Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2019-11-15 · Civilinė byla Nr. 2YT-1310-549/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-15
Bylos Nr.
2YT-1310-549/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ingrida Krušienė
Pareiškėjas
S. M., G. M.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Marija Ulbienė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2YT-1310-549/2019Teisminio proceso numeris 2-10-3-00580-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.5.; 3.4.5.1.; 3.4.5.2. (S)
PLUNGĖS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 15 d.Palanga
Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų teisėja Ingrida Krušienė,sekretoriaujant Ievai Gvažiauskienei,dalyvaujant pareiškėjai S. M., jos atstovei advokatei Marijai Ulbienei,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus atstovei Virginijai Vermontaitei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. M. ir G. M. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. M., mirusio 1997-12-26, ir B. V. M., mirusio 2000-12-22, tėvas J. M., M., nuo 1934 metų lapkričio mėnesio iki savo mirties 1942 metais, Palangos mieste, buvusioje Vydūno gatvėje nuosavybės teise valdė 3 127 kvadratinių metrų dydžio žemės sklypą. Taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą sprendimui pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Palangos skyriui.

Pareiškime pareiškėjai nurodė, NŽT Palangos skyriuje užvesta nuosavybės atkūrimo byla dėl to, kad savininkas M. J., M., valdė iki nacionalizavimo Palangos mieste atitinkamai du žemės sklypus miesto centre Vytauto gatvėje ir Vydūno gatvėje, Palangoje – 3127 kv. m dydžio žemės sklypą. Prašymus atkurti M. J., M., turėtą ir valdytą iki nacionalizacijos nuosavybę, prašymus 1991-12-23 pateikė šio savininko sūnūs – R. M. ir B. V. M. Palangos miesto valdyba 1992-09-25 potvarkiu Nr. 202, paveldėtojui M. R. atstatė nuosavybės teisę į buvusio turto savininko turtą. 1993-06-12 raštu Nr. 2-260-M-224r, pretendentai informuoti apie galimybę/ar ne galimybę grąžinti M. J., M., turėtą nuosavybę Rąžės ir Darius-Girėno (Vydūno) gatvėse. Nuosavybės teisė į žemės sklypą, turėtą Vytauto gatvėje išspręsta, tačiau lieka nespręsta nuosavybės atkūrimo teisė dėl žemės sklypo Vydūno gatvėje Palanga, kurio juridinio fakto nustatymui pirmos instancijos teismas priėmė teigiamą sprendimą, tačiau aukštesnės instancijos sprendė, jog būtina daugiau įrodymų. Pareiškėjai nurodo, kad surinko rašytinių įrodymus bei dar rado asmenų, galinčių patvirtinti juridinės reikšmės faktą dėl M. J., M., valdytos nuosavybės 3127 m² dydžio žemės sklypo Vydūno gatvėje, Palanga. Pareiškėjai pažymi, kad archyvinių duomenų apie M. J., M., iki 1940 metų turėtą žemės sklypą Palangos mieste Vydūno gatvėje nerasta, nes Žemės tvarkymo departamento Kretingos apskrities žemės tvarkytojo archyviniuose fonduose nėra išlikusių visų duomenų. Tačiau sprendžiamam klausimui yra aktualus Steigiamojo Seimo 1922-02-15 priimto Žemės reformos įstatymo (įsigaliojo 1922-04-03) dėl grafo Felikso Tiškevičiaus dvaro žemių nusavinimo, vykdymas. Kaip įrodo išlikę archyviniai duomenys, sutvarkant Senosios Palangos savininkų žemės sklypus pagal Reformos įstatymą, už pagrindą paimama Senosios Palangos to meto dvaro knyga, pagal kurios duomenis apie sklypo valdytoją, turėtą sklypo vietą ir yra sudarytas šis išlikęs archyviniuose duomenyse Sąrašas Palangos miesto gyventojų, kaip sklypų valdytojų, valdžiusiųjų sklypus, su konkrečia sklypo vieta. Šiame sąraše sklypo Vidūno g. valdytojas įrašytas (duomenys neskelbtini) numeriu – M., pažymint, kad valdomo žemės sklypo numeris yra (duomenys neskelbtini). Sąrašas buvo sudarytas tuometinės žemės reformos pagrindu ir priskirtinas savininkų bei nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemės sklypams sutvarkyti ir visi šie dokumentai rengiami bei ruošiami tikslu įvykdyti sklypų atseinojimo planus savininkams, jog įvykdyti žemės reformą.

Pareiškėjų nuomone, greičiausia nebuvo kitos galimybės atseinoti ir M. J. valdytą žemės sklypą Vydūno g. Palangoje, tik kaip įtraukti į atseinojimo planų tvarkomuosius duomenis bei dokumentus per činšo ir nuomos panaikinimo bylą Palangoje, ir būtent tuo pagrindu atsirado atitinkamos atžymos archyviniuose duomenyse, t. y.: Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, „Kretingos apskrities Palangos valsčiaus Palangos miesto neterminės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų apmatavimo“ byloje yra „Palangos miesto gyventojų nuomos ir Činšo teisėmis valdančių žemės sklypus, kurie priklausė Palangos dvarui“, kurio skiltyse „Sklypų Nr. iš dvaro plano ir knygų“, „Pavardė ir vardas sklypo valdytojo“, „Prie kurios gatvės“, „Pastaba“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“, „M.“, „Vidūno g.“, „(duomenys neskelbtini)“ (archyvinis pagrindas F., 1250, ap.2, b.540, 1.145, 146), „Kretingos apskrities miesto neterminės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų atseinojimo“ plano, patvirtinto 1937-03-19, eksplikacija, kurios skiltyse „Savininkų pavardės ir vardai“, Sklypų Nr. Nr“, „iš viso“ atitinkamai įrašyta: „M., „(duomenys neskelbtini)“, „3127kv.m.“ (F.1250, ap. 4, b.5/307, I.12.). Pareiškėjų įsitikinimu, išlikę žemės reformos tvarkomieji duomenys bei dokumentai patvirtina faktinę aplinkybę, jog nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra 1934 m. lapkričio mėnesį neatlygintinas žemės perdavimas jos tikrajam savininkui J. M., pagal 1922-02-15 Žemės reformos įstatymą, įvykdžius tuometinei žemėtvarkai žemės paėmimo faktą iš grafo Felikso Tiškevičiaus per činšo ir nuomos panaikinimo bylą Palangoje pagal parengtus sklypų atseinojimo planus (1929-06-25 įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo taisyklių 5,7 ir 8 paragrafų pagrindu). Tai patvirtina ir duomenys aptikti kitų savininkų bylose: Palangos žemėtvarkos skyriaus specialisto R. S. sudaryta kartografinė medžiaga prie sklypų atseinojimo plano, patvirtinto 1937-03-19, kuriame pažymėtas žemės sklypas numeriu (duomenys neskelbtini), atitinkantis savo dydžiu 3127 kv. m., ir kuriame yra atžyma „pagal 1934 metų Palangos miesto neterminės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų atseinojimo planą ir pirkimo-pardavimo sutartis žemės sklypus valdė“ nurodant: sklypas (duomenys neskelbtini) M. (3121 kv.m.), pažymėta sklypo vieta atseinojimo plane numeriu (duomenys neskelbtini), su konkrečia vieta, kuri identiškai atitinka J. M. valdytą nuosavybėje žemės sklypą Vydūno g. Palangoje nuo 1934 m. lapkričio iki jo mirties 1942 metais. Be to, Palangos Senbuvių bendruomenės pirmininkas R. K. bei Palangos senbuvė B. Z. gali patvirtinti faktines aplinkybes apie J. M. sklypą prie parko, kuriame šis buvo pasistatęs namą šeimai. Išlikusiose fotonuotraukose savininkas J. M. užfiksuotas šeimos apsuptyje ir kt.

Šalies argumentai

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad iki šios dienos rinko ir teberenka įvairius archyvinius ir kitus duomenis, kuriuos gauti yra sudėtinga ir ilgai užtrunka, šių duomenų archyvuose ieškojo net ir patys, be to ieškojo liudytojų teisybei įsirodyti, todėl prašo teismą šias aplinkybes pripažinti svarbiomis termino atnaujinimui.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius atsiliepime į pareiškimą, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Palangos miesto apylinkės teismas 1992-12-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-475/1992, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M., M. iki 1942 m. Palangos mieste, Vytauto g. tarp Kretingos g. ir Ronžės upės nuosavybės teise valdė 1500 kv. m žemės sklypą. Nuosavybės teisės į šį žemės sklypą atkurtos pilnumoje, t. y. teismo sprendimas įvykdytas ir ginčo dėl to nekyla. Pažymi, kad činčo teisės, kaip daiktinės teisės, institutas galiojo Lietuvoje iki 1940 m. Činčo teisė buvo viena iš formų turėjimo bei naudojimo, atskiro nuo nuosavybės teisės. Pagal 1926 m. Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti 2 paragrafą įtvirtinta činčo teisės samprata, apibrėžta Įstatymų rinkinio IX tomo ypatingo priedo IV knygos 667-675 straipsniuose (Vyriausybės žinios, Nr. 226). Palangoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvadas (toliau – Sąvadas) ir 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymas (įsigaliojo nuo 1938 m. sausio 1 d.), todėl teismas, vertindamas, nustatydamas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, turi vadovautis Sąvadu, kurio esminė nuostata yra ta, kad daikto perdavimas naudotis nesukuria nuosavybės teisės; nuosavybės teisė atsiranda tik esant daikto įgijimo teisiniam pagrindui ir ši pagrindą įregistravus teismo knygose - žemės, ipotekos ir kt. (Sąvado 809 straipsnis). 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymo 30 straipsnyje nustatyta analogiškai, t. y. nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai ji perleidžiama, įgyjama nuo įgijėjo įrašymo į ipotekos knygas laiko. Pagal šį įstatymą nekilnojamasis turtas turi būti įrašomas į ipotekos knygas ir tais atvejais, kai išduodami žemės perleidžiamieji dokumentai, vykdant žemės reformos įstatymą arba kai išduodami nuosavybės dokumentai, vykdant Žemės tvarkymo įstatymą (Ipotekos įstatymo 2 dalies 5, 6 punktai). Atsiliepime pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-10-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009 netenkino pareiškėjų S. M. ir G. M. kasacinio skundo ir paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2009-03-12 sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Palangos miesto apylinkės teismo 2008-07-15 sprendimas ir pareiškėjų S. M. ir G. M. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas, dėl termino atnaujinimo procesas nutrauktas. Kasacinis teismas nurodė, jog liudytojų parodymai apie nuosavybės teisių įgijimą į žemės sklypą yra nepakankami žemės valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti; tokie parodymai dėl subjektyvaus pobūdžio turi silpnesnę įrodomąją galią. Nors pareiškėjai nurodo, kad surinko pakankamai rašytinių įrodymų bei surado asmenų galinčių paliudyti ir patvirtinti, kad M. J., M. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 3127 kv. m žemės sklypą Vydūno g., Palangos mieste, jie remiasi tais pačiais archyviniais dokumentais, dėl kurių pasisakė LAT 2009-10-05 sprendime, o pateikti nauji rašytiniai įrodymai, t. y. J. M. taupomoji knygelė Nr. 4253, Valstybinės miškotvarkos tarnybos raštai neįrodo, kad buvęs žemės savininkas M. J. M. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 3127 kv. m žemės sklypą Vydūno g., Palangos m. Priešingai archyviniai dokumentai, t. y. Lietuvos centrinio archyvo 1995 m. gruodžio 14 d., 1996 m. gruodžio 13 d. ir 2005 m. balandžio 12 d. pažymos Nr. 527-M, Nr. 441-M ir Nr. R4-1463 įrodo, kad apie J. M., M. nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, duomenų nėra. Pažymose nurodyta, kad Palangos miesto neterminės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų apmatavimų 1935-1937 m. byloje, Palangos miesto gyventojų nuomos bei činšo teisėmis valdančių žemės sklypus, kurie priklausė Palangos dvarui, 1935-06-03 sąraše įrašytas M., Viduno g. valdęs žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklypas Viduno g., Palangos mieste nacionalizacijos metu valdytas neterminės nuomos pagrindais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėja S. M. prašė pareiškimą tenkinti ir nustatyti juridinį faktą dėl J. M. M. Duomenis rinko labai ilgai iš archyvų, būtent iš Grafo Tiškevičiaus knygos. Liudytojai R. K. ir Z. B. dirbo žemėtvarkoje. Su jais bendravo visa jos šeima, tėvai. Visi palangiškiai pažinojo J. M. M.

Šalies argumentai

Pareiškėjų atstovė advokatė Marija Ulbienė prašė pareiškimą tenkinti pareiškime nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad yra pateikti nauji įrodymai ir pareiškimai, yra liudytojai. Pareiškėjai prašė atkurti pareiškėjų tėvo turėtą nuosavybę. Pagal galiojusią tvarką buvo priimtas potvarkis dėl J. M. nuosavybės teisės atstatymo. Nuosavybės teisė į Vytauto gatvėje turėtą žemės sklypą buvo atkurta esant analogiškoms aplinkybės kaip ir šioje byloje. Prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į Vydūno gatvėje turėtą žemės sklypą jau buvo spręstas. Kadangi LAT abejojo dėl įrodymų pakankamumo, buvo surinkti papildomi nauji įrodymai, t. y. liudytojai senbuviai, ir Nacionalinės žemės tarnybos pateiktas R. S. sudarytas kartografinis žemėlapis, kuriame nurodoma, kad M. (duomenys neskelbtini) sklype valdė 3121 m² žemės sklypą. M. tuo metu buvo vienas turtingiausių žmonių Palangoje, kuris neabejotinai galėjo turėti ne tik šiuos du žemės sklypus, bet ir daugiau. Nustatant juridinės reikšmės faktą, reikia analizuoti tuo metu susidariusią situaciją. Vienas iš esminių nutarimų byloje: 1922-02-15, Nr. 236. Tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, jog J. M., M., valdė pareiškime nurodomą žemės sklypą, archyvuose nėra išlikusių. Išlikę dokumentai patvirtina, kad jie buvo svarbūs sutvarkant činčo teise valdomus žemės sklypus. Pradėjus žemės reformą buvo paimta grafo Tiškevičiaus žemė, kuri turėjo būti sutvarkyta remiantis 1930-02-15 nutarimu Nr. 236, pagal kurį buvo panaikinta žemės valdymas činčo ir nuomos teise Palangos valsčiuje ir pradedama vykdyti činčo ir nuomos teisių panaikinimo byla. Pagal įstatymą buvo sudarytas sąrašas asmenų, pagal kuriuos ir buvo vykdomas sklypų atsienojimas savininkams. Sąrašas sudarytas pagal Palangos dvaro knygą. Sąraše nurodoma, kad Vydūno g. valdytojas, įrašytas (duomenys neskelbtini) numeriu, yra M., kurio valdyto žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje yra duomenys, jog tuo metu kito Mickevičiaus Palangoje nebuvo. Pateikta taupomoji knygelė, mirties liudijimas, patvirtina, kad M. yra būtent tas pats J. M., kuris valdė ir knygyną. Yra pateikta Lietuvos centrinio archyvo pažymėjimas, kuriame, kaip ir 1995-12-14 pažymoje, kalbama būtent apie J. M. turėtą nuosavybę. Yra pateiktas „atseinojimo“ planas, kuriame taip pat nurodoma būtent savininko pavardė „M.“, valdžiusio (duomenys neskelbtini) sklypą. 1942-05-27 atlikto visuotinio gyventojų surašymo metu, Palangos miesto gyventojos M. M. lape įrašyta M. M. – našlė, prekybininkė, savininkė, duktė Birutė, sūnūs Vytautas, Romualdas. Kaip sakyta J. M. M. jau buvo miręs. Atsienojimo planai buvo daryti, kad atskirti planus ir įvykdyti reformą iki galo, ir jame taip pat nurodyta, jog sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra M.. 2005-04-12 Centrinio archyvo pažymoje kalbama apie 1935-06-03 Palangos miesto gyventojų sąrašą, kuriame yra įrašyti būtent sklypų savininkai. Akivaizdu, kad surinkti duomenys patvirtina, kad visuose dokumentuose kalbama apie J. M. Mickevičiaus nuosavybę Vydūno alėjoje Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, būtent toje pačioje kartografinėje medžiagoje, 391 įrašytas M. A., ir pagal šią medžiagą, tuo pačiu pagrindu buvo nustatytas juridinis faktas, kad M. A. valdė žemės sklypą Nr. 408 nuosavybės teisę ir nuosavybės teisė buvo atkurta. Jeigu tie patys dokumentai tiko vienoje byloje, jie turėtų būti pripažinti tinkamais ir šiuo atveju.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje nurodė, jog institucija palaiko atsiliepimą ir jame išsakytus motyvus. Pareiškėjos atstovės pateikti dokumentai iš Lietuvos centrinio archyvo buvo nagrinėti ankstesnėse bylose, dėl jų buvo pasisakyta ir buvo priimta LAT nutartis. Institucija mano, jog pateikti papildomi dokumentai, tokie kaip taupomoji knygelė, miškotvarkos raštai nepatvirtina žemės valdymo fakto. Nei viename archyvo išduotame dokumente nėra nurodyta, kad žemės valdytojas yra J. M.. R. S. sudarytas kartografinis planas sudarytas pagal liudininkų parodymus. Kaip LAT pasisakė, remtis vien liudininkų parodymais, negalima. Mano, kad nepakanka įrodymų tenkinti pareiškėjų prašymą ir prašo jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

pareiškimas atmetamas.

Iš pareiškėjos S. M., jos atstovės paaiškinimų, byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tam, jog remiantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatomis galėtų pretenduoti į pareiškėjų teigimu J. M. Palangos mieste nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3127 kvadratinių metrų ploto žemės sklypą. T. y., pareiškėjai prašo nustatyti, kad R. M., mirusio 1997-12-26, ir B. V. M, mirusio 2000-12-22 tėvas – J. M., M., nuo 1934 metų lapkričio mėnesio iki savo mirties, 1942 metais Palangos mieste, buvusioje Vydūno gatvėje nuosavybės teise valdė 3 127 kvadratinių metrų dydžio žemės sklypą.

J. M., mirė 1973-02-03 (mirties liudijimas AG Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 90). Jo sutuoktinė M. M. mirė 1966-04-09 (b. l. 89). Jo sūnus Vytautas B. M., gimęs 1931-09-06, mirė 2000-12-22 (gimimo liudijimas AD Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 86), mirties liudijimas AI Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 84). J. M. sūnus R. M., gimęs 1940-02-06, mirė 1997-12-26 (gimimo liudijimas O Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 85), mirties liudijimas AJ Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 83). R. M. 1994-02-10 testamentu visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, turtines teises, po savo mirties paliko pareiškėjai S. M. (b. l. 87). Palangos miesto valdybos 1992-09-25 potvarkiu Nr. 202 R. M., kaip paveldėtojui, atstatyta nuosavybės teisė į J. M. turėtą turtą (b. l. 93-94)

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996-12-13, 1995-12-14 ir 2005-04-12 raštuose (b. l. 115-117) nurodoma, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kretingos apskrities Palangos valsčiaus Palangos miesto netermininės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų apmatavimo byloje yra Palangos miesto gyventojų, nuomos bei činčo teisėmis valdančių žemės sklypus, priklausiusius Palangos dvarui, 1935-06-03 sąrašas, kuriame ties sklypu Nr. „(duomenys neskelbtini)“ nurodytas M. V. gatvėje valdęs (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 135-138). Tačiau visuose minėtuose archyvo raštuose nurodoma, kad žinių apie J. M. Palangos mieste turėtą nekilnojamąjį turtą, jo pirkimą, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo aktų archyve saugomuose fonduose nerasta. Taip pat, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005-04-12 nurodoma, kad archyviniame fonde yra „Kretingos apskrities Palangos miesto netermininės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų atsienojimo“ plano, patvirtinto 1937-03-19, eksplikacija, kurios skiltyse „Savininkų pavardės ir vardai“, „Sklypų Nr. Nr.“, “Iš viso“ atitinkamai įrašyta: „M.“ (vardas dokumente nenurodytas), „(duomenys neskelbtini)“, „3127 kv. mtr.“ (b. l. 117, 131-132). Be to, nurodoma, kad Lietuvos statistikos vadybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942-05-27 žiniose, Kretingos apskrities Palangos miesto, (duomenys neskelbtini) gyventojos M. M. buto-ūkio lape įrašyti: M. M., g. 1901 m., šeimos galva, našlė, prekybininkė, šeimininkė be samdinių; duktė B., g. 1929 m; sūnūs: V., g. 1932 m., R., g. 1939 m. (b. l. 117). Žemės reformos valdybos1923-04-27 nutarimu Nr. 479, 1925-06-26 nutarimu Nr. 1375, nutarta laikyti perėjusiu valstybės nuosavybėn Palangos pajūrio žemę, Virbališkių-Antonyno dvaro žemę, Antonyno-Virbališkių palivarką, „Žibos“ pievas ir Palangos miesto ganyklas su Kardono ir Kuršinės sklypais, kurie buvo Felikso Tiškevičiaus nuosavybė (b. l. 123-124). Žemės reformos valdybos 1930-02-15 nutarimu Nr. 236, nutarta laikyti perėjusiais valstybės nuosavybėn nuo 1922-04-03 Palangos m. žemės sklypą činšo bei nuomos teisėmis valdomas žemes, bendro ploto apie 115 ha, kurios buvo Felikso Tiškevičiaus nuosavybė ir yra Kretingos apskr. Palangos valsč., ir pavesti Apskrities Žemės Tvarkytojui paruošti, einant Įstatymu miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomos žemėms sutvarkyti vykdyti činšo bei nuomos teisių panaikinimo bylas (b. l. 129). Vienoje iš VĮ Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikto Kretingos apskrities Palangos miesto neterminės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų atseinojimo plano (1937-03-19) kopijoje pažymėtame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašytą pavardė „M. (b. l. 144).

Liudytojas R. K. teismo posėdyje paaiškino, kad yra gimęs 1950-04-28. Draugavo su Rimvydu (Rimu) M., J. M. sūnumi. Su juo draugavo artimai, nuo vaikystės. R. M. buvo vyresnis. Jie vienas kitą vadindavo paprastai, sutrumpintai – Rimu. Koks jo tikras vardas, pasakyti negali. Iš pokalbių su Rimvydu, žino, kad ties (duomenys neskelbtini), buvo jo tėvų žemė, jų nuosavybė. Iš kur Rimvydas tai žinojo, neklausė. Kadangi niekada nemanė, kad žemę bus galima susigrąžinti, todėl tuo faktu nesidomėjo. Kiek prisimena, jam šiek tiek teko susidurti su M. dokumentais.

Liudytoja Z. B. teismo posėdyje paaiškino, kad jai 1992 m. dirbant žemėtvarkos skyriuje visuomeniniais pagrindais, kaip senai palangiškei, teko išanalizuoti visus dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atstatymu, ir visus žmonės ji pažinojo. Žino, kad M. uošvienė, kurios vardo nepamena, turėjo žemės, turėjo parduotuvę. Yra įsitikinusi, kad kalba eina būtent apie tuos pačius M., nors asmenų tokia pavarde „Smetonos laikais“ buvo daug. Šie Mickevičiai turėjo du sūnūs – Rimą ir Vytautą. J. M. M. buvo jų tėvas. Būdamas vaikas ji su mama lankydavosi J. M. M. knygyne. Mama sakydavo, jog eis į M. parduotuvę. Ji yra gimusi 1937 m., atsimena šiuos faktus nuo 1944 m. Kad Mickevičiai turėjo žemės Vydūno alėjoje bei prie Ronžės, žino iš turėtų archyvų dokumentų, kurie 1992 m. buvo perduoti savivaldybei. Mano, kad Stanislava neis be pagrindo į teismą reikalauti uošvių žemės. Ji visiškai pasitiki žmogumi. Abejoja, kad turi daugiau dokumentų, nei yra pateikta byloje, nes visi juos turi ir žemėtvarka.

Iš apžiūrai prijungtos civilinės bylos Nr. 2-276-47/2008 nustatyta, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2008-07-15 sprendimas, kuriuo tenkintas pareiškėjų S. M. ir G. M. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – kad J. M. (pareiškėjos S. M. sutuoktinio R. M., mirusio 1997 m. gruodžio 26 d., tėvas) nuo 1934 m. iki mirties 1942 m. nuosavybės teise valdė 3127 kv. m žemės sklypą Palangos mieste, buvusioje Vydūno gatvėje, kurį 1934 m. lapkričio mėn. neatlygintinai įgijo iš valstybės pagal 1926 m. Žemės reformos įstatymą – buvo panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 2009-03-12 sprendimu, o bylos dalis dėl termino atnaujinimo nutraukta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-10-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009 pareiškėjų S. M. ir G. M. kasacinis skundas netenkintas ir Klaipėdos apygardos teismo 2009-03-12 sprendimas paliktas nepakeistas.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014). Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkto 1 pastraipoje yra išvardyti dokumentai, patvirtinantys turėtas nuosavybės teises į turtą iki nacionalizacijos. Tokie dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Komentuojamo poįstatyminio akto 2 pastraipoje yra nustatyta kokie dokumentai gali būti pripažinti patvirtinančiais nuosavybės teisę – tai gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai (valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai), dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ (Žin., 1993, Nr. 22-531), įstatymų nustatyta tvarka sudaryti testamentai, nors juose ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, jeigu testatorius mirė iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo dienos (1991 m. rugpjūčio 1 d.), nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys (pirkimo-pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais ir tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jeigu yra keli to paties turto savininko testamentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai sudarytą testamentą.

Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus. Nors kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje bylos Nr. 3K-3-416/2011).

Kaip jau minėta, pareiškėjai pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. M. nuo 1934 m. iki mirties 1942 m. nuosavybės teise valdė 3127 kv. m žemės sklypą Palangos mieste, buvusioje Vydūno gatvėje, teikia pakartotinai, nes analogiškas prašymas jau buvo išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-276-47/2008. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje 2009-10-05 priimta nutartimi konstatavo, kad nesant nuosavybės teisių įgijimą įrodančių dokumentų, nėra pagrindo pripažinti, jog J. M. žemės sklypą valdė nuosavybės teise. Be to, kasacinis teismas taip pat nurodė, jog bylos rašytiniais dokumentais buvo patvirtinti tik tam tikri su žemės nuomos bei činčo teisėmis susiję faktai iki žemės nacionalizavimo, o žemės valdymo iki nacionalizavimo nuosavybės teise faktas didele dalimi buvo įrodinėjamas liudytojų A. V. ir A. G. parodymais; tuo tarpu sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas, remiantis tik liudytojų parodymais, nesant raštinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusių teisės normų. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad liudytojų parodymai apie nuosavybės teisių įgijimą į žemės sklypą yra nepakankami žemės valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti; tokie parodymai dėl subjektyvaus pobūdžio turi silpnesnę įrodomąją galią.

Pateiktą naują pareiškimą pareiškėjai grindžia iš esmės tais pačiais įrodymais, kuriais grindė ir pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2-276-47/2008, iš naujų įrodymų pateikdami Kretingos apskrities Palangos miesto netermininės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų atsienojimo“ planą, patvirtintą 1937-03-19, kurio eksplikacijos skiltyse „Savininkų pavardės ir vardai“, „Sklypų Nr. Nr.“, “Iš viso“ atitinkamai įrašyta: „M.“ „(duomenys neskelbtini)“, „3127 kv. mtr.“ (b. l. 117, 131-132), Žemės reformos valdybos1923-04-27 nutarimą Nr. 479, 1925-06-26 nutarimą Nr. 1375, kuriais nutarta laikyti perėjusiu valstybės nuosavybėn Palangos pajūrio žemę, Virbališkių-Antonyno dvaro žemę, Antonyno-Virbališkių palivarką, „Žibos“ pievas ir Palangos miesto ganyklas su Kardono ir Kuršinės sklypais, kurie buvo Felikso Tiškevičiaus nuosavybė (b. l. 123-124), Žemės reformos valdybos 1930-02-15 nutarimą Nr. 236, kuriuo nutarta laikyti perėjusiais valstybės nuosavybėn nuo 1922-04-03 Palangos m. žemės sklypą činšo bei nuomos teisėmis valdomas žemes, bendro ploto apie 115 ha, kurios buvo Felikso Tiškevičiaus nuosavybė ir yra Kretingos apskr. Palangos valsč., ir pavesti Apskrities Žemės Tvarkytojui paruošti, einant Įstatymu miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomos žemėms sutvarkyti vykdyti činšo bei nuomos teisių panaikinimo bylas (b. l. 129), kas, pareiškėjų nuomone, patvirtina, kad žemės sklypas buvusioje Vydūno alėjoje J. M. buvo perduotas valdyti nuosavybės teise, bei liudytojų R. K. ir Z. B. parodymais.

Pareiškėjų įsitikinimu, būtent pagal 1922-02-15 Žemės reformos įstatymą, įvykdžius žemės paėmimo faktą iš grafo Felikso Tiškevičiaus per činšo ir nuomos panaikinimo bylą Palangoje pagal parengtus sklypų atseinojimo planus (1929-06-25 įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo taisyklių 5,7 ir 8 paragrafų pagrindu) J. M., kaip savininkui, 1934 m. lapkričio mėnesį neatlygintinai buvo perduotas žemės sklypas, Vydūno g. Palangoje. Tačiau kaip jau buvo išaiškinta kasacinio teismo 2009-10-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009, činčo teisė, kaip daiktinės teisės, buvo viena iš formų turėjimo bei naudojimo, atskiro nuo nuosavybės teisės. Pagal 1926 m. Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti 2 paragrafą įtvirtinta činčo teisės samprata, apibrėžta Įstatymų rinkinio IX tomo ypatingo priedo IV knygos 667-675 straipsniuose (Vyriausybės žinios, Nr. 226). Analogiškai 1929 m. Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo taisyklių 10 paragrafe činčininkais pripažįstami asmenys, kurie valdo sklypus žemės paveldėtino, netermininio naudojimo ir rėdymo teisėmis su sąlyga atlikti už tai savininkų nustatytas pinigines ar natūralines prievoles, kurių didumo savininkas savo nuožiūra negali keisti. 1926 m. Įstatyme miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti nustatyta, kad žemės, pradėtos valdyti činčo teisėmis ar išnuomotos netermininėmis nuomos sutartimis prieš 1876 m. birželio 9 d., perleidžiamos jas valdantiems asmenims nuosavybėn be išperkamųjų mokesčių. Už tokias žemes jų buvusieji savininkai Žemės reformos įstatymo 58 paragrafe nustatyto atlyginimo negauna (įstatymo 5 paragrafas). Įstatymo 14 paragrafe taip pat nustatyta, kad činčininkams ar nuomininkams, gaunantiems šiuo įstatymu nuosavybėn žemę, nuosavybės teisėms įrodyti duodami žemės perleidimo aktai Žemės reformos įstatymo 51 paragrafo nustatyta tvarka (Vyriausybės Žinios, Nr. 226). Nekilnojamojo turto perleidimo aktas įgyja nuosavybės akto galią, kai nutarimas dėl nekilnojamojo turto perleidimo pažymimas vyresniojo notaro rejestruose ar kitose atitinkamose (hipotekos) knygose (Žemės reformos įstatymo 51 paragrafas). Palangoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo Civilinių įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvadas (toliau – Sąvadas) ir 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymas (įsigaliojo nuo 1938 m. sausio 1 d.). Sąvado esminė nuostata yra ta, kad daikto perdavimas naudotis nesukuria nuosavybės teisės; nuosavybės teisė atsiranda tik esant daikto įgijimo teisiniam pagrindui ir šį pagrindą įregistravus teismo knygose – žemės, ipotekos ir kt. (Sąvado 809 straipsnis). 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos įstatymo 30 straipsnyje nustatyta analogiškai, t. y. nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai ji perleidžiama, įgyjama nuo įgijėjo įrašymo į ipotekos knygas laiko. Pagal šį įstatymą nekilnojamasis turtas turi būti įrašomas į ipotekos knygas ir tais atvejais, kai išduodami žemės perleidžiamieji dokumentai, vykdant žemės reformos įstatymą arba kai išduodami nuosavybės dokumentai, vykdant Žemės tvarkymo įstatymą (Ipotekos įstatymo 2 dalies 5, 6 punktai). Tačiau nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjai mano, kad vykdant 1922-02-15 Žemės reformos įstatymą, ketinimas visiems činčininkams jų valdomas žemes perleisti jų nuosavybėn, yra pagrindas pripažinti, jog J. M. valdė žemės sklypą nuosavybės teise, tačiau vis tiek nepateikia jokių kitų nuosavybės teisių įgijimą įrodančių dokumentų, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pateiktuose dokumentuose nurodomas „M.“ žemės sklypą valdė nuosavybės teise. Kita vertus, net ir padarius priešingą išvadą, ir sutikus su pareiškėjų argumentais, jog J. M., būdamas vienas turtingiausių to meto Palangos gyventojų, ką, anot pareiškėjų patvirtina taupomoji knygelė, laikraščių reklaminiai skelbimai apie M. knygyną, ir galėjo Palangoje nuosavybės teise valdyti ne vieną žemės sklypą, tačiau nei viename pareiškėjų pateiktame dokumente (išskyrus taupomąją knygelę) nėra nurodyti jokie kiti M. anketiniai duomenys (vardas, tėvo vardas, gimimo metai), todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad šiuose dokumentuose yra minimas būtent J. M..

Teismo posėdyje apklausti liudytojai R. K. ir Z. B. taip pat vienareikšmiškai negalėjo patvirtinti, kad būtent J. M. nuosavybės teisės pagrindu valdė žemės sklypą, buvusį Vydūno gatvėje, Palangoje. R. K. yra gimęs 1950-04-28, kai J. M. jau seniai buvo miręs, todėl realiai neturėjo jokios galimybės ne tik asmeniškai lankytis J. M. namuose, kurie anot pareiškėjų pateiktų nuotraukų, buvo pastatyti Vydūno g., bet ir bendrauti su J. M.. Liudytojas apie J. M. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą nurodė sužinojęs iš J. M. sūnaus, tačiau ne tik negalėjo tiksliai pasakyti pastarojo vardą, bet ir nurodyti, kurioje vietoje buvo šis žemės sklypas. Kad J. M. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, buvęs Vydūno g., negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti ir liudytoja Z. B.. Nors liudytoja buvo įsitikinusi šiuo faktu, tačiau šis įsitikinimas yra susiformavęs tik dėl pareiškėjos S. M. nurodytų aplinkybių, nes liudytoja pripažino, kad tuo metu asmenų, turinčių „M.“ pavardę, Palangoje buvo nemažai, o pati liudytoja, gimusi 1937 metais, dėl amžiaus tikrai negalėjo asmeniškai pažinoti J. M. ir žinoti apie jo valdomą turtą bei jo buvimo vietą. Liudytojai jokių kitų dokumentų, kurie neabejotinai patvirtintų jų parodymus, be jau pateiktų byloje, taip pat nurodė neturintys, nors visuomeniniais pagrindais padėjo spręsti klausimus, susijusius su nuosavybės teisių atstatymu Palangos mieste. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra nurodęs, kad liudytojų parodymai apie nuosavybės teisių įgijimą į žemės sklypą, nesant raštinių įrodymų, yra nepakankami žemės valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009). Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką bei įvertinus liudytojų parodymus, darytina išvada jie yra nepakankami žemės valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti, nes jų nepagrindžia jokie objektyvūs rašytiniai įrodymai, tuo labiau, kad liudytojai parodymus davė remdamiesi suinteresuotų sprendžiamu klausimu asmenų suteikta informacija, o ne asmeninėmis žiniomis ar patirtimis, todėl jie yra nepatikimi.

Įvertinus pareiškėjų pateiktus dokumentus, 1918-1940 m. teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad iš į bylą pateiktų duomenų negalima daryti išvados, jog J. M. nuo 1934 metų iki savo mirties nuosavybės teise valdė 3127 kvadratinių metrų dydžio žemės sklypą Palangos mieste, buvusioje Vydūno gatvėje, todėl prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas.

Atmetus pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nesant pagrindo nuosavybės teisių atkūrimui, nėra jokio pagrindo tenkinti ir pareiškėjų prašymo dėl termino atnaujinimo.

Byloje konstatavus, kad pagrindinis reikalavimas yra nepagrįstas, kiti šalių pateikti argumentai ir nurodytos aplinkybės nedaro įtakos šios bylos teisiniam rezultatui, todėl teismas plačiau dėl jų nebepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, 448 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjų S. M. ir G. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, apžiūrai prijungtą civilinę bylą Nr. 2-276-47/2008 (2 tomai) grąžinti į Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų archyvą.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.

Teisėja Ingrida Krušienė