Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Procesinio dokumento kategorija: 2.9.1; 2.9.6; 2.9.11; 3.2.3.8

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2018 m. kovo 9 d.

sekretoriaujant Almai Jokužytei, Vildai Pamerneckytei, Jurgitai Loginovienei, Martai Dundzytei, Vaivai Gurnikaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Algų profsąjunga“ (pradinis ieškovas Z. R.) ieškinį atsakovui L. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo L. G. priešieškinį ieškovui UAB „Algų profsąjunga“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties ir skolos priėmimo-perdavimo akto bei kasos išlaidų orderių pripažinimo negaliojančiais ab initio bei trečiojo asmens Z. R., atstovaujamo bankroto administratorės Miroslavos Vrublevskajos, ieškinį šalims dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Z. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas L. G. atsiliepimu į trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, ieškinį prašo Z. R. ieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti negaliojančia tarp Z. R. ir UAB „Algų profsąjunga“ sudarytą 2014-11-05 reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SP/14/11/05, o kitoje dalyje atmesti bei priteisti iš trečiojo asmens administravimo išlaidų atsakovo bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad atsakovo ir trečiojo asmens bendras reikalavimas turėtų būti tenkinamas, atsižvelgus į L. G. priešieškinyje išdėstytus argumentus. Teismui tenkinus trečiojo asmens reikalavimą ir grąžinus Z. R. 58 292,69 EUR dydžio reikalavimo teisę į L. G., o ieškovui grąžinus jo sumokėtus 28 962 EUR, išieškojimą nukreipiant į iš atsakovo priteistas sumas, ieškovui būtų nepagrįstai suteikiama pirmenybė kitų, pirmesnės eilės kreditorių atžvilgiu. Atsakovas tarp šalių sudaryto ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybėms įtakos neturėjo, su sandoriu nėra susijęs, todėl nesuprantama, kodėl procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas trečiasis asmuo prašo priteisti iš atsakovo.Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį prašė tenkinti, priešieškinį bei trečiojo asmens ieškinį atmesti, atsakovo atstovas su ieškiniu bei trečiojo asmens reikalavimais nesutiko, prašė tenkinti priešieškinį, trečiojo asmens Z. R. atstovė bankroto administratorė palaikė savo poziciją išdėstytą procesiniuose dokumentuose.Ieškovo ieškinys netenkinamas. Atsakovo priešieškinys netenkinamas. Trečiojo asmens savarankiški reikalavimai tenkinami iš dalies.Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.).Nustatyta, kad 2013-12-10 L. G. (toliau – Pardavėjas) ir Z. R. (toliau – Pirkėjas) sudarė Paprastųjų vardinių akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria Pardavėjas perleido Pirkėjui nuosavybės teisę į 4 100 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „Autorovas“ (toliau – Bendrovė) akcijų (toliau – Akcijos), sudarančių 100% įstatinio Bendrovės kapitalo.Sutarties 3.2 punktu šalys nustatė, kad visų Akcijų pirkimo kaina – 410 000 Lt, ir susitarė, kad ši Akcijų pirkimo kaina, įvykus sutarties 3.8 punkto sąlygai, bus pakeista Sutarties 3.8 punkte nustatyta tvarka. Pastaroji sąlyga dėl Akcijų pirkimo kainos pakeitimo įtvirtinta ir Sutarties 3.7 punkte.Sutartyje 3.8 skaičiumi pažymėto punkto nėra, tačiau sekančioje pastraipoje, einančioje po Sutarties 3.7 punkto, yra įtvirtintas toks šalių susitarimas: „Šalys susitaria, kad jeigu po šios Sutarties sudarymo dienos atsiranda Bendrovės pareiga sumokėti savo kreditoriams pagal prievoles, atsiradusias iki šios Sutarties sudarymo dienos, Akcijų pirkimo kaina yra mažinama Bendrovės savo kreditoriams mokėtinos sumos dydžiu ir Pirkėjas įsipareigoja per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo rašytinio Pardavėjo prašymo gavimo dienos grąžinti Pardavėjui Akcijų pirkimo kainos dalį, lygią Bendrovės savo kreditoriams mokėtinos sumos dydžiu. Šalys taip pat susitaria, kad jeigu po šios Sutarties sudarymo dienos Bendrovė gauna pajamų pagal sandorius, sudarytus iki šios sutarties sudarymo dienos, ir/arba Bendrovei yra grąžinami jos iki šios Sutarties sudarymo dienos sumokėti mokesčiai (rinkliavos), Akcijų pirkimo kaina yra didinama Bendrovės gautinų pajamų dydžiu ir Bendrovei grąžintinų mokesčių (rinkliavų) suma bei Pardavėjas įsipareigoja per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo rašytinio Pirkėjo prašymo gavimo dienos sumokėti Pardavėjui padidintos Akcijų pirkimo kainos dalį, lygia Bendrovės gautinų pajamų dydžiui ir Bendrovei grąžintinų mokesčių (rinkliavų) sumai“.Jokio kito punkto, kuriuo šalys būtų nustačiusios Akcijų pirkimo kainos pakeitimo tvarką, Sutartyje nėra, todėl teismas sprendžia, kad šio sprendimo 21 punkte pacituotas susitarimas Sutarties šalių yra įvardintas, kaip Sutarties 3.8 punktas.Atsakovas L. G. laikosi pozicijos, kad Sutarties 3.8 punktu nėra įtvirtinta Pardavėjo pareiga grąžinti Pirkėjui Akcijų pirkimo kainos dalį, jeigu atsiranda Bendrovės pareiga sumokėti savo kreditoriams pagal prievoles, atsiradusias iki šios Sutarties sudarymo dienos – esą šiame Sutarties punkte yra numatytas tik Pirkėjo įsipareigojimas.Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „ Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, nors esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB ,,Vilsima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2009).Tai reiškia, kad šalims nesutariant dėl Sutarties 3.8 punkto sąlygų, jos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Kaip minėta šio Sprendimo 20 ir 21 punktuose, šalys Sutartyje numatė Akcijų pirkimo kainos pakeitimo galimybę, esant tam tikroms sąlygoms, t. y. sumažinimą, jeigu po šios Sutarties sudarymo dienos atsirastų Bendrovės pareiga sumokėti savo kreditoriams pagal prievoles, atsiradusias iki šios Sutarties sudarymo dienos, ir padidinimą, jeigu po šios Sutarties sudarymo dienos Bendrovė gauna pajamų pagal sandorius, sudarytus iki šios sutarties sudarymo dienos, ir/arba Bendrovei yra grąžinami jos iki šios Sutarties sudarymo dienos sumokėti mokesčiai (rinkliavos). Byloje ginčo dėl šių sąlygų nėra ir objektyviai negali būti, nes šalys savo valią išreiškė aiškiai, nedviprasmiškai, suprantamai, be to, toks šalių susitarimas yra įprastas ir atitinkantis nusistovėjusią akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo praktiką. Iš šios Sutarties turinio seka, kad visoms jos šalims buvo žinoma, suvokiama ir priimtina, kad Akcijų pirkimo kainos pakeitimo sąlygos gali atsirasti, nes Sutarties 4.1.2 punkte buvo pateikta informacija apie atliekamą su Bendrove susijusį ikiteisminį tyrimą ir Bendrovei atliekamą mokestinį patikrinimą. Akcijų pirkimo kainos pakeitimo sąlygų įtvirtinimas Sutartyje ir Sutarties 4.1.2 punkto turinys suponuoja išvadą, jog Sutarties sudarymo metu jos šalys aiškiai suvokė, kad Bendrovės finansinė būklė gali pasikeisti tiek į neigiamą, tiek į teigiamą pusę, todėl Sutartyje buvo įtvirtintas atitinkamas instrumentas, užtikrinantis galimybę išsaugoti šalių interesų pusiausvyrą.Nors atsakovo ginčijamo Sutarties 3.8 punkto turinys ne visa apimtimi yra logiškas ir nuoseklus – yra suklysta dėl Pirkėjo ir Pardavėjo įsipareigojimų Akcijų pirkimo kainos sumažėjimo bei padidėjimo atvejais – teismas vertina, kad tai yra tik rašymo apsirikimas, nepanaikinantis nei Pirkėjo, nei Pardavėjo pareigos įvykdyti Sutartimi nustatytus įsipareigojimus, atsiradus Akcijų pirkimo kainos pakeitimo sąlygoms. Šio Sutarties punkto aiškinti kitaip, nei kad juo buvo įtvirtinta Pardavėjo pareiga grąžinti Pirkėjui dali Akcijų pirkimo kainos, jeigu po šios Sutarties sudarymo dienos atsirastų Bendrovės pareiga sumokėti savo kreditoriams pagal prievoles, atsiradusias iki šios Sutarties sudarymo dienos, ir Pirkėjo pareiga primokėti Pardavėjui dalį Akcijų pirkimo kainos, jeigu po šios Sutarties sudarymo dienos Bendrovė gauna pajamų pagal sandorius, sudarytus iki šios sutarties sudarymo dienos, ir/arba Bendrovei yra grąžinami jos iki šios Sutarties sudarymo dienos sumokėti mokesčiai (rinkliavos), nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, priešingas aiškinimas būtų nelogiškas ir prieštaraujantis Sutarties esmei bei iš jos išplaukiančioms šalių teisėms ir pareigoms.Sutarties 3.3 punktu šalys patvirtino Sutarties sudarymo metu Pirkėjo pardavėjui suteiktų, grąžintų ir negrąžintų paskolų dydį, o 3.4 punktu – susitarė dėl įskaitymo taikymo, t. y. pasirašius šią Sutartį Šalys patvirtina, kad Pirkėjo pareiga sumokėti Pardavėjui Akcijų pirkimo kainą (410 000 Lt) ir Pardavėjo pareiga grąžinti paskolos dalį (410 000 Lt) yra laikoma įvykdytomis tinkamai ir Šalys jokių reikalavimų ir/arba pretenzijų dėl šių pareigų vykdymo viena kitai neturi.Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-06-04 patikrinimo aktas Nr. (04.1)-FR0680-424 patvirtina, kad, atlikus UAB „Autorovas“ pridėtinės vertės mokesčių patikrinimą už laikotarpį nuo 2009-10-16 iki 2012-06-30 bei pelno mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31, papildomai buvo apskaičiuota 271 273 Lt suma, kuri buvo sumažinta 70 000 Lt apskaičiuota PVM permoka. Tokiu būdu konstatuojama, kad po Sutarties sudarymo Bendrovei buvo nustatyta pareiga sumokėti savo kreditoriams pagal prievoles, atsiradusias iki šios Sutarties sudarymo dienos, 58 292,69 EUR sumą nesumokėtų mokesčių. Atsakovo atsikirtimus, kad Bendrovės mokestinė prievolė atsirado tik 2014-06-04 t. y. po Sutarties sudarymo, teismas vertina nepagrįstais. Neginčijamai nustatyta, kad pridėtinės vertės mokesčių patikrinimas buvo atliekamas už laikotarpį nuo 2009-10-16 iki 2012-06-30, o pelno mokesčio patikrinimas - už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad Bendrovė atitinkamas mokestines prievoles turėjo iki Sutarties sudarymo, tačiau Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija Bendrovės padarytą mokestinės prievolės vykdymo pažeidimą nustatė tik po Sutarties sudarymo.Atsakovas, keldamas abejonę dėl Bendrovės mokestinės prievolės dydžio, kuriuo pagal Sutarties 3.2, 3.7 ir 3.8 punktų sąlygas yra pagrindas mažinti Akcijų pirkimo kainą, teismui nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-06-04 patikrinimo akto Nr. (04.1)-FR0680-424 pagrįstumu ir Bendrovei apskaičiuotų neįvykdytų mokestinių prievolių dydžiu.Visuma nustatytų aplinkybių sudaro pagrindą teismui spręsti, kad atsakovas, vykdydamas Sutarties 3.2, 3.7 ir 3.8 punktų sąlygas, privalo grąžinti reikalavimo teisę turinčiam asmeniui 58 292,69 EUR sumą. Atsižvelgiant į priešieškiniu reiškiamus reikalavimus ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus, nustatyti reikalavimą turintį asmenį galima tik nusprendus dėl priešieškinio ir trečiojo asmens savarankiškų reikalavimų pagrįstumo.Nustatyta, kad 2014-11-05 UAB „Algų profsąjunga“ (toliau – Naujasis kreditorius) ir Z. R. (toliau – Pradinis kreditorius) pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SP/14/11/05 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria Pradinis kreditorius atlygintinai perleido Naujajam kreditoriui reikalavimo teisę į skolininką L. G. dėl 201 273 Lt skolos, atsiradusios Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-06-04 patikrinimo akto Nr. (04.1)-FR0680-424 pagrindu.Atsakovas L. G. priešieškinį grindžia aplinkybėmis, kad ieškovas ir trečiasis asmuo, sudarydami ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, įtvirtintas CK 6.101 straipsnio 1 dalyje bei CK 6.102 straipsnio 1 ir 3 dalyse, esą trečiasis asmuo neturėjo jokių galiojančių reikalavimo teisių į atsakovą, reikalavimas pagal Paprastųjų vardinių akcijų prikimo-pardavimo sutartį yra neatsiejamai susiję su kreditoriaus asmeniu ir jo statusu, todėl negalėjo būti perleistas; trečiasis asmuo ir ieškovas ginčijamą reikalavimo perleidimo sandorį ir išvestinius dokumentus sudarė veikdami bendrai, nesąžiningai ir piktavališkai susitarę, atgaline data, t. y. jau po bankroto bylos Z. R. iškėlimo, turėdami tikslą iš atsakovo gauti piniginių lėšų ne trečiajam asmeniui, o ieškovui ir tokiu būdu išvengti lėšų paskirstymo Z. R. kreditoriams fizinio asmens bankroto byloje; sudarydami ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį ieškovas ir trečiasis asmuo siekė tik sukurti išorinį reikalavimo teisės perleidimo vaizdą, reikalavimo perleidimo sandoris yra tariamas.Teismas vertinimu, atsakovo priešieškinis nepagrįstas. Atsakovo poziciją, kad ieškovas ir trečiasis asmuo, sudarydami ginčijamą reikalavimo perleidimo sutartį, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, įtvirtintas CK 6.101 straipsnio 1 dalyje bei CK 6.102 straipsnio 1 ir 3 dalyse, paneigia šios Sprendimo ankstesniuose punktuose nustatytos aplinkybės apie perleisto reikalavimo atsiradimo pagrindus, esmę bei šalių teises ir pareigas, todėl teismas išdėstytų argumentų nebekartoja.Spręsti, kad ginčijamas sandoris yra tariamas (CK 1.86 str.) ir sudarytas esant piktavališkam ir nesąžiningam ieškovo ir trečiojo asmens susitarimui (CK 1.91 str.), taip pat nėra pagrindo.Kasacinio teismo praktika dėl sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų yra suformuota ir nuosekli. Ji grindžiama sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, prigimties aiškinimu. Kasacinio teismo nurodoma, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamasis sandoris yra niekinis ir sukelia teisinių padarinių, nurodytų CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, t. y. restituciją. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2002; 2004 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2004; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. L. v. S. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-619/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008).Visų pirma, byloje esantys rašytiniai įrodymai - 2014-11-05 UAB „Algų profsąjunga“ kasos išlaidų orderis AP 14/1, pasirašytas Z. R. apie 50 000 Lt sumos gavimą sutarties Nr. SP/14/11/05 pagrindu, bei 2015-03-13 kasos išlaidų orderis AP 15/1, pasirašytas Z. R. apie 14 481 EUR sumos gavimą tos pačios sutarties pagrindu, patvirtina, kad ginčijamas sandoris yra įvykdytas. Aplinkybės, kad antrąjį kasos išlaidų orderį pasirašė S. R., nors apie jos paskyrimą UAB „Algų profsąjunga“ direktore duomenys nebuvo išviešinti įstatymo nustatyta tvarka, nepaneigia atsiskaitymo už perleidžiamą reikalavimo teisę fakto. Atsakovas nepaneigė byloje esančių įrodymų, kad 2015-03-09 UAB „Algų profsąjunga“ su S. R. sudarė darbo sutartį ir kad 2014 metais įmonė vykdė veiklą ir dirbo pelningai. Pripažinti ginčijamą sandorį tariamu, remiantis aplinkybe, kad Z. R., nebeturėdamas galiojančios reikalavimo teisės, pareiškė teisme ieškinį, nėra pakankamo pagrindo. Be abejonės toks trečiojo asmens elgesys vertinamas nesąžiningu, tačiau tai neįtakoja sandorio galiojimo.Atsakovas L. G. teismui pateikė UAB „DUCATO TEISINĖS PASLAUGOS“ 2014-10-24 pranešimą, kuriuo L. G. buvo raginamas sumokėti 121 273 Lt skolą ir apskaičiuotas palūkanas, nurodant, kad reikalavimo teisę į minėtą reikalavimą UAB „DUCATO TEISINĖS PASLAUGOS“ perėmė iš UAB RAIMIT 2014-09-18 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SP/14/09/18 pagrindu. Kartu į bylą buvo pateikta 2014-09-18 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SP/14/09/18, kuria UAB RAIMIT atlygintinai perleido UAB „DUCATO TEISINĖS PASLAUGOS“ reikalavimo teisę į skolininką L. G. dėl 121 273 Lt skolos, atsiradusios Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-06-14 patikrinimo akto Nr. (04.1)-FR0680-424 ir 2014-09-16 trišalio susitarimo pagrindu, Atsakovas L. G. taip pat teismui pateikė UAB „SKOLŲ IŠIEŠKOJIMAS“ 2014-10-30 pranešimą, kuriuo L. G. buvo raginamas sumokėti 80 000 Lt skolą ir apskaičiuotas palūkanas, nurodant, kad reikalavimo teisę į minėtą reikalavimą UAB „SKOLŲ IŠIEŠKOJIMAS“ perėmė iš Z. R. 2014-09-23 Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SP/14/09/23 pagrindu. Kartu į bylą buvo pateikta 2014-09-23 Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. SP/14/09/23, kuria Z. R. atlygintinai perleido UAB „SKOLŲ IŠIEŠKOJIMAS“ reikalavimo teisę į skolininką L. G. dėl 80 000 Lt skolos, atsiradusios Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-06-14 patikrinimo akto Nr. (04.1)-FR0680-424 ir 2014-09-16 trišalio susitarimo pagrindu.2014-11-03 UAB „Skolų išieškojimas“ ir Z. R. pasirašė susitarimą dėl Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. SP/14/09/23 nutraukimo. 2016-04-22 UAB „Ducato teisinės paslaugos“ pateikė informacinę pažymą, kad 2014-11-03 Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. SP/14/09/18 buvo nutraukta bendru šalių susitarimu ir reikalavimo teisė grįžo pradiniam kreditoriui. Jokių duomenų, kokiu pagrindu reikalavimo teisė iš Z. R. perėjo ir ar perėjo UAB RAIMIT, byloje nėra, kaip ir duomenų apie tai, ar ši teisė buvo grąžinta Z. R.. UAB RAIMIT - likviduota. Šios aplinkybės ir Sprendimo 37 ir 38 punktuose nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Z. R. visokiais būdais stengėsi perleisti turimą reikalavimo teisę ir realiai kelių dienų bėgyje sudarė net kelis sandorius dėl tos pačios reikalavimo teisės perleidimo su skirtingais ūkio subjektais.Teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad atsakovas L. G. neturi teisės ginčyti Reikalavimo perleidimo sutartį CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jis nėra nei ginčijamo sandorio šalimi, nei nukentėjusiuoju asmeniu. Pagrįsta ieškovo pozicija, kad atsakovas neįrodė, kad Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi.Trečiasis asmuo, reiškiantis savarankiškus reikalavimus, Z. R., atstovaujamas bankroto administratorės Miroslavos Vrublevskajos, ginčydamas Reikalavimo perleidimo sutartį, remiasi aplinkybėmis, kad trečiasis asmuo, perleisdamas reikalavimo teisę į atsakovą, pažeidė savo kreditorių interesus, kadangi sumažino jų galimybes patenkinti savo kreditorinius reikalavimus; trečiasis asmuo šio sandorio sudaryti neprivalėjo, perleisdamas reikalavimo teisę jis elgėsi nesąžiningai; kadangi reikalavimas perleistas nepagrįstai pigiai, preziumuojamas ir ieškovo nesąžiningumas.Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-03 nutartimi Z. R. iškėlė bankroto bylą, nustatęs, kad bendra skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma kreditoriams AB Citadele bankas, antstoliui G. P., AB SEB bankas, antstolei J. B., VM1 prie FM, BUAB „Baltic Construction deveiopment group“, A. G. Z., antstoliui Vytautui Mitkui, AB „Svvedbank“, antstoliui Robertui Vasiliauskui, antstoliui Dainiui Šidlauskui, „Iberija Motor Company“ S.A., antstolei I. K., UAB „Mano sauga“, antstolei D. M., A. P., AB TEO LT, antstolei P. K., antstoliui Ramūnui Kamarauskui, antstolei D. P. ir antstoliui Dariui Bliznikui - 3 056 339,04 EUR. Teismo vertinimu, ši aplinkybė logiškai paaiškina trečiojo asmens Z. R. elgesį, sudarant ginčijamą sandorį.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.Teismas vertina, kad nagrinėjamuoju atveju neabejotinai egzistuoja visos CK 6.66 straipsnio taikymui būtinos sąlygos, nes trečiasis asmuo Z. R. turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, ginčijamas sandoris pažeidžia jo kreditorių teises, trečiasis asmuo neprivalėjo šio sandorio sudaryti ir elgėsi nesąžiningai, nes žinojo apie turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams ir apie susidariusią itin sudėtingą finansinę padėtį, nes jau 2015 m. balandžio mėnesį trečiasis asmuo pats kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jam, kaip fiziniam asmeniui. Nors ieškovas nesutinka su trečiojo asmens pozicija, kad ir jis, t. y. UAB „Algų profsąjunga“, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga, teismas sprendžia, kad ir šiai actio Pauliana taikymo sąlygai konstatuoti yra pakankamas pagrindas. Nustatyta, kad Z. R. turimą reikalavimo teisę į L. G. dėl 201 273 Lt (58 292,69 EUR) skolos naujam kreditoriui perleido už 28 962 EUR sumą. Teismas vertina, kad UAB „Algų profsąjunga“ privalėjo pasidomėti, kodėl reikalavimo teisė yra perleidžiama už per pusę mažesnę kainą, išsireikalauti iš Z. R. duomenis apie jo turtinę padėtį, kreditorių skaičių ir turimus skolinius įsipareigojimus. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis elgėsi atidžiai, domėjosi ir tyrė pasiūlymą perimti turimą reikalavimo teisę pateikusio asmens turtine padėtimi, Reikalavimo perleidimo sutartį sudarė skubotai, todėl teismas sprendžia, kad ieškovo elgesys neatitinka keliamo sąžiningumo standarto.Vilniaus apygardos teismas 2015-10-21 nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo L. G. turtą areštą bendrai 58 292,69 EUR sumai. Laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str.)

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo UAB „Algų profsąjunga“ ieškinio netenkinti.

Atsakovo L. G. priešieškinio netenkinti.

Trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, Z. R., atstovaujamas bankroto administratorės Miroslavos Vrublevskajos, reikalavimą tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia ieškovo UAB „Algų profsąjunga“ ir trečiojo asmens Z. R. 2014-11-05 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. SP/14/11/05; taikyti restituciją ir grąžinti trečiajam asmeniui Z. R. 58 292,69 EUR dydžio reikalavimo teisę į atsakovą, o ieškovui UAB „Algų profsąjunga“ priteisti iš Z. R. 28 962 EUR; priteisti trečiajam asmeniui Z. R. iš atsakovo L. G. 58 292,69 EUR skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2015-10-12 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismo 2015-10-21 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki visiško sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.