Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties dalies, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovė Bankas (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties dalį, kuria iš Banko priteistos 200 Eur bylinėjimosi išlaidos, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo procesinis sprendimas dėl 200 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš bylą laimėjusios šalies (apeliantės) ne tik prasilenkia su byloje teisingai konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis dėl ieškovo veikimo prieš greitą ir operatyvų bylos užbaigimą, tačiau ir neatitinka CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Teismo teisė nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nereiškia teismo galimybės šios taisyklės visiškai nesilaikyti (CPK 93 str. 1 d., 4 d.). Nukrypimu nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės galėtų būti laikomas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (nagrinėjamu atveju atsakovei, nes teismas ieškinį atmetė) priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos sumažinimas arba padidinimas, tačiau ne jos esminis pakeitimas – bylinėjimosi išlaidų bylą pralaimėjusiai šaliai priteisimas iš bylą laimėjusios šalies. Teismas turi diskreciją paskirstyti bylinėjimosi išlaidas tarp ginčo šalių savo nuožiūra tik CPK 94 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, t. y. kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Ieškovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl suprasdamas, kad po draudimo išmokos išmokėjimo jo pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas, vis tiek jį palaikė, o ne inicijavo bylos užbaigimą nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Dėl to ieškovas privalo prisiimti iš to kylančias pasekmes, jog jo patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos. Skundžiama nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai – 2016 m. birželio 16 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2-1067-302/2016.Ieškovo tikslas buvo ne pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia, o susigrąžinti į indėlio sertifikatą investuotas lėšas per indėlių draudimo institutą. Šiam tikslui pasiekti ieškovas pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą, nes kreipėsi į teismą su nepagrįstu ieškiniu dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo. Ieškinio nepagrįstumą konstatavo teismas, jį atmesdamas. Ieškovas neįrodinėjo, jog Banko indėlio sertifikatas laikytinas indėliu IĮIDĮ prasme ir už jį turi būti mokama indėlio draudimo išmoka. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 išaiškinta, kad Banko išleisti indėlio sertifikatai patenka į indėlių draudimo sistemą, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė turi prisiimti atsakomybę dėl ieškovo bylinėjimosi išlaidų. Pastarosios išlaidos susidarė ne dėl atsakovės kaltės ar piktnaudžiavimo procesu, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus įstatyminio reglamentavimo. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė (jos administratorius) yra kaltas (atsakingas) dėl ieškovo bylinėjimosi išlaidų atsiradimo.Trečiasis asmuo IID atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Banko atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Indėlio draudimo išmokų išmokėjimas ieškovui nereiškia, kad atsakovė patenkino ieškinio reikalavimus. Ieškovas, atsiimdamas draudimo išmoką, faktiškai pripažino, jog indėlio sertifikato sutartis yra galiojanti ir sukurianti šalims teises ir pareigas, atitinkamai ieškinio reikalavimai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia netenkintini. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo sudėtingų teisinių klausimų sprendimą teismo keliu bei užsitęsusį teismo procesą. Byloje nėra įrodymų, kad Banko procesinis elgesys buvo netinkamas, todėl nėra pagrindo iš jo priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nei Bankas, nei IID nepripažino ieškinio ir nepatenkino ieškinio reikalavimų, Bankas duomenis apie indėlininkus bei jiems priklausančias sumas IID perdavė, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, todėl IID ir išmokėjo indėlio draudimo išmoką ieškovui. Indėlio draudimo išmokos išmokėjimas negali būti laikomas ieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pripažinimu ir jo reikalavimų įvykdymu, todėl ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos.Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl to, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl jo valios trūkumų sudarant indėlio sertifikato įsigijimo sutartį. Ieškovo suklydimo dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties klausimas nebuvo išspręstas, todėl teismas nepagrįstai nutarė priteisti ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės bei nustatęs, kad bylos nagrinėjimo metu ieškinio reikalavimas buvo patenkintas, ieškinį atmetė bei priteisė ieškovui iš apeliantės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jos ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia tuo, kad apeliantė nėra kalta (atsakinga) dėl ieškovo bylinėjimosi išlaidų atsiradimo; ieškovas pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą; bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl neaiškaus įstatyminio reglamentavimo; ieškovas, gavęs draudimo išmoką, palaikė ieškinio reikalavimus, todėl privalo prisiimti iš to kylančias pasekmes; bylinėjimosi išlaidų priteisimas neatitinta CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus reglamentuoja CPK 93 ir 94 straipsnių nuostatos. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Minėto straipsnio 4 dalyje nurodoma, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. CPK 94 straipsnio 1 dalis reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tuo atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taigi, kai byla išnagrinėjama iš esmės, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal CPK 93 straipsnyje nurodytas taisykles, o kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės – pagal CPK 94 straipsnį.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme gavus pranešimą, kad ieškovo reikalavimas yra patenkintas ir įvykdytas, teismas pasiūlė ieškovui pateikti poziciją dėl ieškinio palaikymo (b.l. 148). Ieškovas nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (b.l. 149). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi bylą išnagrinėjo iš esmės (b.l. 161-164) ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas jau patenkintas, ieškinį atmetė, apeliantas dėl tokio procesinio sprendimo nesiskundė, dėl ko preziumuotina, jog pripažino, kad jis yra pagrįstas. Nors ieškinys atmestas, teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, priteisė dalį ieškovui bylinėjimosi išlaidų. Sutiktina, kad CPK 93 straipsnio 4 dalis numato teismo teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tačiau ši teisė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nereiškia teismo galimybės bendrųjų taisyklių nesilaikyti tokiu būdu, kad bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos iš atsakovo net ir visiškai atmetus ieškinį, nes minėtoje normoje numatyta galimybė būtent tik nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Pagrįsti apeliantės argumentai, kad nukrypimu nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės galėtų būti laikomas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos sumažinimas arba padidinimas, tačiau ne jos esminis pakeitimas – bylinėjimosi išlaidų priteisimas bylą pralaimėjusiai šaliai iš bylą laimėjusios šalies. Nagrinėjamu atveju ieškovo tikslas – gauti draudimo išmoką buvo patenkintas bylos eigoje, tačiau jis vis tiek reikalavo tęsti bylos nagrinėjimą ir ieškinį tenkinti pripažįstant indėlio sertifikato įgijimo sutartį negaliojančia, o toks ieškinio reikalavimas netenkintas, t. y. sprendimas dėl sandorio nuginčijimo priimtas ne ieškovo naudai. Todėl ieškovas šiuo aspektu laikytinas bylą pralaimėjusia šalimi, kuriai, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. CPK 94 straipsnyje numatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės šiuo atveju netaikytinos, nes, kaip minėta, pagal šią normą bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Sutiktina tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su apeliantės argumentais, kad ieškovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, iš esmės suprasdamas ar turėdamas suprasti, kad po draudimo išmokos išmokėjimo jo pareikštas ieškinys gali būti netenkinamas, tačiau vis tiek jį palaikęs, o ne inicijavęs bylos užbaigimą nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, veikė prieš greitą ir operatyvų bylos užbaigimą, dėl ko turi prisiimti iš to kylančias pasekmes – bylinėjimosi išlaidų neatlygintinumą. Tokia išvada jau yra padaryta ir ankstesnėje Lietuvos apeliacinio praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1067-302/2016).Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apeliantės priteisė ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl skundžiamos nutarties dalis, kuria iš apeliantės ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos, naikintina ir klausimas šioje dalyje išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai neturi reikšmės teisingam šio klausimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarties dalį, kuria ieškovui V. P. iš atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoras priteista 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.