- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-30
- Bylos Nr.
- e2A-1132-345/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00927-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- UAB „Montavita“
- Atsakovas
- ADB „Gjensidige“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Šiaulių Eoltas“
- Kategorijos
- 2.6.39pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Montavita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Montavita“ ieškinį atsakovams ADB „Gjensidige“ ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Šiaulių Eoltas“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Montavita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 1517 Eur draudimo išmoką ir 320,40 Eur nuostolių atlyginimo dėl neišmokėtos išmokos, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nenustačius atsakovės ADB „Gjensidige“ atsakomybės pagrindų, prašė priteisti iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 1517 Eur draudimo išmoką ir 320,40 Eur nuostolių atlyginimo dėl neišmokėtos išmokos, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 16 d. atliko remonto darbus automobiliui VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) t.y. pakeitė pagrindinį variklio diržą. 2016 m. gegužės 9 d. ieškovė gavo automobilio savininko užsakovo E. P. pretenziją, jog 2016 m. vasario 21 d. Didžiojoje Britanijoje trūko paskirstymo diržo įtempimo guolį laikanti smeigė, dėl ko užsakovui padaryta 1532 Eur žala. Ieškovė nesutiko su žalos atlyginimu, tačiau tą padaryti buvo įpareigota Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, kuri 2016 m. rugsėjo 21 d. priėmė nutarimą Nr. 10-748 dėl 1662 Eur žalos atlyginimo E. P.. Ieškovė buvo apsidraudusi civilinę atsakomybę nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. pas atsakovę ADB „Gjensidige“, nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2017 m. vasario 3 d. pas atsakovę AAS „BTA Baltic Insurance Company“. Ieškovė nurodė, kad kreipėsi į abu draudikus dėl draudimo išmokos priteisimo. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes įvykis įvyko ne draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ir ne draudimo apsaugos galiojimo teritorijoje, o atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes automobilio remonto paslauga, dėl kurios netinkamo atlikimo kilo automobilio gedimas, suteikta 2015 m. lapkričio 16 d., t. y. negaliojant šio draudimo apsaugai. Ieškovė teigė, kad atsakovė ADB „Gjensidige“ turi pareigą išmokėti draudimo išmoką, nes ši jos pareiga išlieka ir tuo atveju, kai žala kaip draudimo sutarties galiojimo metu įvykusio draudžiamojo įvykio padarinys atsirado po civilinės atsakomybės draudimo sutarties pasibaigimo, t.y. nors padariniai kilo 2016 m. vasario 21 d., tačiau remonto darbai, dėl kurių pasireiškė žala, atlikti 2015 m. lapkričio 16 d., t. y. galiojant ADB „Gjensidige“ civilinės atsakomybės draudimo polisui.
Atsiliepimas
2. Atsakovė ADB „Gjensidige“ su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį pažymėjo, kad Bendrosios civilinės atsakomybės polisu VL 202490 drausta ieškovės veiklos atsakomybė, produkto gamintojo atsakomybė bei civilinė atsakomybė už žalą patikėtam turtui. Numatyta draudimo galiojimo teritorija Lietuva, sutarties galiojimo laikotarpis nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. Atsižvelgiant į Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 712 draudžiamojo įvykio apibrėžimą, atsakovė paaiškino, jog jį apibrėžia atlikto veiksmo ir atsiradusios žalos kriterijai, t. y. tiek neteisėtas veiksmas, tiek žala turi atsirasti draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu. Be to, draudimo sutartimi buvo susitarta dėl papildomo teritorijos kriterijaus, nustatant, kad draudžiamasis įvykis turi įvykti Lietuvoje. Tokiu būdu draudikas įgyvendino CK 6.994 str. nustatytą teisę įvertinti draudimo riziką ir neprisiimti sutartimi tokios rizikos, kurios nepageidauja. Atsakovė teigė, kad ieškovo remontuotas automobilis sugedo 2016 m. vasario 21 d. Didžiojoje Britanijoje, taigi žala trečiajam asmeniui atsirado ne draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ir ne draudimo galiojimo teritorijoje, dėl ko įvykis nelaikytinas draudžiamuoju. Atsakovė taip pat nesutiko su reikalavimu atlyginti 320,40 Eur nuostolių (vykdymo išlaidų), nes ieškovas pats apsisprendė neskųsti VVTAT nutarimo ir jo nevykdyti, atsakovas šiam sprendimui įtakos neturėjo, todėl negali būti atsakingas už kilusias neigiamas pasekmes ieškovui.
3. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepime nurodė su ieškiniu nesutinkanti. Pažymėjo, kad su ieškove buvo sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis, pagal kurią atsakovė apdraudė ieškovo civilinę atsakomybę trečiajam asmeniui už žalą, padarytą vykdant draudimo liudijime nurodytą veiklą – automobilių remonto darbai, automobilių išbandymas, atliekamų remonto darbų metu ir po jų. Minėtos sutarties neatskiriama dalis – Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 011.1, pagal kurias viena iš draudžiamojo įvykio sąlygų, kad įvykis, lėmęs žalą trečiajam asmeniui, turi būti įvykęs laikotarpiu draudimo apsaugos pradžios iki pabaigos. Remonto darbai, dėl kurių kilo žala, atlikti 2015 m. lapkričio 16 d., t. y. iki atsakovo teikiamos draudimo apsaugos laikotarpio pradžios. Taip pat atsakovė teigė, jog ieškovė nebuvo apsidraudusi produkto civilinės atsakomybės draudimu, o pagal pasirinktą veiklos draudimą reikalavimas atlyginti žalą, kilusią dėl netinkamo sutarties įvykdymo ar neįvykdymo, laikomas nedraudžiamuoju įvykiu. Prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
4. Trečiasis asmuo UAB „Šiaulių Eoltas“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, atsakovių naudai iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės ADB „Gjensidige“ 2014 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis, galiojusi nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 18 d. Tarp ieškovės ir atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis galiojo nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2017 m. vasario 3 d. 2015 m. lapkričio 16 d. ieškovė atliko E. P. automobilio remontą (paskirstymo diržo keitimo darbus). 2016 m. vasario 21 d. Didžiojoje Britanijoje automobilis sugedo. Pagal byloje esančius įrodymus teismas sprendė, kad ieškovės serviso darbuotojai pakeitė visą įsigytą detalių komplektą, dirbo su paskirstymo diržo įtempimo guolį laikančia smeige. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba įpareigojo ieškovę atlyginti E. P. dalį jo patirtų išlaidų (130 Eur) ir neatlygintinai suremontuoti automobilį, to nepadarius – kompensuoti vartotojo pateiktuose dokumentuose nurodytas galimas remonto išlaidas (1532 Eur). Atsakovė ADB „Gjensidige“ ieškovei draudimo išmokos neišmokėjo, kadangi įvykis nebuvo priskiriamas draudžiamiesiems įvykiams – įvyko ne draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ir ne jos teritorijoje. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ draudimo išmokos neišmokėjo dėl to, jog pripažįstant žalos ir netinkamai atliktų remonto darbų priežastinį ryšį, neteisėti veiksmai – 2015 m. lapkričio 16 d. remontas – buvo atlikti laikotarpyje iki draudimo apsaugos įsigaliojimo pradžios.
7. Spręsdamas dėl ieškovės ir atsakovės ADB „Gjensidige“ sudarytos bendrosios civilinės atsakomybės sutarties teismas pažymėjo, kad ginčo situacijai taikytinos produkto gamintojo/tiekėjo/pardavėjo civilinės atsakomybės draudimo apsaugos taisyklės (toliau – ir Taisyklės-1), pagal kurias draudžiamuoju įvykiu laikoma draudimo apsaugos laikotarpiu draudimo galiojimo teritorijoje atsiradusi žala trečiojo asmens turtui ar sveikatai (gyvybei) draudėjo pagaminto/ patiekto/ parduoto produkto ar draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu suteiktos paslaugos, jei pagal teisės aktus draudėjui dėl to kyla civilinė atsakomybė.
8. Teismas konstatavo, kad tiek ieškovės suteiktos paslaugos, tiek atsiradusi žala trečiojo asmens turtui pagal tarp šalių (ieškovės ir atsakovės ADB „Gjensidige“) sudarytą draudimo sutartį turėjo įvykti draudimo apsaugos laikotarpiu ir draudimo apsaugos teritorijoje. Automobilio remonto darbai buvo atlikti ADB „Gjensidige“ draudimo apsaugos laikotarpiu, tačiau žala atsirado ne draudimo apsaugos laikotarpiu ir ne draudimo galiojimo teritorijoje, todėl visų būtinų Taisyklių-1 30.1 p. nustatytų sąlygų įvykį pripažinti draudžiamuoju nėra. Teismas pažymėjo, kad pranešimas apie įvykį gautas vėliau nei per 30 kalendorinių dienų po draudimo apsaugos galiojimo pabaigos, todėl atsakovė ADB „Gjensidige“ draudimo išmokos neišmokėjo pagrįstai.
9. Teismas sprendė, kad atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ taip pat neturėjo draudimo išmokos sumokėjimo prievolės ieškovei. Pagal tarp šių šalių sudarytą bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurios pagrindas - Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 011.1 (toliau – ir Taisyklės-2), buvo apdrausta ieškovės – paslaugos teikėjos (veiklos) civilinė atsakomybė turtui ir asmeniui. Sutartis neapėmė Produkto civilinės atsakomybės draudimo (Taisyklių-2 2.3.3 p.). Taisyklių-2 3.1.1 p. nurodoma, kad draudžiamasis įvykis – tai draudimo laikotarpiu ir teritorijoje pateiktas trečiojo asmens reikalavimas atlyginti žalą, kai nustatomos visos 3.1.1-3.1.5 p. sąlygos. Įvykis, lėmęs žalos trečiajam asmeniui atsiradimą, nėra įvykęs šio draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu. Duomenų apie šalių susitarimą dėl individualios sąlygos nėra. Ieškovei pripažinus, kad žala trečiajam asmeniui atsirado tikėtinai dėl netinkamo (nekokybiško) rangos sutarties vykdymo (keičiamo įtempimo guolio smeigės perveržimo), t. y. dėl sutartinių santykių, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas pareikštas ne dėl draudimo liudijime nurodytos draudėjo civilinės atsakomybės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Montavita“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. spendimą pakeisti ir patenkinti ieškinį atsakovės ADB „Gjensidige“ atžvilgiu; skundžiamo sprendimo dalį, kurioje reikalavimai atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atmesti, palikti nepakeistą; priteisti apeliantei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ADB „Gjensidige“.
Atsiliepimas
11. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi motyvais, kurie nebuvo suformuluoti kaip argumentai ieškinyje ar atsiliepime į jį. Atsakovė ADB „Gjensidige“ draudimo išmokos nemokėjimą grindė aplinkybėmis, kad įvykis įvyko ne draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ir ne draudimo apsaugos galiojimo teritorijoje. Motyvai, susiję su išmokos mokėjimo terminu, nebuvo nurodyti. Teismas neturėjo pagrindo remtis argumentais, kurie nebuvo atsakovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką motyvais. Nagrinėjamu atveju apeliantė, gindama savo poziciją apeliacine tvarka, turi pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo nevertinto, bet atsakovės naudoto motyvo.
12. Net ir pripažinus, kad teismas turėjo pagrindą vertinti nuostatą dėl 30 d. termino, teismo sprendime neatskleista šio termino reikšmė draudimo išmokos mokėjimui/nemokėjimui. Nagrinėjamu atveju 30 d. terminas iš esmės viršytas vienu mėnesiu, tai negali būti vertinama kaip esminė aplinkybė pripažinti, jog įvykis įvyko ne draudimo apsaugos laikotarpiu. Teismas negalėjo atriboti paslaugos suteikimo ir įvykio, kurio metu patirta žala, atsiradimo momentų. Kadangi automobilio gedimas priežastiniu ryšiu susijęs su atliktu remontu, kai draudimo apsauga galiojo, atsakovei kyla prievolė sumokėti draudimo išmoką.
13. Teismo išvados dėl žalos atsiradimo ne draudimo apsaugos laikotarpiu ir ne draudimo galiojimo teritorijoje neatitinka teismų praktikos. Terminas, net jei jis ir yra sutartinis, negali būti aiškinamas kaip paneigiantis draudiko pareigą atlyginti žalą, o nukentėjusiam asmeniui nesikreipus su pretenzija žalą padaręs asmuo prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. Sutarties pasibaigimas nereiškia šalių prievolių pagal sutartį pabaigos. Apeliantė turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad nustačius jos padarytos žalos faktą, kurios rizika buvo apdrausta, ji gaus išmoką, ar ją betarpiškai sumokės draudikas trečiajam asmeniui.
Šalies argumentai
14. Apeliantės teigimu, teismas turėjo įvertinti Taisyklių-1 72 punkto, siejamo su 30 dienų nuo draudimo apsaugos sąžiningumą. Ši sąlyga yra siurprizinė, nepagrįstai riboja draudiko atsakomybę, draudimo sutartyje nėra išskirta.
15. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kaip aplinkybė, jog transporto priemonės gedimas įvyko ne Lietuvoje, eliminuoja atsakovės atsakomybę. Padarinių kilimo vieta šiai draudimo sutarties rūšiai įtakos neturi. Apeliantė suvokė, kad remonto darbų atlikimo vieta yra esminė sąlyga, o ne žalos pasireiškimo vieta. Draudikas nepagrindžia, kodėl pagal šią sąlygą įvykis gali būti pripažintas nedraudiminiu, jei aplinkybė, kad transporto priemonė sugedo ne Lietuvoje, neturi įtakos žalos kilimui ir priežastinio ryšio tarp žalos ir atlikto remonto buvimui.
Atsiliepimas
16. Atsakovė ADB „Gjensidige“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
17. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė lygiateisiškumo, objektyvumo ir rungimosi principų. Kadangi teismas turi pareigą įvertinti visus byloje esančius įrodymus, minėtą pareigą, vertindamas draudimo sutartį, nagrinėjamu atveju jis atliko tinkamai.
18. Pažymėjo, kad ieškinyje klausimas dėl ieškovės nesupažindinimo su draudimo sutartimi (draudimo liudijimu, taisyklėmis) nebuvo keliamas, šiomis aplinkybėmis ieškovė nesirėmė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl apeliacinės instancijos teisme šis argumentas nevertintinas. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovės vadovas patvirtino, kad draudimo taisykles perskaitė. Net jei ieškovė ir nebūtų supažindinta su draudimo sutartimi, šios pareigos neįgyvendinimo atsakomybė tenka draudimo brokeriui, o ne draudikui, kadangi draudimo sutartis buvo sudaryta tarpininkaujant UADBB Draudimo brokerių aljansas. Aplinkybę, kad ieškovė buvo supažindinta su draudimo taisyklėmis, patvirtina jos atlikta draudimo įmoka, dėl kurios ginčo byloje nėra.
19. Remiantis Taisyklių-1 30.1 punktu, draudžiamuoju įvykiu laikomas draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu draudimo galiojimo teritorijoje atsiradusi žala trečiojo asmens turtui ar sveikatai (gyvybei) dėl Draudėjo pagaminto/ pateikto/ parduoto produkto ar draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu suteiktos paslaugos, jei pagal teisės aktus Draudėjui dėl to kyla civilinė atsakomybė. Šiuo atveju draudžiamąjį įvykį apibrėžia atlikto veiksmo ir atsiradusios žalos kriterijai. Kadangi remontuotas automobilis sugedo 2016 m. vasario 21 d. Didžiojoje Britanijoje, žala trečiajam asmeniui atsirado ne draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ir ne draudimo galiojimo teritorijoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
21. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnio nuostatomis, draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.
22. Draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014). Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2013).
23. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Montavita“ ir atsakovės ADB „Gjensidige“ sudarytos draudimo sutarties pagrindas buvo 2014 m. gruodžio 15 d. bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis (liudijimo Nr. VL 202490, galiojimo laikotarpis 2014 m. gruodžio 19 d. – 2015 m. gruodžio 18 d.), kurią sudaro draudimo rūšies taisyklės, prašymas, draudimo liudijimas, priedai (jei tokie yra).
24. Apeliantės teigimu, atsakovė ADB „Gjensidige“ draudimo išmokos nemokėjimą grindė aplinkybėmis, kad įvykis įvyko ne draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ir ne draudimo apsaugos galiojimo teritorijoje, o motyvai dėl išmokos mokėjimo termino nebuvo nurodyti. Pasak apeliantės, atsižvelgiant į tai, teismas negalėjo remtis argumentais, nenurodytais atsakovės atsisakyme mokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo motyvais nesutinka, kadangi teismas, spręsdamas dėl draudiko sutikimo (atsisakymo) išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo, tiria ir vertina visas draudimo sąlygas bei visus tarp šalių sudarytą draudimo sutartį sudarančius dokumentus, draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką motyvai teismo nesaisto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir sprendė apie sutarties su ADB „Gjensidige“ pagrindą sudarančius dokumentus bei jų reikšmę draudikui priimant sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo.
25. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 712 29 punktas nustato, kad produktas – tai draudėjo vykdomos veikos rezultatas (materialus daiktas), išskyrus nekilnojamąjį turtą, arba paslauga, kuria tenkinamas konkretus materialus ar nematerialus vartotojo poreikis. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo situacijai taikytinos Taisyklės-1 (Taisyklių-1 23.2 p.). Pagal Taisyklių-1 30.1 punktą draudžiamuoju įvykiu laikoma draudimo apsaugos laikotarpiu draudimo galiojimo teritorijoje atsiradusi žala trečiojo asmens turtui ar sveikatai (gyvybei) draudėjo pagaminto/patiekto/parduoto produkto ar draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu suteiktos paslaugos, jei pagal teisės aktus draudėjui dėl to kyla civilinė atsakomybė. Remiantis Taisyklių-1 72 punktu, draudiko atsakomybė pasibaigia ir draudimo išmoka nemokama, jeigu draudikas negauna raštiško pranešimo apie įvykį per 30 kalendorinių dienų po draudimo apsaugos galiojimo pabaigos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudimo sutarties sąlygose nėra nuostatų, nagrinėjamu atveju numatančių draudiko pareigą atlyginti trečiojo asmens turtui padarytą žalą, jei draudžiamasis įvykis įvyko ne draudimo apsaugos laikotarpiu ir ne draudimo apsaugos teritorijoje. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai atskleidė ir nuostatą dėl raštiško pranešimo apie įvykį pateikimo per 30 kalendorinių dienų po draudimo apsaugos galiojimo pabaigos.
26. Kaip jau buvo pažymėta aukščiau, teismas turi pareigą įvertinti visas ginčo atvejo nagrinėjimui reikšmingas draudimo sutarties nuostatas. Atitinkamai, konstatavus, kad įvykis, remiantis draudimo sutarties sąlygomis, nėra draudžiamasis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė bei sprendė, kad šiuo atveju ieškovė apie įvykį pranešė vėliau nei per 30 kalendorinių dienų po draudimo apsaugos galiojimo pabaigos. Apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, kad teismas neatskleidė šio termino reikšmės draudimo išmokos mokėjimui (nemokėjimui), yra nepagrįstas – skundžiamame sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyta teismo papildomai nustatyta aplinkybė apie minėto termino prasmę bei jo praleidimo vertinimą kaip šalutinį, papildomą pagrindą ieškinio reikalavimui atmesti. Minėta aplinkybė esminės pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės ADB „Gjensidige“ atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumui įtakos neturi, todėl šis apeliantės argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
27. Pažymėtina, kad draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Tarp šalių sudarytos draudimo sutarties ir joje nustatytų sąlygų galiojimas siejamas ir su tinkamu šalių susipažinimu su draudimo sutarties sąlygomis. Sutiktina su atsakovės ADB „Gjensidige“ atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad ieškinyje klausimas dėl ieškovės nesupažindinimo su draudimo sutartimi keliamas nebuvo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, jog ieškovė, sumokėdama draudimo įmoką, patvirtino, kad su draudimo taisyklėmis susipažino, draudimo sąlygoms pritarė. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės patvirtinimo, kad jai draudimo taisyklės buvo žinomos, pagrindo vertinti kitaip neturi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde nurodyta aplinkybė dėl Taisyklių-1 72 punkto sąlygos kaip siurprizinės, tokio klausimo nekeliant ieškinyje, laikytina apeliantės siekiu paneigti jos pozicijai nepriimtinas pirmosios instancijos teismo suformuluotas išvadas, atitinkančias draudimo sutarties nuostatas, bet priešingas apeliantės atliktam draudimo dokumentų aiškinimui. Tačiau, kaip minėta aukščiau, nagrinėjamu atveju pagrindo draudžiamąjį įvykį, jo galiojimo teritoriją, draudimo apsaugos laikotarpį ir kitas sąlygas aiškinti kitaip, nei tai įvertinta skundžiamame sprendime, nėra. Apeliacinio skundo argumentas dėl ieškovės nurodomo jos netinkamo supažindinimo su draudimo sąlygomis, konstatavus atsakovės ADB „Gjensidige“ pagrįstą atsisakymą mokėti draudimo išmoką, taip pat atmetamas.
28. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo atlikto transporto priemonės gedimo ne Lietuvoje įvertinimo. Apeliantės teigimu, esmine sutarties sąlyga ji laikė remonto darbų atlikimo vietą, bet ne žalos pasireiškimo vietą. Kaip buvo pažymėta aukščiau, Taisyklių-1 30.1 punkto nuostatų pagrindu draudžiamuoju įvykiu laikoma draudimo apsaugos laikotarpiu draudimo galiojimo teritorijoje atsiradusi žala trečiajam asmeniui. Nors remonto darbai buvo atlikti draudimo apsaugos laikotarpiu, žala trečiojo asmens turtui kilo ne draudimo galiojimo teritorijoje. Apeliantė, prieštaraudama šiai teismo sprendime priimtai išvadai, nenurodo konkrečių argumentų, kurių pagrindu Taisyklių-1 30.1 p. apibrėžta draudžiamojo įvykio sąvoka turėtų būti aiškinama kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią draudimo sąlygų nuostatą, taipogi sprendžia, kad žalos trečiajam asmeniui atsiradimas yra siejamas ne tik su draudimo galiojimo laikotarpiu, bet ir su tokios žalos kilimu draudimo galiojimo teritorijoje, t. y. Lietuvoje. Tik abiejų šių sąlygų išpildymas leistų spręsti apie draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju nenustačius abiejų pagrindų visumos, šis apeliantės argumentas taipogi atmetamas kaip nepagrįstas.
29. Kiti apeliacinio skundo argumentai, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų teismas nepasisako.
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.