Kauno apygardos teismo nutartis

procesinių sprendimų kategorijos: 35.5; 42.10; 50.1; 121.15; 121.21.

2012 m. vasario 22 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „DAMSA“ apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-34-633/2011 pagal V. G. gamybos ir komercijos įmonės patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „DAMSA“ dėl skolos ir netesybų priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „DAMSA“ patikslintą priešieškinį ieškovei V. G. gamybos ir komercijos įmonei dėl subnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Patikslintu 2010-12-27 ieškiniu (t. 1, b. l. 95-99) ieškovė, atsižvelgdama į tai, jog atsakovė 2010-11-20 sumokėjo 588,65 Lt už gautas prekes, prašė priteisti jai iš atsakovės 6.828,10 Lt (t. y. 928,10 Lt skolos už prekes pagal pateiktas ir neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras 2005-04-29 sutarties pagrindu bei 5.900 Lt subnuompinigių skolą už negyvenamosios patalpos, esančios Marijampolėje, V. K. g. 47, subnuomą nuo 2007-02-01 iki 2007-07-01 (po 1.180 Lt per mėn.); 1.177,38 Lt įstatymo (CK 6.210 str.) pagrindu paskaičiuotas 6 proc. palūkanas už praleistą prievolės mokėti subnuompinigius terminą nuo 2007-03-10 iki 2010-09-06 (kreipimosi į teismą diena); 8,05 proc. palūkanas už priteistinas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

2010-05-26 teismo posėdžio metu ieškovės atstovas, galutinai sutikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės 5.900 Lt subnuompinigių skolą už negyvenamosios patalpos, esančios Marijampolėje, V. K. g. 47, subnuomą nuo 2007-02-01 iki 2007-07-01 (po 1.180 Lt per mėn.); 1.177,38 Lt įstatymo (CK 6.210 str.) pagrindu paskaičiuotas 6 proc. palūkanas už praleistą prievolės mokėti subnuompinigius terminą nuo 2007-03-10 iki 2010-09-06 (kreipimosi į teismą diena); 8,05 proc. palūkanas už priteistinas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta.

Prievolės pasibaigimo teisinis pagrindas yra šalių susitarimas, kuris gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda prievolė, privalo būti rašytinės ar notarinės formos (CK 6.125 str. 1 d.). Kadangi prievolė mokėti subnuomos mokestį kyla iš privalomos rašytinės formos negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties, kolegijos nuomone, tiek ir šalių susitarimas dėl prievolės sumokėti subnuomos mokesčio skolą užskaitymo su prievole atlyginti patalpos pagerinimo išlaidas, tiek ir susitarimas dėl Sutarties 5 p. nustatyto termino (,,iki sekančio mėnesio 10 dienos“) subnuomos mokesčiui sumokėti (būtent kuriam suėjus ieškovei atsiranda teisė į palūkanas už praleistą prievolės įvykdymo terminą ir kurio ,,nukėlimą“ netiesiogiai įrodinėja atsakovė, nesutikdama mokėti palūkanų) pakeitimo (nukėlimo) taip pat privalėjo būti rašytinės formos. Nežiūrint to, jog šalys tokio rašytinio susitarimo nebuvo sudarę, bylos medžiaga, kolegijos nuomone, taip pat nepatvirtina nei apeliantės tiesiogiai nurodyto ir jos neįrodyto fakto, jog šalys (ar jų vadovai) dėl prievolių užskaitymo buvo susitarę žodžiu, nei apeliantės netiesiogiai įrodinėto fakto, jog, ieškovei nereikalaujant sumokėti už subnuomą, tokiu būdu buvo nukeltas sutartas subnuomos mokesčio (kurio atsakovės neginčijo ir kurio priteisimo neskundžia) sumokėjimo terminas. Pažymėtina, jog apylinkės teismui pritaikius CK 1.93 str. 6 d. 4 p. išimtį ir atsakovei leidus remtis liudytojais, nė vienas iš jų teisme tiesiogiai nepatvirtino atsakovės atstovės teiginio, jog nuo pareigos (prievolės) sumokėti įsiskolintus subnuompinigius ir mokėti byloje reikalaujamas palūkanas atsakovę atleido pati ieškovė, sudariusi su atsakove papildomą žodinį susitarimą, jog subnuompinigių skola įskaitoma už subnuomotų patalpų pagerinimo išlaidas. Atsakovė, be savo atstovės paaiškinimo, jokių įrodymų tokiai aplinkybei byloje įrodyti nepateikė, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, jos pačios pareiškimą įvertinęs nepakankamu aplinkybės įrodymui, visiškai pagrįstai konstatavo, jog atsakovė šios aplinkybės neįrodė, kas yra pagrindas išvadai, jog atsakovės prievolė mokėti reikalaujamas palūkanas yra kilusi nuo sekančio mėnesio 10 dienos ir išlikusi iki pat prievolės įvykdymo dienos. Apeliantės teigimu, jai 2007-06-31 išsikėlus iš subnuomojamų patalpų (t. y. anksčiau, nei šalių buvo sutarta 2006-02-01 subnuomos sutartimi (t. 1, b. l. 4), sudaryta dviejų metų terminui, t. y. iki 2008-01-30) ir pagerinimus palikus ieškovei, ši jokių pretenzijų dėl nesumokėto 5.900 Lt subnuomos mokesčio neturėjo. Visų pirma, pažymėtina, kad jokio susitarimo tarp šalių dėl subnuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nenustatyta. Atsakovės atstovė A. V. teisme pripažino, jog ji pati nusprendė nutraukti veiklą subnuomotose patalpose ir išsikraustė (t. 2, b. l. 8), todėl spręstina, kad būtent atsakovė vienasmeniškai nutraukė savo ūkinę komercinę veiklą patalpose anksčiau sutartimi sulygto termino. Pagal CK 6.192 str. 4 d. sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, todėl negyvenamųjų patalpų subnuomos terminuota sutartis prieš terminą taip pat galėjo būti nutraukta tik raštiškai pakeitus sutartyje nustatytą terminą. Kadangi jokio rašytinio susitarimo nebuvo sudaryta, laikytina, kad sutartis pasibaigė tik pasibaigus joje numatytam terminui. Jau vien tai, kad atsakovė vienasmeniškai prieš terminą nutraukė terminuotą subnuomos sutartį (kurią galėjo nutraukti tik teismo keliu – CK 6.498 str.), kolegijos nuomone, galėjo jai sukelti neigiamas pasekmes, ieškovei pareikalavus sumokėti nuomos mokestį iki termino pabaigos, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju PVM sąskaitas faktūras ieškovė atsakovei pateikė tik už laikotarpį, per kurį atsakovė faktiškai subnuomotose patalpose vykdė veiklą.

Kolegija taip pat nemano, jog, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, reiktų tenkinti apeliantės prašymą iškviesti ir apklausti liudytoju ieškovės įmonės vadovą V. G.. Visų pirma, kolegija pažymi, jog V. G., kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkas ir vadovas, yra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, todėl jis niekaip negali užimti liudytojo padėties, kuri iš esmės reikalauja nešališkumo ir objektyvumo (CPK 61 str. 1 d.). Kolegijos nuomone, ieškovės savininkas ir vadovas ir taip išreiškia ieškovės poziciją dėl atsakovei pareikštų reikalavimų, kurių nebuvimą (t. y., kad atsakovė nėra skolinga ieškovei) turi teisę įrodinėti atsakovė. Turėdama pareigą įrodinėti savo reikalavimus ir atsikirtimus, atsakovė pati pirmoji per parengiamąjį posėdį prieš bylos nagrinėjimą iš esmės teikė prašymą savo iniciatyva kviesti tam tikrus liudytojus, bet prašymo paties V. G. dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu neteikė. Ieškovė, turėdama teisę papildomai įrodinėti savo reikalavimus, teikė savo iniciatyva prašymą kviesti V. G. dėl savo reikalavimų papildomo patvirtinimo, tačiau šios teisės vėliau pagrįstai atsisakė. Pažymėtina, jog asmenys bylas teisme gali vesti patys arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). Šalis turi teisę (bet ne pareigą) duoti paaiškinimus raštu arba žodžiu (CPK 42 str.), o CPK 188 str. suteikia šaliai teisę atsisakyti apklausos, jeigu tai reikštų parodymus prieš save. Kolegijos nuomone, ieškovės vadovo iškvietimas liudyti apeliacinės instancijos teisme būtų tik užvilkinęs teismo procesą.

Atsakovės apeliacinio skundo prieštaringumas, kolegijos nuomone, taip pat sudaro pagrindą abejoti atsakovės teiginiais dėl prievolių užskaitymo, nes tai ji teigia, kad buvo susitarimas jos skolą užskaityti už subnuomotų patalpų pagerinimą, kitu gi atveju teigia, kad ieškovė, ilgai nereikalaudama iš atsakovės skolos, suteikė atsakovei pagrindą manyti, kad ji gali skolos nemokėti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų atleidusi atsakovę nuo ginčo prievolės, priešingai, nuo pat bylos pradžios ieškovė nuosekliai tvirtino egzistuojant atsakovės skolą už subnuomą (t. 1, b. l. 5-9), ką patvirtina ir ieškovės buhalterinės apskaitos duomenys (t. 1, b. l. 61-62, 124-125, 127-128, 136-137), todėl labiau tikėtina ieškovės teiginiais, kad ji ragindavusi atsakovę grąžinti skolą žodžiu, nes tarp šalių tuo laikotarpiu buvo susiklostę ir kiti sutartiniai verslo santykiai, todėl ieškovė vengusi iš atsakovės reikalauti raštiškai grąžinti skolą už subnuomą. Be to, kolegijos nuomone, rašytinėje sutartyje numatytos prievolės egzistavimas negali būti privalomai siejamas su rašytiniu kreditoriaus reikalavimu (pretenzija), atkreipiant dėmesį į tai, kad pačios skolos atsakovė net ginčijo. Kolegijos nuomone, šioje byloje būtent atsakovė leistinais įrodymais neįrodė (kas buvo atsakovės pareiga) nei kad rašytinėje sutartyje numatyta prievolė mokėti subnuompinigius buvo pasibaigusi užskaitymu (kam, beje, prieštarauja atsakovės pozicija neskųsti sprendimo dalies dėl subnuomos mokesčio priteisimo ir šios skolos pripažinimas), nei kad ši prievolė buvo pasibaigus ieškovei atleidus atsakovę nuo prievolės ar jos dalies (šiuo atveju – nuo palūkanų sumokėjimo) įvykdymo arba pareiškus apie prievolės nebeegzistavimą (CK 6.129 str.), nei kad atsakovė turėjo teisę į savo prievolės mokėti subnuompinigius įvykdymo sustabdymą (CK 6.46 str. 2 d.). Pažymėtina, jog CK 6.46 str. 2 d. skolininkui suteikia teisę sustabdyti prievolės įvykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės įvykdymo sustabdymą. Kolegijos nuomone, nesant sutartinio ieškovės įsipareigojimo atlyginti patalpos pagerinimo išlaidas, būtent atsakovė turėjo įrodyti ieškovės priešpriešinės pareigos egzistavimą, ko ji šioje byloje, deja, neįrodė.

Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo priteisti jai iš ieškovės 7.130,80 Lt subnuomotų negyvenamų patalpų pagerinimo išlaidų. Atsakovės teigimu, šalių ikisutartiniai santykiai dėl ginčo patalpų subnuomos tęsėsi nuo 2005 m. rudens, ieškovei kaip nuomininkei buvo matomi ir žinomi pažadėtose jai subnuomoti patalpose atsakovės ūkio būdu atliekami statybos remonto darbai, ieškovė tam neprieštaravo, ką atsakovė vertino kaip sutikimą, ji atliktais darbais patalpas pagerino, tam patirtos jos išlaidos (medžiagos ir darbo užmokestis ten dirbusiems įmonės darbininkams) buvo būtinos, todėl šias išlaidas jai privalo kompensuoti ieškovė.

CK 6.501 str. 1 dalyje įtvirtinta nuomininko teisė į daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis CK 6.501 str. 1 d., nuomininkas nuomotojo leidimu pagerinęs išsinuomotą turtą turi teisę į šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuo atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kitą. Taigi, pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą bei pagal LAT formuojamą praktiką sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį, kurį turi įrodyti pats nuomininkas; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (LAT 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).

Kadangi pati atsakovė pripažįsta, jog tarp bylos šalių iš anksto, prieš pradedant jai remontą ir jo eigoje, nebuvo tariamasi ir nebuvo susitarta, kad nuomininkas ar nuomotojas jai (atsakovei) kompensuos atliekamus statybos remonto darbus ar įskaitys jos išlaidas į subnuompinigius, akivaizdu, jog neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų CK 6.501 str. taikymui, t. y. tai, jog nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus. Byloje nesant įrodymų apie šalių susitarimą dėl konkrečių darbų atlikimo ir dėl jų konkrečios vertės įskaitymo ar kompensavimo, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad šalys būtų derinusios atsakovės atliktus pagerinimus ir kad ieškovė jiems būtų pritarusi, kolegijos nuomone, net ir pasitvirtinus apeliantės nurodytai aplinkybei, jog ieškovė neprieštaravo atsakovės atliekamiems patalpų pagerinimams, ieškovė neprivalėtų atlyginti atsakovei be nuomotojo leidimo padarytų patalų pagerinimų vertės (CK 6.501 str. 3 dalis).

Be to, pažymėtina, jog pati apeliantė pripažįsta neturinti jokios galimybės įrodyti subnuomotos patalpos rinkos vertės iki remonto bei papildomų investicijų į jas įdėjimo ir jos rinkos vertės subnuomos sutarties pasirašymo metu, nes toks patalpų rinkos vertės nustatymas iki remonto nebuvo atliktas (CPK 178 str.). Atsakovė remonto darbų atlikimą ir medžiagų panaudojimą įrodinėja vienašališkai tik pačios atsakovės darbuotojų pasirašytais medžiagų nurašymo aktais (t. 1, b. l. 110-111) ir niekieno nepasirašytais darbo valandų nurašymo aktais (t. 1, b. l. 112-113). Šie įrodymai, nesant pateiktų priėmimo–perdavimo aktų bei atsakovės ieškovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kolegijos nuomone, nėra pakankamai įrodyti atsakovės atliktų patalpos pagerinimų vertę. Be to, kaip matyti iš nurašymo aktų, medžiagos panaudotos ir darbai atlikti 2005 m. gruodžio ir 2006 m. sausio mėnesiais, tuo tarpu Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis tarp šalių pasirašyta tik 2006-02-01 (t. 1, b. l. 4). Vadinasi, tuo laikotarpiu, kada atsakovė įrodinėja panaudojusi medžiagas remontui ir tose patalpose atlikusi darbus, netgi nebuvo susiklostę šalių subnuomos santykiai, todėl atsakovė neturi teisės reikalauti atlyginti išlaidas ir dėl tos priežasties, kad CK 6.501 str. 1 d. teisę į būtinų išlaidų atlyginimą turi tik nuomininkas, pagerinęs išnuomotą daiktą nuomotojo leidimu.

Kolegijos nuomone, apeliantė reikalauja kompensacijos už patalpos pagerinimus, kurių naudingumo būtent ieškovei atsakovė taip pat neįrodė (CPK 178 str.). Priešingai, pati atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji pati nebūtų galėjusi pradėti dirbti, t. y. gauti pajamų, jeigu nebūtų padariusi investicijų. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė prieš sudarydama negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį su ieškove būtų nesutikusi su subnuomotų patalpų būkle ir jos tinkamumu atsakovės veiklai. Kolegijos nuomone, patalpų pritaikymas atsakovės vykdomai veiklai savaime nereiškia patalpų pagerinimo. Atsakovė, pertvarkydama ketintas išsinuomoti patalpas pagal savo poreikius ir pritaikydama jas savo komercinei veiklai, prisiėmė ir atitinkamą riziką dėl galimo atlyginimo už patalpų pagerinimą. Be to, pažymėtina, jog pati atsakovė naudojosi jos atliktais pagerinimais, vykdė patalpose savo veiklą, iš kurios gavo pelno. Kadangi atsakovės nurodytos išlaidos patalpų pagerinimams sietinos su iš ieškovės subnuomotose patalpose vykdyta veikla, kolegijos nuomone, tokių pagerinimų išliekamoji vertė yra abejotina, nes priklausė išimtinai nuo patalpomis besinaudojusios atsakovės poreikių. Be to, dalis atliktų darbų ir panaudotų medžiagų per visą patalpų nuomos laiką natūraliai susidėvėjo ir neteko savo vertės.

Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, jog apeliantė, nesant sutartinio ieškovės įsipareigojimo atlyginti patalpos pagerinimo išlaidas, neįrodė ieškovės priešpriešinės pareigos atlyginti subnuomotos patalpos pagerinimo išlaidas egzistavimo.

Dėl palūkanų

Pagal Sutarties 5 p. nuostatas, ieškovės sąskaitas už subnuomą atsakovė turėjo apmokėti iki sekančio mėnesio 10 d. Aplinkybės, kad ieškovė buvo atsakovei suteikusi šių sąskaitų apmokėjimo atidėjimus, atsakovė neįrodė. Atsakovė, nors ir manydama, jog ieškovė turi atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas, turėjo už subnuomą sumokėti Sutartyje numatytais terminais, nes subnuomos paslaugos buvo suteiktos, o vėliau galėjo reikšti pretenzijas bei prašyti kompensuoti patalpų pagerinimo išlaidas. Savalaikis nesumokėjimas Sutartyje aptartos kainos, kolegijos nuomone, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovei nebuvo nei įstatyme, nei Sutartyje numatytų mokėjimo prievolės sustabdymo teisės atsiradimo sąlygų. Visiškai sustabdydamas savo mokėjimo prievolę už subnuomą, atsakovė tokia teise naudojosi nepagrįstai, nesąžiningai, ignoruodama bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus vykdant sutartines prievoles, o tuo pačiu pažeisdama CK 6.58 str. 7 dalies nuostata (ypač vertinant aplinkybę, jog PVM sąskaitas faktūras ieškovė atsakovei, prieš terminą nutraukusiai sutartį, pateikė tik už laikotarpį, per kurį atsakovė faktiškai subnuomotose patalpose vykdė veiklą).

Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, jog kompensacinės palūkanos iki sprendimo įvykdymo turi būti nustatytos ne ieškovės reikalaujamo 8,05 proc. dydžio, bet 6 proc., kaip numatyta CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d. Kolegija pažymi, jog CK 6.210 str. 2 d. norma, kuria remiasi atsakovė, yra bendrojo pobūdžio ir ji pati jau numato, jog šalys gali susitarti ar kiti įstatymai (kaip ir yra šiuo atveju) numatyti ir kitokio dydžio kompensacines palūkanas. Įstatymas, kuriuo šiuo atveju remiasi ieškovė, t. y. 2003-12-09LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas Nr. IX-1873 (toliau - Įstatymas), yra specialios normos CK 6.210 str. 2 d. apibrėžtųjų atžvilgiu, todėl ir turi būti pirmiau taikomas, jeigu to reikalauja ieškovė ir šalys nėra pačios susitarę kitaip. Jokių aplinkybių, dėl ko minėtas įstatymas neturėtų būti taikomas byloje, nenustatyta: sutartis sudaryta tarp dviejų ūkio subjektų, atitinka komercinio sandorio sąvoką, nurodytą Įstatymo 2 str. 1 d., todėl, vadovaujantis Įstatymo 3 str. 4 d., 8,05 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteistos pagrįstai (LAT 2005-06-29 konsultacija Nr. A3-130, Teismų praktikos Nr. 23). Apeliantei neįrodžius aplinkybių, dėl ko, jos nuomone, neturėjo būti priteistos kompensacinės palūkanos, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir šioje dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.