Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-782-327-2014

Teisėja Judita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00445-2013-1

2014 m. lapkričio 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Gintarei Nor­keliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Linui Frančiakui, nuteistajam G. G., jo gynėjai ad­vo­ka­tai Rasai Malinauskienei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros pro­ku­ro­ro Audriaus Ažuko ir nuteistojo G. G. gynėjos advokatės Rasos Mali­naus­kie­nės ape­­liacinius skundus dėl Šakių ra­jo­no apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nuos­prendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 286 str. aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. liepos 19 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir jam paskirta galutinė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atė­mimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas trejų metų laikotarpiui įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje; neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo prie­žiū­rą vykdančios institucijos leidimo; per vienerių metų laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 va­lan­dų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. Laisvės atė­mi­mo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojui panaudodamas fi­zi­nį smurtą, tai yra, 2013 m. spalio 10 d. apie 24 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, būdamas apsvaigęs nuo alko­ho­lio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tyčia spyrė (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo po­li­cijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiam patruliui T. P. į pilvo sritį bei ranką, sukeldamas jam fizinį skausmą ir pa­darydamas kairės plaštakos sumušimą ir poodinę kraujosruvą, tuo nežymiai sutrikdė nuken­tė­jusiojo sveikatą ir pasipriešino policijos pareigūnui, vilkinčiam policijos uniformą bei atliekančiam viešojo administravimo funkcijas.

Bylos duomenimis nustatytas faktas, kad G. G. dar sulaikymo momentu buvo uždėti antrankiai ir nuimti tik tuomet, kai jam pasidarė bloga, šių spec. priemonių panaudojimas truko iki pat ryto, kas vertintina kaip žiaurus elgesys. Nepaisant to, liudytojas R. J. teisme tvirtino, kad budėtojų dalyje G. G. atžvilgiu spec. priemonės taikytos nebuvo, nors visi liudytojai pa­tvir­tina, kad G. G. rankos buvo surakintos antrankiais jam už nugaros. Minėtas liudytojas vie­nin­telis nurodė, kad jam einant link G. G., jis pašoko ir galva trenkė į sieną ir į palangę, pradėjo šaukti, kad jį muša. Kiti liudytojai šių aplinkybių nepatvirtino. Teismas G. G. kaltę grindžia ir akistatos protokolais. Tačiau akistatų metu liudytojai I. M. ir T. K. nepatvirtino, kad G. G. būtų spyręs T. P., nors jie buvo toje pačioje patalpoje su nuteistuoju.

Nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai, dėl to jų parodymai gali būti ne visai tikslūs. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, ar krau­jo­sruva ant nukentėjusiojo rankos negalėjo atsirasti buityje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuos­prendį prioritetą suteikė policijos pareigūnų parodymams, nors jų parodymai turėjo būti vertinami vienodai su kitų liudytojų parodymais. Ikiteisminio tyrimo iniciavimas G. G. atžvilgiu buvo įta­ko­tas pareigūnų baimės dėl jų pačių atsakomybės už smurto pavartojimą G. G. atžvilgiu. Tačiau šių aplinkybių įrodyti nėra galimybės, kadangi pareigūnai atsisakė nuvežti G. G. į ligo­ni­nę, kad nebūtų užfiksuoti jam padaryti sužalojimai. Budėtojų dalyje bei policijos komisariato kieme yra vaizdo kameros, tačiau byloje vaizdo įrašų nebuvo pateikta.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. G. buvo nubaustas administracine tvarka už admi­nis­tra­cinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str. Asmens girtumas nėra kvalifikuojantis šio pažei­di­mo požymis, todėl reikalauti pasitikrinti girtumo nebuvo pagrindo. G. G. paaiškino prie­žas­tis, kodėl atsisakė pasitikrinti girtumą alkotesteriu – jis norėjęs, kad girtumas pirma būtų nustatytas I. M. ir T. K., nes šie asmenys viešoje vietoje buvo neblaivūs, kas taip pat už­trau­kia administracinę atsakomybę. Policijos pareigūnai sulaikytojo G. G. atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai, elgėsi su juo žiauriai. Nors pagal savo einamas pareigas turėjo elgtis santūriai, nedelsiant nutraukti antrankių panaudojimą, kai tik baigėsi būtinybė, antrankiai nebuvo nuimti net patalpinus G. G. į areštinės kamerą, kurioje jis niekam jokios grėsmės nekėlė. Visos šios aplinkybės turėjo būti teismo įvertintos. Teisėtvarkos pareigūnų elgesio kodekso (priimtas Jungtinių Tautų Gene­ra­li­nės Asamblėjos 1979-12-17, rezoliucija 34/169) 2 ir 3 str. bei Parlamentinės asamblėjos dekla­ra­ci­jos dėl policijos 690 (1979) rezoliucijoje įtvirtintos nuostatos yra perkeltos ir į Lietuvos Respu­bli­kos Policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtintą Lietuvos policijos pa­reigūnų etikos kodeksą, kuriuo remiantis policijos pareigūnas privalo gerbti ir ginti kiekvieno žmo­gaus orumą bei pagrindines teises ir laisves.

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir nuteistojo gynėjos ape­liaciniai skundai atmetami.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Lietuvos Respublikos bau­džiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nu­sta­tyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė kitus įrodymus. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skirdamas G. G. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., taikydamas BK 75 str. nuostatas nepažeidė įstatymo reikalavimų, šį savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas G. G. kaltu teismas rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplin­ky­bes. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos fak­ti­nių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žeidimu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nustatyti visi būtini BK 286 str. nu­ma­ty­to nusikaltimo sudėties požymiai. Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Nors nuteistasis G. G. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neigė, tvir­tin­damas, kad nukentėjusiajam nespyrė, tačiau pripažino, kad galėjo vartoti necenzūrinius žodžius po­licijos pareigūnų atžvilgiu, nes jam skaudėjo antrankiais suveržtas rankas. Tačiau iš liudytojo R. J. parodymų teisme matyti, kad G. G. atsisakė važiuoti į ligoninę, nors jam tai buvo siūloma. Nukentėjusysis T. P. teisme tvirtino neatsimenantis, ar G. G. prašė vežti jį į li­go­ninę. Nors nuteistojo gynėja nurodo, kad liudytojo R. J. parodymai yra akivaizdžiai prieš­ta­ringi, tačiau šie skundo teiginiai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais bylos duomenimis. Taip pat nuteistojo gynėjos teigimu, tikrintis girtumo G. G. neatsisakė, tik prašė, kad būtų nustatytas girtumas ir asmenims, kurie taip pat buvo neblaivūs. Tačiau šios aplinkybės nepašalina nuteistojo atsakomybės už padarytą nusikaltimą ir jo atsisakymo tikrintis blaivumą nepateisina.

Nors gynėjos teigimu byloje neginčijamai buvo nustatytas faktas, kad G. G. dar sulai­ky­mo momentu buvo uždėti antrankiai ir šių spec. priemonių panaudojimas truko iki pat ryto, tačiau apklausiamas teisme liudytojas R. J. teisme nurodė, kad budėtojų dalyje G. G. atžvilgiu spec. priemonės taikytos nebuvo. Tai, kad tik šis liudytojas apklausiamas nurodė, kad jam einant link G. G. šis pašoko ir galva trenkė į sieną, nepatvirtina, kad to nebuvo, kaip nurodoma nu­teis­to­jo gynėjos skunde. Nors skunde nurodoma, kad pareigūnas melavo siekdamas išvengti atsa­ko­my­bės už tai, kad G. G. atžvilgiu iš tikrųjų buvo pavartota fizinė jėga, o nuvykus į ligoninę, būtų už­fiksuoti jam padaryti sužalojimai, tačiau teisėjų kolegija esminių prieštaravimų tarp parei­gūnų pa­ro­dymų neįžvelgia, o nedideli skirtumai galėjo atsirasti dėl ilgo tarpo nuo nusikaltimo padarymo iki jų apklausų teisme. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kai kurių aplinkybių pareigūnai nega­lėjo tiksliai ir konkrečiai apibūdinti, nurodydami, kad jų nepamena. Pirmosios instancijos teis­mas nenustatė jokių pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių aplinkybių. Teisėjų ko­le­gija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė pagrindo abejoti pareigūnų, kurių tiks­las yra nustatyti kaltus, pažeidimą padariusius asmenis, nešališkumu ir netikėti jų parodymais. Be to, tokių duo­me­nų savo skunde nepateikia ir pati nuteistojo gynėja. Aukštesniojo teismo nuo­mo­ne, šie teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais bylos duomenimis.

Prokuroro apeliaciniame skunde nėra ginčijamos teismo nustatytos faktinės nu­si­kals­tamos vei­kos pa­da­ry­mo aplinkybės, įrodymų vertinimo taisyklės, tačiau tvirtinama, kad teismas pažeidė BK 75 str. taikymo taisykles ir nusistovėjusią teismų praktiką dėl bausmės vykdymo atidėjimo tai­ky­mo. Tačiau teisėjų nuomone, nu­teistojo G. G. atžvilgiu visiškai pagrįstai buvo taikytas baus­mės vykdymo atidėjimas ir tinkamai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė.

BK 75 str. yra nurodyti pagrindai, kuriuos nustačius teismas gali spręsti dėl galimybės tai­kyti bausmės vykdymo atidėjimą. Bausmės vykdymo atidėjimas yra bausmės realizavimo forma, ga­lima tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, kuriai esant teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistam asmeniui bausmės tikslai bus pa­siek­ti be realaus bausmės atlikimo. Šio klausimo išsprendimas priklauso nuo konkrečių aplin­kybių, reikalaujančių individualaus teisinio vertinimo, kuris atliekamas įvertinus bylos medžiagą.

Baudžiamajame įstatyme nenustatytas rei­ka­la­vi­mas, kad nuteistajam bausmės vykdymo ati­dėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau baus­mės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio ins­ti­tuto taikymas galimas tik išimtiniais at­ve­jais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato ver­tin­damas visas bylos aplinkybes, susijusias su pa­daryta nusikalstama veika ir kaltininko as­me­ny­be, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/­2013). Priimdamas pakartotinį sprendimą atidėti pa­s­kirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teis­mas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvir­tintais BK 75 str. 1 d., bet ir bausmės pas­kir­timi, nustatyta BK 41 str. 2 d. (kasacinės nutartys Nr. 2K-56/2014, 2K-7-168/2014).

G. G. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri pagal pavojingumo laipsnį priskiriama nesun­kių nu­si­kaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Jo atsakomybę lengvinančių ap­linkybė ne­nus­ta­ty­ta, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sun­kinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė bū­da­mas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). G. G. nedirba, serga epilepsija, baustas administracine tvarka, anksčiau teistas vieną kartą Jur­barko rajono apylinkės teismo 2013-07-19 nuosprendžiu, nusikalstamą veiką padarė bausmės vyk­dymo atidėjimo metu. Tačiau iš bylos medžiagos nėra pagrindo spręsti, kad G. G. veiksmai darant nu­sikalstamą veiką išsiskyrė didesniu pavojingumu, kad buvo nulemti išankstinio ir aki­vaiz­daus jo nusistatymo prieš valstybės tarnautojus. Priešingai, ji buvo padaryta spontaniškai, dėl įvykio metu susiklosčiusių aplinkybių, dėl aktyvių pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu. Jis sudavė pareigūnui tik vieną smūgį, būdamas antrankiais surakintomis rankomis, jo veiksmai tęsėsi trumpai, nepa­si­žy­mė­jo intensyvumu. Nusikalstamą veiką padarė praėjus neilgam laiko tarpui po pirmesnio teismo nuos­prendžio, byloje nėra duomenų apie neigiamą jo asmenybės pakitimą. Tiek ankstesniu, tiek skundžiamu nuosprendžiu jis buvo teisiamas už nesunkius nusikaltimus. Atsižvelgusi į visa tai tei­sė­jų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino pirmesniu teismo nuos­prendžiu paskirtos bausmės griežtumą ir pagrįstai konstatavo, jog paskir­tos laisvės atėmimo baus­mės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, kad realus bausmės vykdymas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo pada­ry­toms nusikalstamoms veikoms prin­cipui, todėl taikant BK 75 str. nuostatas bausmės vykdymas skundžiamu nuosprendžiu buvo ati­dė­tas pakankamai motyvuotai ir pagrįstai.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio, subendrinimo ir bausmės vykdymo atidėjimo pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­niai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros pro­ku­roro Audriaus Ažuko ir nuteistojo G. G. gynėjos advokatės Rasos Mali­naus­kie­nės apeliacinius skundus atmesti.