Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (vagystė iš A. L.) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams penkiems mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (veiką perkvalifikavus iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.) ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos 2015-07-02. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas kardomasis kalinimas nuo 2015-06-03 iki 2015-07-01 imtinai.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. M., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nuosprendžio dalis, kuria V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (nukentėjusiosios S. B. turto vagystė), naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad nuteistasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą ir pašalinti jame keliamas abejones, atlikusi įrodymų tyrimą (Lietuvos Respublikos BPK 324 str. 6 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. K. kaltu dėl nukentėjusiosios S. B. turto vagystės, iš esmės rėmėsi tik nenuosekliais nukentėjusiosios S. B. parodymais ir prielaidomis, ko pasėkoje dėl šios nuteistajam inkriminuotos vagystės priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str., tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Lietuvos Respublikos BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Kartu įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje galiojantis nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (nukentėjusiosios S. B. turto vagystė) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis laikotarpyje nuo 2013-03-07, tikslus laikas nenustatytas, iki 2013-03-15 13.00 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, S. B. name atvirai pagrobė S. B. priklausantį mobilaus ryšio telefoną NOKIA 150 litų vertės, metalinę vonelę 50 litų vertės, dujų balioną 100 litų vertės bei aliuminio talpą 40 litų vertės, iš viso pagrobdamas svetimo turto 340 litų vertės ir tuo padarydamas nukentėjusiajai S. B. tokio dydžio turtinę žalą.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios ir motyvuojamosios dalių, kuriose dėstomi V. K. kaltės įrodymai, jų vertinimas, matyti, kad teismo sprendimą pripažinti apeliantą kaltu dėl šios veikos lėmė iš esmės tik nukentėjusiosios S. B. parodymai, kai ji pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jos daiktus iš jos pavogė V. K., tai padarė jai matant, atvirai, iš šių daiktų metalinę vonelę ji jam paskolino, bet jis jos taip pat negrąžino, ją pasisavino prieš jos valią, kada jis pavogė telefoną, nukentėjusioji nematė, tačiau telefonas dingo po jo išėjimo. Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. K. kaltės, jam įvykdžius nukentėjusiosios S. B. atvirą turto vagystę, nepagrįstai yra grindžiamos nukentėjusiosios S. B. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Be nukentėjusiosios S. B. parodymų byloje daugiau nėra jokių tiesioginių V. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų, o kitų byloje esančių netiesioginių įrodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Nuteistasis V. K. savo kaltės dėl atviros nukentėjusiosios S. B. turto vagystės nepripažino nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų posėdžių metu ir teigė, kad jis jokių S. B. daiktų nevogė. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurių visetą vertinant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka, būtų galima neginčijamai spręsti, kad apeliantas yra kaltas dėl jam inkriminuotos atviros nukentėjusiosios S. B. turto vagystės.

Nukentėjusioji S. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad V. K. iš jos pavogė dujų balioną, telefoną „Nokia“, mažą vonelę „špyžinę“, aliuminį puodą apie 20 l talpos. Jos telefoną pavogė kitą dieną, kai atvažiavo vakare ir vogė iš A. L.. Telefonas buvo kambaryje ant stalo padėtas. Buvo V. K., jaunas vyras, kurį žino iš matymo, bet nei vardo, nei pavardės nežino, ir dar vienas nepažįstamas vyras. Jie atsivežė valgyti, vyno. Jiems išėjus, po kiek laiko ji pasigedo savo telefono, kuris buvo ant stalo. Kai buvo dieną atėję, tai V. K. sakė, kad pasiims vonelę vaikui išmaudyti ir vakare atveš. Dieną išsivežė vonelę, vakare pavogė telefoną, o naktį vogė iš A. L.. Dujų balioną iš koridoriaus pavogė dieną prieš tai, kai pavogė telefoną ir vonelę, o puodą pavogė tada, kai pavogė balioną arba vonelę. Ji nematė, kada paėmė vonelę, bet jos neliko. Ji leido paimti vonelę. Ji nežino, kada dujų balioną ir puodą išnešė. Pasak nukentėjusiosios, niekas kitas negalėjo paimti, nes daugiau niekas nebuvo atėjęs. Ji baliono pasigedo, kai ryte norėjo kavos išsivirti. Iš jos pavogė pilną balioną. Gal ir tuščią balioną iš jos pavogė.

Atsižvelgiant į šiuos nukentėjusiosios parodymus, duotus tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai, jog iš jos daiktus pavogė būtent V. K. yra tik nukentėjusiosios prielaidos ir niekuo nepagrįsti samprotavimai. Kaip matyti iš jos parodymų, nukentėjusioji S. B. nėra tikra, kada konkrečiai iš jos buvo pavogti jai priklausantys daiktai, kurių vagystė inkriminuojama V. K.. Be to, S. B. nežino, ar iš jos buvo pavogtas tuščias ar pilnas dujų balionas. Pasak nukentėjusiosios, jos telefonas dingo tuomet, kai pas ją be V. K. dar svečiavosi keli asmenys. Remiantis S. B. parodymais galima daryti išvadą, kad ji nematė, kuris konkrečiai iš pas ją buvusių asmenų paėmė jos telefoną. Taip pat S. B. teigia, kad ji pati skolino V. K. vonelę, vėliau nurodo, kad jis ją pavogė. Atsižvelgiant į tokius nukentėjusiosios S. B. parodymus, darytina išvada, kad šie parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

Baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti konstatuojamas abejonių nekeliančiais įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltę. Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje tai reiškia, kad teismo diskrecija įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą nėra absoliuti ta prasme, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, pagrįstą visų bylos duomenų nešališku patikrinimu, objektyvių prieštaravimų pašalinimu ir motyvuotų išvadų pateikimu (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys Nr. 2K-594/2004, 2K-P-218/2009, 2K-440/2012 ir kt.).

Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų V. K. kaltę įvykdžius atvirą nukentėjusiosios S. B. turto vagystę. Esant tokioms aplinkybėms, bei vadovaudamasi bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl nukentėjusiosios S. B. turto vagystės nuteistas nepagrįstai, nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jo kaltės įrodymų visumos, todėl pripažįstama, kad neįrodyta, jog nuteistasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (nukentėjusiosios S. B. turto vagystė), naikintina ir V. K. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis – pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. jis išteisintinas (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad V. K. nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtomis bausmėmis. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam V. K. bausmes už jo padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam V. K. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (vagystė iš A. L.) ir 178 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadiją – padarytos apysunkių ir nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos, kaltės formą – nusikalstamos veikos padarytos tyčia, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, į V. K. asmenybę – teistas daug kartų, naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, buvo nusikalstamų veikų organizatorius. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai V. K. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. K. už nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 178 str. 2 d. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmės vidurkiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. K. už nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšį, už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra per griežtos, mažinti jas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. K. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis turi tris mažametes dukras, kurioms turi teikti išlaikymą, taip turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kur iki sulaikymo gyveno su sugyventine ir dukra, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

Kadangi nuteistasis V. K. dėl vienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (nukentėjusiosios S. B. turto vagystė) išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, skundžiamu nuosprendžiu V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (vagystė iš A. L.) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrintinos iš naujo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas V. K. paskirtas bausmes, nepagrįstai jas subendrino taikydamas Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. nuostatas. Pažymėtina, kad V. K. padarytos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas skundžiamu Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nuosprendžiu, nesudaro idealios nusikalstamų veikų sutapties, labai nesiskiria pagal pavojingumą ir nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims pagal Lietuvos Respublikos BK 10 str., todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo jas bendrinti remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. nuostatomis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismui ištaisius šią klaidą ir subendrinus V. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. nuostatomis, galutinė bausmė V. K. padidėtų, ir tokiu būdu būtų pabloginta nuteistojo padėtis. Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 4 d. numato, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tokių skundų nesant, iš naujo subendrinus skundžiamu nuosprendžiu V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (vagystė iš A. L.) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. paskirtas bausmes, nustatytina skundžiamu nuosprendžiu V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. taip pat prašo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirti švelnesnę galutinę bausmę. Tačiau šis nuteistojo prašymas netenkintinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 347 str., kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad subendrinus keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes, galutinė bausmė gali ir padidėti, ir tokiu būdu būtų pabloginta nuteistojo padėtis. Tačiau Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 4 d. numato, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tokių skundų nesant, nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas subendrinti keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes netenkinamas. Be to, tai yra klausimas, susijęs su nuosprendžio vykdymu, jis išsprendžiamas Lietuvos Respublikos BPK 362 str. nustatyta tvarka, todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui subendrinus keliais nuosprendžiais V. K. paskirtas bausmes, būtų suvaržyta nuteistojo teisė apeliacinės instancijos teismo sprendimą apskųsti Lietuvos Respublikos BPK 364 str. numatyta tvarka. Esant šioms aplinkybėms keliais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo klausimas paliekamas spręsti vėliausią nuosprendį priėmusiam teismui (Lietuvos Respublikos BPK 347 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nuosprendžio dalį, kuria V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiosios S. B. turto vagystė) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (nukentėjusiosios S. B. turto vagystė) – išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalimi, V. K. Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-07-02 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš A. L.) paskirtą laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams bausmę subendrinti su bausme paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir galutinę subendrintą bausmę V. K. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.