Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-384-166/2014

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00310-2011-6

2014 m. gegužės 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. L. pripažintas kaltu pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį už sunkų sveikatos sutrikdymą ir paskirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011-05-11 iki 2011-05-12 (viena para).

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai. Priteista iš V. L. Valstybinės ligonių kasos naudai 7805,28 Lt (septyni tūkstančiai aštuoni šimtai penki litai 28 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo H. P. civilinis ieškinys 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti patenkintas iš dalies. Priteista iš V. L. H. P. naudai 2000 Lt (du tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent:

jis, 2011-05-11 apie 10.40 val. Vilniaus miesto nakvynės namų, esančių A. Kojelavičiaus g. 50, Vilniuje, kambaryje Nr. 24 konflikto metu sulankstomu peiliu vieną kartą dūrė H. P. į krūtinės kairę pusę, tuo remiantis teismo medicinos instituto specialisto išvada Nr. G 3379/11 (01) padarydamas nukentėjusiajam kiauryminį durtinį pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą, pasireiškusį durtine pjautine žaizda krūtinės ląstos kairės su kairės poraktinės venos pažeidimu; hemopneumotoraksu krūtinplėvės ertmės kairėje, kas vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu.

Šiais savo veiksmais nuteistasis V. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas neneigia, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje peiliu vieną kartą dūrė H. P. į krūtinės pusę, tačiau nurodo, kad aplinkybės, kurioms esant tai buvo padaryta, jo ir nukentėjusiojo elgesys konflikto metu, šio konflikto priežastys teismo ir faktiškai, ir juridiškai buvo įvertintos visiškai kitaip, negu, apelianto nuomone, tai turėjo būti padaryta. Apeliantas pažymi, kad pagal turimus įrodymus būtent nukentėjusysis pasireiškė ūmiu, aršiu, konfliktišku gyvenimo būdu, ypač būnant išgėrusiam, o pagal nakvynės namų budėtojo - liudytojo A. Č. - parodymus, būtent nukentėjusysis pirmas buvo linkęs konfliktuoti, agresyviai elgtis, tuo tarpu su apeliantu jokių problemų nebuvo. Apeliantas nurodo, kad jokios tyčios sunkiai sužaloti H. P. neturėjo ir toks jo paaiškinimas, ne siekis sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, bet tiesa. Taip pat apeliantas nurodo, kad dėl staigaus netikėto užpuolimo, kai H. P. pradėjo jį smaugti, apeliantas tuo momentu labai susijaudino ir pamiršęs, kad rankoje vis dar laiko peilį, bei norėdamas jį atstumti, kad nukentėjusysis baigtų smurtauti, tą akimirką netyčia jį sužalojo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad veikos padarymui įtakos turėjo, kad apeliantas be jokio pagrindo patyrė brutalią fizinę H. P. prievartą, jog įtakos turėjo, aiškiai provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o iš apelianto pusės veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Pažymima, kad į visas šias svarbias apylinkės teismas neatsižvelgė, todėl apelianto manymu, tai turėtų būti padaryta, teisingai kvalifikuojant jo veiksmus, skiriant bausmę, sprendžiant H. P. pareikšto civilinio ieškinio klausimą. Be to apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad jis savo kaltę prisipažino iš dalies. Nurodo, jog nuo pat pradžios iki šiol pasakoja viską, kaip buvo iš tikrųjų, nieko neslėpdamas ir nenutylėdamas, todėl apelianto manymu, tokie jo parodymai vertintini, kaip visiškas prisipažinimas, kas per trumpiausią laiką padėjo išaiškinti šią veiką, ją ištirti ir išnagrinėti teisme. Pasak apelianto, tai pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. lengvinanti jo atsakomybę aplinkybė. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors teismas pažymėjo, jog jis teistas, tačiau pasak apelianto, paskutinį kartą jis buvo nuteistas 2006 metais - 6 mėnesiams laisvės atėmimo, šios bausmės vykdymą atidedant 1 metams, tačiau po šio nuosprendžio realaus laisvės atėmimo neatlikinėjo, todėl jis turi būti laikomas neteistu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 326 str. 2 d. 2 p.; 328 str. 2 p.).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistojo V. L. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 136 str., tai yra, turėtų būti pripažinta, kad nuteistasis sužalojimą padarė dėl to, jog jis be jokios priežasties patyrė fizinę nukentėjusiojo H. P. prievartą, kad veikos padarymui įtakos turėjo aiškiai provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, bei tai, kad veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė iš esmės visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. L. pripažino kaltu pagal LR BK 135 str. 1 d. Su tokia teismo išvada kolegija sutinka, veika pagal BK 135 str. 1 d. kvalifikuota tinkamai, todėl dalyje dėl veikos kvalifikavimo, apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiojo H. P. sveikata sunkiai buvo sutrikdyta dėl nuteistojo V. L. veiksmų – dūrio peiliu. Paties sužalojimo fakto neginčija ir pats nuteistasis V. L., tačiau nurodo, jog nusikalstama veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 136 straipsnį (staiga labai susijaudinus) kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiojo sveikata sutrikdoma kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika pagal BK 136 straipsnį gali būti kvalifikuojama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka šio straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas. Visų pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusio asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antroji sąlyga – didelis susijaudinimas, kurį sukėlė tokie neteisėti nukentėjusiojo veiksmais. Be visa to, pagrindinė sąlyga sunkiam sveikatos sutrikdymui kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį yra tai, kad kaltininko veiksmai padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar itin įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tik esant šių sąlygų visumai, veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas staiga labai susijaudinus.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, spręsdamas ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis ir gali sukelti kaltininkui fiziologinį afektą, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo H. P. parodymų matyti, jog jam, V. L. ir V. T. geriant vyną, tarp jo ir V. L. įvyko žodinis konfliktas dėl darbo, kuomet pastarasis staiga atsistojo ir peiliu jam dūrė į kairį petį. Nuteistasis V. L. viso proceso metu teigė, jog kambaryje jam, V. T., H. P. išgėrinėjant, H. P. pradėjo kabinėtis prie V. T., jį įžeidinėjo, todėl negalėdamas klausytis nukentėjusiojo ir norėdamas apginti V. T., jis paprašė H. P. nusiraminti ir nelįsti prie V. T., dėl to tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas. Liudytojas V. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad H. P. su juo pradėjo pokalbį dėl jo pirkto automobilio, pradėjo jį įžeidinėti, dėl ko V. L. prašė H. P. nusiraminti, o tada jie pradėjo ginčytis. Nors konflikto priežastys nurodomos skirtingai, tačiau iš aptartų parodymų matyti, kad nukentėjusiojo veiksmai nebuvo tokie, dėl ko galėjo sutrikdyti nuteistajam V. L. teisingai suvokti reikšmingas aplinkybes ir taip paveikti jo sąmonę. Nors ir nurodoma, kad liudytojas V. T. buvo įžeidinėjimas nukentėjusiojo, tačiau byloje nėra duomenų patvirtinančių įžeidinėjimo laipsnio bei, tai, kad tokie įžeidimai būtų sukėlę nuteistajam fiziologinį afektą. Akivaizdu, kad būnant visiems asmenims neblaiviems, ką patvirtina ir pats apeliantas, kilo žodinis konfliktas. Ar konfliktas įvyko dėl darbo, ar neva netinkamo automobilio, byloje nėra duomenų, kad jis būtų buvęs kažkuo ypatingas ir būtų galėjęs taip paveikti apeliantą, jog jo būseną būtų pagrindas vertinti kaip didelio susijaudinimo būseną (afekto būseną).

Kita vertus nuteistasis nurodo, jog jis labai susijaudino dėl staigaus netikėto užpuolimo, kai H. P. pradėjo jį smaugti. Šiuo atveju svarbi aplinkybė apeliantas ar nukentėjusysis pirmas pradėjo naudoti fizinę jėgą kilus konfliktui. Nustačius jog nukentėjusysis pirmas pradėjo smūgiuoti ar smaugti, svarstytina nuteistojo versija, jog didelį susijaudinimą lėmė neteisėti, provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai, o taip pat svarstytina ir būtinosios ginties peržengimo teisiniai padariniai.

Kaip matyti iš nuteistojo V. L. parodymų, H. P. jį pradėjo mušti kumščiais, nuo ko jis atsigulė ant lovos, kad nuo nukentėjusiojo jis gynėsi pakėlęs kojas ir rankas, o H. P. pradėjus jį smaugti, jis išsisuko, atsistojo ir bandydamas nuo savęs atstumti nukentėjusįjį, dūrė jam peiliu. Tačiau tokių nuteistojo V. L. parodymų iš esmės nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nukentėjusysis H. P. parodė, kad jam pažiūrėjus į televizorių, V. L. staiga atsistojo prie jo ir peiliu dūrė į kairį petį. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusysis H. P. parodė, kad jokių muštynių prieš tai nebuvo, kad jis V. L. neužsipuolė, jo pargriovęs ant gulto nebuvo, jo nemušė, kaip ir pats V. L. nemušė paties nukentėjusiojo. Konflikto metu kambaryje buvęs liudytojas V. T. parodė, kad jis sėdėjo nugara į nuteistąjį bei nukentėjusįjį ir nematė kokiu momentu V. L. dūrė. Nors liudytojas ir nurodė, kad H. P. sudavė V. L. į pakaušį, tačiau, kad nukentėjusysis jį būtų smaugęs ar, kad būtų vykusios apelianto nurodomos aplinkybės, jis nenurodė. Priešingai, liudytojas V. T. parodė, kad jokių šauksmų jis negirdėjo, kas tikėtina, jog būnant apelianto nurodytoms aplinkybėms, tai, jog buvo pasipriešinimas, smaugimas, būtų buvęs. Liudytojas A. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog iš karto po įvykio V. L., buvo labai susierzinęs ir jam paaiškino, jog H. P. iš V. T. reketavo pinigus, o jis tuo metu skuto bulves ir neištvėręs reketavimo dūrė nukentėjusiam. Pastebėtina, kad ši pirminė nuteistojo versija, kurią jis pasakė liudytojui A. Č. iš esmės sutampa su nukentėjusiojo parodymais, jog iš nukentėjusiojo pusės nebuvo kokių tai neteisėtų veiksmų, o nuteistasis pats staiga dūrė jam be peiliu. Šiuo atveju be gynybinės nuteistojo versijos, jog didelį susijaudinimą lėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, duomenų, liudijančių apie staigų nukentėjusiojo išpuolį prieš nuteistąjį V. L. – nėra. Be to byloje nėra duomenų, kad ant V. L. kūno būtų konstatuoti sužalojimai, patvirtinantys jo versiją apie nukentėjusiojo smurtą jo atžvilgiu. Tuo tarpu atlikus H. P. medicininį tyrimą nustatytas kūno sužalojimas atitinkantis sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis pasireiškė ūmiu, aršiu, konfliktišku gyvenimo būdu, tačiau pažymėtina, kad tai dar nėra pagrindas konstatuoti, kad įvykio metu dėl nukentėjusiojo H. P. veiksmų nuteistasis V. L. labai susijaudino ir dėl to pastarasis buvo sužalotas. Sunkus sveikatos sutrikdymas pripažįstamas padarytu staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į jį. Tačiau pažymėtina, jog netgi jei būtų nustatyta, kad prieš pat kaltininko dūrį nukentėjusysis jam sudavė smūgį, negali būti pakankamu pagrindu laikyti, kad V. L. buvo labai susijaudinęs. Kaip jau buvo minėta, norint nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal švelnesnį įstatymą, tai galima daryti tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka šio straipsnio dispozicijoje aprašytų sąlygų visuma, ko šiuo atveju – nėra.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad byloje nėra kategoriškai nustatyta, jog nuteistasis V. L. dūrė nukentėjusiajam H. P. peiliu dėl didelio susijaudinimo, kurio šaltinis buvo nukentėjusiojo pavartotas smurtas ar sunkus įžeidimas. Šiuo atveju nėra objektyvių duomenų pagrindžiančių apelianto teiginio, jog jis nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą padarė labai susijaudinęs, o kolegija šį apelianto teiginį laiko, kaip jo gynybinę versiją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Faktinės bylos aplinkybės nuteistajam V. L. nukentėjusiojo sukelto didelio susijaudinimo nepatvirtina, dėl ko perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 136 str. nėra pagrindo.

Dėl Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio taikymo

Apeliantas taip pat prašo perkvalifikavus jo veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 136 str., bausmės vykdymą atidėti remiantis BK 75 str. Pažymėtina, kad BK 75 str., kuriame įtvirtintas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, 1 dalyje nurodytos imperatyvios sąlygos, kuriomis apribotas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas. BK 75 str. 1 d. numatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip 4 metams arba ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju V. L. inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 135 str. 1 d., yra priskiriamas prie sunkių tyčinių nusikaltimų (BK 11 str. 5 d.). Kadangi perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį, kaip pasisakyta aukščiau, nėra pagrindo, todėl ir BK 75 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas nagrinėjamu atveju netaikytinas. Šioje dalyje apeliacinis skundas taip pat atmestinas.

Dėl Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio taikymo

Pagal LR BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teismų praktikoje analizuojant būtinosios ginties sampratą išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.

BK 28 str. 3 d. būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties situaciją sukelia pavojingas kėsinimasis. Šiuo atveju jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus apeliantui nenustatyta. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad V. L. ir H. P. buvo pažįstami, santykiai tarp jų iš esmės buvo normalūs, įvykio metu vartojo kartu alkoholį, o nukentėjusysis neturėjo ir nenaudojo jokio žmogų galinčio sužaloti įrankio. Netgi vertinant liudytojo V. T. parodymus, jog H. P. sudavė V. L. į pakaušį, pripažinti, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai būtų tiek pavojingi, kas suteiktų teisę į būtinąją gintį, dėl ko V. L. reikėjo durti nukentėjusiajam peiliu, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju kolegija neranda ir būtinosios ginties sąlygų, todėl nemato pagrindo taikyti BK 28 straipsnį. Nesant būtinosios ginties sąlygoms, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.

Dėl Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2, 5, 6 ir 10 punktų taikymo

Nuteistasis V. L. nesutinka su pirmosios instancijos išvada, jog jis prisipažino iš dalies, nurodo, kad nuo pat pradžių viską pasakojo, kaip buvo iš tiesų, todėl tokie jo parodymai turi būti vertinami kaip visiškas prisipažinimas ir tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 2p). Tačiau kolegija nesutinka su šiuo skundo argumentu, dėl ko jis yra atmestinas.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (2K-94/2010).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos nuteistasis V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, kaltu prisipažino tik iš dalies. Nors nuteistasis neneigia padaręs nusikaltimą, tai yra, neneigia paties dūrio peiliu nukentėjusiajam, tačiau visas įvykio aplinkybes traktuoja savo naudai, nurodydamas, kad dėl įvykio iš esmės kaltas pats nukentėjusysis. Nuteistasis viso proceso metu bandė save pateisinti, teigdamas, jog nusikaltimą jis padarė dėl neva neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, nors byloje ši aplinkybė neįrodyta. Nors byloje yra duomenų, kad dėl nusikaltimo jis nuoširdžiai gailisi, tačiau kolegija abejoja jo nuoširdumu. Vis tik nuteistasis pasakojo įvykio aplinkybes, tačiau pagal savo keliamą versiją. Be to byloje nėra duomenų, jog V. L. nukentėjusiojo būtų atsiprašęs. Atsižvelgiant iš šias aplinkybes kolegijos vertinimu Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatos nuteistojo V. L. atžvilgiu netaikytinos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. L. tai pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo, kad jis be jokio pagrindo patyrė brutalią fizinę H. P. prievartą, jog įtakos turėjo, aiškiai provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o iš apelianto pusės veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Kolegija nesutinka ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nusikalstama veika padaroma dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai.

Teismų praktikoje aplinkybė - nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos - pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažintos galimybės pasirinkti teisėtą elgesio variantą, t. y. asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, tačiau nusikalstamos veikos iniciatorius prievarta palenkė jį atlikti neteisėtus veiksmus. Psichinė prievarta – grasinimai naudoti smurtą (pavyzdžiui, nužudyti, atimti laisvę ir pan.), sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie jį ar jo artimuosius ir pan. Taigi norint konstatuoti šią lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti aktyvius tyčinius kito asmens veiksmus. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis V. L. nebuvo prievarta įtrauktas į nusikaltimo darymą, turėjo galimybę atsisakyti daryti nusikalstamą veiką, tačiau būdamas neblaivus neįvertino situacijos tinkamai, dėl ko buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Be to šioje byloje nėra pakankamo pagrindo pripažinti ir tai, kad nuteistasis V. L. nusikalstamą veiką padarė dėl psichinės prievartos, kurią prieš jį būtų naudojęs nukentėjusysis. Tokių duomenų byloje nėra. Priešingai pats apeliantas nurodė, jog nors anksčiau tarp jo ir nukentėjusiojo buvo konfliktas, kurio metu jis buvo sužalotas, tačiau apskritai jų santykiai yra normalūs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamą veiką V. L. padarė neva dėl psichinės ar fizinės prievartos (BK 59 str. 1 d. 5 p.).

Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Tuo tarpu didelis susijaudinimas arba fiziologinis efektas yra emocinė žmogaus būsena, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Fiziologinė afekto būsena lengvina asmens atsakomybę, nes pripažįstama, kad žmogui esant kritinei situacijai sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos. Kolegijos vertinimu nuteistajam V. L. negali būti taikomos ir šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi byloje nėra pakankamai duomenų, kad konstatuoti, jog nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai ar provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Byloje nustatytos aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad nuteistasis nusikaltimą galėjo padaryti būdamas staiga labai susijaudinęs. Apeliacinės instancijos teismo nuomone paties nuteistojo V. L. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes nuteistasis nesugebėjo tinkamai įvertinti situacijos ir į ją reaguoti adekvačiai. Nuteistojo panaudotas smurtas į ypač pavojingą gyvybiškai kūno vietą buvo neadekvati reakcija į nukentėjusiojo netinkamą elgesį.

Dėl V. L. skirtos bausmės ir civlinio ieškinio klausimo

Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. L. bausmę atsižvelgė, kad V. L. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nusikaltimu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad V. L. baustas administracine tvarka, teistas, nedirbantis, nėra saistytas tvirtais socialiniais ryšiais. Teismas atsižvelgė į visas aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jo bausmės tikslai bus pasiekti V. L. paskiriant bausmę – laisvės atėmimą. Su šia teismo išvada kolegija sutinka. Vis tik aukštesnės instancijos teismas laiko, kad paskirta V. L. bausmė yra kiek per griežta, o bausmės tikslų bus pasiekta paskyrus apeliantui švelnesnę bausmę. Nors teismas ir pripažįsta, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tačiau atsižvelgtina į pačią situaciją, taip pat į nuteistojo amžių, į tai, kad jis ilgą laiką nebuvo nusikaltęs ir laikomas neteistu, dėl ko kolegijos nuomone, kiek švelnesnė laisvės atėmimo bausmė bus pakankama ir atitiks BK 41 str. 2 d. nustatytą basumės paskirtį. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmę nuteistajam, dėl to V. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažintina iki 1,6 metų. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, apeliantui dar labiau švelninti bausmės, tai yra atidėti bausmės vykdymą (BK 75 str.) nuostatas, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžio klausimas. Apeliantas prašo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtinu arba teismo priteistą 2000 Lt sumą sumažinti iki 500 lt.

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas neturtinės žalos kompensacijos dydžio klausimą pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis dėl nuteistojo veiksmų – dūrio peiliu, patyrė neabejotinai dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus. Nukentėjusysis neturtinę žalą šioje byloje buvo įvertinęs 10 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į visas aplinkybes, neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, teismų praktiką, sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus pagrįstai prašomos priteisti sumos dydį sumažino iki 2000 Lt. Su tokia teismo išvada kolegija sutinka. Priteistina suma atitinka nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, todėl dar labiau mažinti ieškinio neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendį pakeisti.

V. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. paskirtą 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1,6 (vienerių metų šešių mėnesių) laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.