 (patikrinimas atliktas 2020 m. rugpjūčio 13 d.) matyti, jog Šiaulių TI kirpykloje yra praustuvė, rankų higienos priemonių, atliekų surinkimo talpykla. Paviršiai lygūs, padengti drėgmei atsparia medžiaga, skirti naudoti įrankiai išvalyti ir dezinfekuoti. Paruošti naudoti instrumentai laikomi švarioje, uždengtoje dėžutėje. Kiekvienam asmeniui naudojami vienkartiniai apdangalai, popierinės juostelės. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog Šiaulių TI pažeidė HN 134:2015 reikalavimus.
16. Pasisakydamas dėl rūkymo patalpų, teismas pažymėjo, kad nei Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. V-176, galiojęs iki 2020 m. gruodžio 22 d., nei Departamento direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. V-389, galiojantis nuo 2020 m. gruodžio 22 d., nenumato privalomai rūkymo vietų ar rakinamų dėžučių tabakui laikyti įrengimo. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2021 m. sausio 19 d.) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su jo buvimu Šiaulių TI.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas nurodė, kad, nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
18. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį, periodiškai, jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 (3,6 kv. m), per šį laikotarpį pareiškėjui atitinkamai teko nuo 3,63 kv. m iki 22,88 kv. m kameros ploto. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertino, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
III.
19. Pareiškėjas T. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Departamentą bei išreikalauti iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės jo asmens sveikatos istoriją viso ginčo laikotarpiu.
20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Pareiškėjo teigimu, teismas, neįtraukdamas trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Departamento, atsakovo bei Departamento pareigūnų, kuriuos nurodė skunde, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai nebuvo pripažintas atsakovo vagysčių faktas (virdulio, televizoriaus). Pareiškėjas pažymi, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2021 m. rugpjūčio 22 d., tačiau atsakovas pateikė senesnio laikotarpio remonto nuotraukas, todėl buvo pažeistas ABTĮ 56 straipsnis. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo priimtais aktais dėl nuobaudų paskyrimo.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodomi jokie konkretūs argumentai, kuriais būtų grindžiamas tariamai šališkas teismo sprendimas, o tik abstrakčiai nurodoma, kad teismas buvo subjektyvus, šališkas. Atsakovas nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas jokių nušalinimų teismui nereiškė. Atsakovo teigimu, subjektyvus pareiškėjo aplinkybių vertinimas nėra pagrindas teigti, kad teismo sprendimas neteisingas. Atstovas tvirtina, kad vadovavosi teisės aktais, į bylą pateikė duomenis, reikšmingus bylai teisingai išnagrinėti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neskundė aplinkybių, susijusių su televizoriaus ar virdulio dingimu. Atsakovo teigimu, remonto darbai, atlikti 2017–2019 m. gyvenamosiose kamerose, yra aktualūs skundžiamam laikotarpiui, nes nėra įpareigojimo nuolat remontuoti gyvenamąsias kameras kasmet. Kamerų remontai atliekami pagal iš anksto sudarytą gyvenamųjų kamerų remonto planą arba esant poreikiui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
24. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas (HN 134:2015 12, 39 p.) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir vertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina sprendimo nepagrįstumo.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyti tam tikri pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimai teisės aktų nustatytiems reikalavimams: HN 134:2015 12, 39 punktų pažeidimai (išimti langų stiklai nesaugiai laikomi ant palangės, virš lentynos yra ištrupėjusi sienos danga, kampuose virš lango nustatytas vizualiai matomas pelėsis, apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, t. y. nedega dvi lempos iš keturių). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo laikotarpiu būdamas Šiaulių TI pareiškėjas dėl teisės aktuose numatytų higienos ir buities sąlygų neužtikrinimo patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie nedideli ir nenuolatinio pobūdžio pažeidimai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padarytų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokia apimtimi, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pirmosios instancijos teismo sprendime nustatyto higienos normų pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, ir tai atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys yra pakankami reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismas buvo šališkas.
30. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-1062/2019, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės (dėl virdulio, televizoriaus dingimo), kurios nebuvo tinkamai nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos ir dėl jų nepasisakoma.
31. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Departamentą ir konkrečius darbuotojus, Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 29 d. nutartimi nutarė jų nelaikyti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Teisėjų kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas neturtinę žalą sieja tik su Šiaulių TI galimai neteisėtais veiksmais (neveikimu) ir neturtinės žalos reikalavimą reiškia būtent Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių būtinybę įtraukti į bylą jo nurodytus trečiuosius suinteresuotus asmenis.
32. Atmesdama pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, jokių papildomų įrodymų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepateikė. Byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su bylos medžiaga, atsakovo pateiktais atsiliepimais bei įrodymais, kuriuos pareiškėjas turėjo galimybę ginčyti, taip pat turėjo teisę teikti įrodymus ar prašyti juos išreikalauti, naudotis kitomis teisėmis.
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti arba naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.