Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-14 · Administracinė byla Nr. eI-2741-505/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-14
Bylos Nr.
eI-2741-505/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
V. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai
Ričardas Lilas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-2741-505/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00343-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.5; 55.1.1.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjo V. A. atstovui advokatui Ričardui Lilui,

nedalyvaujant pareiškėjui V. A., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovams,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. A. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis 2017 m. liepos mėnesį buvo pervežtas iš Alytaus pataisos namų į Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN). Pareiškėjas iš paprastos grupės šešiems mėnesiams buvo perkeltas į drausmės grupę. Nurodė, kad pasivaikščioti gryname ore galėjo du kartus per dieną, tačiau pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, pasivaikščiojimų metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi kiti nuteistieji kiemelyje rūkydavo. Pasivaikščiojimo kiemeliuose sienos nelygios, žiemos metu juntami skersvėjai, kieme esantis suolelis metalinis, todėl žiemą ant jo atsisėti neįmanoma dėl šalčio, nėra įrengta kanalizacija, po lietaus telkšojo balos. Pabrėžė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinama tinkama mityba. Maisto vertė sudarė 1300 – 1500 kcal, o esantiems drausmės grupėje nebuvo leidžiama patiems pasigaminti maisto, neleidžiama naudotis poilsio kambariu. Pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, tačiau dušo patalpa buvo netvarkinga: jos niekas nedezinfekavo, šampūno/muilo dozatoriai sulaužyti, juose nebuvo muilo/šampūno. Dušo patalpoje vienu metu prausdavosi du asmenys, tačiau nebuvo jokių pertvarų, tokiu būdu neužtikrintas privatumas. Kirpykla įrengta pagalbinėse patalpose, mažytė, neužtikrintos elementarios asmens higienos sąlygos. Odontologo kabinete pareiškėjui dantys buvo tvarkomi nesilaikant švaros, nes gręžiant dantis, visi nešvarumai patenka ant paciento. Pataisos namuose įrengta mobiliojo ryšio blokavimo įranga pareiškėjo manymu, galėjo kenkti nuteistųjų sveikatai. Dėl gyvenimo prastomis sąlygomis pablogėjo pareiškėjo emocinė būklė, jis pasijuto nevisavertis, pažeidžiamas, sutriko sveikata. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. vasario 12 d. buvo perkeltas į drausmės grupę.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 103 straipsnyje nurodyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis BVK 70 straipsnio (Nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose) reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę, dienotvarkė skiriasi nuo nuteistųjų, atliekančių bausmę bendrabučio tipo patalpose. Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1/10-86 „Dėl Kybartų pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų dienotvarkių patvirtinimo“ patvirtintoje Kybartų pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, laikomų karantino sąlygomis, bei perkeltų į drausmės grupę ir kamerų tipo patalpas, dienotvarkėje (toliau - Dienotvarkė) nurodyta, kad nuo 8.30 val. iki 11.00 val. ir nuo 13.00 val. iki 17.00 val. yra laivas laikas, pasivaikščiojimai gryname ore, socialinės reabilitacijos priemonės bei psichologinė terapija.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai aktyviais veiksmais siekė savo teisinės padėties pabloginimo - t. y. tyčia darė režimo pažeidimus, puikiai suvokdamas, jog už tai bus perkeltas į drausmės grupę, kurioje sąlygos objektyviai blogesnės negu bendrabučio tipo patalpose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kybartų pataisos namai suteikė pareiškėjui pakankamai laiko būti gryname ore, vadovaujantis BVK nuostatomis, ir pareiškėjo teiginys, kad išėjimas į lauką 2 kartus per parą vienai valandai blogino pareiškėjo situaciją, yra nepagrįstas ir neteisingas.

Pasivaikščiojimo kiemai yra įrengti, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, III skirsniu, laikantis Lietuvos higienos normų HN 76:1999, HN 76:2010 reikalavimų, nuolat remontuojami bei tvarkomi, atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Kadangi nei viename teisės akte nėra reglamentuotas pasivaikščiojimo kiemų plotas, todėl teigti, jog pažeistos teisės aktų normos, netikslinga ir nepagrįsta, tad šis teiginys turėtų būtų atmestas kaip nepagrįstas.

BVK 110 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d. su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vadovaujantis minėtais teisės aktais, nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka Kybartų pataisos namų drausmės grupės patalpose rūkyti griežtai draudžiama ir tai yra nuolat kontroliuojama. Pasivaikščiojimo kiemeliai nėra patalpa, kurioje minėti teisės aktai uždraustų rūkyti nuteistiesiems. Be to, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Tačiau pareiškėjas į Kybartų pataisos namų administraciją nesikreipė dėl pasyvaus rūkymo ir sveikatai nekenksmingų sąlygų užtikrinimo.

Nedirbantys nuteistieji yra maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-447), kuriuo vadovaujantis yra nustatyta pateikiamo maisto energetinė vertė ir kiekis. Kiekvienos dienos maisto davinio energetinė vertė yra skirtinga, todėl išvedus aritmetinį vidurkį, nustatyta, kad nedirbančiam nuteistajam vidutinė dienos maisto davinio energetinė vertė yra 2421 kcal. Maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį - cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Minėtam Maisto tyrimų centrui 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. kovo 9 d. atlikus tyrimus, nustatyta, kad patiekalų energetinė vertė yra 2496 kcal ir 2738 kcal, todėl darytina išvada, kad Kybartų pataisos namai nepažeidė teisės aktais nustatytų maisto energetinių verčių, tad teiginys, kad pareiškėjui nėra užtikrinama tinkama mityba, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė nueiti į pirtį, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, taip pat nuolat naudotis kirpėjo paslaugomis. Kybartų pataisos namuose atliekantys bausmę nuteistieji naudojasi dušu pagal Kybartų pataisos namų direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 įsakymu Nr. 1/10-369 „Dėl naudojimosi dušo paslaugomis grafiko patvirtinimo“ patvirtintą grafiką. Dušo patalpa yra įrengta, vadovaujantis Lietuvos higienos HN 76: 2010 ir HN 134:2015 reikalavimais. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento specialistai ne kartą tikrino Kybartų pataisos namus, ar nėra pažeisti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai. Atlikus patikrinimus, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatydavo, kadangi dušo patalpa būdavo švari, išvalyta ir dezinfekuota.

Kybartų pataisos namų drausmės grupės patalpose 2017 m. vasario mėnesį buvo įrengta nuteistųjų kirpykla. 2017 m. vasario 28 d. patalpas patikrino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės saugos kontrolės specialistai ir jokių kirpyklos įrengimo pažeidimų nenustatė. Patikrinimo metu nustatyta, kad kirpyklos patalpoje yra praustuvė, rankų higienos priemonių (skysto muilo), atliekų surinkimo talpykla, kėdė, veidrodis ir lentynėlės ir visa tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 22 p. reikalavimus. Kirpyklos plotas nėra reglamentuotas teisės aktuose.

Kadangi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės tik leidžia, esant techninėms galimybėms, bet nenurodo, jog drausmės grupės patalpose turi būti įrengta virtuvėlė ir atsižvelgiant į tai, kad drausmės grupėje nuteistieji atlieka laisvės atėmimo bausmę kamerose ir tai, kad šiuo metu nėra techninių galimybių įrengti drausmės grupėje virtuvėlės, ji nėra įrengta. Nuteistieji yra maitinami pagal Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintą valgiaraštį.

Kybartų pataisos namuose yra įrengtas odontologo kabinetas, vadovaujantis teisės aktų nustatytais reikalavimais.

2015 m. Kybartų pataisos namuose yra įrengta mobiliojo radijo ryšio blokavimo įranga, kuri įtakos žmogaus sveikatai neturi, atitinka Europos Sąjungos tarptautinius saugos ir elektromagnetinio suderinamumo reikalavimus. Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2015 m. balandžio 22 d. atliko elektromagnetinio lauko matavimus ir nenustatė Lietuvos higienos normos HN 80:2011 reikalavimų pažeidimų.

Pareiškėjas ne kartą buvo kreipęsis į Kybartų pataisos namų administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, dėl sveikatos priežiūros specialistų darbo ar patalpų neatitiko teisės aktams (atsakymai pridedami) ir jam buvo laiku ir išsamiai, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pateikti atsakymai.

Pažymėjo, kad dėl pablogėjusios emocinės būklės susijusios su prastomis kalinimo sąlygomis, atliekant bausmę Kybartų pataisos namuose, pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos ar Psichologinės grupės specialistus. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra nei vieno įrašo, kad nurodytu laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos, kuri pablogėjo tariamai dėl blogų gyvenimo sąlygų.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, nesukeliančios neigiamų pasekmių, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Kybartų PN drausmės grupėje nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščioti gryname ore galėjo du kartus per dieną, tačiau pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, pasivaikščiojimų metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi kiti nuteistieji kiemelyje rūkydavo. Pasivaikščiojimo kiemeliuose sienos nelygios, žiemos metu juntami skersvėjai, kieme esantis suolelis metalinis, todėl žiemą ant jo atsisėti neįmanoma dėl šalčio, nėra įrengta kanalizacija, po lietaus telkšojo balos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui už drausmės režimo pažeidimą (2017 m. rugpjūčio 9 d. rytinio patikrinimo metu nuteistąjį patikrinus alkotesteriu, šis parodė 0,92 promiles iškvėptame ore, savo veiksmais pareiškėjas pažeidė LR BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus) Kybartų PN 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 5/48-699 paskirta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę šešiems mėnesiams.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščioti gryname ore galėjo du kartus per parą, tačiau pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, pasivaikščiojimų metu pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi kiti nuteistieji kiemelyje rūkydavo. Pasivaikščiojimo kiemeliuose sienos nelygios, žiemos metu juntami skersvėjai, kieme esantis suolelis metalinis, todėl žiemą ant jo atsisėti neįmanoma dėl šalčio, nėra įrengta kanalizacija, po lietaus telkšojo balos.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad BVK 103 straipsnyje nurodyta, jog nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimo tvarką. Nuteistųjų dienotvarkę nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu. Nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę, dienotvarkė skiriasi nuo nuteistųjų, atliekančių bausmę bendrabučio tipo patalpose.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas būtų organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad: Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Nagrinėjamu atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų pataisos namų administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o pataisos namų veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (pvz. žr., LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1735-442/2018).

Bylos duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas, atvykęs į Kybartų PN, prašyme pats nurodė, jog nerūko, nėra pateikta įrodymų, jog pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra nerūkantis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų PN administraciją dėl nuteistųjų rūkymo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo rūkoma, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo tvirtinimas, kad jis pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, dėl ko buvo pažeista jo teisė į saugią sveikatai aplinką, yra nepagrįstas. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Kybartų PN neteisėtus veiksmus.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18 punkte numatyta, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (19 punktas). Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (21 punktas).

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 8 d. su skundu (reg. Nr. 5/30B6-2632) kreipėsi į Kybartų PN administraciją dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Kybartų PN, atsakydama į pareiškėjo skundą, 2017 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 7/1-2269 nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti tinkamai, nurodė teisės aktus, kuriais remiantis pagrindė savo teiginį.

BVK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (BVK 183 str. 2 d.). Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs BVK 183 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarka, todėl atsakovo aktas (veiksmai) dėl pasivaikščiojimo kiemelių tinkamo įrengimo negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala negali atsirasti.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Kybartų PN pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkami įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjo teigimu, Kybartų PN nėra užtikrinama tinkama mityba. Maisto energetinė vertė sudaro 1300 – 1500 kcal.

Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).

Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patiekiamo maisto energetinė vertė ir kiekis nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-447), Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurios parengtos vadovaujantis, be kita ko, Bausmių vykdymo kodeksu. Šiose taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Remiantis Taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 (nuo 2015 m. balandžio 1 d.) redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nurodytos Taisyklių nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos). Todėl, nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, pripažintina, jog Kybartų PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes Taisyklių 7 punktas nenustato kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2017 m. spalio 9 d. skundu (reg. Nr. 5/30B6-2887) kreipėsi į Kybartų PN administraciją ir prašė suteikti informaciją apie dienos maisto davinio, skirto nedirbančiam nuteistajam, energetinę vertę, taip pat Kybartų PN 2017 m. spalio 11 d. gautas pareiškėjo skundas Nr. 2S-6-188 (persiųstas iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Kybartų PN 2017 m. spalio 16 d. raštu Nr. 7/1-2370, atsakydama į pareiškėjo skundą, nurodė, jog nedirbantys nuteistieji maitinami pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138. Kiekvienos dienos maisto davinio energetinė vertė yra skirtinga, todėl išvedus aritmetinį vidurkį, nustatyta, kad nedirbančiam nuteistajam vidutinė dienos maisto davinio energetinė vertė yra 2421 kcal.

Kybartų PN 2017 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 7/1-2465, atsakydama į pareiškėjo 2017 m. spalio 11 d. skundą Nr. 2S-6-188, nurodė analogiškus teisės aktus, pagal kuriuos pareiškėjui skiriamas maitinimas bei paaiškino dėl maisto atlikimo kontrolės.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina aplinkybes, jog Kybartų PN maisto davinio energetinė vertė nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį – cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Minėtam Maisto tyrimų centrui 2017 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. kovo 9 d. atlikus tyrimus, nustatyta, kad patiekalų energetinė vertė yra 2496 kcal ir 2738 kcal. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu darė išvadą, kad jam duodamo maisto energetinė vertė siekė nuo 1300 iki 1500 kcal. Kaip matyti, pareiškėjas tokias išvadas darė remiantis subjektyviu vertinimu, o vien tik tokios išvados atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo. Pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovės atstovo Kybartų PN veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl daryta išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas Kybartų PN savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Kadangi Kybartų PN esančių nuteistųjų maitinamas organizuojamas vadovaujantis teisės aktais nustatytais valgiaraščiais, energetinėmis vertėmis, todėl nėra pagrindo teigti, jog Kybartų PN nuteistuosius maitina neracionaliai ir kankina alkiu.

BVK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (BVK 75 str. 2 d.). Kadangi teisinis reglamentavimas nenumato, jog būnant drausmės grupėje, turi būti sudaryta galimybė nuteistiesiems patiems gamintis maistą virtuvėlėje, naudotis poilsio kambariu, todėl šioje dalyje pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, tačiau dušo patalpa buvo netvarkinga: jos niekas nedezinfekavo, šampūno/muilo dozatoriai sulaužyti, juose nebuvo muilo/šampūno. Dušo patalpoje vienu metu prausdavosi du asmenys, tačiau nebuvo jokių pertvarų, tokiu būdu neužtikrintas privatumas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Naudojimosi duše tvarka numatyta ir Kybartų PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakyme Nr. 1/10-369 „Dėl naudojimosi dušo paslaugomis grafiko patvirtinimo“. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, tačiau pažymi, jog dušo patalpos nešvarios, dėl pertvarų nebuvimo neužtikrintas jo privatumas.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento specialistai ne kartą tikrino Kybartų pataisos namus, ar nėra pažeisti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimai. Atlikus patikrinimus, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatydavo, kadangi dušo patalpa būdavo švari, išvalyta ir dezinfekuota.

Atsakovas nepateikė konkrečių duomenų (pvz., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktų, fotografijų ir pan.) apie ginčo laikotarpiu Kybartų PN tikrintas dušo patalpas (dėl jų atitikimo higienos normų reikalavimams bei dėl dušuose esančių pertvarų įrengimo). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės nustatyti Kybartų PN dušo patalpų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl dušo patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams bei jo privatumo pažeidimo, t. y. netinkamų dušų patalpų įrengimą.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad kirpykla įrengta pagalbinėse patalpose, mažytė, neužtikrintos elementarios asmens higienos sąlygos.

Higienos normos HN 134:2015 22 punkte numatyti kirpyklų įrengimo reikalavimai. 22.1. punktas reglamentuoja, jog kirpyklos patalpoje turi būti praustuvė, rankų higienos priemonių (skysto muilo), atliekų surinkimo talpykla; paviršiai, ant kurių dedami instrumentai ir kitos darbo priemonės, turi būti lygūs, padengti drėgmei atsparia medžiaga (22.2. punktas); kiekvienam asmeniui naudojami išvalyti ir dezinfekuoti instrumentai ir/ar įrankiai (22.3. punktas); paruošti naudoti instrumentai laikomi švarioje, uždengtoje talpykloje (22.4. punktas); kiekvienam asmeniui turi būti naudojami tik švarūs, išskalbti arba vienkartiniai užtiesalai, apdangalai, popierinės juostelės bei servetėlės (22.5. punktas).

Pažymėtina, jog teisės aktuose nėra reglamentuotas kirpyklos plotas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kirpyklos ploto, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2017 m. vasario 28 d. patikrinimo aktas Nr. PA.4-22(16.3.187.4.12) patvirtina, jog Kybartų PN įrengta kirpykla atitinka higienos normos HN 134:2015 22 punkte įvardintus reikalavimus.

Pareiškėjas dėl, jo nuomone, netinkamai įrengtos kirpyklos ir teikiamų kirpimo paslaugų ne kartą kreipėsi su skundais į Kybartų PN administraciją (2017 m. spalio 12 d. skundas, reg. Nr. 5/30B6-2937, 2017 m. lapkričio 9 d. skundas, reg. Nr. 5/30B6-3146, 2017 m. lapkričio 16 d. skundas, reg. Nr. 5/30B6-3207). Į minėtus pareiškėjo skundus Kybartų PN administracija pateikė išsamius atsakymus (2017 m. spalio 27 d. raštas Nr. 7/1-2434, 2017 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 7/1-2590, 2017 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 7/1-2592). Byloje nepateikta duomenų, jog minėti atsakovės atstovo atsakymai būtų skųsti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, t. y. pareiškėjas nesinaudojo BVK 183 straipsnyje numatyta sprendimų apskundimų tvarka. Pažymėtina, jog pareiškėjas dėl kirpyklos įrengimo tiesiogiai 2017 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris 2018 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 2S-19 atsakė į pareiškėjo skundą, nurodydamas, jog Kybartų PN kirpykla įrengta laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų. Minėto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjas administraciniam teismui neskundė.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas ginčą inicijuodamas būtent dėl netinkamai įrengtos kirpyklos, nenurodė jokių argumentų dėl jo teisių pažeidimo, kokia žala jam dėl to buvo padaryta. Pareiškėjas tik konstatavo faktą apie jo teigimu, netinkamai įrengtą kirpyklą, tačiau kokia konkreti žala, t. y. žala jo sveikatai, ar kokie kiti nepatogumai atsirado dėl galimai netinkamai įrengtos kirpyklos, pareiškėjas iš esmės nedetalizavo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad odontologo kabinete jam dantys buvo tvarkomi nesilaikant švaros, nes gręžiant dantis, visi nešvarumai patenka ant paciento.

Pabrėžtina, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. sausio 11 d. patikrinimo akte Nr. (4-12 15.4.8) PA-20 operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad Kybartų PN gydytojo odontologo kabinetas įrengtas nepažeidžiant higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, t. y. pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl „švaros nesilaikymo“ odontologo kabinete, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netvarkingo odontologo kabineto, yra atmestini.

Pataisos namuose įrengta mobiliojo ryšio blokavimo įranga pareiškėjo manymu, galėjo kenkti nuteistųjų sveikatai.

Žemesnės instancijos teismas

BVK 113 straipsnyje numatyta, kad pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės yra šios: pataisos įstaigų apsauga; teisės pažeidimų prevencija ir atskleidimas; įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarka; pataisos įstaigų vidaus tvarka; dienotvarkė; pataisos įstaigų administracijos veiksmai nuteistųjų badavimo arba atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus atvejais arba nuteistųjų neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, atvejais.

Kaip matyti, viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra pataisos įstaigų apsauga. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 4 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų apsauga – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užkardyti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų pabėgimą, įstatymų jiems neleistinų turėti daiktų patekimą ir šių vietų užpuolimą bei užtikrinti jose esančio turto apsaugą.

Taigi pataisos įstaigos apsaugos viena iš dalių yra mobiliojo ryšio blokavimo sistemų įrenginiai, kurių naudojimas laisvės atėmimo vietose galimas.

Lietuvos higienos norma HN 80:2015 ,,Elektromagnetinis laukas gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimų reikalavimai 10 kHz-300 GHz radijo dažnių juostoje", patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. V-1212 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. V-199 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 80:2011 Elektromagnetinis laukas darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Parametrų normuojamos vertės ir matavimo reikalavimai 10 kHz-300 GHz radijų dažnių juostoje" patvirtinimo“ pakeitimo“ privaloma ūkio subjektams, kurie projektuoja didesnės negu 25 W efektyviosios spinduliuotės galios radiotechninius objektus ūkinei komercinei veiklai vykdyti, atlieka šių objektų elektromagnetinės spinduliuotės matavimus, skaičiavimus, įrengia (stato) šiuos objektus ar juos eksploatuoja arba eksploatuos (operatorius), rengia radiotechninio objekto radiotechninės dalies projektus, elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos planus, pagal elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos planus vykdo elektromagnetinės spinduliuotės stebėseną, bei institucijoms, kurios pagal kompetenciją vykdo radiotechninių objektų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka derina ūkio subjektų pateiktus radiotechninės dalies projektus ir elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos planus.

2015 m. balandžio 22 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus Elektromagnetinių laukų tyrimo protokole Nr. F-K-E-94 nurodyta, kad buvo atlikti elektromagnetinių laukų energijos srauto tankio matavimai įvairiose Kybartų PN patalpose ir pažeidimų nenustatyta.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas ne kartą su prašymais (2017 m. gruodžio 6 d. prašymu kreipėsi į Kybartų PN, 2017 m. gruodžio 7 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją, 2018 m. sausio 20 d. prašymu kreipėsi į Radiacinės saugos centrą) į įvairias institucijas dėl informacijos suteikimo apie Kybartų PN įrengtą ryšio blokavimo įrangą, dėl informacijos, susijusios su elektromagnetinės spinduliuotės galimu poveikiu sveikatai.

Kybartų PN 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 7/1-2662, išnagrinėjusi 2017 m. gruodžio 6 d. pareiškėjo prašymą, informavo jį, jog prašomos informacijos pateikti negali, nes pareiškėjas prašyme nenurodė motyvo ir teisinio pagrindo, kokiais Kybartų PN administracijos veiksmais ar neveikimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. S-826, išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. gruodžio 7 d. prašymą, pateikė išsamią informaciją dėl elektromagnetinės spinduliuotės galimo poveikio sveikatai.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas 2018 m. vasario 2 d. raštu Nr. (4-12 4.80 E)2-41736, išnagrinėjusi iš Radiacinės saugos centro persiųstą 2018 m. sausio 20 d. pareiškėjo prašymą, nurodė, jog prašyme minimi prietaisai nėra naudojami ūkinei komercinei veiklai vykdyti, jų paskirtis tinkamai užkardyti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems turėti draudžiamų daiktų ir veikmenų turėjimą ir naudojimą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas aukščiau paminėtų administracinių aktų neskundė nei BVK 183 straipsnyje, nei Viešojo administravimo įstatymo, nei Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta sprendimų apskundimo tvarka, todėl atsakovės atstovo aktas (veiksmai) dėl mobiliojo ryšio blokavimo įrangos įrengimo negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala negali atsirasti.

Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatą nepatvirtina, kad jo sveikatos sutrikimai būtų kilę dėl mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių skleidžiamos energijos, jam kilę sveikatos sutrikimai niekuo neišsiskiria nuo laisvėje gyvenančių žmonių patiriamų sveikatos sutrikimų, o byloje duomenų, kad pareiškėjas sirgtų vėžiu ar kita liga, kurią būtų sukėlusi būtent mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių skleidžiama energija, nėra.

Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai galimai neigiamo poveikio nuteistųjų sveikatai dėl mobiliojo ryšio blokavimo įrenginių įrengimo, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.). Pažymėtina, jog kreipimasis dėl kitų asmenų teisių ar viešojo intereso gynimo administraciniame teisme gali būti nagrinėjamas tik tais atvejais, kai įstatymas suteikia asmeniui specialią teisę kreiptis į teismą ginant kitų asmenų teises ar viešąjį interesą (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str. 1 d.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia pablogėjusia emocine būkle, pažeidžiamumu, sutrikusi sveikata. Iš byloje pateiktos asmens sveikatos istorijos Nr. 512 01-A/2012/1354 kopijos matyti, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų: juosmens srities skausmo, padidėjusio kraujospūdžio, kairės akies skausmo, epizodinių galvos skausmų, danties skausmo. Visais atvejais skirtas atitinkamas gydymas. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovės atstovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (dėl netinkamų higienos sąlygų dušuose bei pažeidžiant privatumą, naudojantis dušu), pažeidimo trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (privatumo naudojantis dušu, higienos normų neatitikimą dušuose), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2018 m. birželio 4 d. pateikė į bylą pažymą dėl 298,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus 2018 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-349-1951 nuspręsta V. A. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, paskiriant advokatą Ričardą Lilą.

Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 str.), atlyginti; šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos; valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto; Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; Tarnybos savininkė yra valstybė; Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 1 d., 36 str. 1 d.; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, 1, 5 ir 6 p.).

Teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų; Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus; teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 4, 8.33 ir 8.34 p.).

Nagrinėjamu atveju susidaro tokia teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovė šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis yra taip pat valstybė.

Teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti patenkintas, kai tokio prašymo atžvilgiu skolininkas ir kreditorius yra tas pats asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-288/2009 ir kt.). Kaip minėta, teismo išnagrinėtoje byloje atsakove buvo Lietuvos valstybė, o bylinėjimosi išlaidas prašoma priteisti Lietuvos valstybės naudai. Taigi tokio prašymo atžvilgiu skolininkas ir kreditorius yra tas pats – Lietuvos valstybė. Atsižvelgiant į išdėstytą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti patenkintas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (privatumo naudotis dušu, higienos normų neatitikimą dušuose) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė