- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- 2-1067-302/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02671-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2367-656/2016 pagal D. E. ieškinį atsakovei likviduojamai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir teisės gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei likviduojamai AB bankui SNORAS, prašydama šalių 2011-08-17 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S 008531 pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo ir apgaulės bei taikyti restituciją ir grąžinti sumokėtą 11 937 Eur sumą į ieškovės indėlio sutarties Nr. DE20090710L990117 pagrindu atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo banke.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas 2014-01-22 nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 gavimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015-06-25 priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 priėmė galutinę nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus apygardos teismas atnaujino civilinės bylos Nr. 2-2367-656/2016 nagrinėjimą. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė ieškinį tenkinti iš dalies pripažįstant, kad nuo bankroto bylos iškėlimo ji yra įgijusi teisę į 100 proc. indėlio iki 100 000 Eur draudimo išmoką. Atsakovė savo paaiškinimuose nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neliko ieškinio pagrindo ir dalyko, dėl ko byla turėtų būti nutraukta CPK 293 str. 1 d. pagrindu nurodant, kad dėl draudimo išmokos ieškovė turi kreiptis į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė civilinę bylą nutraukti arba ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016-02-26 nutartimi ieškinį atmetė bei priteisė ieškovei D. E. iš atsakovės likviduojamos AB banko SNORAS 130 EUR bylinėjimosi išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš ieškovo bankroto administravimo išlaidų.
Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į po ieškinio pareiškimo suformuotą kasacinio teismo praktiką, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia ieškovės su atsakove 2011-08-17 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį. Teismas pripažino, jog ieškinio padavimo metu materialinis ieškinio reikalavimas grąžinti sumokėtą 11 937 Eur sumą į ieškovės indėlio sutarties pagrindu atidarytą atsakovės sąskaitą buvo iš esmės pagrįstas. Ieškovė turėjo materialinį teisinį interesą dėl pripažinimo, kad įsigyti indėlio sertifikatai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal IIDĮ 3 straipsnio 1 dalį, t. y. indėliai yra draudimo objektas. Šis reikalavimas, sprendžiant iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016-01-22 pažymos yra įvykdytas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu patenkino ieškinio reikalavimą, todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą ieškinio reikalavimą atmesti visiškai. Teismas pažymėjo, jog ieškinio reikalavimo įvykdymas nesudaro pagrindo pripažinti, kad teikiant ieškinį nebuvo ieškinio pagrindo bei dalyko ir todėl byla turėjo būti nutraukta.
Nors ieškinys atmestas, teismas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgdamas į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas sprendė, jog ieškovės interesą reikšti ieškinį siekiant indėlio draudiminės apsaugos pagal IIDĮ lėmė nepagrįsta pripažinta atsakovo pozicija, kad atsakovo išleistiems indėlių sertifikatams netaikoma draudiminė apsauga. Atsakovė sukūrė ir pardavė indėlininkams finansinį produktą, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų ir tai sudaro pagrindą priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė likviduojama AB bankas SNORAS atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-02-26 nutartį panaikinti ir civilinę bylą nutraukti bei nepriteisti iš atsakovės ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:
1. Teismas privalėjo ne atmesti ieškovės ieškinį, bet civilinę bylą nutraukti. Po bylos atnaujinimo ieškovė palaikė tik dalį savo reikalavimo – prašė pripažinti jos teisę į indėlio draudimo išmoką. Teismui ieškinį atmetus darytina išvada, jog ieškovė tokios teisės neturi, o trečiasis asmuo, nutarčiai įsiteisėjus, formaliai turėtų teisę reikalauti, kad ieškovė grąžintų be pagrindo jai išmokėtą draudimo išmoką. Išmokėjus ieškovei draudimo išmoką ginčo tarp šalių nebeliko, todėl byla turėjo būti nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
2. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovės kaltės, bet dėl ieškovės pasirinkto netinkamo savo teisių gynimo būdo. Draudimo išmoką ieškovei išmokėjo trečiasis asmuo, o atnaujinus bylos nagrinėjimą ieškovė savo reikalavimo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia nebepalaikė. Jeigu atsakovės kalte būtų laikomi jos veiksmai, po draudžiamojo įvykio neperdavus informacijos apie ieškovės indėlio sertifikatą trečiajam asmeniui, teismas turėjo svarstyti apie atsakovo sąžiningą suklydimą, vadovaujantis tuo metu egzistavusi įstatyminiu reglamentavimu, pagal kurį indėlių draudimo objektu negalėjo būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime su atsakovės atskiruoju skundu sutinka. Pateikia šiuos esminius argumentus:
1. Indėlio draudimo išmokos išmokėjimas ieškovei nereiškia, kad atsakovė patenkino ieškovės ieškinio reikalavimus, kadangi ji tik vadovavosi teismo išaiškinimais. Be to, atsakovė ieškinio niekada nepripažino.
2. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovės ar trečiojo asmens veiksmų, bet dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo. Byloje nėra jokių duomenų, kad banko ar trečiojo asmens procesinis elgesys būtų buvęs netinkamas, todėl nėra jokio pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju atsakovė likviduojama AB bankas SNORAS atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas ieškovės D. E. ieškinys bei jai iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Dėl teismo procesinio sprendimo išnagrinėjus bylą
Vienu iš atskirojo skundo argumentų atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinį atmesti ir įrodinėja, jog byla turėjo būti nutraukta, kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 str. 1 p.). Apeliantė atskirajame skunde teigia, jog atnaujinus bylos nagrinėjimą ieškovė atsisakė dalies savo reikalavimų, tačiau iš bylos medžiagos tokios išvados apeliacinės instancijos teismas padaryti negali. Ieškinio ar jo dalies reikalavimų atsisakymas turi būti pareikštas aiškiai ir nedviprasmiškai ir turi atitikti CPK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimu, tuo tarpu iš byloje esančių ieškovės rašytinių paaiškinimų, pateiktų po to kai teismas atnaujino bylos nagrinėjimą, matyti, kad ieškovė savo pateiktą ieškinį palaiko, jo reikalavimų neatsisako, tačiau mato pagrindą jį tenkinti tik iš dalies (b. l. 166-168). Be to, ieškinio reikalavimus ieškovė palaikė ir kitame procesiniame dokumente, kuris teismui buvo pateiktas jau po draudimo išmokos už indėlio sertifikatą gavimo (b. l. 188-189). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai skundžiama nutartimi bylą išnagrinėjo iš esmės ir priėmė byloje teisingą procesinį sprendimą – ieškovės ieškinį atmetė.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia šalių pasirašytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negali būti tenkintinas atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką, o reikalavimas grąžinti ieškovei už indėlio sertifikatą sumokėtus pinigus negali būti tenkintinas dėl to, jog procesinio sprendimo metu šis reikalavimas jau yra realiai patenkintas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškinio reikalavimo įvykdymas nesudaro pagrindo pripažinti, kad teikiant ieškinį nebuvo ieškinio pagrindo bei dalyko ir todėl byla turėjo būti nutrauktina.
Teismas taip pat nesutinka su atskirajame skunde pateiktu apeliantės argumentu, jog atmetus ieškinį laikytina, kad ieškovė teisės į draudimo išmoką neturi, o trečiasis asmuo, nutarčiai įsiteisėjusi, turi teisę reikalauti, kad ieškovė grąžintų be pagrindo jai išmokėtą draudimo išmoką. Skundžiamoje nutartyje aiškiai įtvirtinta, jog šis ieškovės reikalavimas atmestinas dėl to, kad nutarties priėmimo dieną šis reikalavimas jau yra patenkintas. Ir tai nesudaro pagrindo teigti, jog teisė į draudimo išmoką ieškovei niekada neegzistavo.
Dėl išvardintų priežasčių atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl neteisingos ginčo baigties atmestini ir šioje dalyje teismo nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantė atskirajame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog šios išlaidos susidarė ne dėl atsakovės kaltės, todėl turėtų būti neatlygintos arba atlygintos iš trečiojo asmens, išmokėjusio ieškovei draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš jos priteistos nepagrįstai, tačiau sprendžia, jog atsakovės nurodyti motyvai nėra tinkami šiai išvadai pagrįsti.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Minėto straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
Atsižvelgiant į tai spręstina, jog minėta teismo teisė nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nereiškia teismo galimybės iš esmės šios taisyklės nesilaikyti, kaip šiuo atveju pasielgė pirmosios instancijos teismas. Nukrypimu nuo 1 dalyje įtvirtintos taisyklės galėtų būti laikomas priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos sumažinimas arba padidinimas, tačiau ne jos esminis pakeitimas – bylinėjimosi išlaidų bylą pralaimėjusiai šaliai priteisimas iš bylą laimėjusios šalies.
Neribota bylinėjimosi išlaidų paskirstymo galimybė numatyta CPK 94 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovė, nors iš esmės suprasdama ar turėjusi suprasti, kad po draudimo išmokos išmokėjimo jos pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas, tačiau vis tiek jį palaikiusi, o ne inicijavusi bylos užbaigimą nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (bylą nutraukiant), pati prisiėmė iš to kylančias pasekmes bei rezultatą, jog jos patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos.
Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš atsakovės likviduojamos AB banko SNORAS ieškovės D. E. naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir klausimą šioje dalyje išspręsti iš esmės – prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovės likviduojamos AB banko SNORAS ieškovės D. E. naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.