- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-1296-653/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00986-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- L. K.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1415-804/2012 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei L. K. dėl draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 5.199,41 Lt draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 156 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Nurodė, jog 2009-03-16 atsakovė ir ADB „Reso Europa“ buvo sudarę Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 11/0 0271838, pagal kurią buvo apdraustas atsakovės automobilio Chrysler Voyage, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė nuo Draudimo sutartyje nurodytų rizikų. Remiantis Draudimo sutartimi, buvo išduotas Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas Nr. Lt/AFA 0629742. Draudimo sutarties 1.6 p. numatyta, kad draudimo įmoka paskaičiuota įvertinant riziką, jog transporto priemonę nevairuos asmenys jaunesni nei 30 m. amžiaus ir su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu. Nustatyta, kad 2009-06-05 įvyko eismo įvykis, kurio metu A. V., vairuodama automobilį Chrysler Voyage, v/n (duomenys neskelbtini) apgadino transporto priemonę (duomenys neskelbtini) v/n DFO 793, bei buvo sužalota jo keleivė. Šio eismo įvykio kaltininke 2010-04-22 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta A. V. (baudžiamoji byla Nr. 1-47-805/2010), nuosprendis 2010-05-13 įsiteisėjo. Dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas atlygino kaltininkės padarytą žalą – 10.398,82 Lt. Nurodė, jog ieškovas įgijo 50 proc. dydžio nuo išmokėtos sumos atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.
Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti CPK 130 str. nustatyta tvarka, t. y. viešo paskelbimo būdu. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį įstatymo nustatyta tvarka nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežastys nežinomos, todėl, ieškovui prašant, teismas priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš L. K. 4636,04 Lt draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 4636,04 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2012-05-07, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 139,00 Lt bylinėjimosi išlaidas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2009-03-16 atsakovė ir ADB „Reso Europa“ buvo sudarę Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 11/0 0271838, pagal kurią buvo apdraustas atsakovės automobilio Chrysler Voyage, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė nuo Draudimo sutartyje nurodytų rizikų. Remiantis Draudimo sutartimi, buvo išduotas Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas Nr. Lt/AFA 0629742. Draudimo sutarties 1.6 p. numatyta, kad draudimo įmoka paskaičiuota įvertinant riziką, jog transporto priemonę nevairuos asmenys jaunesni nei 30 m. amžiaus ir su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu. Nustatyta, kad 2009-06-05 įvyko eismo įvykis, kurio metu A. V., vairuodama automobilį Chrysler Voyage, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr.DFO 793, bei buvo sužalota jo keleivė. Kaip matyti iš Teismų informacinės sistemos LITEKO šio eismo įvykio kaltininke 2010-04-22 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažinta A. V. (baudžiamoji byla Nr. 1-47-805/2010), nuosprendis 2010-05-13 įsiteisėjo.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas atlygino kaltininkės padarytą žalą – 10398,82 Lt, tačiau teismas iš mokėjimo nurodymų nustatė, kad ieškovas išmokėjo 9.272,08 Lt draudimo išmokų, daugiau įrodymų pagrindžiančių ieškinio sumą, ieškovas nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi CK 6.993 str. 1 d., 6.1010 str. 1 d., Draudimo sutarties 1.6 p., Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d., LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.2 p. Teismas nustatė, kad Draudimo sutartį sudarė atsakovė L. K., o eismo įvykio kaltininkė yra A. V., gimusi (duomenys neskelbtini), t.y. neturinti 7 m. vairavimo stažo ir jaunesnė nei 30 m. amžiaus. Ieškovas pasikeitusią draudimo riziką įvertino 50 proc. Taip pat nustatė, kad 2011-11-21 ieškovas siuntė atsakovei pretenziją dėl išmokėtos draudimo išmokos dalies, t.y. 5199,41 Lt, grąžinimo. Byloje įrodymų, kad atsakovė ieškovui žalą atlygino, nepateikta (CPK 178 str.).
Teismas vadovavosi CK 6.38 str. 1 d. CK 6.256 str. 1 d. reglamentuojančiais sutartinių prievolių vykdymą ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nevykdė Įstatyme numatytos pareigos informuoti ieškovą apie padidėjusią draudimo riziką, taip pat į tai, kad ieškovas pateikė teismui mokėjimo nurodymus tik dėl 9.272,08 Lt draudimo išmokų, sprendė, jog ieškinys dalyje dėl 4.636,04 Lt tenkinamas, o kitoje dalyje atmetamas kaip neįrodytas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ pateikė apeliacinį skundą (b.l.112-113), kuriuo prašo pakeisti skundžiamą sprendimą už akių dalyje dėl 563,37 Lt nepriteisimo, ieškinį tenkinant visiškai. Prašo priimti naują įrodymą – mokėjimo nurodymą Nr. 033367, kuris patvirtina, jog 2009-08-19 ieškovas Valstybinei ligonių kasai dėl 2009-06-05 įvykio išmokėjo 1.126,74 Lt. Nurodo, jog pagal CPK 177 str. 2 d., vienas iš faktinių duomenų nustatymo būdų yra šalių paaiškinimai. Ieškovas nurodė, jog dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas atlygino kaltininkės padarytą žalą – 10398,82 Lt, tokia pati reikalavimo suma nurodyta ir 2011-11-21 atsakovei reikštoje pretenzijoje Nr.50-976. Atsižvelgiant į tai, jog priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų įrodymų vertinimą, o vienas iš įrodinėjimo būdų yra šalių paaiškinimai, kritiškai vertina teismo išvadas, jog ieškovas įrodė tik 9272,08 Lt draudimo išmokos išmokėjimą, tačiau neįrodė 1126,74 Lt draudimo išmokos išmokėjimo fakto, nes nepateikė atitinkamų mokėjimo nurodymų. Mano, jog teismas turėjo vertinti, ar pasitvirtinus ieškovo įrodymų turiniui (dėl 10.398,82 Lt išmokėjimo), būtų pagrindas tenkinti ieškinį. Netikėti ieškovo nurodytoms faktinėms aplinkybėms teismas neturėjo pagrindo. Teismas atsižvelgdamas į CPK 135 str. nustatytus reikalavimus ieškinio turiniui, ieškinį priėmė, taigi laikė, jog visi įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes yra pateikti. CPK 8 str. yra įtvirtinta teismo pareiga bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis, o CPK 225 str. numatyta teismo teisė patikslinti ar paskirstyti šalių įrodinėjimo naštą. Mano, jog teismas turėjo pasiūlyti ieškovui pateikti papildomus įrodymus, nes susiklostė situacija, jog dėl formalios kliūties (vieno įrodymo nepateikimo) užkirstas kelias ieškiniui patenkinti visiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas pateikė teismui mokėjimo nurodymus tik dėl 9.272,08 Lt draudimo išmokų, todėl sprendė, kad ieškinys dalyje dėl 4.636,04 Lt tenkinamas, o kitoje dalyje atmetamas kaip neįrodytas.
Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tomis aplinkybėmis, jog priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų įrodymų vertinimą, o vienas iš įrodinėjimo būdų yra šalių paaiškinimai; netikėti ieškovo nurodytoms faktinėms aplinkybėms teismas neturėjo pagrindo, be to teismas turėjo pasiūlyti ieškovui pateikti papildomus įrodymus, nes CPK 8 str. yra įtvirtinta teismo pareiga bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis, o CPK 225 str. numatyta teismo teisė patikslinti ar paskirstyti šalių įrodinėjimo naštą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais ir pažymi, jog priimdamas sprendimą už akių, teismas, kaip jau nurodyta, taip pat atlieka formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį teismo sprendimą (CPK 285 str. 1 d.). Tokį ieškovo (apelianto) pateiktų įrodymų įvertinimą pirmosios instancijos teismas atliko ir skundžiamame sprendime už akių aptarė ieškinio argumentus bei juos pagrindžiančius duomenis, savo išvadą, kad ieškovo reikalavimai iš dalies nepagrįsti, motyvavo bei argumentavo.
Sprendimo už akių priėmimas – tai toks ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Šio instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso (CPK 7 straipsnis). Kartu pažymėtina, jog teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Taigi, teismas turi išnagrinėti bylą, atlikdamas nors ir formalų, tačiau byloje esančių įrodymų vertinimą.
CPK nuostatos nesuteikia teismui teisės būti aktyviam ir rinkti įrodymus ar išreikalauti juos bylose, nesusijusiose su šeimos, darbo santykiais, viešaisiais pirkimais ir pan. Pagal CPK 12 straipsnį, civiliniame procese vyrauja rungtyniškumo principas, todėl kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą. Bendroji įrodinėjimo pareiga, kylanti iš CPK įtvirtinto šalių rungimosi principo (CPK 12 str.), lemia, kad kiekviena ginčo šalis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus į juos (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 177 str., 178 str.). Tokios šalies pareigos neeliminuoja net ir teismui nustatytas aktyvesnius vaidmuo tam tikrų kategorijų bylose, kuriose galima identifikuoti viešo intereso buvimą (CPK 179 str. 2 d.). Tai paaiškinama tuo, kad teismas negali būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį, negali įtakoti jos procesinio elgesio. Kitoks teismo vaidmens interpretavimas aiškiai paneigtų civilinių bylų procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 str.). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju viešas interesas suponavo teismui pareigą veikti aktyviau už pačią ginčo šalį (t.y. šiuo konkrečiu atveju už apeliantą), siekiant padėti būtent apeliantui įgyvendinti jo teises ar pareigas įrodinėjant, ar ginti išimtinai apelianto procesinę poziciją ginče su fiziniu asmeniu dėl išmokėtų draudimo sumų grąžinimo. Šiuo konkrečiu atveju teismas, esant apelianto prašymui, bylą išnagrinėjo priimdamas sprendimą už akių, taigi dar ir dėl šios priežasties įrodinėjimo procesas buvo apribotas formaliu ieškovo pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimu (CPK 285 str. 2 d.).
Prie apeliacinio skundo apeliantas pridėjo rašytinius įrodymus (mokėjimo nurodymą Nr. 033367), tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, šių įrodymų nevertina, nes šie įrodymai pateikti pavėluotai – jie galėjo būti teikiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Svarbu pažymėti, jog esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.
Įstatyme nustatyta aiški ir nedviprasmė ieškovo pareiga prie ieškinio pridėti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 2 dalis). Visi teisiškai reikšmingi įrodymai turi būti pateikti su ieškiniu, ir tų įrodymų pateikimas negali būti „dozuojamas“ ar sąmoningai paliekamas vėlesnėms proceso stadijoms. Laiku nepateikus įrodymų, į teismą besikreipiančiam asmeniui kyla tam tikrų procesinių padarinių. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai). Minėta, jog pats apeliantas ieškinyje nurodė neprieštaraujantis dėl sprendimo už akių priėmimui, taigi, pateikdamas ieškinį turėjo suprasti, jog privalo pateikti visus turimus įrodymus, kurie pagrindžia jo nurodytas faktines aplinkybes ir patį reikalavimą. Apeliantas yra juridinis asmuo (draudimo bendrovė), teisme atstovaujamas teisininkų, kurio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su vykdoma ūkine-komercine veikla, taigi jam taikomi didesni protingumo, rūpestingumo, atidumo reikalavimai.
Atmestinas ir tas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į CPK 135 str. nustatytus reikalavimus ieškinio turiniui, ieškinį priėmė, taigi laikė, jog visi įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes yra pateikti. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011).Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, negali iš ieškovo reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas būtų verčiamas teismui pateikti tokius ieškinio įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra. Teismas byloje esančius įrodymus vertina priimdamas sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne, ir atitinkamai tenkina arba atmeta ieškinio reikalavimus (CPK 185 str.). Dėl šių priežasčių įrodymų pakankamumo klausimas nesprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovas pateikė teismui mokėjimo nurodymus tik dėl 9.272,08 Lt draudimo išmokų, bei išvada, jog ieškinys tenkinamas tik dalyje dėl 4.636,04 Lt t, o kitoje dalyje atmetamas, nes ieškovas neįrodė ieškinyje nurodytų aplinkybių apie atliktą mokėjimą.
Vadovaudamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sisteminė analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindų.
Rezoliucinė dalis
nutarė
Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.