Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. P. paskirta galutinė 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, 72 straipsnio 3 dalimi, A. P. paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus; 2) konfiskuota transporto priemonė „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 28 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras baigiamųjų kalbų metu iš tikrųjų prašė skirti A. P. minėtus įpareigojimus. Pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė, t. y. nemotyvavo, kodėl jų neskiria. Kita vertus, prokuroras pirmosios instancijos teisme taip pat nemotyvavo savo prašymo skirti šiuos įpareigojimus. Išsamūs motyvai nurodyti tik apeliaciniame skunde. Pasak apelianto, atsižvelgiant į A. P. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, įvertinus jo asmenybę, nuteistąjį būtina įpareigoti dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Prokuroro vertinimu, nagrinėjamu atveju šie įpareigojimai padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, t. y. sulaikyti A. P. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, be to, tokiu būdu būtų užtikrintas teisėtumo principo įgyvendinimas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo nesutikti.

Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą, taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Pabrėžtina, kad teismas parenka tokias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamu atveju A. P. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta viena A. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į A. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. anksčiau neteistas, tačiau kelis kartus baustas administracine tvarka už įvairius teisės pažeidimus (už važiavimą viešuoju transportu be bilieto, greičio viršijimą, vairavimą be transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ir kitus Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus, pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje), paskirtos baudos sumokėtos, be to, nuteistasis nedirba (Sodros duomenimis, paskutinį kartą vykdė individualią veiklą iki 2021 m. rugsėjo 29 d., o iki 2022 m. kovo 26 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą) ir neregistruotas Užimtumo tarnyboje. Šiuo atveju taip pat svarbu atsižvelgti ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. A. P., kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai (pasak jo paties, jis išgėrė tris butelius alaus), vairavo automobilį, kuriame buvo kitų asmenų, važiavo iki prekybos centro, kad galėtų nusipirkti dar alkoholinių gėrimų, tačiau buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Iš vyresniojo tyrėjo 2024 m. rugsėjo 12 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad priėjus prie automobilio, vairuotojas, kaip vėliau paaiškėjo tai buvo A. P., atrodė akivaizdžiai neblaivus, iš jo sklido stiprus alkoholio kvapas, jis kalbėjo nerišliai ir neadekvačiai, vėliau policijos pareigūnų reikalavimu vengė pasitikrinti blaivumą (b. l. 7). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui, kad nagrinėjamu atveju, esant nurodytoms veikos padarymo aplinkybėms ir nuteistojo charakterizuojantiems duomenis, iš tikrųjų svarstytinas klausimas dėl aptariamų įpareigojimų skyrimo.

Kita vertus, kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. P. paskirta arešto bausmė, nors BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta alternatyvi švelnesnė bausmė – bauda. Pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o jeigu tokia bausmė yra skiriama, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 55 straipsnio nuostata dėl bausmės rūšies parinkimo nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs su laisvės atėmimu susijusią bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą. Tokiu atveju teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe, kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-181/2014). Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad esminis argumentas, dėl kurio pirmosios instancijos teismas atmetė baudos skyrimo galimybę, buvo prasta A. P. finansinė padėtis (pasak pirmosios instancijos teismo, nuteistasis nedirba ir neturi santaupų). Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės rūšies parinkimo nėra skundžiama, teisėjų kolegija dėl jos pasisako prokuroro apeliacinio skundo, kuriuo prašoma griežtesnio nuteistojo nubaudimo, kontekste. Teisėjų kolegija nepritaria minėtiems skundžiamo nuosprendžio motyvams, kurie sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui pirmą kartą teisiamam asmeniui paskirti arešto bausmę. Pažymėtina, kad bausmės rūšies negali lemti asmens turtinė padėtis. Priešingu atveju būtų formuojama teisinėje valstybėje negalima praktika, kai tokioje pačioje situacijoje esantys ir tokius pačius veiksmus atlikę, bet skirtingos turtinės padėties asmenys, būtų vertinami skirtingai – pasiturinčiam asmeniui skiriant baudą, o mažiau pasiturinčiam – griežtesnę bausmę. Pažymėtina, kad bausmės rūšį teismas parenka atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, tarp kurių asmens turtinę padėtį apibūdinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų reikšmingų aplinkybių visumą, sprendžia, kad prokuroro apeliaciniame skunde prašomų įpareigojimų skyrimas A. P. nagrinėjamu atveju būtų perteklinis, kadangi jam, kaip pirmą kartą už nesunkų nusikaltimą nuteistam asmeniui, jau paskirta gan griežta bausmė – areštas. Be to, skundžiamu nuosprendžiu A. P. paskirtos minėtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės, kurios, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pakankamos ne tik sulaikyti jį nuo naujų analogiškų nusikaltimų darymo, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš nuteistojo A. P. valstybės naudai prašoma išieškoti 162,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis nedirba ir neturi santaupų, taigi jo turtinė padėtis nėra gera. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Renaldo Budrio apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo A. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.