- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-399-898/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19256-2019-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- M. D.
- Advokatai
- Arūnas Bertulis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. gegužės 9 d. 22.29 val. iki 2019 m. gegužės 10 d. 13.19 val. (viena para).
Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant nuteistąjį: dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, ir per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
Paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. D. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. gegužės 9 d., apie 20.20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sugriebęs E. B. rankomis už kaklo ją smaugė, kišo savo rankos pirštus jai į burną, laiptinės durimis, jas uždarinėdamas ir užkirsdamas kelią E. B. išeiti į lauką, tyčia sužalojo E. B. dešinę ranką, prievarta partempęs į butą tampė ją už plaukų ir sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajai į petį ir į nugarą, šiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajai žaizdą gerklėje, kuri vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu ir dešinio alkūnkaulio distalinio galo lūžį, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo veiksmais M. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu M. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: M. D. išteisinti, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, jog teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes nuteistojo veikoje nebuvo netiesioginės tyčios durimis sužaloti nukentėjusiąją E. B..
3. Skunde pabrėžiama, kad nuteistojo veikos, uždarant buto duris, kvalifikavimas neatitinka BK 15 straipsnyje apibrėžtos netiesioginės tyčios turinio, nes pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininkas turi numatyti padarinių atsiradimo galimybę, ir nors jų nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Toks padarinių numatytas turi būti nustatytas ir įrodytas remiantis objektyviais įrodymais, tačiau teismas M. D. turėjimą numatyti padarinių atsiradimą grindžia iš esmės tik prielaida, teigdamas, jog jis „negalėjo nenumatyti padarinių atsiradimo“, t. y. teismas tik netiesiogiai daro prielaidą apie M. D. galėjimą suvokti savo veiksmus ir jo psichinį santykį su veika, bei tuo pačiu nėra įsitikinęs, jog jis numatė jog uždarydamas duris dar gali ir pakenkti savo pažįstamai.
4. Pažymima, jog M. D. negalėjo numatyti ir suprasti nusikalstamas pasekmes, tai patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės, iš kurių matyti, kad M. D., ketinęs uždaryti duris, stovėjo kairėje nukentėjusiosios pusėje, kuri pati tuo metu stovėjo tarp jo ir durų buto koridoriuje, o ne tarpduryje, kaip klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismas. Iš nukentėjusios bei M. D. paaiškinimų, nustatyta, jog E. B. tuo momentu nesiekė išeiti iš namų, o M. D. neketino jos sulaikyti, nes E. B. prieš tai, kaip ir pastarąjį kartą, laisvai buvo išėjusi į laiptinę ir grįžusi stovėjo bute neuždariusi durų, todėl jai neapsisprendus, ką daryti toliau, M. D. uždarė buto duris. Be to, M. D. duris užrakino vėliau nei jas uždarė, jokių reikalavimų išleisti tuo metu E. B. jam nereiškė ir dėl tariamai sulaužyto dešinės rankos riešo nesiskundė. Tai patvirtina ir byloje nustatytas faktas ? E. B. nekvietė jokios pagalbos nei dėl tariamo jos sužalojimo, nei dėl tariamo neišleidimo jos iš buto. Todėl, apelianto vertinimu, M. D. veiksmas uždarant duris negalėjo šioje byloje būti vertinamas kaip siekimas tyčia, kad ir netiesiogine, sužaloti nukentėjusiąją.
5. Pasak apelianto, M. D. negalėjo numatyti, jog durų uždarymas galėtų padaryti kokį nors sužalojimą, t. y. jis objektyviai negalėjo matyti nukentėjusios dešinės plaštakos padėties, kadangi jis stovėjo jai iš kairės pusės ir E. B. savo kūnu užstojo M. D. visą matymo lauką. Pažymima, kad tarp jų prie durų nebuvo jokių grumtynių ar susistumdymo, o uždarius duris E. B. nesiskundė ir nereiškė M. D. kokių nors pretenzijų.
6. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taip pat nurodoma, kad pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ? tai kaltininko supratimas, kad jis savo veika kėsinasi (sudaro realų pavojų) į įstatymo saugomas vertybes ir ši veika tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės nenumato arba apie tai net negalvoja. Šios kaltininko intelektinės veiklos sudėtinė dalis yra ir pavojingų, savo veikimo ar neveikimo padarinių, nurodytų BK numatymas. Kaltininkas suvokia, kad tokie padariniai labai tikėtini, realūs ar net neišvengiami.
7. Apelianto teigimu, M. D. atliktas durų uždarymas nėra ir negali būti vertinamas kaip kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes. Tokia veika nėra tiek pavojinga, kad gali sukelti sunkius padarinius, o aplinkybių, neleisiančių kilti tokiems padariniams, kaltininkas iš esmės negali numatyti, kadangi E. B. nesiveržė iš buto, jis jos netampė tarpduryje, M. D. negalėjo matyti, kad E. B. laiko nuleistą dešinę plaštaką tarp durų, todėl pačios nukentėjusios, esant neblaiviai, nurodyta aplinkybė, jog galimai ją netyčia sužalojo laiptinės durimis M. D., nėra ir negali būti laikoma pavojinga kaltinamojo veika, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę.
8. Apeliaciniame skunde nurodoma , kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuvertino E. B. parodymus, kad M. D. jai ranką suspaudė netyčia, nes ji negali vertinti kaltininko tyčios teisine prasme. Pabrėžiama, kad net ir tuo atveju, jei E. B. sakydama, kad ranka durimis jai buvo prispausta netyčia, neturėjo omenyje kaltės formos, vis tiek savo prasme nukentėjusiojo pasakymas „netyčia“ reiškė tik vieną, jog įvykis įvyko atsitiktinai, to nei jai, nei M. D. nenorint, nesant kieno nors kaltės, dėl to E. B. nurodė, kad pretenzijų M. D. dėl to vakaro neturi.
9. Skunde teigiama, jog BK nenumato atsakomybės asmeniui, veikusiam ir pavojingus padarinius sukėlusiam be kaltės. Kazuso atveju asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingumo, nenumato padarinių kilimo galimybės ir neturi arba negali to numatyti, tačiau padariniai kyla. Apelianto teigimu, M. D. nesuvokė daromos veikos pavojingumo (įprastinio durų uždarymo), nenumatė padarinių kilimo galimybės (nematė E. B. dešinės rankos padėties) ir neturėjo bei negalėjo to numatyti, nes E. B. užstojo savo kūnu jo matymo lauką. Todėl kilę padariniai vertinti kaip kazusas, o ne tyčinis nusikaltimas.
10. Skunde nurodoma, jog byloje nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, kad M. D. tyčia norėjo ar nenorėjo, bet numatė tokią galimybę sužaloti nukentėjusiajai dešinės rankos riešą uždarydamas duris. Priešingai, byloje buvo nustatyta ir patvirtina teismo medicinos specialisto, jog dešinės rankos riešo traumą E. B. patyrė griūdama nuo laiptų, apie ką ji davė parodymus būdama blaivi, laisva valia, ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2019 m. gegužės 16 d., priešingai nei būdama neblaivi iš karto po įvykio 2019 m. gegužės 9 d.
11. Pabrėžiama, kad teisme apklaustas ekspertas parodė, jog ant E. B. riešo nebuvo jokių specifinių spaudimo (nubrozdinimo, kraujosruvų) požymių, kurie leistų įtikinamai teigti, jog riešas buvo suspaustas durimis, šiurkščiu durų paviršiumi, o kadangi kaulo fragmentai nepasislinkę, nustatyti smūgio mechanizmo ir poveikio krypties šiuo atveju neįmanoma. Todėl tikėtina, jog E. B. dešinės rankos riešą susižalojo, kaip ji nurodė, griūdama nuo laiptų namo laiptinėje, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ji į laiptinę buvo išėjusi ne kartą ir ten praleido nemažai laiko, o po tariamo tyčinio susižalojimo nekvietė nei skubios medicininės pagalbos, nei policijos.
12. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendis nebuvo paremtas byloje esančiais M. D. teisinančiais įrodymais, kadangi spręsdamas bausmės skyrimo klausimą pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jis yra nedirbantis, nors teismui buvo pateikta M. D. darbo sutartis UAB „K“ ir jis teismo posėdžio metu nurodė, kad yra dirbantis.
13. Apelianto teigimu, kadangi savęs sužalojimo aplinkybė teismo nebuvo paneigta objektyviais įrodymais byloje, atsižvelgiant į tai, kad visais atvejais, net ir teisme duodama paaiškinimus, E. B. nurodė, jog jokių pretenzijų M. D. dėl sužalotos dešinės rankos neturi, teismas M. D. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo grindė prieštaraujančiais, nepatikimais ir abejotinais įrodymais, dėl ko pirmos instancijos teismo išvada dėl M. D. kaltės turi būti pripažinta pažeidžiančia nekaltumo prezumpcijos principą, o apkaltinamasis nuosprendis panaikintas bei priimtas išteisinamasis.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas skundą palaikė. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
15. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
16. Pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde M. D. pateikia savo įvykių versiją, nurodydamas, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios sužaloti nukentėjusiąją E. B., jog sužalojimus ji patyrė pati būdama neblaivi ir griūdama ant laiptų, jokio prievartinio E. B. laikymo bute nebuvo, E. B. laisvai buvo išėjusi į laiptinę ir grįžusi, stovėjo bute neuždariusi durų, todėl jai neapsisprendus, ką daryti toliau, M. D. uždarė buto duris, jokių reikalavimų išleisti ją tuo metu E. B. jam nereiškė, dėl tariamai sulaužyto dešinės rankos riešo ji taip pat nesiskundė. Todėl, apelianto vertinimu, M. D. veiksmas uždarant duris, negalėjo šioje byloje būti vertinamas kaip siekimas tyčia, kad ir netiesiogine, sužaloti nukentėjusiąją. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, su tokia kaltinamojo dėstoma pozicija nesutinka, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai pripažino M. D. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl E. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.
17. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas kaltinamojo keliamas versijas, dėl to jog E. B. galėjo susižaloti pati griūdama nuo laiptų, pagrįstai pažymėjo, jog E. B. buvo nustatytas ne tik nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl rankos riešo lūžio, kuris galėtų būti vertinamas kaip griuvimo trauma, tačiau nukentėjusiajai buvo nustatyti ir kiti sužalojimai ? žaizda gerklėje, ant kaklo matomi paraudimai (galimos smaugimo žymės), kurie, anot posėdžio metu apklausto specialisto, negalėjo atsirasti nuo griuvimo ir nėra būdingi savęs žalojimui. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik specialisto paaiškinimais ir specialisto išvada, kurioje fiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai ir jų mastas, tačiau vertino ir kitus byloje esančius įrodymus. Tai yra, byloje neginčijamai buvo nustatyta, jog E. B. 2019 m. gegužės 9 d., apie 20.20 val. buvo pas M. D. svečiuose bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jų bendravimo metu tarpusavyje kilo konfliktas. Taip pat ginčo nekilo ir dėl to, jog to pasibuvimo metu E. B. buvo nustatyti sužalojimai ? žaizda gerklėje ir dešinio alkūnkaulio distalinio galo lūžis, jog iki pat pareigūnų ir greitosios medicinos pagalbos atvykimo E. B. buvo M. D. bute. Šios aplinkybės buvo nustatytos tiek nukentėjusiosios E. B., tiek nuteistojo M. D. paaiškinimais bei kitais byloje ištirtais įrodymais: vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota nukentėjusiosios apžiūra ir jos pokalbis su medicinos darbuotoju (nukentėjusioji apibūdina ir nurodo jai padarytus sužalojimus); policijos pareigūno A. V. parodymais ir jo tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis apie įvykį; vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, jog pareigūnai prie M. D. gyvenamojo buto durų reikalavo jas atidaryti, skambina, beldžiasi, tačiau durų niekam neatidarius, pasitelkus Priešgaisrinės tarnybos pagalbą, jos buvo išpjautos, viduje buvusi moteris (past. ? E. B.) papasakoja, kad jai sudraskė gerklę, kad jai labai skauda, kad suspaudė durimis ranką ir ji niekaip negalėjo pabėgti, ją už plaukų tempė atgal. Šios nustatytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia M. D. nurodytas aplinkybes, jog E. B. galėjo laisva valia išeiti kada panorėjusi. Šių aplinkybių visuma taip pat paneigia ir M. D. nurodytą įvykių seką, jog sužalojimus E. B. patyrė dėl savo pačios buvusio neblaivumo ir griuvimo.
18. Vienintelis ir iš esmės M. D. apeliaciniame skunde keliamą versiją dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo E. B. patvirtinantis įrodymas, galėtų būti jos pačios ikiteisminio tyrimo antrosios apklausos metu ? 2019 m. gegužės 17 d. (t. 1, b. l. 18-19), duoti parodymai, jog M. D. prieš ją nesmurtavo, ir ji, įtakota alkoholio, pareigūnams nurodė neteisingas aplinkybes bei prašė bylą jo atžvilgiu nutraukti. Tačiau, pažymėtina tai, kad E. B., duodama parodymus teisme, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė tokias pačias aplinkybes, kaip ir pirmosios apklausos metu, jog M. D. prieš ją smurtavo, sudavė jai 2-3 smūgius į nugarą, tampė už plaukų, kišo jai pirštus į gerklę, gerklė kraujavo, ją smaugė ir nenorėdamas jos išleisti, durimis sutrenkė tarpduryje buvusią jos ranką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklūs, tačiau taip pat pagrįstai nesirėmė nukentėjusiosios paminėtais M. D. teisinančiais parodymais, pažymėdamas, jog tokio pobūdžio bylose, kuriose asmenis sieja itin artimi ryšiai, nukentėjusiojo asmens parodymai ir jų kaita, turi būti vertinami itin kritiškai, nes šis galimai siekia padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pažymėjo, jog E. B. ir M. D. siejo itin artimi ryšiai, pačios E. B. teigimu, ji mylinti M. D., tad turi suinteresuotumą padėti M. D. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu šio įrodymo (2019 m. gegužės 17 d. E. B. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo metu) vertinimu, kadangi nustatyta, jog šie E. B. parodymai prieštarauja tiek jai nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmui, tiek kitiems byloje surinktiems ir jau aptartiems įrodymams.
19. Teisėjų kolegija nesutinka su kaltinamojo nurodytais skundo argumentais, jog M. D. negalėjo numatyti, kad durų uždarymas galėtų padaryti kokį nors sužalojimą. Kaip jau paminėta, byloje surinktų įrodymų visetu, nustatyta, jog tarp M. D. ir E. B. buvo konfliktinė situacija, jog M. D. E. B. nenorėjo išleisti ne tik jai stovint tarpduryje, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, tačiau to padaryti jis nepanoro ir atvykus policijos pareigūnams, kuriems teko jėga patekti į M. D. butą. Tad nėra itin svarbu ar E. B. stovint tarpduryje, ar visai šalia buto durų (laiptinėje), esant šioms durims neuždarytoms, M. D. jėga traukiant E. B. į butą ir uždarinėjant duris, pastarasis turėjo numatyti ir numatė, jog tokiais veiksmais, nors ir nenorėjo, tačiau gali sužaloti besipriešinančią E. B. ir ją sužalojo, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Pateikiami samprotavimai, jog teismas nepagrįstai nuvertino nukentėjusiosios E. B. parodymus teisme, kad ranką M. D. jai suspaudė netyčia, nesudaro pagrindo juos vertinti taip kaip norėtų gynyba. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusioji nėra teisininkė ir neturi specialių žinių, tam kad spręsti apie kaltininko tyčios ir kaltės turinį.
20. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog teismas nesirėmė teisinančiais įrodymais ir skirdamas M. D. bausmę, nurodė, jog jis yra nedirbantis, nors teismui buvo pateikta darbo sutartis, kad jis dirba UAB „K“. Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog iš tiesų įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad M. D. yra nedirbantis, nors byloje pateikta 2020 m. sausio 28 d. darbo sutartis (t. 1, b. l. 120). Tačiau tokios formos pateikta darbo sutartis (kopija nepatvirtinta, tikėtina atšviesta, antras sutarties lapas pateikiamas atvirkščiai), kuomet neaišku kokiu būdu ji buvo sudaryta, pirmosios instacijos teismui galėjo sukelti abejones dėl realaus jo darbo. Nepaisant to, tai jokios įtakos neturėjo skiriant M. D. bausmę. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesureikšmino, o bausmę skyrė atsižvelgdamas į M. D. kriminalinę praeitį, į nustatytas aplinkybes, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į nukentėjusiosios poziciją dėl bausmės. Įvertinus šias aplinkybes nustatyta mažesnės nei bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė (laisvės atėmimas 6 mėnesiams) bei taikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams. Teisėjų kolegijos vertinimu paskirta bausmė nėra per griežta, atitinka teisingumo ir proporcingumo kriterijus.
21. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėjas pabrėžė, jog kaltinime teismas neteisingai nurodė, kad nukentėjusioji buvo sužalota laiptinės durimis. Kaip matyti iš nukentėjusiosios E. B. ir nuteistojo M. D. parodymų, konfliktas, kurio metu buvo sužalota E. B. ranka, vyko E. B. norint išeiti iš buto į laiptinę, tad ši aplinkybė patikslintina, jog M. D., uždarinėdamas buto duris, sužalojo E. B. dešinę ranką. Tačiau šios aplinkybės patikslinimas nekeičia nuosprendžio esmės ir M. D. veiksmų kvalifikavimui neturi teisinės reikšmės.
22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo M. D. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.
Patikslinti nuosprendžio nustatomąją dalį, nurodant, jog M. D. nukentėjusiajai E. B. sužalojo ranką uždarinėdamas buto duris.