Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-204-460/2013

2013 m. vasario 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Broniaus Valiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-7789-328/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANEBAS“ ieškinį atsakovei kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“ dėl pripažinimo vienašališką paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu bei ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANEBAS“ (apeliantės) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog šalys 2010-05-31 sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00024 EUR, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 75 300 EUR paskola (b. l. 7–10). 2011-06-07 buvo pasirašytas susitarimas Nr. 11/06/07-01 dėl paskolos padidinimo iki 81 500,00 EUR bei paskolos grąžinimo termino pratęsimo iki 2011-11-30 (b. l. 11–12). Ieškovė 2011-01-20, 2011-05-26, 2012-03-14 kreipėsi į atsakovę dėl pajaus sumažinimo, palūkanų dengimo tvarkos, paskolos galiojimo termino pratęsimo, delspinigių sumažinimo (b. l. 13, 38, 39). Atsakovė 2012-03-01 informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą vadovaujantis paskolos sutarties 5.8, 5.8.1, 5.8.3 punktais (b. l. 52).

Dėl Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Tai reiškia, jog rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti teismo išvada – ieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį atmesti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ieškinys atmestas. Tai reiškia, kad teismas bylą išnagrinėjo visa apimtimi ir abu ieškovės reikalavimus – pripažinti atsakovės kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ vienašališką paskolos sutarties Nr. 10-00024 EUR (su visais pakeitimais) nutraukimą neteisėtu ir pakeisti šią paskolos sutartį nustatant galutinį paskolos grąžinimo terminą 2014-04-30, atmetė, t. y. išsprendė šiuos reikalavimus iš esmės jų netenkindamas. Taigi pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatų, ir dėl to apeliacinio skundo argumentas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo apeliantės nurodytu pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto) yra nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo pareiga nurodyti sprendimo motyvus neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną ieškovės argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-07-13 nutartis Nr. 3K-3-369/2012). Šios pareigos apimtis priklauso nuo sprendimo prigimties ir konkrečių bylos aplinkybių konteksto. Teisėjų kolegija mano, jog nors pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl bylos teisėtumui įtakos neturinčių argumentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad jo priimtas sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis.

Aktualu pažymėti, jog iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinama vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą bylos dalį spręsti CPK nustatyta tvarka (CPK 327 straipsnio 2 dalis), kadangi byla nagrinėti iš naujo gali būti grąžinama tik išimtiniais atvejais. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Be to, nėra pagrindo apeliantei teigti, kad neišnagrinėtą reikalavimą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme būtų apribota šalių teisė į apeliaciją dėl vienokio ar kitokio apeliacinio teismo sprendimo išsprendžiant ieškovės reikalavimą pakeisti paskolos sutartį nustatant galutinį paskolos grąžinimo terminą 2014-04-30. Anksčiau paminėtose CPK nuostatose numatyti atvejai, kada apeliacinės instancijos teismas gali ir privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus procesinės teisės normos pažeidimus ir tai nepažeidžia teisingo proceso principo, todėl šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl Civilinio kodekso 6.204 straipsnio taikymo sąlygų

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pastebėtina, jog ieškinyje nurodyta, kad ieškovė nusprendė kreiptis į atsakovę dėl paskolos gavimo todėl, kad užsitęsus sunkmečiui įmonėje atsirado apyvartinių lėšų trūkumas. Taigi paskolos sutartis buvo sudaryta jau esant ekonominei krizei, šios aplinkybės šalims buvo žinomos sudarant sutartį, ir jos nepasikeitė iki pat sutarties nutraukimo, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms.

Dėl sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms išsamiai pasisakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusioms aplinkybėms, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. <....> Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai. Nors CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, koks turi būti protingas terminas šalims susitarti, kolegija pažymėjo, kad šis terminas priklauso nuo sutarties pobūdžio, sutarties šalies galimybių vykdyti sutartį nepakeistomis sąlygomis ir kita. <...> kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas.

Šiuo konkrečiu atveju ieškovė nebuvo aktyvi, kadangi jokių rašytinių prašymų baigiantis ir pasibaigus paskolos grąžinimo terminui (2011-11-30) ir po įspėjimo apie sutarties nutraukimą (2011-12-07) bei pranešimo apie sutarties nutraukimą (2012-03-01) atsakovei nepateikė, nuo 2011-10-13 sustabdė paskolos grąžinimą ir palūkanų mokėjimą, į siunčiamus raginimus nereagavo. Ieškovės 2012-03-14 prašymas (b. l. 13) dėl pajaus sumažinimo, palūkanų dengimo tvarkos, paskolos galiojimo termino pratęsimo atsakovei buvo pareikštas jau po sutarties nutraukimo, todėl savaime suprantama, kad prašymas dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo pagrįstai buvo atmestas. Šiai teisinei situacijai spręsti svarbu ir tai, kad pasibaigus sutartiniams santykiams CK 6.204 straipsnio, 6.223 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliantes argumentas, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė keisti sutartį, yra atmestinas.

Apeliantė nurodo ir tai, jog sudarant paskolos sutartį ieškovė ir atsakovė galimybes grąžinti kreditą numatė tik pardavus įkeistą turtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2010-05-31 paskolos sutarties Nr. 10-00024 EUR specialios dalies 2.10 punkte nurodyta, jog šalys susitarė (pagrindinės sutarties sąlygos), kad paskolos gavėjas grąžina paskolą ir moka palūkanas Unijai pagal paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštį, kuriame tiek palūkanų mokėjimas, tiek paskolos grąžinimas yra išdėstyti dalimis. Byloje nėra ginčo dėl to, jog palūkanos tam tikrą laiką buvo mokamos, nors ir pažeidžiant nustatytą grafiką (b. l. 40, 42, 44, 45–46). Taigi šis apeliantes argumentas taip pat atmestinas kaip neatitinkantis faktinių aplinkybių (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (CPK 12 straipsnis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnis). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas, ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva rinkti įrodymus ir vertinti aplinkybių, kuriomis ieškovė nesirėmė, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ekonominės krizės įtaką ieškovės įsipareigojimų vykdymui pagal paskolos sutartį. Nors kasacinio teismo praktikoje ekonominė krizė yra pripažįstama visuotinai pripažinta aplinkybe, kurios įrodinėti nereikia, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje byloje sutartį pažeidusi šalis neturi įrodyti, kad būtent dėl ekonominės krizės ji negalėjo vykdyti įsipareigojimų. Prieš sudarydamas kredito sutartį, asmuo privalo įvertinti savo galimybes vykdyti sutartį ir numatyti su sutarties vykdymu susijusią riziką. Kita sutarties šalis negali būti nepagrįstai įpareigojama tęsti sutartinius santykius, kai jų vykdymas netenkina nukentėjusios šalies interesų.

Pabrėžtina, jog sutarčių galią ir formą reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartiną prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Paminėtina ir tai, kad CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Įstatymo nustatyta paskolos gavėjo pareiga grąžinti gautą paskolą (kreditą) sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Įstatyme taip pat numatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (CK 6. 217 straipsnio 5 dalis). Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei CK 6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, taip pat papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šių taisyklių pažeidimo nenustatė ir konstatavo, kad atsakovė sutartį nutraukė teisėtai, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyje nustatytos tvarkos. Be to, sutarties 5.8 punkte ir jo papunkčiuose (b. l. 8) numatyta atsakovės teisė nutraukti vienašališkai sutartį prieš 15 dienų įspėjus paskolos gavėją, jeigu paskolos laikotarpiu paskolos gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi sutarties 5.8.1–5.8.12 papunkčiuose nustatytų paskolos gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, o būtent pagal 5.8.1. ir 5.8.3. papunkčius. Taigi UAB „SANEBAS“ pažeidė sutarties sąlygas – negrąžino paskolos nustatytais terminais, laiku nemokėjo už paskolą suskaičiuotų palūkanų, o tai neabejotinai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis), todėl sutartis pagrįstai ir teisėtai buvo vienašališkai nutraukta prieš tai įspėjus ieškovę pagal sutarties 5.8. punkto papunkčius 5.8.1. ir 5.8.3. (b. l. 47–54).

Negalima nepaminėti ir to, kad apeliantė nevykdė ir kitų sutarties sąlygų – bendrosios dalies 6.18 punkto, kadangi nuslėpė faktą, kad jai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir areštuotas jos turtas (b. l. 58–62). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, jog tikėtis, kad ieškovė tinkamai įvykdys sutartinius įsipareigojimus, jei sutarties terminas ir būtų pratęstas, nėra jokių prielaidų, juolab, kad FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Klaipėdos apygardos valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto praturtėjimo (BK 189¹ straipsnio 1 dalis), didelės vertės turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalis), kur įtarimai pareikšti UAB „SANEBAS“ direktoriui, be to, Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimu areštuotas ieškovės nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini), į kurį nukreiptas priverstinis išieškojimas pagal paskolos sutartį (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliantė ir pati neginčija sutarties pažeidimo fakto bei šio pažeidimo kvalifikavimo kaip esminio.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius ir kitus įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.