Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-502-159-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-01-14
Bylos Nr.: A-502-159-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas: S. G.
Atsakovas: Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos

Kategorijos

15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
37.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A502-159/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 37.3; 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. sausio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant pareiškėjui S. G.,atsakovų atstovui A. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT ) Varėnos rinktinės Tribonių užkardos (toliau – ir Užkarda; atsakovas) pasieniečių 2008 m. rugsėjo 2 d. atsisakymą leisti pareiškėjui automobiliu „Buick Versatrack”, (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Automobilis) atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją;

2) įpareigoti Užkardos pasieniečius leisti pareiškėjui Automobiliu atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją;

3) pareiškėjo naudai iš Užkardos priteisti 1 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis Automobiliu 2008 m. rugsėjo 2 d. Šalčininkų pasienio kontrolės punkte norėjo kirsti Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybinę sieną ir įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau to jam neleido padaryti Užkardos pasieniečiai, nes esą jis patikrinimo metu pateikė transporto priemonės registracijos liudijimą, išduotą neegzistuojančioje valstybėje – Padniestrės Respublikoje. Pažymėjo, jog, manydamas, kad toks atsisakymas leisti kirsti Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybinę sieną yra neteisėtas, pareiškėjas paprašė pasieniečių įteikti jam rašytinį sprendimą, kuriame būtų išdėstyti atsisakymo motyvai, ketindamas vėliau šį sprendimą apskųsti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau pasieniečiai tai padaryti atsisakė ir nurodė jam grąžinti Automobilį į Baltarusijos Respublikos teritoriją. Teigė, kad jis dėl būtinojo reikalingumo, siekdamas pašalinti pavojų, gresiantį jo teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, nepakluso pasieniečių reikalavimui grąžinti į Baltarusijos Respublikos teritoriją vairuojamą transporto priemonę, nes tai buvo vienintelis būdas Automobilio neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą užfiksuoti raštu ir vėliau, remiantis užfiksuotomis aplinkybėmis, ginti savo teises teisme.

Teigė, jog jis Automobiliu anksčiau tris kartus buvo kirtęs Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybinę sieną, o po pasieniečių atsisakymo įleisti jį į Lietuvos Respublikos teritoriją jis Automobiliu kirto Baltarusijos Respublikos ir Latvijos Respublikos valstybinę sieną ir per Latvijos Respubliką pateko į Lietuvos Respubliką, o Automobilis Latvijos Respublikos pasieniečiams įtarimų nesukėlė. Vertino, kad Automobilio registracijos tinkamumą patvirtina ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo pasienio draudimo liudijimas (sutartis) Nr. LT/12/AJA 0412629.

Nurodė, kad faktą, jog pasieniečiai, nesiremdami jokiu teisės aktu ir nepateikę jokių motyvų, neįleido Automobilio į Lietuvos Respublikos teritoriją, patvirtina tiek Užkardos įgalioto pareigūno 2008 m. rugsėjo 2 d. jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 89-30 (toliau – ir Protokolas), tiek Užkardos 2008 m. rugsėjo 11 d. priimtas nutarimas Nr. 89-30 (toliau – ir Nutarimas).

Laikėsi pozicijos, jog neigiamą poveikį pareiškėjas patyrė dėl to, kad pasieniečiai nepagrįstai sudarė kliūtis jam grįžti į tėvynę, o formalus ir nemotyvuotas atsisakymas leisti atvykti pasirinkta transporto priemone sukėlė jam daug nepatogumų: Automobilyje buvo jam būtini daiktai, buvo suplanuotas laikas, išleisti pinigai kurui. Be to, pareiškėjui būtų tekę pasirūpinti Automobilio saugojimu bei papildomomis išlaidomis, rasti kitą transporto priemonę ir įsigyti bilietus. Dėl šių priežasčių pareiškėjas turėjo rinktis gerokai ilgesnį kelią ir sugaišti daug laiko, be to, jis patyrė stresą negalėdamas grįžti į savo tėvynę ir namus pas šeimą pasirinkta transporto priemone.

Atsiliepimas

Atsakovas Užkarda atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 2 d. Šalčininkų pasienio kontrolės punkte norėjo įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl pasienio tikrinimo metu jis pasieniečiams pateikė transporto priemonės registracijos liudijimą, išduotą neegzistuojančios valstybės – Padniestrės Respublikos. Pažymėjo, jog Automobilis nebuvo pažymėtas jokios valstybės skiriamuoju ženklu. Atkreipė dėmesį į tai, kad Padniestrės Respublika yra nepripažintas teritorinis darinys, kuris nėra Kelių eismo konvencijos (toliau – ir Konvencija) susitariančioji šalis ar jos administracinis padalinys. Nurodė, jog dėl to, kad pareiškėjo vairuota transporto priemonė neatitiko Konvencijos 3 straipsnio 3 dalies, 35 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio nuostatų, ji teisėtai nebuvo įleista į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Pažymėjo, kad VSAT pareigūnai neįformino raštu Automobilio neįleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją administracinio akto, kadangi toks aktas nėra reglamentuotas jokiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose VSAT pareigūnų darbą, o neįleidimo motyvai pareiškėjui buvo išaiškinti žodžiu. Manė, kad pareiškėjui nebuvo būtinojo reikalingumo nepaklusti pasieniečių reikalavimams, kadangi jis turėjo teisę apskųsti pareigūnų veiksmus ir be priimto rašytinio administracinio akto.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Automobilio registracijos tinkamumą patvirtina transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo pasienio draudimo liudijimas (sutartis), kadangi, pagal Konvencijos 35 straipsnį, automobilio registracijos tinkamumą patvirtina registracijos liudijimas. Be to, pareiškėjui surašytas Protokolas ir jo atžvilgiu priimtas Nutarimas patvirtina, kad pareiškėjas nevykdė teisėtų VSAT pareigūnų reikalavimų grąžinti Automobilį į Baltarusijos Respublikos teritoriją ir kad jis yra patraukiamas administracinėn atsakomybėn už šį pažeidimą. Be to, pareiškėjas dar 2008 m. vasario ir kovo mėn. buvo supažindintas su tuo, kad transporto priemonė su Padniestrės Respublikoje išduotu registracijos liudijimu negali vykti per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – ir VSAT įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 6 ir 46.8 punktais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. IV-143 patvirtintos Pasienio tikrinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 19 punktu, Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintų Pasienio teisinio režimo taisyklių (toliau – ir Režimo taisyklės) 9 punktu, Konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, 35 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsniu.

Nurodė, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjas pasienio patikrinimo metu pasieniečiams pateikė transporto priemonės registracijos liudijimą, išduotą neegzistuojančioje Padniestrės Respublikoje, kuris neatitiko Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio ir Tvarkos 19 punkto reikalavimų, ir padarė išvadą, jog VSAT pareigūnai pagrįstai neleido pareiškėjui su Automobiliu kirsti Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, nes šis asmuo pažeidė anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, jog nei Tvarkoje, nei Režimo taisyklėse nenustatytas reikalavimas pareigūnams patikrinimo metu išduoti raštišką atsisakymą įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Atkreipė dėmesį į tai, kad toks atsisakymas ir patvarkymas nagrinėjamu atveju buvo duoti žodžiu, taip pat buvo nurodytos neįleidimo priežastys, ką patvirtino atsakovo atstovai bei neneigė ir pats pareiškėjas. Be to, byloje yra rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas, siekdamas išsiaiškinti, ar jis turi teisę kirsti Lietuvos Respublikos valstybinę sieną su Automobiliu, turinčiu Padniestrės Respublikoje išduotą registracijos liudijimą, 2008 m. kovo 17 d. raštu kreipėsi į atsakovą. Padarė išvadą, jog pačiam pareiškėjui kilo pagrįstų abejonių dėl tinkamo šios transporto priemonės registravimo, o tiksliau – dėl teisės kirsti Lietuvos Respublikos valstybinę sieną su Padniestrės Respublikoje registruota transporto priemone. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo atsakyta 2008 m. vasario 29 d. raštu Nr. (21)-14-922 ir 2008 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (21)-14-1394, kuriuose nurodoma, jog, atsižvelgiant į tai, kad Padniestrės Respublika yra Moldovos Respublikos teritorinis darinys, nepripažįstamas Lietuvos Respublikoje, transporto priemonė su registracijos liudijimu, išduotu neegzistuojančios valstybės, remiantis Konvencijos nuostatomis, negali atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas minėtus atsakymus ignoravo ir 2008 m. rugsėjo 2 d. pažeidė nustatytą Lietuvos Respublikos valstybinė sienos kirtimo tvarką.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginį, kad jis privalėjo nepaklusti pasieniečių reikalavimams, kadangi norėjo, jog neįleidimas į Lietuvos Respublikos teritoriją būtų užfiksuotas raštu, vertino kaip neturintį reikšmės nagrinėjamam ginčui, nes pareiškėjas pats pasirinko savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. arba nepaklusti pareigūnams, arba raštu užfiksuoti savo pretenzijas atsakovui.

Nurodė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. II-1794-561/2008, kurioje pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 205 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 225 Lt bauda: 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas, yra įsiteisėjusi.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma, padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė įleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją pareiškėjo vairuotą transporto priemonę su Padniestrės Respublikoje išduotu registracijos liudijimu, todėl dėl šių atsakovo veiksmų pareiškėjui žala padaryta nebuvo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnis).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos medžiagai prieštaraujančią išvadą, kad Automobilio registracijos liudijimas buvo išduotas neegzistuojančioje Padniestrės Respublikoje, nes, kaip matyti iš paties Automobilio registracijos liudijimo, jame nurodomas Moldovos Respublikos trumpinys „MD“, prie kurio yra užrašas „Padniestrė“.

2. Apeliantas pasienio patikrinimo metu pateikė galiojančius asmens tapatybę patvirtinančius ir jo vairuotos transporto priemonės registracijos dokumentus, todėl negali būti laikoma, kad jis pažeidė Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalis.

Žemesnės instancijos teismas

3. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas būtų pažeidęs ir Tvarkos 19 punkto reikalavimus, priešingai, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantas pasieniečiams pateikė Automobilio registravimo dokumentą ir vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį jam teisę vairuoti atitinkamos kategorijos automobilių kelių motorinę transporto priemonę.

4. Nagrinėjamu atveju Konvencijos nuostatos apskritai neturėjo būti taikomos, kadangi Automobilis buvo registruotas valstybėje, kuri nėra Konvencijos dalyvė.

5. VSAT pareigūnai, atsisakydami į Lietuvos Respublikos teritoriją įleisti transporto priemonę, kuri yra registruota kitoje valstybėje, turi aiškiai įvardinti, kokių galiojančių teisės aktų reikalavimų neatitinka tokios transporto priemonės registracija ar registracijos liudijimas, nes Lietuvos Respublikos įstatymais nėra apribota, iš kokių valstybių atvykti automobiliu galima, o iš kokių – ne. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių, išskyrus Konvenciją, Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų neatitiko Automobilio registracija. Taigi Automobilio registracija pripažintina tinkama, dėl ko jis turėjo būti įleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Automobilis nebuvo pažymėtas jokios valstybės skiriamuoju ženklu, tačiau tai nėra pagrindas atsisakyti leisti automobiliu atvykti iš kitos valstybės, nes tokios sankcijos nenumato galiojantys teisės aktai.

7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, jog apeliantas Automobiliu, pateikęs tą patį jo registracijos liudijimą, yra ne kartą kirtęs Lietuvos Respublikos valstybinę sieną tiek tame pačiame Šalčininkų pasienio kontrolės poste, tiek ir kituose.

8. Automobilio registracijos liudijimas nėra suklastotas, jis yra galiojantis, išduotos kompetentingos institucijos, pripažįstamas kitų valstybių.

9. VSAT yra viešojo administravimo subjektas, todėl jai taikomos tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės, o nagrinėjamu atveju buvo pažeisti minėtų taisyklių 39 punkto, kuris numato, kad į asmenų prašymus atsakoma tokiu būdu, kokiu buvo pateiktas prašymas, jeigu asmuo nepageidauja gauti atsakymą kitu būdu, reikalavimai. Taigi atsakovas, atsisakydamas apeliantui raštu nurodyti jo vairuoto Automobilio įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją priežastis, elgėsi neteisėtai.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo skundo primosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Užkarda atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą – palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas teigia, kad Automobilio registracijos liudijime yra nurodytas neegzistuojančios Padniestrės Respublikos trumpinys „MD Padniestrė”. Pažymi, kad apelianto teiginys, jog tai yra Moldovos Respublikos trumpinys, prieštarauja jo paties apeliacinės instancijos teismui pateiktiems įrodymams. Nurodo, kad pasienio patikrinimo metu Automobilis buvo su valstybinės registracijos ženklu, pažymėtu neegzistuojančios Padniestrės Respublikos simboliu, kuris neatitinka Moldovos Respublikos vėliavos spalvų. Atkreipia dėmesį į tai, jog apelianto pateiktame Automobilio registracijos liudijime nenurodoma jį išdavusi įstaiga, taip pat nėra nei jį išdavusios įstaigos antspaudo, nei jokio pareigūno parašo. Taigi toks dokumentas negali būti pripažintas galiojančiu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog minėtas registracijos liudijimas neatitinka Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio ir Tvarkos 19 punkto reikalavimų. Akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodymų, kad teisėta Moldovos Respublikos valdžia nepripažįsta transporto priemonių registracijos, atliktos Padniestrės Respublikoje. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad apeliantas Automobiliu, pateikęs minėtą jo registracijos liudijimą, yra ne kartą kirtęs Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, nes VSAT pareigūnų sprendimai leisti Automobiliui kirsti Lietuvos Respublikos valstybinę sieną buvo akivaizdžiai klaidingi, todėl negali būti laikomi precedentu. Teigia, kad VSAT pareigūnai nepažeidė Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, kadangi jų 16 punktas numato, jog priimami tik tokie žodiniai prašymai, kuriuos galima išspręsti tuoj pat, nepažeidžiant asmens, kuris kreipiasi, kitų asmenų ar institucijos interesų, o nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad apelianto prašymo pasieniečiai negalėjo išspręsti tuoj pat, nes nėra nustatyta tvarka, kaip įforminti transporto priemonės neįleidimo faktą, be to, nedelsiant paruošti raštišką atsakymą nebuvo jokių galimybių. Pabrėžia, kad apeliantas neneigia, jog jam buvo pasiūlyta prašymą išdėstyti raštu, tačiau jis tai daryti griežtai atsisakė.

Kiti atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Užkardos pareigūnų atsisakymo leisti pareiškėjui Automobiliu atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, jo įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas ydingai suformulavo pirmąjį reikalavimą: kaip jau buvo minėta, jis prašo panaikinti Užkardos pareigūnų 2008 m. rugsėjo 2 d. atsisakymą leisti jam Automobiliu atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją, kas yra laikytina veiksmu, kuris tegali būti pripažintas neteisėtu. Tačiau teismas negali apginti pareiškėjo galimai pažeistų teisių ir/ar įstatymo saugomų interesų tik pripažindamas tokį veiksmą neteisėtu, nes tai pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių, kadangi jo teisių ir/ar įstatymo saugomų interesų pažeidimas, jeigu toks ir buvo, jau yra įvykęs ir status quo ante (lot. buvusioji padėtis) nebegali būti atkurta. Taigi atsakovo Užkardos pareigūnų veiksmų teisėtumo įvertinimas tėra pagrindas kitiems pareiškėjo reikalavimams patenkinti arba atmesti, ir dėl jo atskiras reikalavimas negali būti reiškiamas, tačiau, siekiant patenkinti arba atmesti kitus pareiškėjo reikalavimus, pirmiausia vis tiek turi būti sprendžiamas klausimas dėl Užkardos pareigūnų veiksmų teisėtumo.

Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis apibrėžia, kad valstybės sienos kirtimas yra asmenų perėjimas, transporto priemonių vykimas, prekių (daiktų) ir kitų vertybių gabenimas per valstybės sieną, o to paties straipsnio 15 dalis nustato, jog patikrinimas – tai pasienio kontrolės punktuose, pasienio ruožo teritorijoje, taip pat laivuose, esančiuose teritorinėje jūroje ir pasienio vandenyse, VSAT, muitinės, kitų tam įgaliotų valstybės institucijų pagal jų kompetenciją atliekama asmens apžiūra, dokumentų, transporto priemonių ir daiktų patikrinimas, kuriais siekiama nustatyti asmens, transporto priemonės vykimo, prekių (daiktų) ir kitų vertybių gabenimo per valstybės sieną ir buvimo pasienio ruože teisėtumą. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmenys, kertantys valstybės sieną, privalo turėti ir pateikti patikrinimą atliekančių valstybės institucijų pareigūnams galiojančius asmens dokumentus, suteikiančius teisę pereiti valstybės sieną, transporto priemonės, gabenamų prekių (daiktų) ir kitų vertybių dokumentus, o, pagal to paties straipsnio 4 dalį, dokumentus, suteikiančius teisę kirsti valstybės sieną, nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir kiti teisės aktai.

VSAT įstatymo 2 straipsnio 1 dalis inter alia apibrėžia, jog VSAT yra valstybės institucija, kurios paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos apsaugą ir jos kirtimo kontrolę, o to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad VSAT savo veiklą grindžia inter alia teisėtumo ir pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principais. VSAT įstatymo 3 straipsnis numato, jog VSAT organizuoja ir įgyvendina savo veiklą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos bei kitais teisės aktais. Kaip viena iš pagrindinių VSAT funkcijų VSAT įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolė, atliekama laikantis Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatų. VSAT įstatymo 7 straipsnio 1 dalis inter alia įtvirtina, kad, atlikdama asmenų ir transporto priemonių pasienio kontrolę, VSAT tikrina asmenų bei transporto priemonių dokumentus, daro juose reikiamas žymas (1 p.) ir tikrina nustatytose įskaitose, duomenų bazėse ir kituose informacijos šaltiniuose duomenis apie kertančius valstybės sieną asmenis bei transporto priemones (2 p.), o, pagal to paties straipsnio 2 dalies 2 punktą, VSAT pasienio kontrolės punktuose kontroliuoja asmenis ir transporto priemones, atvykstančius į pasienio kontrolės punktą. VSAT įstatymo 20 straipsnio 1 punktas nustato, jog VSAT pareigūnai, pagal savo pareigas ir kompetenciją įgyvendindami VSAT funkcijas pasienio juostoje, valstybės sienos apsaugos zonoje, pasienio ruože, pasienio kontrolės punktuose, saugomuose objektuose ir teritorijose, teritorinėje jūroje ir pasienio vidaus vandenyse, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę tikrinti reikalingus asmenų, transporto priemonių dokumentus, apžiūrėti transporto priemones, o vietose, kur nėra muitinės įstaigų, tikrinti krovinių dokumentus.

Taisyklių 2 punkte inter alia apibrėžiama, kad pasienio tikrinimas – tai asmenų ir transporto priemonių vykimo per valstybės sieną teisėtumo tikrinimas ir kiti tikrinimo veiksmai, kurie pagal įstatymus ir kitus teisės aktus pavesti atlikti VSAT. Šių taisyklių 6 punkto pirmojoje įtraukoje nustatyta, jog per valstybės sieną leidžiami tik patikrinti asmenys, transporto priemonės, gyvūnai, prekės (daiktai), o to paties punkto ketvirtojoje įtraukoje – jog asmenys, transporto priemonės, gyvūnai, prekės (daiktai), kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus negali būti įleisti (atgabenti) į Lietuvos Respublikos teritoriją, grąžinami iš pasienio kontrolės punkto į teritoriją valstybės, iš kurios atvyksta (atgabenami). Pagal Taisyklių 12 punktą, VSAT pareigūnai pasienio kontrolės punktuose atsako už asmenų ir transporto priemonių vykimo per valstybės sieną kontrolę, ir jie, atlikdami minėtą kontrolę, inter alia tikrina asmenų ir transporto priemonių dokumentus, daro juose reikiamas žymas, tikrina nustatytose įskaitose, duomenų bazėse ir kituose informacijos šaltiniuose duomenis apie kertančius valstybės sieną asmenis ir transporto priemones (Taisyklių 12.1 ir 12.5 p.). Atitinkamai Taisyklių 46.2 punkte numatyta, jog asmenys, kertantys valstybės sieną, pasienio kontrolės punkto teritorijoje privalo per patikrinimą pateikti asmens, transporto priemonės ir gabenamų prekių (daiktų) dokumentus.

Režimo taisyklių 9 punkte nustatyta, kad asmenys, esantys pasienio ruože, VSAT, muitinės ir kitų įgaliotų pagal kompetenciją atlikti patikrinimą valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnų reikalavimu privalo pateikti asmens, transporto priemonės, gabenamų krovinių, prekių dokumentus, leisti apžiūrėti transporto priemones, gabenamus krovinius, prekes, vykdyti kitus teisėtus pareigūnų reikalavimus.

Tvarkos 2 punkte inter alia apibrėžiama, jog transporto priemonės tikrinimas – tai transporto priemonės vykimo per valstybės sieną teisėtumo tikrinimas ir tikrinimas, ar joje nėra pasislėpusių asmenų, o, pagal šios tvarkos 19 punktą, automobilių kelių motorinės transporto priemonės vairuotojas pasienio tikrinimo metu pateikia automobilių kelių motorinės transporto priemonės registravimo dokumentą ir vairuotojo pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti tos kategorijos automobilių kelių motorinę transporto priemonę. Tvakos 21 punkte inter alia nustatyta, kad automobilių kelių motorinės transporto priemonės minimalaus pasienio tikrinimo metu pagal pateiktą automobilių kelių motorinės transporto priemonės registravimo dokumentą nustatoma, ar jos tipas, markė, modelis, spalva, valstybinio numerio ženklas atitinka nurodytus registravimo dokumente (21.1 p.) ir ar registravimo dokumentas yra galiojantis, ar jis nėra suklastotas (21.2 p.). Tvarkos 24 punkte numatyta, jog automobilių kelių motorinės transporto priemonės išsamaus pasienio tikrinimo metu atliekami inter alia šios tvarkos 21 punkte nurodyti veiksmai.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš esmės dėl to, jog Užkardos pareigūnai vertino, kad Automobilio registracijos liudijimą (b. l. 10–12) išdavė Padniestrės Respublika, t. y. teritorinis darinys, kuris nėra laikomas savarankišku viešosios tarptautinės teisės subjektu, o ne Moldovos Respublika, kas neatitinka Konvencijos nuostatų ir dėl ko laikytina, jog minėtas registracijos liudijimas yra negaliojantis. Todėl nagrinėjamoje byloje yra tikslinga spręsti tik dėl šio Užkardos pareigūnų atsisakymo leisti pareiškėjui Automobiliu atvykti į Lietuvos Respubliką aspekto.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Automobilio registracijos liudijime yra nurodoma tiek santrumpa „MD”, reiškianti Moldovos Respubliką, tiek ir žodis „Padniestrė”. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog minėtame registracijos liudijime žodžių junginys „Padniestrės Respublika” nėra vartojamas, todėl daryti išvadą, kad jis buvo išduotas būtent šio subjekto, nėra pagrindo. Taigi laikytina, kad Automobilio registracijos liudijimas buvo išduotas Moldovos Respublikos, kuri, nagrinėjamos bylos duomenimis, nėra Konvencijos šalis, kas reiškia, jog jos nuostatos jai nėra taikomos. Be to, Užkardos pareigūnai nepateikė jokių objektybių įrodymų (pavyzdžiui, įgaliotų Moldovos Respublikos institucijų dokumentų ar pan.), iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog Automobilio registracijos liudijimas buvo išduotas tam neįgalioto subjekto.

Be kita ko, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai vertino tą aplinkybę, jog pareiškėjas prieš tai buvo kreipęsis į atsakovą, kuris jam atsakė 2008 m. vasario 29 d. raštu Nr. (21)-14-922 (b. l. 32) ir 2008 m. balandžio 2 d. raštu Nr. (21)-14-1394 (b. l. 33), ir jog minėtus raštus vertino kaip turinčius įrodomąją reikšmę. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl Užkardos pareigūnų veiksmų teisėtumo, taip pat nevertintina ir ta aplinkybė, kiek kartų Automobiliu pareiškėjas, pateikdamas ginčo registracijos liudijimą, kirto Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių valstybinę sieną, bei į bylą pateiktas spaudos pranešimas, kuris 2007 m. gruodžio 25 d. buvo atnaujintas oficialiojoje Moldovos Respublikos interneto svetainėje (b. l. 55–56).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas laikėsi pirmiau pacituoto teisinio reguliavimo ir 2008 m. rugsėjo 2 d. Šalčininkų pasienio kontrolės punkte pateikė reikalingus Automobilio dokumentus. Atsižvelgus į tai ir nustačius, jog Automobilio registracijos liudijimas nepagrįstai buvo vertinamas kaip negaliojantis, darytina išvada, kad Užkardos pareigūnai nepagrįstai atsisakė leisti pareiškėjui Automobiliu atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Dėl šių priežasčių jų veiksmai vertinti kaip neteisėti. Atitinkamai atsakovas įpareigotinas leisti pareiškėjui įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka Automobiliu atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Pareiškėjas inter alia kelia reikalavimą dėl 1 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užkardos. Jis nurodė, jog neigiamą poveikį patyrė dėl to, kad VSAT pareigūnai nepagrįstai sudarė kliūtis jam grįžti į tėvynę, o formalus ir nemotyvuotas atsisakymas leisti atvykti pasirinkta transporto priemone sukėlė jam daug nepatogumų: Automobilyje buvo jam būtini daiktai, buvo suplanuotas laikas, išleisti pinigai kurui, be to, pareiškėjui būtų tekę pasirūpinti Automobilio saugojimu bei papildomomis išlaidomis, rasti kitą transporto priemonę ir įsigyti bilietus. Teigė, jog dėl šių priežasčių jis turėjo rinktis gerokai ilgesnį kelią ir sugaišti daug laiko, be to, patyrė stresą negalėdamas grįžti į savo tėvynę ir namus pas šeimą pasirinkta transporto priemone.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Užkardos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 str.). Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nurodė, kad, negalėdamas grįžti į savo tėvynę ir namus pas šeimą pasirinkta transporto priemone, patyrė stresą, kas, jo manymu, vertintina kaip jam sukelta neturtinė žala.

Nagrinėjamoje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Užkardos pareigūnų veiksmai – buvo nustatyta. Taigi reikia įvertinti, ar pareiškėjui dėl tokių veiksmų kilo neturtinė žala ir ar tarp minėtų veiksmų bei kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas, Šalčininkų pasienio kontrolės punkte pateikęs Užkardos pareigūnų reikalaujamus Automobilio registracijos dokumentus, tačiau neteisėtai su Automobiliu neįleistas į Lietuvos Respublikos teritoriją, patyrė stresą, kuris gali būti vertinamas kaip dvasiniai išgyvenimai bei sukrėtimas ir nepatogumai CK 6.250 straipsnio prasme, juolab dėl to, jog, anksčiau jam pateikus ginčo Automobilio registracijos liudijimą, jokių klūčių patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją nekildavo. Be to, priežastinis ryšys tarp konstatuotų pareiškėjo išgyvenimų ir Užkardos pareigūnų ginčo veiksmų yra akivaizdus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pirmiau paminėtų priežasčių pareiškėjo reikalavimas dėl 1 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turi būti patenkintas.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria pareiškėjo S. G. skundas dalyje dėl atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardos įpareigojimo leisti pareiškėjui S. G. automobiliu „Buick Versatrack”, v/n T964EB, atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir 1 Lt (vieno lito) neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardos, buvo atmestas, panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjo S. G. skundą patenkinti. Įpareigoti atsakovą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardą leisti pareiškėjui S. G. automobiliu „Buick Versatrack”, v/n T964EB, atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjo S. G. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Tribonių užkardos, priteisti 1 Lt (vieno lito) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė