Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis S. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-3), kuriame prašė panaikinti 2013 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjas sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras), kol dėl jo bus priimti atitinkami sprendimai bei nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau nei trims mėnesiams, t. y. iki 2013 m. gruodžio 18 d. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 2 straipsnio 20 punktu, analogišku 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, 2 straipsnio d punktui, taip pat 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – Direktyva 2008/115/EB) preambulės 9 punktu, matyti, jog užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prieglobsčio prašymo pateikimo momento ir nuo to momento yra laikoma, kad jis valstybėje narėje yra teisėtai, o šio statuso jis netenka tik priėmus galutinį sprendimą dėl jo prašymo suteikti prieglobstį. Remdamasis tuo bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau- Migracijos departamentas) sprendimu pareiškėjo prieglobsčio prašymą nagrinėti iš esmės ir suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, daro išvadą, jog pareiškėjo sulaikymo pagrindas, numatytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriuo rėmėsi Vilniaus rajono apylinkės teismas, yra išnykęs ir tolimesnis pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu (b. l. 22-25) pareiškėjas prašo panaikinti 2013 m. lapkričio 7 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimą. Nurodo, kad priežastis, dėl kurių negali gyventi kilmės šalyje yra nurodęs pirminės prieglobsčio prašytojo apklausos metu ir kad jos bus vertinamos Migracijos departamento, tuo tarpu šiuo metu jis turįs prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, be to, jau vien tai, kad jo prieglobsčio prašymas yra priimtas nagrinėti, rodo, jog jame nurodytos priežastys yra pakankamai rimtos, o negalėjimas likti kilmės šalyje dėl ten jam gresiančio pavojaus, leidžia teigti, jog teismo išvada, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, yra nepagrįsta. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo nurodyti užsieniečio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atvejai, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas jau yra atlikęs abi bausmes, nesudaro pagrindo manyti, kad savo elgesiu jis galėtų pažeisti viešąją tvarką, būtų pavojingas visuomenei. Pažymi, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ir ESTT) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Mehmet Arslan prieš Policie ČR, C-534/11, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik tuomet, kai yra nustatyta, kad sulaikymas yra objektyviai reikalingas, t. y. dėl teisinių arba viešosios tvarkos pagrindų arba jei su prieglobsčiu susijusiomis teisės nuostatomis pasinaudojama siekiant Direktyvos 2008/115/EB taikymo ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo manyti, jog pareiškėjas laisvu savo judėjimu gali pažeisti viešąją tvarką ar keltų grėsmę visuomenės saugumui, pažymi, jog jau yra atlikęs paskirtas bausmes, o daugiau jo nusižengimų nėra užfiksuota bei teigia, jog nėra pagrindo išvadai, kad prieglobsčio užsienietis paprašė siekdamas išvengti išsiuntimo į kilmės valstybę, nes, nors prieglobsčio prašymą jis pateikė jau sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, asmeniui esant svečioje šalyje ir nežinant prieglobsčio procedūrų, toks veiksmas gali prasilenkti laike su Migracijos departamento priimamais sprendimais. Be to, Migracijos departamento sprendimas leidžia manyti, kad pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis. Remiasi Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2013/33/ES) 8 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatomis ir atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentui priėmė sprendimą nagrinėti jo prieglobsčio prašymą iš esmės ir suteikė jam laikiną teritorinį prieglobstį, o ne pripažino jį akivaizdžiai nepagrįstu ir nusprendė dėl jo išsiuntimo iš šalies. Mano, jog nėra pagrindo išvadai, kad prieglobsčio užsienietis pasiprašė tik siekdamas išvengti išsiuntimo į kilmės šalį. Daro išvadą, jog jo sulaikymas išsiuntimo iš šalies tikslu yra nepagrįsta, neproporcinga ir per griežta priemonė.