- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- I-5327-554/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 2–4) nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2019 m. vasario 28 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo buvo sukelti nepatogumai, neigiami išgyvenimai, pareiškėjas jautėsi kankinamas. Buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjui buvo paskiriamos miegamosios lovos kurios buvo netvarkingos, girgždančios, nelygios, klibančios, sudėvėtos, netinkamos naudoti, suvirintos, vietoje spyruoklių privirinti metaliniai skersiniai, kurie spausdavo šonus, nugarą. Dėl to pareiškėjas labai blogai išsimiegodavo, jausdavo diskomfortą, nepatogumus. Kitame lovos aukšte miegantis asmuo vartydamasis periodiškai prižadindavo pareiškėją, tokios kalinimo sąlygos buvo varginančios ir nepakečiamos. Pravieniškių PN-AK dušai buvo įrengti taip, kad pareiškėjui maudantis po dušu jis buvo matomas kitų asmenų, dėl to patyrė neigiamas emocijas, gėdos jausmą, pažeminimą ir psichologinius išgyvenimus. Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 21 būryje dušo patalpose nebuvo įrengtas dušo prieškambaris, todėl persirenginėti tekdavo prie įėjimo. Tualetai buvo atskirti tik pertvaromis, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, blakių. Tualetai nuolat buvo nešvarūs, dušuose buvo blogas vandens nutekėjimas, kojas apsemdavo vanduo, dušo galvutės netinkamos naudojimui, leisdavo vandenį ne pro tam skirtas vietas. Vandens srovės temperatūra būdavo nepastovi. Dėl neužtikrintų higienos sąlygų pareiškėjui išsivystė infekcija kojų pirštų naguose. Kadangi medicininės apžiūros kabinetas 21 būryje remontuojamas, medicininė apžiūra ar vaistų injekcijos buvo atliekamos 21 būrio koridoriuje arba pareigūnų budėjimo poste, kur nėra užtikrinama švara.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą (b.l. 8–15) nurodė, kad prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą lovų būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Nuteistieji nuolatos patys gadina įstaigos turtą, o įstaigos darbuotojai nuolat jį tvarko. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamos lovos į Turto valdymo skyrių nesikreipė. Teigė, jog įstaiga neturi prievolės įrengti matomumą ribojančias sieneles prausyklų patalpose. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato būriuose įrengtų prausyklų dušų sietelių vietų atskyrimo. Toks reikalavimas taikomas tik kamerų tipo patalpų dušinėms. Kamerų tipo patalpų sanitariniuose mazguose yra po vieną tupimą klozetą ir praustuvę. Įstaigoje užtikrintas privatumas: sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis 1,5 m aukščio sienelėmis. Sanitarinis mazgas ir dušinė yra atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų. Įstaigos kamerų tipo patalpose bei įstaigos bendroje dušinėje yra įrengtos persirengimo patalpos nuteistiesiems. Teisės aktai nenumato persirengimo patalpų įrengimo gyvenamųjų patalpų prausyklose. Įstaigoje įrengti kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti. Įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Pravieniškių PN-AK patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Bendroje sektoriaus nuteistųjų dušinėje karštas vanduo yra nuolat, o būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas (boileris).
Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje kiekvieną kartą atvykus atlikti numatytus darbus. Ginčo patalpose ginčo laikotarpiu kenkėjų kontrolė buvo atliekama. Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama per langus. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose esantys asmenys patys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu. Nuteistieji aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis.
Pareiškėjas, atlikdamas bausmę pataisos namuose, nagrinėjamo ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl streso, patiriamų dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, nepatogumų, pažeminimo, konfliktų su kitais nuteistaisiais, nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2019 m. vasario 28 d. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkama ventiliacija ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2019 m. balandžio 24 d. (b.l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.).
Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 19 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. vasario 28 d. (ABTĮ 56 str.).
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014).
Bylos duomenimis (b.l. 9–10, 17–18, 72, 73, 74 ) nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę 1 būrio 2 brigadoje, 21 būrio 2 brigadoje, 4 būrio 2 brigadoje, kamerų tipo patalpose – 6, 7, 24 ir 25 kamerose. Visą laikotarpį jis buvo laikomas patalpose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto (pareiškėjui teko 3,13 iki 3,76 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose ir nuo 3,97 iki 6,56 kv.m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose). Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, jų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su buitiniais parazitais (blakės, tarakonai), esančiais gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punktas nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovas 2016 m. lapkričio 23 d. yra sudaręs Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, pagal poreikį ar gavus nusiskundimų.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl buitiniais parazitais užkrėstos patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopijos pateikimas nėra pakankamas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Akcentuotina ir tai, kad sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).
Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus apie UAB „Dezinfa“ vykdytus graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbus 2012 m. liepos 20 d. ir 2013 m. spalio 1 d. (b. l. 19, 20), tačiau nepateikė įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikta duomenų, jog vertinamuoju laikotarpiu buvo pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų buvimą gyvenamosiose patalpose. Teismas vertina, kad vien sutartis nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų (tarakonų ir blakių) ir daro išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš miegui skirtų netinkamų, pasenusių lovų.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė Pravieniškių PN-AK 2019 m. gegužės 13 d. pažymą Nr. 77-721 (toliau – Pažyma) (b. l. 17–18), kuri patvirtina, kad įstaiga užtikrina tinkamą lovų būklę, o gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, nesant asmens prašymo, pareigūnai negali žinoti, kad pareiškėjui skirta lova yra nepatogi ir kad ją būtina pakeisti, todėl pareiškėjo argumentas dėl pasenusios, nepatogios lovos atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas nurodo, kad tualetai įrengti nepilnai izoliuoti, atskirti tik pertvaromis, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog jis neturtinę žalą kildina ne iš kamerų tipo patalpų, o iš bendrabučio tipo patalpų sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Atsakovo atstovas Pažymoje (b. l. 17–18) nurodo, kad sanitariniuose mazguose įrengtos kabinos, pisuarai atskirti ne žemesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis.
Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Dėl pareiškėjo argumentų apie tualetų nešvarą, nemalonų kvapą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji yra aprūpinami valymo priemonėmis (b. l. 21–44). Patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (b. l. 55–58). Kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kuris kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam naudojantis dušais nebuvo užtikrinamas privatumas, prie dušo nebuvo įrengta prieškambario, duše vandens temperatūra nepastovi, vanduo blogai nutekėdavo, dušo galvutės sugedusios.
Atsakovo atstovas Pažymoje (b. l. 17–18) nurodė, kad įstaigos bendroje dušinėje yra įrengtos persirengimo patalpos nuteistiesiems, įtaigoje įrengti kanalizacijos šuliniai vandeniui nutekėti, įstaiga užtikrina tinkamą sanitarinių mazgų būklę. Bendroje sektoriaus nuteistųjų dušinėje karštas vanduo yra nuolat, o būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas (boileris).
Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-07-24 sprendime byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) matyti, kad, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad karšto vandens temperatūra buvo nepastovi, dušo rageliai buvo sugedę, vanduo blogai nutekėdavo, tačiau nedetalizavo šių aplinkybių – kuriuo metu pasireiškė šie pažeidimai, nenurodė, ar dėl tokių nusiskundimų žodžiu ar raštu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, kad tokie pareiškėjo nurodomi pažeidimai būtų ištaisyti. Pareiškėjo teiginiai, jog vanduo buvo netinkamos temperatūros, dušo rageliai sugedę, vanduo duše blogai nutekėdavo, vertintini kaip deklaratyvūs ir pagrįsti subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai dėl netinkamo dušo patalpų įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad dėl to, jog medicininių apžiūrų kabinetas buvo remontuojamas, medicininės apžiūros vykdavo ir vaistai būdavo leidžiami koridoriuje arba pareigūnų budėjimo poste. Atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo aplinkybes dėl netinkamų patalpų medicininėms apžiūroms atlikti, nenurodo, kada konkrečiai jam tokios apžiūros buvo atliktos, taip pat nenurodo konkrečių neigiamų pasekmių, kurios jam dėl to kilo. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumus, neigimus išgyvenimus, jautėsi kankinamas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Iš Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus 2019 m. gegužės 9 d. pažymos Nr. 73(2)-102 (b. l. 71) matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu į psichologus dėl psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų neužtikrinimo galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista S. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.