- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-01-24
- Bylos Nr.
- 1A-50-1121/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43545-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Nijolė Žimkienė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- R. Š.
- Nukentėjusysis
- R. N.
- Advokatai
- Vitalijus Vitkovskis
- Kategorijos
- 1.2.14.1.2.2Vagystė įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją (BK 178 str. 2 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nidos Vigelienės ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Vitalijaus Vitkovskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 48 straipsniu, R. Š. įpareigotas bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, bei per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam R. N. padarytą 910 Eur turtinę žalą.
V. D. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dviem) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, ir V. D. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendį. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo 2019 m. liepos 29 d.
Nukentėjusiojo R. N. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš V. D. ir R. Š. solidariai priteista nukentėjusiajam R. N. 910 Eur turtinės žalos ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiajam R. N. iš V. D. priteista 2 925,27 Eur turtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
V. D. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. R. Š. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, įsibraudamas į gyvenamąją patalpą, o būtent: turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2017 m. rugpjūčio 7 d., tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas kartu su V. D. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įsibrovęs per balkoną, iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė R. N. priklausančią kompiuterinę įrangą: 2 vienetus išorinio kietojo disko „Intenso“ 4TB talpos, vieno vieneto vertė 116,01 Eur, bendros 232,02 Eur vertės; 2 vienetus maitinimo blokų „Cool Masters“ B700, vieno vieneto vertė 69,19 Eur, bendros 138,38 Eur vertės; 2 vienetus motininių plokščių „ASRock AB350 PR04“, vieno vieneto vertė 100,61 Eur, bendros 201,22 Eur vertės; 2 vienetus procesorių „AMD Ryzen“, vieno vieneto vertė 169,19 Eur, bendros 338,38 Eur vertės, tokiu būdu iš viso bendrai pagrobė R. N. 910 Eur vertės turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas Vitalijus Vitkovskis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: išteisinti R. Š. nepadarius nusikalstamos veikos ar baudžiamojo nusižengimo; civilinio ieškinio R. Š. atžvilgiu netenkinti.
3. Pasak apelianto, nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, buvo šališkas ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad R. Š. padarė baigtą nusikalstamą veiką, kuri atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, ir jo padaryta veika kvalifikuota teisingai.
4. Apeliantas nurodo, kad nuosprendis pagrįstas tik vieno, 10 kartų už analogiškus nusikaltimus teisto, nuteistojo V. D. parodymais. Jis pastebi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog E. Š. ir A. S. pažinotų R. Š., tarp jų kada nors būtų kontaktas. E. Š. ir A. S. yra V. D. gerai pažįstami asmenys. V. D. pirmą kartą R. Š. įvardijo tik 2017 m. spalio 18 d. (t. 1, b. l. 122), t. y. jau po to, kai buvo apklaustas E. Š., kurio pavardę tyrėjams nurodė liudytojas A. S. 2017 m. rugsėjo 21 d. apklausoje (t. 1, b. l. 98). V. D. ir R. Š. pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jų santykiai buvo normalūs. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad liudytojas E. Š. ir kaltinamasis V. D. neturėjo suinteresuotumo apkalbėti R. Š. ir jam pakenkti, manė, jog V. D. turi savo „Facebook“ paskyrą – „(duomenys neskelbtini)“, todėl, turėdamas techninę galimybę, galėjo ir savo vardu išsiųsti E. Š. nuotraukas. Pasak apelianto, ši pozicija kritikuotina, nes sunku patikėti, kad V. D., turėdamas ilgametę nusikalstamą patirtį, atlikęs laisvės atėmimo bausmes, nesugalvojo kaip apsisaugoti nuo įtarimų ir atsakomybės. Apelianto manymu, klaidinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. D. negalėjo numatyti, jog nusikalstama veika bus išaiškinta ir sukurti netikrą „Facebook” paskyrą R. Š., kuris jam pasiūlė darbą ir su kuriuo kartu dirbo.
5. Pasak apelianto, kritiškai vertintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Š., montuodamas langus, privalėjo matyti pro įstiklintus balkono langus balkonuose ir kambariuose esančius daiktus ir kompiuterių detales. Apelianto nuomone, teismas selektyviai ir subjektyviai vertino aplinkybes, kurių patikrinti negali. Apeliantas akcentuoja, kad didžioji dalis asmenų, dirbdami savo tiesioginį konkretų darbą, gali nekreipti dėmesio į aplinkos veiksnius, objektus ir garsus.
6. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių R. Š. dalyvavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padaryme. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, R. Š. nurodė, kad pažįsta V. D., su kuriuo kartu dirbo – montavo langus, žinojo, jog V. D. anksčiau buvo teistas ir ieškojo darbo, todėl jis ir A. R. priėmė V. D. į savo brigadą, vėliau jam su V. D. kilo konfliktų dėl darbų atlikimo kokybės ir darbo drausmės, tačiau to nesureikšmino. Kodėl V. D. nurodė, jog paprašė, kad priimtų „Facebook“ į draugus R. Š., pasakė, kad jam per „Facebook“ nusiuntė detalių nuotraukas, neaišku. Neįsivaizduoja, kodėl V. D. apkalba jį, tik numano, kad galimai jam kerštauja.
7. Apeliantas pažymi, kad „Facebook“ paskyrą gali sukurti bet koks vartotojas, taip pat ir paskyrą kito asmens vardu, nurodydamas savo, ar kitų asmenų duomenis. Nebuvo nustatyta, iš kokių įrenginių, iš kokių IP adresų buvo išsiųstos per „Facebook“ paskyrą nuotraukos, nėra aišku, kas ir kada siuntė šias nuotraukas ir kas pavogė daiktus – kompiuterius ir jų priedus iš buto. Įvykio vietoje nerasta jokių pėdsakų ir įkalčių. Tai parodo, kad tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, atmestinai. Įrodymų, kurie patvirtintų R. Š. prisidėjimą padarant jam inkriminuojamą nusikaltimą, nėra. Didžioji dalis pavogtų kompiuterių dalių (apie 8 vienetus) buvo 2017 m. kratos metu nepaimta iš liudytojo A. S.; tai paaiškėjo tik 2019 m., pirmosios instancijos teisme. Tai patvirtino ir teismo metu apklausti policijos tyrėjai. Apeliantas atkartoja Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato tyrėjos A. Š., policijos tyrėjo A. G. parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje.
8. Apeliantas akcentuoja, kad V. D. parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi, buvo dažnai keičiami. Apeliaciniame skunde manoma, kad nuteistasis V. D. tikslingai klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir pirmosios instancijos teismą. V. D. teisiamojo posėdžio metu, keisdamas parodymus, nurodė, kad nusikaltimą padarė dar su vienu bendradarbiu – A. R.. Tačiau ši svarbi aplinkybė netirta, motyvuojant tuo, kad A. R. yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos ir jį apklausti nėra galimybės, jo liudytojo parodymai yra duoti anksčiau ir teismui žinomi. Apelianto nuomone, be A. R. ir V. D. parodymų patikrinimo teismas negali priimti teisingo sprendimo.
9. Pasak apelianto, ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai, neobjektyviai ir neprofesionaliai, byloje yra daug abejotinų aplinkybių ir nenustatytų faktinių duomenų, kurie nėra patvirtinti arba paneigti. Kaltinamasis aktas buvo surašytas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255 straipsnio normas, išėjo iš bylos nagrinėjimo teisme ribų, inkriminuodamas R. Š. bendrininkavimą, ir pripažindamas tai sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnis), nors kaltinamajame akte dėl šios normos nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismas prieštaravimų neanalizavo ir netikrino, netyrė ir nepašalino, o pasirėmė tik V. D. paaiškinimais, nepatvirtintais kitais įrodymais, be jų analizės ir vertinimo. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatas (imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad butų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės).
10. Apeliaciniame skunde aptariama įrodymų sąvoka, įrodymų vertinimo sąlygos, tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, tai, kad nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015), aptariamas principas in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo sąlygos. Aptariama ir tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus.
11. Pasak apelianto, R. Š. yra neteistas, nebaustas, teigiamai charakterizuojamas, anksčiau nebuvo atvesdintas į policijos įstaigas, gyvena doro ir sąžiningo žmogaus gyvenimą. Tai įrodo byloje surinktų duomenų visetas. R. Š. neturi pripažinti to, ko nepadarė. Jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos išsamiu BPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų baudžiamojo proceso metu surinktų duomenų įvertinimu (BPK 20 straipsnis). Nesant neginčijamų R. Š. kaltės įrodymų negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė abejonėmis ir prieštaravimais pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikius baudžiamojo proceso normas, nesivadovaujant teismų suformuota praktika bei teisingumo principais. Apeliantas teigia, kad nurodytos skunde aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo R. Š. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, todėl dėl šios nusikalstamos veikos R. Š. turėtų būti išteisintas.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkintinas
13. Teismo posėdžio metu atlikus dalinį įrodymų tyrimą liudytoju apklaustas A. R. parodė, kad su R. Š. yra pažįstami nuo pirmos klasės. Nuteistasis pareigingas, darbus stengėsi atlikti gerai. Nėra girdėjęs, kad R. Š. būtų kada nors ką nors pavogęs ar padaręs nusikaltimą. Su V. D. pažįstami nuo 2011 m. gruodžio, kai pastarasis grįžo iš įkalinimo įstaigos ir kartu šventė Naujuosius metus. Žino, kad buvo padaryta vagystė, bet negali pasakyti nei kas, nei kur tą padarė. Nežino iš kurio aukšto ir buto buvo pavogta. Pats kompiuterinių detalių iš buto nevogė. Jokio susitarimo tarp jo, R. Š. ir V. D. parduoti kompiuterines detales, įrangą nebuvo. R. Š. jam apie vagystę (duomenys neskelbtini), apie kompiuterius nieko nesakė ir nieko nerodė. Neprisimena, kad R. Š. būtų iš balkono atnešęs kokias dėžes. Negirdėjo jokių kalbų tarp R. ir V. apie dėžes ar detales. 2017 m. birželio mėnesį su R. Š. pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tiksliai negali pasakyti, kiek laiko dirbo, galimai apie vieną mėnesį. Turėjo didelį objektą (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso neatsimena. Buvo renovuojamas daugiabutis, keičiami visi langai iš lauko pusės. Darbus baigė galbūt liepos mėnesį, dabar sunku pasakyti. Kartu dirbti pasikvietė ir V. D., kuris anksčiau yra dirbęs su jo tėvu, taip pat dirbęs kitoje įmonėje. Priėmė į darbą, nes buvo draugas ir jie iki to laiko pakankamai normaliai bendravo. Darbus dažniausiai pradėdavo 7 val., bet priklausydavo ar jiems dar reikėdavo užvažiuoti pasiimti langus, kartais ir į sandėlį reikėdavo užvažiuoti. Konkretaus darbų pasidalinimo tarp jų nebuvo. Trise iš lauko pusės keitė daugiabučiui langus. Langų montavimas susideda iš keturių ar penkių darbo procesų: išmontavimo, įstatymo, juostų užklijavimo, prigręžimo ir įmontavimo. Visi darydavo tą patį. Langai buvo keliami per pastatytus pastolius. Būdavo, kad jiems priskirdavo šiek tiek žmonių, jeigu reikėdavo pagalbos. Tuo metu jų visų santykiai buvo geri. Kai dirbo, tarp V. D. ir R. Š. konfliktų nebuvo. Buvo keli atvejai, kai V. D. į darbą atėjo išgėręs, todėl jį išsiuntė į namus. Labiau pasitikėjo R., o ne V.. Dirbdami į vidų užeidavo tik suderinus su šeimininkais bei jiems ten būnant. Raktų jie neturėjo. Patekti į vidų buvo galima, jeigu balkonai būdavo atidaryti, bet dažniausiai iš vidaus žmonės juos užsidarydavo. Negali pasakyti, ar būdavo paliekamų atidarytų balkonų. Jeigu būdavo nereikalingų daiktų, žmonės juos padėdavo ant pastolių ir buvo galima viską išmesti. Jie savavališkai nieko išmesti negalėdavo. Iš balkonų nebuvo galima nieko imti ir nieko nėra paėmę. 2017 m. rugpjūčio 7 ar 8 d. buvo eilinė diena, kaip ir visos, t. y. jie montavo langus. Jeigu teisingai pamena, tą dieną darbą baigė anksčiau. Kitą rytą nustebo, kad darbo vietoje pamatė V. D. anksčiau negu būdavo įprasta. Jis atėjo 20 minučių anksčiau prieš darbo pradžią, nors anksčiau vėluodavo apie 5 minutes. V. D. tą rytą, kai anksčiau atvyko į darbą, langų nekeitė, tiesiog stovėjo ir laukė jo bei R. Š.. Laukė pirmame aukšte, tačiau negali pasakyti, ties kuriuo jie tuo metu aukštu dirbo. Tai galėjo būti ir balkonas pirmame aukšte, nes jie montuodavo langus eilėmis, o ten būdavo keturios eilės. Tą rytą R. Š. nebuvo anksčiau atėjęs į darbą, nes į darbą važiuodavo su juo, pats neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Kartais paveždavo ir V., bet retai. A. R. vairavo įmonės automobilį, t. y. baltos spalvos „FORD“ arba „VOLKSWAGEN“ markės su priekaba, su piramide langams vežioti. V. D. nė karto nebuvo prašęs kažkur pavežti. Neprašė nuvažiuoti prie PC „(duomenys neskelbtini)“. Jam neteko važiuoti prie PC „(duomenys neskelbtini)“ susitikti su jokiu asmeniu, niekam nevažiavo įteikti ir pinigų. Jis jokių V. D. prašymų, nurodymų važiuoti, atiduoti, parduoti, įduoti, paimti nevykdė. Kodėl V. D. davė parodymus prieš jį, atsakyti gali tik pats V.. Jį V. D. apkalba. V. D. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleistas, nes apsivogė, susimušė. Gali būti, kad jis apkalba ir R. Š.. A. S. nepažįsta. Galbūt jis yra V. D. draugas ir atpažino gindamas pastarąjį. Negali pasakyti, kodėl A. S. jį pažino iš nuotraukos ir nurodė, kad jis, A. R., buvo su baltos spalvos automobiliu atvažiavęs prie PC „(duomenys neskelbtini)“. Mano, kad galima sukurti netikrą socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, nurodant kito asmens duomenis ir išsiųsti nuotraukas iš kito, ne iš asmens telefono.
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir nuteistojo R. Š. gynėjo advokato apeliaciniu skundu, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus reikšmingus bylos nagrinėjimui duomenis, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir dėl to nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog R. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, nes byloje esantys įrodymai ir duomenys neįrodo R. Š. kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo.
15. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
16. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).
17. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
18. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. Š. atžvilgiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, iš esmės rėmėsi nuteistojo V. D. ir liudytojo E. Š. duotais parodymais. Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi bylos įrodymų ir duomenų visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino ir išskirtinę reikšmę sprendžiant R. Š. kaltės klausimą suteikė V. D. ir E. Š. parodymams.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių įrodymų ir duomenų, patvirtinančių R. Š. dalyvavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padaryme. Nuteistojo V. D. nurodyta aplinkybė, kad R. Š. atnešė dėžę su kompiuterinėmis detalėmis ir pasakė, jog jas rado balkone, po ko, jie kartu pradėjo tartis, ką su jomis daryti, nėra patvirtinta kitų byloje esančių duomenų ir įrodymų visuma. Šiuo atveju yra svarbūs liudytojo A. R. duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 118), tiek apeliacinės instancijos teisme, atnaujinus įrodymų tyrimą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino minėto liudytojo duotų parodymų kitų įrodymų kontekste, sprendžiant R. Š. kaltės klausimą, kas traktuojama kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas šioje byloje.
20. Liudytojas A. R. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu policijos įstaigoje, tiek teismo posėdžio metu nagrinėjant apeliacinį nuteistojo R. Š. gynėjo advokato skundą, nuosekliai parodė, kad jokio susitarimo tarp jo, R. Š. ir V. D. parduoti kompiuterines detales ir įrangą nebuvo. A. R. taip pat nurodė, kad negirdėjo jokių kalbų tarp nuteistųjų dėl detalių pardavimo. A. R. duoti parodymai kaip tik patvirtina ne V. D. duotų paaiškinimų pagrįstumą, bet būtent R. Š. nurodytas faktines aplinkybes, jog pastarasis neėmė ir nematė jokios dėžės su kompiuterinėmis detalėmis nei bute, nei balkone, nesiūlė detalių parduoti, jų nefotografavo ir nuotraukų niekam nesiuntė. A. R. parodymai taip pat paneigia V. D. parodymus, jog R. Š. apie situaciją su kompiuterinėmis detalėmis puikiai žinojo ir suvokė, kad jos bus parduotos.
21. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrįsto pagrindo netikėti liudytojo duotais parodymais, nes jie nėra prieštaringi, juos patvirtina ir nuteistojo R. Š. paaiškinimai (dalyje dėl tariamai R. Š. rastos dėžės). A. R. pasirašytinai buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl pilnai suvokė savo duodamų parodymų svarbą ir tai, kad privalo duoti tik realius paaiškinimus dėl jam žinomų svarbių faktinių aplinkybių, jų neslepiant ir neiškraipant. Byloje nėra nustatyta, kad liudytojo duoti paaiškinimai būtų akivaizdžiai melagingi. Liudytojas su nuteistaisiais visą laiką dirbo toje pačioje darbo vietoje, visą darbo dieną praleisdavo kartu, todėl būtų išgirdęs V. D. ir R. Š. pokalbį dėl tarimosi parduoti kompiuterines detales ar būtų pastebėjęs, jog R. Š. su savimi nešiojasi ar šalia savęs turi neįprastą dėžę (su kompiuterinėmis dalimis).
22. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
23. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. Š. kaltės klausimą, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų visumos, neatkreipė dėmesio, kad liudytojo A. R. parodymai turi reikšmės patvirtinant ar paneigiant aplinkybes, kurios yra svarbios bylai išspręsti teisingai, šio liudytojo tiesiogiai neapklausė. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė objektyviais ir nekeliančiais jokių abejonių liudytojo E. Š. parodymus, kurie patvirtina nuteistojo V. D. nurodytas aplinkybes. Kita vertus, tokioje pačioje situacijoje įrodymų vertinimo prasme, t. y. vertinant R. Š. duotų parodymų pagrįstumą, kai jo parodymus patvirtina liudytojas A. R., nebuvo laikomasi tų pačių įrodymų vertinimo standartų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją vertę V. D. ir E. Š. parodymams, lyginant su R. Š. ir A. R. (past. – kurio parodymai net nebuvo vertinti) parodymais.
24. Kitas pirmosios instancijos teismo motyvas dėl R. Š. kaltės nustatymo buvo tas, kad liudytojas E. Š. patvirtino, jog jam nuotraukos su pagrobtomis kompiuterių detalėmis buvo siunčiamos iš R. Š. „Facebook“ paskyros. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu skundžiamo nuosprendžio motyvu. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų ar kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad nuotraukos (1 t., b. l. 92–96) liudytojui E. Š. buvo siųstos būtent iš R. Š., o ne kitam vartotojui priklausančios, paskyros. Šią aplinkybę neigia ir nuteistasis. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, jog joje nėra jokių išklotinių, foto nuotraukų ar lentelių, tarnybinių pranešimų, kitų duomenų šaltinių, kurie neginčijamai konstatuotų, jog E. Š. ir R. Š. socialiniame tinkle „Facebook“ būtų turėję „draugų“ statusą, jie būtų bendravę susirašant ar skambinant vienas kitam, pasinaudojant „Messenger“ programa, ar, kad liudytojui E. Š. per „Facebook“ programą būtų persiųstos kompiuterinių detalių nuotraukos nusikalstamos veikos darymo metu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išnaudotos visos procesinės galimybės gauti tyrimui reikšmingus duomenis, kurie nebuvo surinkti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu (pavyzdžiui, IP adresų, kuriais galima būtų neginčijamai nustatyti „Facebook“ paskyrą sukūrusį asmenį, vietą ir laiką).
25. Apygardos teismo teisėjų kolegijai patikrinus skundžiamą nuosprendį ir įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų duomenų ir įrodymų visumą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo R. Š. atžvilgiu netaikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išskirtinai nuteistojo V. D. ir E. Š. parodymais, nepasisakė dėl A. R. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, neįvertino aplinkybės, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių faktines aplinkybes, jog R. Š. būtų atnešęs dėžę su kompiuterinėmis detalėmis, taręsis su V. D. dėl jų pardavimo ar siuntęs kompiuterių detalių nuotraukas E. Š.. Teismui taip pat kilo pagrįstų abejonių ir dėl V. D. bei E. Š. parodymų patikimumo, todėl R. Š. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad R. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
26. Atsižvelgiant į tai, kad yra priimamas išteisinamasis nuosprendis, iš nuosprendžio aprašomosios dalies naikintina faktinė aplinkybė, jog V. D. veikė kartu su R. Š. darydamas nusikalstamą veiką.
27. Kadangi R. Š. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas, jam nepriteistinas solidariai kartu su V. D. nukentėjusiojo R. N. pareikštas 910 Eur turtinės žalos ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Vitalijaus Vitkovskio apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Iš nustatytų faktinių aplinkybių šalintina aplinkybė, jog V. D. veikė kartu su R. Š..
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria solidariai iš R. Š. ir V. D. nukentėjusiajam R. N. priteistas 910 Eur turtinės žalos ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, paliekant, jog minėtos pinigų sumos priteistinos iš V. D..
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.