Kauno apygardos teismo nuosprendis

2017-03-13 · Byla Nr. N1-9-327/2017

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-03-13
Bylos Nr.
N1-9-327/2017
Teisminio proceso Nr.
1-63-1-00633-2013-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Viktoras Preikšas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1N-9-327/2017Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00633-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.2.; 1.1.4.5.1.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.1.; 1.1.8.7.9.; 1.1.8.13.; 1.1.9.5.; 1.1.10.1.; 1.1.11.9.; 1.2.3.1.; 1.2.4.8.1.; 2.1.8.; 2.1.14.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 13 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas,sekreto­riau­jant Dianai Zadrauskaitei, Vilmai Marčiukaitytei, Audronei Stankevičiūtei,dalyvaujant pro­kurorams Danai Rutkauskaitei ir Virginijui Sokolovui,nuken­tė­jusiajai V. A.,

kalti­na­miesiems M. S., R. J., K. U., jų gynėjams ad­vo­kata­ms Aleksandrui Kuznecovui, Ramutei Budrytei ir Laimutei Leonavičienei,

viešame teisiamajame posė­dyje iš­na­grinėjo bau­džia­mąją bylą, kurio­je:

1. M. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens ko­das (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, 10 klasių išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) pagalbiniu darbininku, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteis­tas;

2. R. J., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, išsituokusi, vidurinio išsilavinimo, dirbanti UAB „I.“, kavinėje „A.“ barmene, gyv. (duomenys neskelbtini), teista 2012-02-07 Kai­šiadorių rajono apylinkės teismo, pagal Lietuvos Res­pu­bli­kos bau­džia­mojo ko­dek­so (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2011-03-23 epizodas) laisvės apribojimu 1 m., pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2010 m. rudens epi­zo­das) ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus (2011-03-23) išteisinta. 2012-11-20 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu 2012-02-07 nuosprendis dalyje dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus panaikintas, nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2010 m. veika), va­dovaujantis BK 62 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirtas laisvės ap­ri­bo­ji­mas 1 m., nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2011-03-23 veika) perkvalifikavus iš BK 138 straips­nio 2 dalies 1, 3 punktų, va­do­vaujantis BK 62 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirtas laisvės apri­bo­ji­mas 1 m. Pagal BK 63 straipsnio 1, 4 dalis bausmės subendrintos ir paskirta bausmė – laisvės apri­boji­mas 1 m. 6 mėn., bausmę atlikusi, teis­tumas neiš­nykęs;

3. K. U., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, 9 klasių išsilavinimo, dirbantis UAB „N.“ pagalbiniu miško darbininku, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kal­tinami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis M. S. 2013 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 00.00 val., namo (duomenys neskelbtini) kieme, po to tęsiant nusikalstamą veiką ir einant (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) link parduotuvės „P.“, esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia kumš­čiais ir kojomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam R. A. į veidą, galvą ir įvairias kūno vietas, tuo padarė jam kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dan­ga­lu virš dešinio galvos pusrutulio, kraujosruvas minkštuose audiniuose dešinio momens, dešinio smil­ki­nio-kaktos ir kairės akies-skruosto srityje, odos nubroz­dinimus veide, kairėje plaštakoje ir kairio kelio srityje, nuo ko trimis trauminiais poveikiais suduodant smūgius į galvos ir veido sritis kumščiais, lė­mu­siais kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, jis 2014 m. vasario 26 d., 6.20 val. Lietuvos svei­ka­tos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Galvos smegenų traumų skyriuje mirė, taip nužudė R. A. ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis K. U. 2013 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 00.00 val., (duomenys neskelbtini), namo (duomenys neskelbtini), kieme, po to tęsiant nusikalstamą veiką (duomenys neskelbtini) gatvėje, ir prie parduotuvės „P.“, esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia mušdamas rankomis ir koja nuken­tė­jusiajam R. A. į veidą, galvą ir kitas kūno vietas, tuo sukėlė R. A. fi­zinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamoji R. J. 2013 m. gruodžio 27 d. apie 24 val., (duomenys neskelbtini), prie par­duo­tuvės „P.“, esančios (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia mušdama rankomis nukentėjusiajam R. A. į vei­dą, galvą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamųjų pozicija dėl jiems pateiktų kaltinimų

Kaltinamasis M. S. dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltu iš dalies pri­si­pa­ži­no. Parodė, kad įvykio dieną, galėjo būti 2013 m. gruodžio 27 d., po pietų ėjo pas E. B. į namus. Pakeliui sutiko jos seserį K. B. ir iš matymo pažįstamą R. A. iš nak­vy­nės namų, kurie gin­čijosi dėl telefono. R. A. buvo išgėręs. K. B. kaltino R. A. paėmus jos telefoną. Kalti­nama­sis pasiūlė eiti pas K. B. į namus. Kartu su R. A. ten ir nuėjo. Ten buvo E. B.. Na­muo­se laukė K. B. motinos. Kaltinamasis išgėrė alaus. Jokių kon­­fliktų nebuvo. V. B. sugrįžo valan­dos bėgyje. K. B. jai paaiškino, kad R. A. paėmė jos tele­fo­ną. R. A. pasakė, kad telefonas pas E. Č., siūlė eiti jį paimti. Tuo­met kaltinamasis su E. B., jos motina ir R. A. ėjo ieš­ko­ti telefono pas E. Č.. Nuėjus R. A. nuėjo į vidų. Po pusės minutės R. A. iškrito per duris, griuvo kniūbsčias. Kal­ti­­nama­sis suprato, kad jį išstūmė. Nepastebėjo, kad R. A. būtų kruvinas. Jis atsikėlė, atsisėdo ant laip­telių. Pro duris išėjo K. U., R. J. ir dar vie­nas nepažįstamas. Vėliau išėjo ir E. Č.. Jie sakė, kad čia nėra jokio te­le­fono. Vėl klau­sinėjo R. A., kur tele­fo­nas. Kalti­na­ma­sis delnu sudavė jam per veidą, kraujo nebu­vo. Kažkas iš tų vyrų sudavė R. A. sėdinčiam keliu į veidą, nuo ko jis nepargriuvo, liko sėdėti, bet buvo kruvinas. Tada R. A. pasakė, kad te­lefonas yra pas A. Č.. R. J. atnešė nusi­va­lyti R. A. veidą. Tada visi ėjo pas A. Č.: kaltinamasis, E. B., V. B., R. J., K. U., vienas nepa­žįs­ta­mas ir E. Č.. R. A. ėjo pats, niekas jo nemu­šė. R. J. nešėsi puodelį alui. Pas A. Č. visi užėjo į vidų, kaltinamasis su E. B. liko prie durų. Po poros minučių visi išėjo. Te­le­fono ten nerado. R. A. pasakė, kad reikia eiti pas V. N. Visi nuėjo pas V. N.. Šis pa­sa­kė, kad niekas jokio telefono neatnešė. Tada visi ėjo namo. R. A. su tais dviem ėjo prie­ky­je. V. B. sakė, kad dėl telefono rašys pa­reiškimą policijai. Prie sankryžos vienas iš tų dviejų vyrų, K. U. ar tas kitas, trenkė R. A.. Šis pargriuvo. Tada R. J. atsisėdo ant R. A., kuris gu­lė­jo aukš­tiel­ninkas ant asfalto, ir kelis kartus trenkė jam per veidą. Jos rankoje buvo puodelis. Nematė, ar trenkė puodeliu, ar ranka. R. A. nereagavo. Toliau R. A. pakėlė K. U. ir tas kitas vy­ras, nutempė iki krūmų. Tada kaltinamasis su V. B. ir E. B. nuėjo namo. Vaikščiojimas truko apie tris valandas. Kitą dieną iš E. Č. sužinojo, kad kažkas R. A. kvietė greitąją. Savo kaltės dėl R. A. mirties nepripažįsta. Jo nespardė, nemušė, tik sudavė delnu į veidą, nuo ko galėjo būti mėlynė. Gailisi dėl savo veiksmų.

Kaltinamoji R. J. kalta prisipažino iš dalies. Parodė, kad 2014 m. gruodžio 27 d. apie 22 val. pas ją į namus (duomenys neskelbtini) atvyko pažįstami D. T. ir K. U.. Jie at­si­ve­žė alaus, kurį visi gėrė. Kažkas pabeldė į duris. Pamatė, kad atėjo R. A., kurį ži­no­jo iš matymo. Jis buvo išgėręs, pasakė, kad kaltinamosios sūnui padavė B. telefoną. Kieme dar buvo V. B., E. B. ir M. S.. Jie pasakė, kad juos čia atvedė R. A.. Kal­ti­namoji nuėjo į vidų paklausti sūnaus. Šis sakė, kad telefono neėmė. Kai grįžo į lauką, R. A. jau sėdėjo ant laip­telio, jo veidas buvo kruvinas, patinęs, matėsi, kad kažkas jam buvo sudavęs. Paskui R. A. pasakė, kad telefonas pas kitą Č. V. B. sakė, kad R. A. buvo įspyręs K. B. į koją. M. S. minėjo, kad vartojo prieš R. A. smurtą. Tada visi ėjo pas J. Č.: kaltinamoji, jos sūnus E., V. B., jos dukra, D. T., M. S., K. U.. Pas J. Č. užėjo kaltinamoji, K. U., V. B., E. B., R. A. ir D. T.. Po to visi nusprendė eiti pas V. N.. Kartu ėjo ir J. Č. V. N. pasakė, kad nieko nežino apie telefoną. Iš V. N. visi ėjo link namų. Kaltinamoji buvo įsikibusi R. A. į parankę, klausinėjo apie tą telefoną. Einant namo R. A. buvo par­griu­vęs ant asfalto ant nugaros, nesikėlė. Kaltinamoji norėjo jį at­gai­vinti. Atsisėdusi jam ant krūtinės delnu kelis kartus sudavė jam per veidą. Tačiau jis nereagavo, gar­ga­liavo. Tada kaltinamoji atsistojo. D. T. su K. U. pa­kė­lė R. A. ir bandė vesti link nakvynės namų. R. A. nelabai ėjo, todėl pasodino jį ant šaligatvio, prie krūmų, bet jis vėl nukrito. Grįžo namo. Po 15 min. su K. U. grįžo atgal. R. A. ten pat gulėjo ant šono. Patraukė jį toliau link krūmų, iškvietė greitąją ir laukė. Atvykus palaukė kol jį išvežė ir nuėjo namo.

Kadangi kaltinamoji R. J. ne visas aplinkybės nurodė taip pat, kaip ikiteisminio ty­rimo metu, jos parodymams patikrinti teis­mas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ko­dek­so (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalį perskaitė R. J. ikiteisminio tyrimo metu duo­tus parodymus (t. 3, b. l. 88, 108-109), kur ji parodė, kad 2013 m. gruodžio 27 d. apie 20-21 val. pas ją į namus atėjo D. T. su K. U., atsinešė alaus, kurį gėrė trise. Kažkas pasi­bel­dė į duris. D. T. su K. U. išėjo pasiaiškinti. Atėjo V. B., jos dukra E., M. S. ir R. A.. Kaltinamoji kalbėjo su V. B., kuri kaltino jos sūnų E. dėl savo duk­ros mobiliojo telefono paėmimo. Kaltinamoji nuėjo į vidų pasikalbėti su sūnumi. Išgirdo, kad kieme vyks­ta konfliktas. Išėjusi pamatė, kad ant laiptų susiėmęs už galvos sėdi R. A.. M. S. prie jo priėjęs iš rankos smogė daugiau kaip vieną kartą jam į veido sritį, sakė, kad R. A. K. B. sužalojo koją. Tada R. A. pasakė, kad telefonas gali būti pas J. Č.. Visa kompanija ėjo pas J. Č.. Eidami gėrė alų. Puodelio su savimi neturėjo. Pas J. Č. R. A. nie­kas ne­mušė. Toliau telefono nuspręsta ieškoti pas V. N.. Prie jų prisijungė J. Č.. Pas V. N. te­le­fono nerado. Nusprendė eiti į namus. Beeinant R. A. nukrito aukštielninkas. Ji R. A. apsižergė ir atsisėdusi jam ant kojų delnu tris kartus sudavė į veidą norėdama, kad jis atsigautų, tačiau jis nesureagavo. Jai atsistojus, D. T. su K. U. patempė R. A. iki krūmų ir paguldė ant žemės. Palikę jį grįžo į namus pas kaltinamąją. Po 10 minučių kaltinamoji su K. U. grįžo prie R. A., patraukė jį iki šaligatvio krašto, iškvietė greitąją pagalbą ir nuėjo laukti prie par­duo­tuvės. Po 5-10 minučių atvyko greitoji pagalba ir jį išsivežė.

R. J. patvirtino, kad šie parodymai užrašyti teisingai, nes tada geriau prisiminė ap­lin­­kybes. Savo kieme R. A. valė kraują. M. S. R. A. sudavė daugiausiai smūgių.

Kaltinamasis K. U. kaltu neprisipažino. Parodė, kad 2014 m. gruodžio 27 d. apie 22 val. su D. T. atvyko pas R. J.. Atsivežė alaus ir gėrė. Kažkas pa­si­bel­dė. Kal­tinamasis atidarė duris, pamatė iki tol nepažįstamą R. A., tarpdury spyrė jam į už­pa­ka­lį, pas­tū­mė jį, nuo ko jis svyruodamas, užkliuvęs už slenksčio, išgriuvo ant žolės ir atsi­sė­do ant slenks­čio. R. A. stūmė dėl to, kad jis bandė veržtis į vidų. Lauke buvo moterys, kurios sakė, kad pas R. J. vaiką E. yra jų telefonas. E. sakė, kad telefono nematė. Išėjo R. J. ir D. T.. M. S. klau­si­nė­jo R. A. kur telefonas ir sudavė sėdinčiam R. A. ranka ar kumščiu. R. A. pa­sa­kė, kad telefonas pas J. Č.. Visi nuėjo pas J. Č.: kaltinamasis, D. T., M. S., B., B., R. J. ir jos vaikas. D. T. nešėsi alaus, kurį eidami gėrė. Pas J. Č. pa­sa­kė, kad telefonas gali būti pas V. N.. Visi nuėjo pas V. N.. Čia kaltinamasis su J. Č. pa­si­li­ko laukti gatvėje. Po to kaltinamasis su D. T. ir R. A. ėjo link namų. Prie sankryžos pa­ma­tė, kad R. A. nugriuvęs. R. J. buvo užsėdus ant jo. Ji atsistojo. Kaltinamasis su D. T. R. A. pakėlė, pavedė į šalį, pasodino prie kelio ir ėjo namo. Po kiek laiko kal­tinamasis su R. J. nuėjo pasižiūrėti R. A.. Rado jį ten pat, iškvietė greitąją. Užėję už parduotuvės kampo laukė greitosios, kuri jį išsivežė.

Įrodymai

Iš M. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 3, b. l. 9-10, 11-13) matyti, kad M. S. su manekenu parodė, kaip, kokiose vietose, kokie asmenys ir kokiomis ap­lin­ky­bėmis 2013 m. gruodžio 27 d. mušė R. A., aiškindamiesi kur dingo K. B. mobiliojo ryšio te­le­fonas, parodė savo bei R. J. ir K. U. suduotus smūgius nuken­tėju­sia­jam.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (t. 3, b. l. 15-17) matyti, kad M. S. atpažino R. J., kaip moterį, pas kurią į namus atėjo aiškintis dėl dingusio K. B. telefono. M. S. matė, kaip R. J. buvo atsi­sė­du­si ant R. A..

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (t. 3, b. l. 18-20) matyti, kad M. S. atpažino K. U., kuris buvo pas R. J. bute ir išėjo į kiemą, kai R. A. pasibeldė į duris, po ko R. A. buvo išstumtas iš koridoriaus ir atsitrenkė į kieme sto­vėjusį plastikinį šiukšlių konteinerį.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo (t. 3, b. l. 21-23) matyti, kad M. S. atpažino D. T., kaip panašiausią į buvusį pas R. J. na­muose, kai jie atėjo aiškintis dėl K. B. telefono.

Iš R. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 3, b. l. 90-94) matyti, kad R. J. su ma­nekenu parodė, kaip, kas, kokiomis aplinkybėmis ir kokiose vietose (duomenys neskelbtini) mieste mušė R. A..

Iš K. U. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t. 3, b. l. 185-191) matyti, kad K. U. su manekenu parodė, kaip, kas, kokiomis aplinkybėmis ir kokiose vietose mušė R. A..

Nukentėjusioji V. A. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta. Su sūnumi R. kartu negyveno daug metų. 2014 pradžioje iš policijos sužinojo, kad R. labai sumuštas, guli Klinikose reanimacijoje, buvo komoje. Ligoninėje jo nelankė. Žmonės pasakojo, kad jį rado kruviną (duomenys neskelbtini) gatvėje ir išvežė greitoji. Vasario 27 d. sūnų palaidojo. Palaidoti padėjo vals­ty­bė. Nuo 3 metų amžiaus sūnus augo vaikų namuose. Vėliau gyveno nakvynės namuose. Pas nuken­tė­ju­siąją tik apsi­lankydavo. Buvo šiek tiek neįgalus, gerdavo kažkokias tabletes. Civilinio ieškinio nereiš­kia.

Nepilnametis liudytojas E. Č. parodė, kad įvykio vakarą namuose buvo mama ir jos draugai D. T. ir K. U.. Kažkas atėjo. Į lauką išėjo D. T. ir K. U., po to ir mama. Ji pasikvietė liudytoją į lauką. Lauke pamatė, kad atėjo M. S., E. B., jos mama ir R.. R. aiškino, kad liudytojas su juo pavogė K. B. telefoną. Liudytojas sakė, kad telefono nevogė. R. matė sėdintį ant laiptuko, gal jam bloga buvo. Kažkas pasakė, kad yra kitas, su kuo telefoną pavogė. Visi išėjo pas J. Č.. Liu­dy­to­jas ėjo kartu. Ten kalbėjo, kad telefoną paėmė A. S.. A. S. sakė, kad neėmė telefono. R. pasakė pardavė telefoną V. N.. Visi nuėjo pas V. N.. Čia R. pasakė, kad telefoną jam pardavė. V. N. sakė, kad nepirko. R. paslydo nuo laiptų ir nu­griu­vo iš aukštai, nuo 10-15 laiptų. R. atsistojo ir ėjo skersas. Liudytojas matė, kad jam iš nosies bėgo kraujas. Toliau neišsiaiškino, kur tas telefonas. E. B. mama sakė rašys pareiškimą po­li­cijai. Visi ėjo namo. Einant namo R. pargriuvo veidu į asfaltą. Tuo metu šalia nieko nebuvo. Prie jo priėjo mama, atsisėdo prie jo kojų ir sudavė viena ranka per veidą du tris kartus, kad atsikeltų. R. neatsipeikėjo. Tada visi išsiskirstė namo, paliko jį gulintį.

Kadangi nepilnametis liudytojas E. Č. ne visas aplinkybės nurodė taip pat, kaip iki­teis­mi­nio ty­rimo metu, jo parodymams pa­tik­rin­ti teis­mas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 da­limi, perskaitė E. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 172-173), kur jis pa­ro­dė, kad 2013 metų gruodžio mėnesio pabaigoje, apie 20 val. grįžęs į namus rado su mama R. J. D. T. ir jo draugą K. U.. Visi gėrė alų. Apie 22 val. į namus atėjo M. S., E. B. su motina ir R. A.. R. pa­pra­šė išeiti į lau­ką. Matėsi, kad jis sumuštas. Jo veidas buvo sutinęs ir kruvinas, ištinusi buvo jo nosis. Nes­pėjo išeiti į lau­ką, kaip K. U. vieną kartą spyrė R. į galvą. R. griuvo kieme neto­li laiptų. M. klausinėjo R., kur padėjo telefoną. Kai R. gulėjo ant žemės, M. paėmė kažkokį akmenį, metė ir pataikė R. į galvą. R. pradėjo verkti, atsistojo, atsisėdo ant laiptelio. Čia K. su delnais R. kelis kartus sudavė per veidą. M. R. kelis kartus spy­rė į galvą ir į pilvą. R. pasakė, kad telefonas yra pas A. S.. Visi ėjo pas A. Einant R. užsimanė nusišlapinti. Kai jis šlapinosi, M. spyrė R. į tarpkojį ir pasakė, kad čia jam už K. koją. R. po spyrio nugriuvo ant žemės. Nuėjus pas A., visi kalbėjo su A. patėviu J. M. norėjo R. įspirti, bet J. neleido. R. pasakė, kad tele­fo­nas pas N. Einant visi gėrė alų iš butelio. Liudytojo mama turėjo pasiėmusi puodelį. Apie 23 val. visi atėjo pas N. Šis sakė, kad telefono neturi. N. R. pastūmė ir liepė jį tempti iš jo namų. R. nugriuvo nuo laiptų ant nugaros, bandė bėgti, bet M. jį pavijo ir spardė. R. griu­vo po pirmo smūgio ir tada M. visaip jį spardė. E. motina bandė ginti R.. R. išlindo pro tvorą į kitą pusę ir atsistojo. M. liepė R. ateiti. R. atėjo. Liudytojo motina atėjo prie R., pasakė, kad jai atsibodo visur vaikščioti, pastūmė jį. R. nugriuvo. Tada mama atsisėdo ant R. ir du kartus jam sudavė per veidą delnu. M. R. norėjo suduoti su puo­de­liu, bet puodelį liu­dy­tojas atėmė. Daugiau R. niekas nemušė. Mama atsistojo, R. irgi atsis­to­jo ir ėjo toliau. Liu­dytojas ėjo paskui R. ir mamą. Su jais kartu ėjo J., D., M., K., E. su motina. Netoli (duomenys neskelbtini) gatvės M. išsibėgėjęs stipriai spyrė R. į nugarą ir jis nukrito veidu į žemę šalikelėje. Tada liudytojo motina vėl atsisėdo ant R., sudavė kelis kartus per veidą del­nais, liepė keltis, bet R. nejudėjo. Tada K. atitraukė jo motiną nuo R.. Tada K. su D. paėmė vienas už kojų, kitas už rankų, ir nunešė į (duomenys neskelbtini) gat­vę ir įmetė į krūmus. Tada visi išsiskirstė į namus. Liudytojas grįžo į namus su D., K. ir mama. Motina su K. toliau gėrė alų. Motina sugalvojo grįžti pažiūrėti R.. Liudytojas irgi ėjo kartu. R. nieko nekal­bėjo ir nereagavo, tik knarkė. Tada motina iškvietė greitąją, kuri R. išsivežė. Vėliau mo­kyk­loje buvo sutikęs M. Jis pasakė, kad jeigu jis policijoje pa­sakys viską kaip iš tikrųjų buvo, tai jis jam padarys tą patį, ką ir R.. Kieme pas juos buvo kraujo. Kitą dieną kraują vandeniu plovė D., K. ir jo motina.

Liudytojas E. Č. nurodė, kad neprisimena, kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu. Parodymų jam neperskaitė, pats neskaitė ir pasirašė. Neneigia, kad galėjo taip sakyti, nes sakė, ką tada atsiminė.

Liudytojas D. T., parodė, kad kaltinamieji R. J. ir K. U. jam pažįstami, M. S. nepažįstamas. Įvykio vakarą apie 22 val. su K. U. at­va­žia­vo pas R. J. ir vakarojo. Buvo ir R. J. sūnus E. Išgėrė alaus. Kažkas pra­dė­jo belstis į duris. K. U. nuėjo pažiūrėti. Liudytojas nuėjo jam iš paskos. Atidarius duris matė, kaip K. U. užsimojo atėjusiajam. Paties smūgio sudavimo nematė. Gal pastūmė ar trink­te­lė­jo. Pa­ma­tė kaip nuo laiptukų ant žolės nukrito R. A., kurį matė pirmą kartą. R. A. at­si­sė­do ant laip­to. Matė, kad jo veidas apibrozdintas. Jie atėjo keturi: M. S., E. B., jos mama ir R. A.. Atėjo dėl kažkokio telefono. R. A. jiems buvo sakęs, kad telefonas turi būti pas R. J.. Kažkas pasakė, kad telefono čia nėra. M. S. kumščiu trenkė porą kartų sė­din­čiam R. A. kažkur į galvos dešinį šoną, kad pasakytų, kur yra telefonas. Tada R. A. pasakė, kad telefoną paliko pas J. Č.. Tuomet visi nuėjo pas J. Č.. R. A. ėjo pirmas ir vedė. Pas Č. jo vaikas pasakė, kad neturi telefono. M. S. norėjo suduoti R., bet sutrukdė Č. Tada visi ėjo pas V. N., dar prisijungė Č. Liudytojas turėjo alaus, kurį visi gėrė. V. N. pasakė, kad telefono nematė. Apie 23 val. visi ėjo link namų. Liudytojas ir K. U. ėjo pirmi. Išgirdo kritimo garsą. Atsisukęs pamatė, kad R. A. guli aukštielninkas ant asfalto. R. J. buvo apžergusi R. A., sėdėjo jam ant pilvo, rėkė: „kur tas telefonas“. R. A. nereagavo. Liudytojas su K. U. priėjo prie R. A., bandė pa­ža­dinti, bet jis tik kažką murmėjo. Tada jį pakėlė, nuvedė, pasodino ant šali­gat­vio. Tuomet su K. U. ėjo pas R. J. namo. Kiti irgi išsivaikščiojo. Kitą rytą R. J. su K. U. papasakojo, kad sugrįžo atgal pa­si­žiūrėti, pa­ma­tė, kad R. A. blogai ir kvie­tė greitąją, kuri jį išvežė į ligoninę. Ar M. S. sėdinčiam R. A. spyrė, liudytojas nepri­simena, nes tris mėnesius gydėsi psichiatrinėje li­go­ninėje, buvo komoje, skun­džiasi atmintimi. Ikiteisminio tyrimo metu prisiminė geriau.

Kadangi liudytojas D. T. ne visas aplinkybės prisiminė, jo parodymams pa­tik­rin­ti teis­mas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė D. T. ikiteisminio ty­ri­mo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 142-143), kur liudytojas parodė, kad 2013 m. gruodžio 27 d. apie 20 val. jis su K. U. atvyko pas R. J., kur trise gėrė alų. Apie 21-21.30 val. į duris kažkas pasibeldė. Ati­da­ry­ti nuėjo K. U.. Liudytojas nuėjo pažiūrėti. Kai abu su K. U. išėjo per lauko du­ris, K. U. iš karto ranka vieną kartą sudavė R. A. į veidą ir jį pastūmė. Po smūgio jis nukrito ant dešinio šono, o po to atsisėdo ant pa­ko­pos. Matėsi, kad R. A. jau prieš tai buvo sumuštas, nes buvo patinusi nosis, kraujo ant veido nesi­matė. Kartu su R. A. buvo M. S., E. B. ir V. B.. Jie teiravosi telefono, kuris galimai turėjo būti pas R. J. sūnų E. Tada M. S. sėdinčiam ant laipto R. A. rankomis ir koja sudavė ke­le­tą smūgių į galvą. R. A. pa­sa­kė, kad telefonas gali būti pas J. Č. vaiką A. S.. Liudytojas su kitais ėjo ieškoti te­le­fono. Kur reikia eiti, rodė R. A.. Eidami gėrė alų. Atėjus iki tų namų M. S. ar tai bandė suduoti, ar sudavė R. A. į veidą. A. S. už­si­minė, kad telefonas gali būti pas V. N. Visi ėjo pas jį. V. N. pasakė, kad nieko nežino apie telefoną. Tuomet visi ėjo link namų. Liudytojas ėjo priekyje, išgirdo triukšmą, atsi­su­kęs pa­matė, kad R. A. guli aukštiel­nin­kas ant žemės, o R. J. jį ap­si­žergusi rėkia, kur yra tas te­le­fo­nas. R. A. buvo be sąmonės, kriokė. R. J. nulipo nuo R. A., o liudytojas su K. U. jį nutempė iki krūmų ir paguldė. Palikę jį grįžo pas R. J. į namus.

Liudytojas D. T. patvirtino šiuos parodymus.

Iš liudytojo D. T. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liu­dy­to­jas nau­dojant manekeną parodė, kaip K. U. iš koridoriaus per duris išstūmė R. A., su­duo­damas vieną smūgį į veidą, kaip po smūgio R. A. nuvirto ant žemės. Po to liu­dy­to­jas pa­ro­dė, kaip M. S. iš nugaros pusės keletą kartų R. A. kojos keliu, rankos kumščiu ir al­kū­ne sudavė smūgius į galvą. J. Č. namo viduje parodė, kaip M. S. suda­vė smūgį ran­ka R. A. į pakaušį. Toliau liudytojas parodė, kur jis atsisukęs pamatė, kad A. A. guli aukš­tielninkas ant žemės, o R. J. atsisėdusi ant jo apsižergus rėkia, bei parodė vietą prie gyva­tvo­rės, kur su K. U. atitempė ir paliko R. A. (t. 2, b. l. 146-152).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas D. T. atpažino J. Č., pas kurį liudytojas, R. J., K. U. ir kiti 2013-12-27 va­kare ėjo aiškintis, kur dingo telefonas (t. 2, b. l. 154-156).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas D. T. atpažino E. B., kuri 2013 m. gruodžio 27 d. apie 21-21.30 val. kartu su motina, M. S. ir R. A. buvo atėję pas R. J. aiškintis, kur dingo telefonas (t. 2, b. l. 157-159).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas D. T. atpažino V. B., kuri 2013 m. gruodžio 27 d. apie 21-21.30 val. buvo atėjusi aiškintis dėl dingusio tele­fo­no pas R. J. (t. 2, b. l. 160-162).

Iš liudytojo D. T. akistatos su įtariamuoju M. S. protokolo matyti, kad liu­dy­tojas patvirtino savo parodymus, kad matė, kaip 2013 m. gruodžio 27 d. vakare, apie 21-21.30 val. M. S. sėdinčiam R. A. kartą sudavė ranką į galvą ir lyg kartą koja į galvą. Be to, pa­tvirtino kad matė, kaip M. S. pas J. Č. kambaryje sudavė ranka vieną kartą R. A. į gal­vą (t. 3, b. l. 29-30).

Liudytoja V. B. parodė, kad kaltinamuosius pažįsta iš matymo. 2013 m. gruodžio 27 d. po darbo grįžusi namo rado R. A.. Dukra K. B. sakė, kad R. A. paėmė jos telefoną. Liudytoja prašė pasakyti kur telefonas. R. A. nuvedė pas R. Č. (kalti­na­mą­ją R. J.). Ėjo keturiese: R. A., E. B., M. S. ir liudytoja. R. A. buvo murzinas ir girtas, eidamas svirduliavo. Buvo sunku atpažinti ar jis sužalotas, ar girtas. Buvo apie 19.30 val. R. A. įėjo į vidų, pasibeldė. Pas R. J. buvo du vyriš­kiai. R. A. išstūmė iš koridoriaus, pradėjo stumdyti jį, gal jam sudavė. R. A. nukrito kieme ant žolės, atsikėlė, pasakė, kad atėjo pas R. J. pasiimti telefono. Kažkas sudavė smū­gius R. A. už melą. Jam pradėjo bėgti kraujas, R. J. atnešė servetėlių. Su M. S. jokių konfliktų nebuvo. R. A. pasakė, kad telefonas gali būti pas J. Č.. Pas J. Č. ėjo R. J., du jos draugai, jos sūnus E., liudytoja, jos dukra, M. S. ir R. A.. R. A. reikėjo prilaikyti. Pas J. Č. nusprendė, kad telefonas pas V. N.. Tada nuėjo pas V. N., prie visų prisijungė ir J. Č. V. N. pasakė, kad nematė jokio te­le­fo­no. Tada liudytoja su M. S. ir dukra nusprendė eiti namo. Kai ėjo iš V. N., liu­dy­to­ja, duk­ra ir M. S. ėjo gale. R. J. ėjo su R. A., kuris griuvo kniūbsčias ant asfalto, trenkėsi į galvą. R. J. apsižergė jį, pradėjo mušti rankomis, gal ir puoduku sudavė smū­gius. R. A. gulėjo kniūbsčias, jį pakėlė R. J. draugai ir pavilko. Su R. A. liko R. J., jos sūnus ir du vyrai. Liudytoja su M. S. ir dukra nuėjo namo. Kitą dieną sužinojo, kad R. A. pateko į ligoninę.

Kadangi liudytoja V. B. ne visas aplinkybės nurodė taip pat, kaip ikiteisminio ty­rimo metu, jos parodymams pa­tik­rin­ti teis­mas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 190-191, 192), kur ji parodė, kad 2013 m. gruodžio 27 d. apie 18.30 val. grįžo namo, kur buvo jos duk­ros E. ir K. B., M. S. ir vaikinas, kurį K. pristatė kaip R.. K. papa­sa­ko­jo, kad einant namo R. atėmė telefoną, sužeidė jai koją. R. pasakė, kad paėmė telefoną, pa­ža­dėjo nuvesti, pas ką jį paliko. Tada liudytoja su dukra E., M. S. ir R. nuėjo iki na­mo (duomenys neskelbtini) gat­vė­je. R. užėjo, koridoriuje pasibeldė į duris, paprašė, kad E. atiduotų telefoną. Netrukus kilo triukšmas ir kažkas R. išstūmė lauk. R. nuo stūmimo nukrito ir atsi­tren­kė į kažką, gir­dė­josi smūgio į metalą gar­sas. R. prisėdo ant laiptų. Iš buto išėjo Č., E. Č. ir du nepažįstami vyrai, kurie pradėjo šaukti ant R., kur šis padėjo telefoną. Tuo metu prie R. priėjo M. S., su­da­vė jam smūgį delnu į veidą, paklausė, kodėl jis melavo jiems. Tuo metu abu nepažįstami vyrai spyrė R. į galvą, vienas jų keliu, kitas kojos pėda. Po šių smūgių R. pasirodė kraujas, Č. at­nešė popierinių šluosčių nusivalyti veidą. Liudytoja pa­sa­kė vyrams, kad baigtų muštis. Vienas vyrų klausinėjo R., kur telefonas, nusprendė, kad te­le­fo­nas yra pas N. ir visiems reikia pas jį nueiti. Liudytoja, E. B., M. S., R., Č. su sūnumi E. ir tie du vyrai nuėjo iki N. namų. P. Č. stumdė R., nešėsi plastikinį alaus butelį ir molinį puodelį, iš kurio gėrė alų. Pakeliui M. S. sudavė R. du smūgius delnu per veidą. Priėjus N. namus N. pasakė, kad nieko neži­no apie telefoną. Išėjus iš N. kiemo gatvėje Č. ir du vyrai vėl pradėjo stumdyti R.. Pakeliui liudytoja pamatė kaip R. kniūbsčias nukrito ant as­fal­to, girdėjo kaip kakta trenkėsi į asfaltą. Kai R. nukrito, ant jo nugaros užšoko Č. ir kojų keliais prirėmusi prie asfalto jam rankomis smūgiavo į galvą. Pribėgo Č. sūnus E. ir pasakė, kad ji liautųsi mušti R.. Liudytoja su dukra E. ir M. S. nuėjo namo.

Liudytoja V. B. nurodė, kad parodymai teisingi, tačiau nematė, kaip M. S. sudavė smūgius, ir to tyrėjai nesakė. Gal apklausoje nesuprato vienas kito dėl tų M. S. smū­gių. Šioje dalyje parodymų netvirtina.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja V. B. atpažino R. J., jos apklausoje įvardintą Č. (t. 1, b. l. 194-196).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja V. B. atpažino D. T., kaip panašiausią į vieną iš tų, kuris išėjęs iš R. namų R. įspyrė į gal­vos sritį (t. 1, b. l. 197-199).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja V. B. atpažino K. U., kaip vaikiną, buvusį pas R. J. kieme, kai buvo nuėję aiškintis dėl din­gusio telefono, su kitu vaikinu, kuris R. įspyrė į galvos sritį (t. 2, b. l. 1-3).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja V. B. at­pažino R. A., kaip vaikiną, vardu R., kuris iš jos dukros K. atėmė telefoną (t. 1, b. l. 4-6).

Iš liudytojos V. B. akistatos su įtariamąja R. J. protokolo matyti, kad V. B. patvirtino mačiusi, kaip 2013 m. gruodžio 27 d. vakare R. J. atsisėdusi ant gulinčio R. A. jį mušė rankomis į viršutinę kūno dalį, gal veidą (t. 3, b. l. 98-99).

Nepilnametė liudytoja E. B. parodė, kad gruodžio pabaigoje namo parėjo sesuo K. su M. S. ir R. A.. K. pasakė, kad R. pavogė ar atėmė jos telefoną. Sulaukė, kol grįžo mama V. B.. R. sakė, kad telefoną nunešė pas Č. Tada liu­dytoja su mama, M. S. ir R. A. ėjo pas Č. R. pasibeldė ir du Č. draugai išstūmė jį pro duris. Tada nuėjo pas kitus Č. Č. pasiėmė alaus ir puodelį. Po to ėjo pas N. N. pasakė, kad R. nepažįsta. Paskui Č., jos sūnus, du jos draugai, R., liudytoja su mama ir M. S. ėjo link namų. R. pargriuvo. Č. pradėjo jį mušti. T. Č. draugai pakėlė R. už rankų ir kažkur vedė. R. vėl nugriuvo su kakta. Jį pakėlė, paliko gulintį prie parduotuvės, o liudytoja su kitais parėjo namo.

Kadangi liudytoja E. B. ne visas aplinkybės prisimena, jos parodymams pa­tik­rin­ti teis­mas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė E. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 175-176, 177), kur ji parodė, kad 2013 m. gruodžio 27 d. apie 18 val. į namus atėjo sesuo K. B., draugas M. S., ir, kaip dabar žino R. A.. K. pasakė, kad R. iš pavogė jos telefoną, kad jai spyrė į koją ir sužalojo. Apie 18.30 val. grįžo mama V. B.. K. mamai papasakojo, kad R. iš jos pavogė telefoną. Mama bandė sužinoti, kur yra telefonas. R. sutiko nuvesti parodyti, kur yra telefonas. Tuomet liu­dytoja, mama, M. S. ir R., vedami R. nuėjo į E. Č. namus. R. pasibeldė į duris. Atsidarius durims pamatė, kaip du nepažįstami vai­ki­nai išstūmė R. iš ko­ri­do­riaus į lauką, o lauke R. nukrito ir atsitrenkė į metalinį daiktą, nes gir­dėjo smūgį į metalą. R. atsisėdo ant laiptų, į lauką išėjo E. Č., jo mama Č. ir du vyrai, klausė, kur te­lefonas. Kai R. sėdėjo ant laiptų, vienas iš vaikinų jam sudavė apie 5 smūgius kumščiu į veidą ir šiam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Antrasis vaikinas taip pat smūgiavo delnu R. bei spyrė į koją. Č. atnešė R. servetėlių nusišluostyti. Visi nusprendė ieškoti telefono pas N. ir kartu nuėjo prie jo namų. N. pasakė, kad nieko nežino apie telefoną. Tuomet visi pajudėjo link na­mų. Liudytoja su mama ėjo iš paskos, priekyje ėjo M. S., du vaikinai, Č. ir R.. R. nenorėjo eiti, Č. pas­tū­mė jį. R. nukrito ant nugaros. Č. prispaudė jį keliais prie grindinio ir rankomis smūgiavo į įvairias kūno vietas. Du vaikinai atitraukė ją nuo R.. Liudytoja su mama ir M. S. nuėjo namo. Matė kaip du vaikinai kėlė R. nuo žemės. Ne­matė kas vyko toliau. Su mama ir M. S. grįžo namo. Kitą dieną sužinojo, kad R. yra ligoninėje. Č. – yra ankstesnė R. J. pavardė.

Liudytoja E. B. patvirtino šiuos savo parodymus. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja E. B. at­pažino R. J., kurią įvardino Č. (t. 1, b. l. 178-180).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja E. B. atpažino K. U. – vieną iš dviejų vaikinų, kuris išėjo iš R. J. namų, kai jie buvo nuėję aiš­kin­tis dėl telefono. Liudytoja nurodė, kad neužfiksavo, ar šis vaikinas sudavė R. A. 5 smūgius ranka į veidą (t. 1, b. l. 181-183).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja E. B. atpažino D. T. – vaikiną, išėjusį iš R. namų, bet neužfiksavo ką jis konkrečiai darė R. A. (t. 1, b. l. 184-186).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja E. B. at­pa­žino R. A., kuris iš jos sesers K. atėmė telefoną, su kuriuo visi ėjo aiškintis kur te­le­fonas, kuris buvo mušamas (t. 1, b. l. 187-189).

Iš liudytojos E. B. ir R. J. akistatos protokolo matyti, kad liudy­toja E. B. patvirtino savo parodymus, kad matė, kaip 2013 m. gruodžio 27 d. vakare R. J. atsisėdusi ant gu­linčio R. A. mušė jį rankomis (t. 3, b. l. 96-97).

Liudytojas J. Č. parodė, kad kaltinamuosius pažįsta iš matymo. Įvykio vakarą apie 23.30-24 val. jie atėjo pas liudytoją į namus dėl telefono. Pas liudytojo vaiką A. klausė, ar jis pa­vo­gė telefoną. Tas sakė, kad neėmė. Su kaltinamaisiais buvo A. drau­gas R., kuris patvirtino, kad liudytojo sūnus neėmė telefono. R. buvo girtas, nosis buvo išti­nu­si, kruvina. Liudytojui liepė parodyti, kur gyve­na N., nes R. pasakė, kad telefoną nunešė ten. Liudytojas palydėjo juos. Su kaltinamaisiais ir R., dar ėjo ir mergaitė. Visi buvo išgėrę. Liu­dytojas irgi buvo išgėręs. pas N. kažkas iš kaltinamųjų dviese vedė R. už parankių, nes buvo girtas, silpnai ėjo. N. pasakė, kad nieko neturi. Visi išėjo. Jie ėjo pirmi su R., o kiti su ta moterimi ir mergaite iš paskos. Liudytojas matė, kad R. ėjo nevedamas, nuslydo ir pargriuvo veidu į žemę prie tvoros. Kai liu­dy­tojas su kitais priėjo, jis gulėjo kniūbsčias, R. jau buvo apžergusi jį per nugarą, Sudavė 3-4 kartus per gal­vą su puo­duku. M. S. sakė jai baigti daužyti. Ji nulipo. R. liko gulėti, atsisėdo atsirėmęs prie tvoros. Liudytojas su kitais nuėjo namo. Ryte sužinojo, kad R. rado ir išvežė greitoji.

Kadangi liudytojas J. Č. ne visas aplinkybės nurodė taip pat, kaip ikiteisminio ty­rimo metu, jo parodymams pa­tik­rin­ti teis­mas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė J. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 150, 152), kur jis parodė, kad 2013 m. gruo­džio 27 d. apie 23.30 val., pas jį į namus atėjo jo sūnaus R. draugas E., jo motina R., jau­nuolis, iš matymo pažįstamas R., du nepažįstami jaunuoliai ir moteris su savo dukra. Jau­nuo­lis ir R. ėmė klausinėti, kur telefonas. Liudytojo sūnus A. pasakė, kad jokio telefono nematė. R. turėjo butelį alaus ir keramikinį puodelį. Visi buvo neblaivūs. R. buvo sumuštas – veidas, no­sis buvo ištinę, striukė suplėšyta. R. liudytojui tyliai pasakė, kad telefonas gali būti pas N. Liudytojas tai garsiai pasakė kitiems. Visi išėjo pas N. Pas N. užėjo visi išskyrus liu­dytoją, E. ir moterį. Kai jie išėjo, du jaunuoliai už parankių vedė R.. Liudytojas su kitais ėjo priekyje. Einant išgirdo tarsi kažkas nukrito. Atsisukęs pamatė, kad ant ša­li­ke­lė­je guli R.. Matė, kad ant jo apsižergusi sėdėjo R. ir sudavė R. į galvą ne mažiau du kartus. Liudytojas pradėjo rėkti, kad baig­tų mušti. Tuomet pribėgo stambaus sudėjimo jaunuolis ir spyrė R. į viršutinę kūno dalį. Tuomet R. nuo R. nulipo. Tada du jaunuoliai pakėlė R. už pažastų, nuvilko jį ir nu­me­tė prie krū­mų. Liudytojas nuėjo namo. Visi išsiskirstė kas sau.

Liudytojas J. Č. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu per apklausą sakė tei­sin­gai, kad M. S. pribėgęs spyrė R. A.. Kur spyrė, neatsimena.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas J. Č. atpažino K. U., atėjusį pas juos į namus 2013 m. gruodžio 27 d. apie 23.30 val., kuris einant iš N. na­mų vedė R. ir po R. suduotų smūgių R. jį tempė kartu su stambaus sudė­ji­mo jau­nuo­liu. K. U. jo akivaizdoje R. smūgių nesudavė (t. 1 b. l. 153-156).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas J. Č. at­pažino R. J., kuri pas juos į namus buvo atėjusi 2013 m. gruodžio 27 d. apie 23.30 val. su kitais aiš­kintis dėl dingusio telefono. Ji išsinešė keramikinį puodelį, po to, einant iš N. namų, sė­dė­jo ant gu­linčio R. A. ir kažkokiu daiktu smūgiavo šiam ne mažiau 2 kartus į galvos sritį (t. 1, b. l. 157-159).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas J. Č. at­pažino D. T., kurį apklausoje įvardino kaip lieso kūno sudėjimo, kuris su kitais buvo atėjęs 2013 m. gruodžio 27 d. apie 23.30 val. pas liudytoją į namus ieškoti telefono (t. 1, b. l. 160-162).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas J. Č. at­pa­žino M. S., kurį apklausoje įvardino kaip stambaus sudėjimo, 2013 m. gruodžio 27 d. apie 23.30 val. su kitais atėjusį pas jį į namus aiškintis dėl telefono. Šis jaunuolis, kai R. sudavė gulinčiam R. A., pribėgęs spyrė R. A. kažkur į viršutinę dalį (t. 1, b. l. 163-165).

Iš liudytojo J. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liudytojas nau­do­jant manekeną parodė, kaip ir kas 2013 m. gruodžio 27 d. vakare mušė R. A.. (duomenys neskelbtini) parodė vietą, kur atsisukęs pamatė, kad ant žemės šalikelėje aukštielninkas guli R. A., o ant jo apsižergusi R. J. sudavė ranka 2 smūgius į galvos sritį, o pribėgęs M. S. įspyrė kartą R. A. į viršutinę kūno dalį. Taip pat parodė kaip D. T. ir K. U. už pažastų tempė R. A. iki gyvatvorės (duomenys neskelbtini) g. prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 166-167, 168-169).

Nepilnametis liudytojas A. S. parodė, kad prieš porą metų, žiemą, gruodį, apie 12 val. vakaro jį prikėlė dėl telefono. Į namus atėjo E. Č. mama, du nepažįstami ir R. A.. Kai jie atėjo į namus, R. nosis, rankos buvo kruvinos, jis valėsi kraują, nekaip atrodė, sumuštas buvo nešviežiai. Tie kiti žmonės prie R. nekibo.

Liudytoja K. B. parodė, kad kaltinamuosius žino. Įvykio dieną prarado telefoną. Jį iš liudytojos atėmė iš matymo pažįstamas R., nakvynės namų gyventojas. Tuo metu dar buvo E. Č.. Eidama link namų vėl susitiko R., jis trenkė liudytojai į koją, sakė, kad telefono nebeturi. Liudytoja susitiko M. S. ir parsivedė R. į namus. R. atrodė išgėręs. Sužalojimų pas jį nesimatė, tik buvo purvinas, nešvarus. Namie laukė mamos. Kai ji sugrįžo, pasakė, kad R. paėmė telefoną. R. pasakė kur telefonas. Mama, sesė, M. S. su juo išėjo ieškoti telefono. Liudytoja liko namuose. Vėliau sužinojo, kad R. miręs.

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja K. B. atpažino R. A., kaip vaikiną vardu R., kuris iš jos atėmė telefoną (t. 1, 147-149).

Liudytojas V. N. parodė, kad pažįsta kaltinamuosius R. J. ir M. S.. Neprisimena, ar kaltinamieji lankėsi jo namuose dėl telefono.

Liudytoja D. G. parodė, kad dirba kriminalinės policijos skyrius vyriausios tyrė­jos pareigose (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate. Šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą nuo tada, kai mirė nu­ken­tė­ju­sysis, buvo gauta mirties išvada ir keitėsi kaltinimas. Tyrimo ei­go­je vienam iš įtariamųjų tyrimas buvo nutrauktas. Liko trys įtariamieji – R. J., K. U. ir M. S.. Apklausė V. B.. Jos parodymus rašė pažodžiui. V. B. pati per­skaitė parodymus ir pasirašė. Atliko akistatas, nes buvo prieštaravimų. Vieni aiškino, kad nuken­tė­ju­sy­sis krito veidu, kiti – aukštiem­ninkas.

Liudytojas V. U. parodė, kad dirba vyresniuoju tyrėju (duomenys neskelbtini) rajono poli­ci­joje, atliko tyrimo veiksmus šioje byloje. Apklausė V. B.. Parodymus užrašė taip, kaip apklau­sia­moji pasakojo. Po apklausos apklausiamoji perskaitė ir pasirašė po protokolu. V. B. liudytojas apklausinėjo po M. S. apklausos. M. S. neneigė, kad sudavė nukentėjusiajam. V. B. viską pasakojo savo iniciatyva, liudytojas tik stengėsi detalizuoti įvykio aplinkybes, su­duotus smūgius.

Liudytoja J. Ž. parodė, kad byloje atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, apklau­si­nėjo liudytojus. Parodymus užrašė tiksliai, baigus apklausas protokolai buvo pateikti liudytojams susi­pa­žinimui, jie patys skaitė savo parodymus. Liudytojas nepilnametis E. Č. duodamas parodymus buvo pakankamai drąsus, liudytojos manymu, nelinkęs fantazuoti.

Liudytoja R. B. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) greitosios pagalbos stotyje slau­gy­toja felčere. Pagal iškvietimo kortelę prisimena, kad buvo išvykusi pagal iškvietimą naktį 0.49 val., rado gatvėje gulintį žmogų, asmenybė nežinoma. Žmogus gulėjo vienas, nelabai surezgė sakinius. Gy­vy­binės funkcijos buvo, į skausmą reagavo. Kor­telėje parašė, kad asmuo be sąmonės, iš burnos buvo alkoholio kvapas, į skausmą ir į šviesą rea­guo­ja, lūpos ir plaštakos išteptos krauju, bet sužalojimų nesi­matė. Žmogų nuvežė į (duomenys neskelbtini) sku­bios pa­galbos skyrių.

Liudytoja R. M. parodė, kad dirba socialinių paslaugų centre (duomenys neskelbtini). Centre R. A. gyveno nuo 2013 m. balandžio mėnesio iki gruodžio 27 d. Tą dieną 16.10 val. liu­dytoja registravo jo išėjimą, jis išėjo ir nebegrįžo per visą liudytojos pamainą. Jo būklė buvo nor­ma­li, buvo blaivus, jokių sužalojimų, mėlynių, kraujosruvų tuo metu nesimatė. Ne­te­ko matyti jo sužaloto, negirdėjo, kad būtų mušamas. Pastebėjo, kad jis išgerdavo. Žino, kad R. A. vartojo vaistus.

Liudytoja R. Ž. parodė, kad dirba budėtoja nakvynės namuose socialinių paslaugų centre (duomenys neskelbtini). R. A. buvo centro gyventojas. Liudytoja paskutinį kartą jį matė per savo budėjimą 2013 m. gruodžio 24 d. Gruodžio 28 d. darbe sužinojo, kad jis rastas sužalotas gat­vėje. R. A. vartojo medikų išrašytus vaistus. Išgėręs alkoholio tapdavo neprognozuojamas.

Liudytoja J. K. parodė, kad dirba socialinių paslaugų centre (duomenys neskelbtini). R. A. gyveno nakvynės namuose, socialinės paramos skyriaus sprendimu jam skir­tos pas­lau­gos, todėl liudytoja su juo dirbo. Pas jį buvo protinė negalia nuo vaikystės. Dėl sveikatos būklės jam sunkiai sekėsi laikytis taisyklių. Gaudavo šalpos pensiją, bet pinigus greit išleisdavo. Cen­tre jis gyve­no visą parą, gaudavo nemokamus pietus. Liu­dytoja paskutinį kar­­tą R. A. matė gruodžio 27 d., pradėjo ieškoti, sužinojo, kad jis ligoninėje. Jo buvo sveikatos būklė buvo tokia, kad eisena užmeta. Vartojo vaistus, susijusius su jo liga.

Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. A. mirė 2014 m. vasario 26 d., 6 val. 20 min. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju gal­vos smegenų dangalu ties dešiniu galvos smegenų pusrutuliu. Tai komplikavosi galvos smegenų sus­paudimu, pabrinkimu ir strigimu bei plaučių pūlingu uždegimu. R. A. nustatyti sužalojimai: odos nubrozdinimai veide, kairio kelio srityje ir kairėje plaštakoje, kraujosruvos veide ir galvoje, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu smegenų pusrutuliu. Išvardinti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais. R. A. gyvam išvardinti sužalojimai: odos nubrozdinimai vei­de, kairio kelio srityje ir kairėje plaštakoje, kraujosruvos veide ir galvoje kva­li­fi­kuojant tiek kartu, tiek atskirai būtų vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Galvos sumušimas, pa­sireiškęs kraujo išsi­lie­ji­mu po kietuoju galvos smegenų dangalu, lydimas galvos smegenų spaudimo reiš­kinių, būtų vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai R. A. padaryti ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 42-46).

Iš specialistų komisijos išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. A. mirtis įvyko 2014 m. vasario 26 d., 6.20 val. nuo kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos sme­genų pus­ru­tulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu ir plaučių pūlingu už­degimu. R. A. padarytas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos smegenų pusrutulio, kraujosruvos minkštuose audiniuose dešinio momens, dešinio smilkinio-kak­tos ir kairės akies-skruosto srityje, odos nubrozdinimai veide, kairėje plaštakoje ir kairio kelio sri­tyje. Ti­kė­tina, kad su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu sietinos galvos – veido krau­josruvos padarytos suduodant smūgius kumščiais, o odos nubrozdinimus veide, kairėje plaštakoje ir kairio kelio srityje R. A. patyrė griūdamas. Su mirtį lėmusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu sietinos galvos-veido kraujosruvos, padarytos trimis trauminiais poveikiais, jos tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Tikėtina griuvimo metu patirti odos nubrozdinimai veide, kairėje plaštakoje ir kairio kelio srityje atitinka nežymų sveikatos sutrik­dy­mo mastą. R. A. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti 2013 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu 20.30-22.30 val. Tokį padarymo laiką patvirtina sužalojimų vaizdas kompiu­te­rinėse tomogramose, at­lik­tose 2013 m. gruodžio 28 d. 02.34 val. bei subdurinės hematomos vys­ty­mo­si dėsningumų ir bylos aplinkybių su­gre­ti­ni­mas. Sužalojimų būdingų griuvimui iš savo ūgio ir at­si­tren­kimui į aštriabriaunį, ribotą paviršių turinį ob­jektą, nenustatyta. Po patirtų sužalojimų, kol neišsivystė galvos smegenų suspaudimo reiš­ki­niai, R. A. galėjo atlikti valingus veiksmus, t. y. judėti, kalbėti (t. 1, b. l. 69-72).

Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiojo R. A. (kaip neži­no­majam Nr. 1, gim. 1985-01-01, kraujas paimtas 2013-12-28, 02.20 val.) kraujyje rasta 0,67 ‰ etilo alkoholio (t. 1, b. l. 31).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo medicinos ekspertas L. G. parodė, kad patvirtina savo surašytą specialisto išvadą. Savo išva­doje nesirėmė tomografiniais tyrimais, konstatavo duomenis iš li­gos istorijos: odos nubrozdinimai veide, kairio kelio srityje ir kairėje plaštakoje, kraujosruvos veide ir galvoje, kraujo iš­si­liejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniu smegenų pusrutuliu. Tyrimą atliko po dviejų mėnesių, kūne su­ža­lo­jimų nesimatė. Istorijoje buvo parašyta, kad mirė nuo galvos traumos, kad komp­li­kavosi sme­genų suspaudimu, pabrinkimu ir strigimu, bei plaučių uždegimu. Smegenyse nerado insul­tui būdingų paki­ti­mų. Nustatyta, kad plaučių uždegimas prasidėjo ligoninėje sausio 30 d., ap­ra­šy­ta, kad pacientas karš­čiuo­ja, skirti antibiotikai ir kiti medikamentai. Paguldžius į ligoninę Kli­nikos kons­tatavo 3 balus sąmo­nin­gumo. Nebuvo duomenų ir požymių, kad asmuo sirgtų plaučių už­degimu, kai buvo pa­guldytas į li­go­ninę. Esant tokiam sužalojimui šviesus periodas kartais trunka net iki kelių parų. Kai krau­jas sus­pau­džia smegenis, būna sąmonės praradimas.

Teismo medicinos ekspertas J. R. patvirtino savo išvadą dėl R. A. mirties prie­žas­ties. Paaiškino, kad į ligoninę pacientas pristatytas gruodžio mėnesį, mirtis įvyko po dviejų mėnesių. Mirtis dėl galvos traumos praėjus porai mėnesių nėra retas dalykas, įvyksta nuo komp­likacijų. Plaučių už­de­gi­mas yra galvos smegenų traumos komplikacija, nes vykstant smegenų pabrin­kimui pažei­džia­mas kvė­pavimo centras, kas dažnai komplikuojasi kaip plaučių uždegimas. Suža­loji­mas galėjo turėti įtaką plau­čių uždegimui. Jeigu nebūtų sužalojimo, nebūtų susirgęs plaučių uždegimu, todėl yra tie­sio­ginis ryšys tarp traumos ir mirties. Kauno klinikų medicininiuose doku­men­tuose nėra užuo­minų apie mik­roinsultą, spontaninį kraujo išsiliejimą. Kraujo išsiliejimas įvertintas kaip trauminės kilmės, dėl išo­rinės traumos gal­voje. Masyvūs sužalojimai, t. y. kraujosruvos minkštuose galvos audi­niuo­se, imant domėn jų lo­ka­li­za­ciją, nėra būdingi griuvimui. Jie negalėjo būti padaryti vienkartiniu trau­miniu po­vei­kiu, kadangi yra trys skirtingose galvos paviršiuose. Su­žalojimai, kurie galėjo būti pa­da­ryti nuken­tė­ju­siajam nugriuvus, galėjo būti smulkūs nubrozdinimai veide, kairiame kelyje, kairėje plaštakoje. Kom­piu­terinės tomo­gra­fi­jos, kuri R. A. buvo atliekama po dviejų valandų, visada atliekamos po tam tikro laiko. Spe­cia­listui, kuris vertina vaizdus, dvi valandos neturi didelės reikšmės nustatyti suža­lo­jimo pobūdį, diag­nostiką, tikėtiną atsitikimo laiką. Iškvietus greitąją, buvo konstatuota, kad jis be są­monės. Būklė ap­ra­šyta ir budinčio neurochirugo, kuris pa­žymi, kad pagal sąmonės nete­ki­mo skalę yra 3 balai. Tai rodo, kad jis buvo be sąmonės ir nega­lėjo išsakyti nu­sis­kundimų. Medi­kamen­tai galutiniam re­zultatui įtakos neturi, nes mirtis nu­lemta prasidedančiu galvos smegenų pabrinkimu. Nėra duomenų teigti, jog medikamentai galėjo su­in­tensyvinti kraujo išsiliejimą. Pacientas klinikose iš karto buvo intu­buo­tas, dirb­tinai ventiliuojami plaučiai, buvo operuotas. Tokiems pa­cientams yra didelė tikimybė susirgti plaučių uždegimu, kas pastebėta sau­sio 30 die­ną. Kai buvo įtartas plaučių uždegimas, atlikta plaučių rent­ge­no­grama. Pacientas gavo gerą gy­dymą, anti­biotikų, skir­tų profilaktikai prieš plau­čių uždegimą, bet plaučių uždegimas buvo nu­lem­tas galvos sme­genų traumos, todėl pacientas neiš­gy­ve­no. Neužfiksuota papildomų veiksnių, kurie paveiktų jo galvos smegenų būklę, kad jis būtų pa­ty­ręs dar vieną galvos traumą ar papildomą išsi­lie­jimą į smegenis. Dėl alkoholio jo krau­jas po pris­ta­tymo nebuvo tirtas. Turint galvoje, kad alkoholis iš kraujo išsiskiria 0,15 promilės greičiu per valandą, tai nu­kentėjęs galėjo turėti apie 1,2 ar 1,3 promilės įvykio metu ir tai vertinama kaip vi­du­ti­nis gir­tu­mas. Toks kiekis negalėjo esminiai įtakoti kraujavimo greičio ir traumos išeities. Su tokia trau­ma žmo­nės pa­pras­tai būna sąmoningi, vaikšto, kalba, elgiasi įprastai, praėjus kelioms va­lan­doms, pri­klau­so­mai nuo krau­javimo intensyvumo, individualių savybių, sąmonė pradeda trikti, daro­si mieguisti, atsi­gula, guli be sąmonės, todėl nurodyta klinika šiuo atveju ati­tinka bylos aplinkybes. Gali būti, kad jis su­ža­lo­tas tarp 20.30 val. ir 22.30 val., ir atsidūrė neva­lin­go­je būsenoje be sąmonės apie 24 val. Suduodant gu­linčiam pliaukštelėjimu negalėjo būti padaryti su­ža­lojimai, sukėlę nuken­tėju­sia­jam nus­tatytą traumą ir mirtį.

Ekspertas J. R. papildomai paaiškino, kad akte nurodyti sužalojimai, kraujosruvos, nus­tatyti kompiuterinės to­mo­gra­mos pagrindu. Nėra duomenų, kad nukentėjusysis patyrė insultą. Nuo insulto nevyksta kraujavimas po kietaisiais dangalais. Nukentėjusiajam užfiksuoti atskiri su­žalojimai, kurie vieni kito nesiekia. Akte pažymėta jų lokalizacija, dešinė momens sritis, dešinio smil­kinio kaktos smilkiniuose ir kairės akies srityje. Pagal kraujosruvos storį galima spręsti, kad į tą vietą kietu buku daiktu turėjo būti traumuoti minkštieji audiniai, kas rodo stiprų trauminį poveikį. Ka­dangi yra trys su­ža­lojimai, mažai tikėtina, kad jie padaryti atsitrenkiant į plokštumą. Sužalojimai bū­din­gi smūgių su­da­vi­mui. Išvadoje rėmėsi bylos medžiaga, orientaciniu laikotarpiu, per kurį galimai buvo smurtaujama 27 d. 20.30 val. iki 22 val. Taip pat užfiksuotas laikas apie 24 val., kai nukentėjusysis parkrito ir prarado są­monę. Viską sugretinus atitinka, kad trauma buvo prieš kelias valandas iki kol asmuo prarado są­mo­nę. Sukelti nukentėjusio mirtį būtų pakakę vieno trauminio poveikio. Nuo traumos atsi­ra­di­mo laiko iki sąmonės praradimo dažniausiai praeina 3-6 val., kartais 7-8 val. Pusvalandį prieš nukentėjusiojo są­mo­nės praradimą padarytas poveikis neturėjo reikš­mės pa­dariniams, nes tai per trumpas laiko tarpas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo medicinos specialistas G. A. C. parodė, kad jam buvo pateikta 2014 m. sausio 14 d. užduotis atlik­ti R. A. tyrimą. Apžiūrėjo R. A. LSMUL Kauno klinikose. Tiria­ma­sis buvo be są­mo­nės, galvos dešinėje dalyje buvo randas po operacijos. Surašė apie rastus sužalojimus: kak­tos viršu­tinė­je dešinėje dalyje 1x1 cm plote taisyklingos formos nubrozdinimą, kairio kelio vir­šu­ti­nė­je dalyje nu­broz­dinimą 3,5x1,5 cm plote, kitą nubrozdinimą apačioje, žalsvą kraujosruvą. Apžiūros metu padarė nuo­traukas. Su­žalojimai galvoje galėjo būti padaryti vienu ar daugiau trauminių po­vei­kių. Kiti nus­ta­tyti su­žalo­ji­mai galėjo būti padaryti trimis ir daugiau trauminių poveikių. Tyrimui atlikti buvo pa­rei­ka­lauti papil­do­mi duomenys, kompiuterinės tomografijos nuotraukos, bet jie nebuvo pateikti. Ty­ri­mas baig­tas 2015 m. gruodžio 23 d.

Iš teismo medicinos specialisto G. A. C. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 34-36, 55-57) matyti, kad specialistas apžiūrėjo R. A. 2014 m. sausio 16 d. LSMUL KK Neu­ro­chirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje. Jam nustatyti sužalojimai – kraujosruvos galvoje, nubroz­di­nimas kak­tos dešinėje viršutinėje dalyje, kraujosruva po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, kraujavimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais kairės momeninės skilties srityje. Taip pat nu­brozdinimas kai­rėje plaštakoje, nubrozdinimas kairio kelio priekinėje viršutinėje dalyje, nubrozdinimas kairio kelio priekinėje apatinėje dalyje, nubrozdinimas kairės blauzdos išoriniame paviršiuje vidu­rinia­me treč­da­ly­je. Sužalojimai galėjo būti padaryti daiktui (-ams) judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu (-ais), t. y atsitrenkiant į daiktą (-us).

Su išvada Nr. (duomenys neskelbtini) Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyrius pateikė skait­meninę laikmeną su tyrimo metu darytomis R. A. nuotraukomis (t. 7, b. l. 53, 54).

Įvertinęs nuotraukas ir eksperto G. A. C. išvadą ekspertas J. R. nu­ro­dė, kad G. A. C. išvadoje esminių kitokių sužalojimų, kurie nebūtų užfiksuoti eksperto L. G. išvadoje atlikus lavono tyrimą ir ko­mi­sijinėje išvadoje nėra. Esminiai trauminiai poveikiai, kurie ga­lė­jo sukelti mirtį – kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu, tai viena iš trijų kraujosruvų gal­vos minkštuose audiniuose. Be to ekspertas J. R. papildomai nurodė, kad visi smūgiai ar trauminiai poveikiai sukelia nukentėjusiajam skausmą. Kraujo išsiliejimui po kietuoju smegenų dan­ga­lu būdingi du trauminiai poveikiai, tai yra griu­vimai aukštielninkam ir smūgiai rankomis į šoninius gal­vos paviršius. Metimas puodeliu ar sudavimas juo kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu ne­sukelia. Išvadoje nurodytas 20.30-22.30 val. ga­li­mos traumos laikotarpis nurodytas remiantis bylos me­džiaga. Kad tuo metu nukentėjusysis buvo su­ža­lo­tas, neprieštarauja subdurinių hematomų vystymosi eigai. Turima informacija, kad nukentėjusysis buvo nugriuvęs ant kelio dangos ir į aplinką nereagavo 27 d. apie 24 val. Iš to seka, kad nuo sužalojimo iki sąmonės praradimo galėjo praeiti mažiausiai 2 val., kas neprieštarauja medicinos doktrinai. Nu­ken­tė­ju­sysis nuo sąmonės praradimo pakankamai opera­ty­viai pristatytas į gydymo įstaigas ir jam suteikta pa­galba. Net suteikus pagalbą pusvalandį anksčiau pasekmės gali būti vienodos. Griuvimas netekus są­mo­nės neturėjo įtakos sužalojimui.

Iš Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus rašto matyti, kad 2013 m. gruodžio 28 d. 00:44:55 val. užfiksuotas parnešimas apie medicinos pagalbos poreikį adresu (duomenys neskelbtini) iš numerio Nr. (duomenys neskelbtini). Tikėtina, kad tai skambutis iš mobiliojo ryšio telefono be SIM kortelės. (t. 2, b. l. 65, 66)

Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad iš R. J. paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 206“ (t. 2, b. l. 93). Iš telefono apžiūros protokolo matyti, kad telefono aparatas turi du IMEI kodus: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 94-95).

Iš tyrėjo tarnybinio pranešimo matyti, kad iš R. J. paimto mobiliojo ryšio tele­fo­no ,,Nokia 206”, vieno IMEI kodo – (duomenys neskelbtini) paskutiniai 7 skaičiai atitinka skaičius, kurie už­fiksuoti Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad apie šį įvykį būtų praneštą iš kitų telefono abonentų (t. 2, b. l. 97).

Iš Bendrojo pagalbos centro pateiktos informacijos, įrašytos į kompaktinę plokštelę, apžiūros protokolo matyti, kad užfiksuotas parnešimas apie medicinos pagalbos poreikį adresu (duomenys neskelbtini), kurio garso įrašo stenograma (A. – Bendrojo pagalbos centro darbuotojai, V. – mo­teriškas balas):

A.- 112.

V.- Labas vakaras.

A.- Labas vakaras.

V.- Mes norėjom pa pranešti. Mes čia viena. Viena gatve radom gulintį žmogų, nežinom ką su juo daryti.

A.- Adresas koks būtų.

V.- (duomenys neskelbtini).

A.- Nedėkite telefono, jungiame su greitąja.

V.- Gerai.

A.- Greitoji pagalba. Koks yra telefono numeris iš kurio skambinate?

V.- Labas vakaras. Mes norėjom pranešti apie žmogų. Mes praeidami pro šalį radom čia gu­lintį prie parduotuvės žmogų. Ir norėjom pranešti, jisai dar kvėpuoja.

A.- Supratau, bet sakykit adresą?

V.- (duomenys neskelbtini), aš žinokit tiksliai nežinau, gal dvidešimt keturi kokie ar penki. Parduotuvė „P.“, (duomenys neskelbtini).

A.- Nepadėkit ragelio, gerai.

V.- Gerai.

A.- (duomenys neskelbtini) miestas?

V.- Taip.

A.- Gerai, pakartokite visą pilnai adresą dabar dar kartelį.

V.- (duomenys neskelbtini) gal, bet žinokit bijau labai suklysti. Čia yra parduotuvė.

A.- Kur tiksliai?

V.- (duomenys neskelbtini) gatvė yra. Ir yra parduotuvė ir ten pro parduotuvę mes ėjom ir radom ant gatvės gulintį žmogų.

A.- Prie parduotuvės?

V.- Taip.

A.- Koks yra telefono numeris iš kurio skambinate?

V.- (duomenys neskelbtini).

A.- Taip.

V.- (duomenys neskelbtini).

A.- Taip.

V.- (duomenys neskelbtini)

A.- Pakartokite visą telefono numerį.

V.- (duomenys neskelbtini).

A.- Taip.

V.- (duomenys neskelbtini).

A.- Taip.

V.- (duomenys neskelbtini).

A.- Gerai. Pasakykite kas būtent atsitiko?

V.- Nu.. va.. eidami iš namo...ir radom ant kelio gulintį žmogų. Užtat ir skambinam.

A.- Ar dabar esate su pacientu?

V.- Šiuo metu ne. Mes nuėjom šiek tiek toliau nes (pauzė)...išsigandom.

A.- Kiek pacientui metų galėtų būtį?

V.- Maždaug apie dvidešimt aštuoni gal. Trisdešimt, gal kažkur.

A.- Vyras ar moteris?

V.- Vyras.

A.- Ar jis sąmoningas?

V.- Ne.

A.- Reaguojantis?V.- Kaip?A.- Ar jis reaguojantis?

V.- Ne.

A.- Ar jis kvėpuoja?

V.- Nu....aš kiek žiūrėjau, tai žinokit bandžiau jį pajudinti, jisai lygtai kažkokius ten garsus leido, bet ištiktųjų bijau pameluoti.

A.- Ar galite nueiti prie paciento ?

V.- Aš žinokit tikrai dabar negaliu, nes aš nuėjau aiški toliau ir tikrai man yra baisu. Ir žinokit tikrai nenoriu eiti ten.

A.- Gerai, tiek to, mes siunčiame medikus, dėkui jums už skambutį tuomet ?

V.- Ačiū jums labai.

A.- Prašau. Viso geriausio.

V.- Viso gero.

A.- Ačiū ir jums. Viso (t. 2, b. l. 67, 68-69, 70).

Iš Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės (t. 1, b. l. 127) matyti, kad 2013 m. gruodžio 28 d. 0:45-0:59 (duomenys neskelbtini) (prie parduotuvės ant gatvės) skubi medicininė pagalba suteikta nežinomam 28 metų amžiaus asmeniui. Kortelėje pažymėta, kad asmuo guli be sąmo­nės, į skausmą reaguoja, drabužiai, veidas, lūpos, plaštakos išteptos krauju, iš burnos alkoholio kvapas.

Iš 2013 m. gruodžio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad gatvė prie (duomenys neskelbtini), yra asfaltuota, su šaligatviu. Ant važiuojamosios dalies ir šaligatvių kraujo dėmių nepas­tebėta (t. 1, b. l. 16-18).

Iš 2014 m. birželio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad namo (duomenys neskelbtini), prie įėjimo dviejų pakopų betoniniai laiptai, pakopų aukštis 12 cm. Iš fotolentelės matyti, kad prieš įėjimą yra kiemas su veja (t. 1, b. l. 20-21).

Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad iš LSMUL VšĮ Kauno klinikos paimti R. A. drabužiai (t. 2, b. l. 34). Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad R. A. sportiniai bateliai ir dra­bu­žiai: striukė, džinsinės kelnės, megztinis, kepurė, marškinėliai, kojinės, apatinės kelnaitės yra purvini, striukė, kelnės, megztinis, marškinėliai su įplyšimais ir dėmėmis, panašiomis į kraują, perkirpti (t. 2, b. l. 35-38).

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas

BK 129 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia netei­sė­tai atėmė kito žmogaus gyvybę. Ši baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiks­mų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo kylantys padariniai yra dėsningi ir iš anks­to numatomi, tai yra, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nu­žu­dy­mas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gy­vy­bę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir to nori. Nužu­dy­mas yra padarytas netie­sio­gi­ne tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsi­rasti (BK 15 str. 3 d.). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios at­ve­ju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia at­si­žvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusi­kal­timo padarymo įrankius, būdą, suža­lo­ji­mų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų inten­sy­vumą ir jų nutraukimo prie­žas­tis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio me­tu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011, 2K-386/2012, 2K-537/2012; 2K-22/2013 ir kt.).

Nors kaltinamasis M. S. nurodė, kad įvykio vakarą R. A. tik kartą sudavė į veidą, teismas sprendžia, kad jo kaltė sudavus nukentėjusiajam smūgius, kurių pasėkoje R. A. galvoje buvo padaryti sužalojimai, sukėlę jo mirtį, įrodomi teisminio bylos nagrinėjimo metu iš­tir­tais įrodymais.

Kaltinamieji R. J. ir K. U. nurodė, kad prie R. J. namų M. S. kumščiu sudavė į veidą R. A.. Liudytojas D. T. nurodė, kad šioje vietoje M. S. ke­le­tą kartų smogė kumščiu ir spyrė sėdinčiam ant laiptų R. A. į galvą, į galvos dešinį šoną. Nepilnametis liudytojas E. Č. pa­ro­dė, kad šioje vietoje M. S. kelis kartus spy­rė R. A. į galvą ir į pilvą, metė akmeniu į galvą. Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas D. T. parodė, kaip M. S. iš nugaros pusės keletą kartų kojos keliu, kumš­čiu ir al­kū­ne sudavė R. A. smūgius į galvą. J. Č. namo viduje šis liudytojas pa­ro­dė, kaip M. S. suda­vė smūgį ran­ka R. A. į pakaušį. Teismas neturi pa­grindo abejoti liudytojo D. T. ir nepilnamečio liudytojo E. Č. parodymais. Liudytoja J. Ž., ty­rėja, patvirtino, kad nepilnametis E. Č. duodamas parodymus buvo pakankamai drąsus, nelinkęs fantazuoti. Nepilnamečio E. Č. ir liudytojo D. T. parodymai iš esmės atitinka kitų kal­ti­namųjų ir liudytojų parodymus. Prieštaravimų su kitais byloje ištirtais įrodymais teis­mas neįžvelgia, todėl jais vadovaujasi.

Liudytoja V. B. neapibrėžtai nurodė, kad prie R. J. namų kažkas sudavė smū­gius R. A. už melą. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė, kad M. S. su­da­vė R. A. smūgį į veidą, klausdamas, kodėl melavo. Liudytojai D. G. ir V. U., tyrėjai, apklausę V. B. ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad užfiksavo tokius liudytojos paro­dy­mus, kokius ji pateikė. Iš by­los aplinkybių matyti, kad kaltinamasis M. S. draugauja su šios liudytojos dukra, todėl teismas spren­džia, kad liudytoja V. B., nutylėdama kai kurias aplinkybes siekia sušvelninti M. S. padėtį, ir vadovaujasi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais paro­dy­mais, kurie labiau atitinka kitus bylos duomenis. Liudytoja E. B. taip pat patvirtino, kad prie R. J. namų R. A. buvo suduodami smūgiai kumščiu į veidą, nors ir nenurodė, kas juos sudavė.

Teismas sprendžia, kad kaltinamųjų R. J. ir K. U., liudytojų D. T. ir E. Č. parodymais yra pakankamai patikimai patvirtinta, o kitų minėtų liudytojų pa­ro­dymais nepaneigta, kad prie R. J. namų kaltinamasis M. S. sudavė R. A. stiprius smūgius į galvą. Stiprių smūgių sudavimą R. A. patvirtina ir teismo medicinos spe­cialistų išvados bei ekspertų paaiškinimai. Teismo medicinos specialistų išvadoje nurodoma, kad R. A. mirtis galėjo įvykti tiek nuo vieno smūgio į galvą, tiek nuo jų visumos. Kraujosruvos minkš­tuose galvos audi­niuo­se, sukėlusios R. A. mirtį, nėra būdingos griuvimui, jos negalėjo būti padarytos vienkartiniu trau­miniu po­vei­kiu, kadangi yra trys skirtingose galvos paviršiuose. Teismo medicinos ekspertas J. R. nurodė, kad sukelti nukentėjusio mirtį būtų pakakę ir vieno trauminio poveikio.

Be to, liudytojas E. Č. nurodė, kad M. S. ir vėliau įvykio vakarą aktyviai smur­tavo prieš R. A. – einant pas J. Č. M. S. spyrė R. A. į tarpkojį, o einant iš V. N. namų spardė pargriuvusį R. A.. Be to netoli (duomenys neskelbtini) gatvės M. S. stipriai spyrė R. A. į nugarą, nuo ko šis nukrito veidu į žemę.

Teismas sprendžia, kad pas M. S., palyginus su kaltinamaisiais R. J. ir K. U., buvo didžiausias motyvas smurtauti prieš R. A. dėl iš K. B. paimto telefono ir R. A. prieš K. B. pavartoto smurto – įspyrimo į koją. Kaip netiesiogiai pa­tvir­tinančią M. S. kaltę teismas pripažįsta ir aplinkybę, kad šis kaltinamasis siekė daryti poveikį liudytojui E. Č. nesakyti policijoje tiesos jam grasindamas. Teismas sprendžia, kad būtent M. S. smurto veiksmai buvo kryptingi ir intensyviausi, smūgiai buvo stipriausi, ir jie sukėlė R. A. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio galvos sme­genų pus­ru­tulio, kas buvo jo mirties priežastis.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažei­džia­ma žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smū­gį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai su­vok­damas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos su­ža­lo­ji­mai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010, 2K-22/2013, 2K-298/2013).

Įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas sprendžia, kad kaltinamasis M. S. dėl as­me­ninių prie­žasčių – keršto už pagrobtą K. B. telefoną ir smurtą prieš ją, tariamą melą dėl te­le­fono buvimo vietos, tyčia stipriai kumščiais smūgiavo, ir ne vieną kartą, R. A. į pavojingą gy­vy­bei vie­tą – galvą, spardė jį pargriuvusį, bū­da­mas pakankamo išsilavinimo ir patenkinamos psichikos būklės, akivaizdžiai suvokė, jog tokiais intensyviais ir beatodairiškais veiksmais kelia pa­vo­jų nuken­tė­ju­siojo gyvybei. Nors byloje ir nėra duomenų, kad M. S. turėjo išankstinį tikslą nužudyti R. A., kaltinamojo veiksmų pobūdis pa­šalina galimybę daryti išvadą, kad jis nesuprato savo veikos pavojingumo žmogaus gyvybei, ir rodo, kad jis, būdamas fiziškai pajėgesnis, veikdamas prieš pakankamai apgirtusį, neįgalų ir fiziškai silpną nukentėjusįjį, su­vo­kė kad tokiais veiksmais gali sukelti nuken­tė­ju­siojo mirtį, ir nors neturėjo išankstinės tyčios atimti gy­vy­bę, buvo abejingas galimoms pasek­mėms ir sąmoningai leido joms atsirasti (netiesioginė tyčia BK 15 str. 3 d.). Kadangi dėl M. S. veiksmų nukentėjusysis mirė, teismas daro išvadą, kad kal­ti­na­ma­sis R. A. gyvybę atėmė tyčia. Šiomis aplin­ky­bė­mis kaltinamojo M. S. nusikalstama veika kva­li­fi­kuo­jama kaip nužu­dymas, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Ikiteisminio tyrimo metu R. J. ir K. U. taip pat buvo kaltinami tuo, kad jie 2013 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 00.00 val., namo (duomenys neskelbtini) kieme, po to ir einant (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) link parduotuvės „P.“, esančios (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje kartu su M. S., tyčia kumščiais ir kojomis bendrai sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius R. A. į veidą, galvą ir įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė jam kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio gal­vos pusrutulio, kitus sužalojimus galvoje ir kitose kūno vietose, nuo ko trimis trauminiais poveikiais su­duodant smūgius į gal­vą ir veidą, lėmusiais kraujo išsiliejimą po kietuoju gal­vos smegenų dangalu, jis 2014 m. vasario 26 d., 06.20 val. ligoninėje mirė, taip nužudė R. A., t. y. buvo kaltinami padarę nu­si­kaltimą, nu­matytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis K. U. nurodė, kad R. J. namų tarpdury spyrė R. A. į už­pa­ka­lį ir pas­tū­mė jį, nuo ko jis nugriuvo. Liudytojas D. T. nurodė, kad K. U. ranka vieną kartą sudavė R. A. į veidą ir pastūmė, nuo ko jis nukrito. Liudytojas E. Č. nu­ro­dė, kad K. U. vieną kartą spyrė R. A. į galvą, vėliau delnais kelis kartus sudavė per veidą. Liudytoja V. B. su abejone nurodė faktą apie galimai jos matytą K. U. smūgį R. A., nurodydama, kad šis kaltinamasis R. A. išstūmė iš kori­do­riaus, pradėjo stumdyti jį, gal jam sudavė. Liudytoja E. B. nurodė, kad pastumtas R. A. nu­kri­to, girdėjo kaip jis atsitrenkė į metalą. Kiti liudytojai tokios aplinkybės nepatvirtino. Iš įvykio vietos ap­žiūros protokolo (t. 1, b. l. 19-23) matyti, kad kieme ((duomenys neskelbtini)) artimoje ap­lin­ko­je prie įėjimo į namą nėra jokių metalinių ar kitokių objektų, į kuriuos galėjo atsitrenkti R. A., todėl šiuos liudytojos teiginius teismas vertina, kaip nepatikimus. Kaltinamasis M. S. nu­rodė, kad R. A. iškrito per R. J. namų duris, suprato, kad jis buvo išstumtas. Vėliau kažkuris iš vyrų sudavė R. A. keliu į veidą, nuo ko jis nepargriuvo. Taip pat jis nu­ro­dė, kad prie sankryžos K. U. ar kitas vyras tren­kė R. A.. Daugiau niekas iš liu­dy­to­jų ir kaltinamųjų šios aplinkybės nepatvirtino. Liu­dy­tojo E. Č. nu­ro­dytos aplinkybės, kad K. U. tarpduryje spyrė R. A. į galvą, nepa­tvirtina jokie kiti liudytojai ir kaltinamieji. Iš bylos ap­lin­kybių matyti, kad E. Č. buvo pa­kviestas pradėjus aiškintis dėl telefono, t. y. tuomet kai jau R. A. pačioje konflikto pra­džioje buvo pargriautas į lauką ir atsisėdęs ant laiptų. Daugiau nėra jokių duomenų apie galimai K. U. tą vakarą prieš R. A. pavartotą smurtą.

Kaltinamoji R. J. pripažino, kad einant iš V. N. sudavė gulinčiam R. A. ranka tris kartus į veidą. Šią aplinkybę patvirtino kaltinamasis M. S. ir liudytojai E. Č., V. B., E. B., J. Č., iš dalies D. T.. Kaltinamasis M. S. nu­ro­dė, kad R. J. nešėsi puodelį alui, matė kaip ji gulinčiam R. A. kelis kartus trenkė per veidą, tačiau nematė, ar trenkė puodeliu, ar ranka. Liudytojas E. Č. nurodė, kad R. J. atsisėdusi ant R. A. kelis kartus sudavė per veidą delnu, norėjo suduoti su puo­de­liu, bet liu­dy­tojas jį atėmė. Liudytoja V. B. nurodė, kad R. J. apžergusi R. A. mušė jį rankomis, gal ir puoduku. Liudytoja E. B. nurodė, kad R. J. prispaudė R. A. keliais ir rankomis smūgiavo į įvairias kūno vietas. Liudytojas J. Č. nurodė, kad R. J. sėdėjo apsižergusi R. A. ir sudavė jam į galvą ne mažiau du kartus. Liudytojas D. T. nurodė, kad R. J. buvo ap­si­žergusi R. A., rėkė, kur yra te­le­fo­nas. Nors nėra pa­kan­ka­mai duomenų pripažinti, kad R. J. smūgiavo R. A. būtent puodeliu ir pa­darė kokius nors kūno sužalojimus, tačiau jų pakanka pripažinti, kad ji sudavė kelis smūgius rankomis į vei­dą, galvą, tuo neabejotinai sukeldama jam skausmą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad šiuos veiksmus R. J. atliko, kai R. A. pargriuvo praradęs sąmonę, jau apie 24 val. Kitokių R. J. smurto veiksmų prieš R. A. jokie bylos duomenys nepatvirtina. Teismo medi­ci­nos ekspertas J. R. nurodė, kad pusvalandį prieš nukentėjusiojo są­mo­nės praradimą padarytas poveikis, taip pat ir metimas puodeliu ar sudavimas juo negalėjo sukelti kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu. Tikėtinas poveikio, sukėlusio nukentėjusiojo mirtį, padarymo laikas yra nuo 20.30 val. iki 22 val.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties bu­vimas kal­ti­na­mo as­mens veiksmuose (BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teis­mas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame po­sėdyje iš­tirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grin­džiamas prie­lai­do­mis, bet tik patikimais įrody­mais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų ana­lizės turi logiškai išplaukti kal­ti­na­mo­jo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios iš­va­dos ir turi būti paneigti kaltinimui prieš­ta­rau­jan­tys duomenys. Iš Lietuvos Respublikos Kons­titu­ci­jos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abe­jo­nė­mis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kal­ti­na­mo­jo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuo­monės, kad apkaltinamasis nuos­prendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pa­grįstos įrodymais, negin­či­ja­mai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svar­bias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/­2013). Vadovaujantis nekal­tu­mo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą ten­ka baudžiamąjį persekiojimą vyk­dan­čioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti nepri­va­lo, bet kokios abejonės turi būti ver­ti­na­mos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpa­rei­goja išnaudojus visas galimybes abe­jo­nėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti bau­džia­mo­jon atsakomybėn traukiamo asmens nau­dai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikš­mingų bylai ap­linkybių priimti apkaltinamąjį nuos­prendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013).

Įvertinęs visus aukščiau paminėtus įrodymus teismas sprendžia, kad kaltinamiesiems R. J. ir K. U. suformuluotame kalti­ni­me tyčia nužudžius R. A. jų kaltė iš esmės yra pre­ziu­muojama specialisto išvadoje R. A. konstatuotų sužalojimų galvoje faktu. Kiek­vieno kal­ti­namojo veiksmai kal­ti­ni­me nėra individualizuoti, nors iš bylos aplinkybių matyti, kad kal­ti­namieji smur­tavo prieš R. A. skirtingose vietose ir skirtingu laiku. Tuo tarpu teismų praktikoje įtvirtinta, kad kaltininkas atsako už konkrečius veiksmus.

Iš kaltinamųjų ir liudytojų parodymų turinio spręstina, kad kaltinamųjų tikslas įvykio vakarą buvo išsiaiš­kin­ti, kur yra K. B. telefonas, kurį buvo paėmęs R. A.. Kaltinamieji ir su jais ėję asmenys ieškojo telefono R. A. nurodytose vietose. Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp visų kaltinamųjų buvo koks nors susitarimas atimti R. A. gyvybę ar padaryti jam kon­kre­taus sunkumo kūno sužalojimus. Iš atskirų kaltinamųjų veiksmų prieš R. A. taip pat nėra pa­grindo spręsti, kad jie veikė vieningai ir suderintai. Kaltinamųjų R. J. ir K. U. veiks­mai prieš R. A. nebuvo intensyvūs, kryptingi, kad iš jų butų galima spręsti buvo pas šiuos kaltinamuosius tyčią atimti R. A. gyvybę, kitaip negu M. S. veiksmai. Nėra patiki­mų duomenų, kad R. J. ir K. U. smūgiai buvo suduodami būtent kumščiais, stipriai ir būtent į galvą, veidą, ar kad buvo spiriama nukentėjusiajam į galvą. Taip pat teismui nepa­kan­ka įrodymų spręsti, ar nuo kaltinamųjų R. J. ir K. U. veiksmų R. A. buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai. Tačiau nėra abejonių, kad tokie smūgiai sukėlė nuken­tėjusiajam skausmą. Tą patvirtino ir teismo medicinos ekspertas J. R..

Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog kaltinimas R. J. ir K. U. dėl tyčinio R. A. nužudymo grin­džiamas prie­laidomis, byloje nėra pa­tikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų R. J. ir K. U. kaltę, kad jie tu­rėjo tikslą atimti gyvybę R. A. ir savo veiksmais tai darė. Kaltinimas, kaip minėta, negali būti grindžiamas prielaidomis. Esant šioms aplinkybėms teismas mano, kad byloje yra nepašalintų abejonių dėl kaltinamųjų R. J. ir K. U. R. A. suduotų smūgių, ga­lė­jusių sukelti jo mirtį, todėl, vado­vau­­jantis principu in dubio pro reo, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamųjų naudai, nes, iš­nau­dojus visas įmanomas įrodinėjimo priemones, negalima daryti patikimos, viena­reikš­mės ir neabejotinos išvados apie tai, kad R. J. ir K. U. sudavė kaltinime nurodytus smūgius, lėmusius R. A. mirtį sukėlusius sužalojimus. Todėl tokių smūgių su­da­vimas jiems iš kaltinimo šalinamas ir pripažįstama, kad R. J. ir K. U. kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl R. A. nužudymo patikimais įrodymais nėra patvirtintas.

Akivaizdu, kad smūgių sudavimas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą. Teismas sprendžia, kad kaltinamieji R. J. ir K. U. piktinosi galvodami, kad R. A. apkalbėjo R. J. sūnų paėmus K. B. telefoną, siekė sužinoti, kur yra tas telefonas, todėl suduo­dami nurodytus smūgius R. A. ir turėjo tikslą sukelti jam skausmą.

Taigi teismas, įvertinęs kaltinamųjų parodymus, byloje apklaustų liudytojų parodymus apie R. A. sužalojimo aplinkybes, teismo medicinos specialistų išvadas dėl R. A. mirties priežasties ir kitus įrodymus, konstatuoja, jog kaltinamiesiems R. J., K. U. pa­reikštas kaltinimas pasitvirtino tik iš dalies. Jų tyčiniai veiksmai – smūgių sudavimas sukėlė nu­ken­tė­jusiajam skausmą, todėl kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas pagal BK 128 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 1, 2). Vėliau prokuroro pavedimu ikiteisminis tyrimas tęsiamas dėl R. A. nužudymo ištyrimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 5). BPK 407 straipsnyje numatyta, kad baudžiamųjų bylų dėl nu­si­kals­tamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nu­kentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Teismas pripažįsta, kad R. A. buvo nu­žudytas, negali ginti savo interesų, ir daro išvadą, kad fizinio skausmo sukėlimas, kuris siejamas su R. A. mirties ištyrimu, įgijo visuomeninę reikšmę ir prokuroro kaltinimus R. J. ir K. U. dėl R. A. tyčinio nužudymo vertina kaip reikalavimą pradėti procesą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo R. A. (BPK 409 str. 1 d.).

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsi­žvelgia į padarytos nu­si­kalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos vei­kos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplin­kybes.

Kal­ti­na­masis M. S. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), anks­čiau nebuvo teistas (t. 3, b. l. 48), tačiau 2012-06-18 ir 2014-03-31 ikiteisminis tyrimas jam buvo nu­trauktas atitinkamai pagal BK 93 straipsnį ir BK 38 straips­nį (t. 3, b. l. 49-52, 53-54, 55-57). M. S. buvo baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 3, b. l. 69-74). Iš šių ap­linkybių teis­mas turi pagrindo spręs­ti, kad jis yra linkęs pažeisti įstatymus, daryti nusikalstamas veikas ir nusikalto neat­si­tik­ti­nai. M. S. dirba (t. 5, b. l. 102-103, t. 7, b. l. 38-38a), darbovietėje charakterizuojamas tei­gia­mai (t. 7, b. l. 39), nusikalto būdamas nepilnametis (t. 3, b. l. 43). Teismas sprendžia, kad baus­mės tikslams pa­siekti – su­laikyti kal­ti­na­mą­jį M. S. nuo nusi­kals­ta­mų veikų darymo, atimti gali­my­bę daryti naujas vei­kas bei už­tikrinti tei­sin­gu­mo prin­cipo įgy­ven­di­ni­mą (BK 41 str. 2 d.), jam skir­ti­na vienintelė inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatyta baus­mės rūšis – terminuotas lais­vės atėmimas (BK 50 str.).

BK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, nužudęs kitą žmogų baudžiamas laisvės atė­mi­mu nuo septynerių iki penkiolikos metų. Kadangi nusikalstamų veikų padarymo metu M. S. nebuvo suėję aštuoniolika metų, jam taikomos BK XI skyriaus nuostatos, nustatančios nepilnamečių bau­džiamosios atsakomybės ypa­tu­mus (BK 81 str. 1 d.).

BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas ap­lin­kybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat ski­ria­mos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatytas ne im­peratyvas teismui skir­ti atitinkamo dydžio bausmę, o bausmės dydžio apskaičiavimo metodas, kurį taikydamas teismas atsižvelgia į nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parenka bausmę (kasacinė nutar­tis Nr. 2K-546/2009).

Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi ir nus­ta­ty­da­mas bausmės dydį teismas taip pat atsi­žvel­gia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojin­gu­mo laipsnį – M. S. padarė tyčinį nusi­kaltimą, kurio pasekmės nesugrą­ži­na­mos – dėl jo veiksmų gy­vy­bės neteko pakankamai jau­nas žmogus. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis M. S. būtų turėjęs iš­anks­tinę tyčią padaryti šį nusikaltimą. Iš bylos aplinkybių matyti, kad M. S. nužudė R. A. veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.). Nusikaltimui pa­da­ryti M. S. jokių paruošiamųjų darbų neatliko, nepa­nau­do­jo jokių specialių prie­mo­nių ar įrankių. Kaltinamojo padaryta nusikalstama veika iš esmės buvo atsi­tik­tinio pobūdžio. Šios M. S. nusikalstamą veiką apibū­di­nan­čios aplinkybės, teismo ver­ti­nimu, lemia mažesnį veikos pavojingumo laipsnį.

Teismas nenustatė M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. M. S. nu­si­kalto apsvaigęs nuo alkoholio. Ši aplinkybė patvirtinama kalti­na­mų­jų ir byloje apklaustų liudytojų pa­ro­dymais apie alkoholio vartojimą tiek prieš nusikalstamą veiką, tiek jos eigoje. Teismas pripažįsta, kad ši ap­linkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir pripažįsta ją sunkinančia kaltinamojo M. S. atsa­ko­my­bę (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Kaltinamajame akte nurodoma, kad kal­ti­na­mo­jo M. S. at­sa­ko­mybę sunkinanti ap­lin­kybės, kad nusikaltimą padarė bendrininkų gru­pė­je (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Kadangi teismas sprendžia, jog kaltinamieji R. J. ir K. U. nėra kalti dėl R. A. mirties, todėl ne­pri­pažįsta esant šią M. S. at­sa­ko­mybę sunkinančią ap­lin­kybę.

Įvertinęs visas šias aplinkybes teis­mas spren­džia, kad M. S. skirtina artima vi­dur­kiui laisvės atė­mimo baus­mė, nu­s­tatyta sank­cijose už padarytą nusikalstamą veiką, kurios minimumą nepilnamečiui sudaro pusė mi­ni­malios baus­mės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepil­na­metis, sankcijoje, o maksimumą – de­šimt metų, (BK 61 str., 90 str. 5 d., 91 str. 3 d.).

Skirdamas bausmes kaltinamiesiems R. J. ir K. U. teismas atsi­žvel­gia į jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį – šių kaltinamųjų padaryta nusikals­ta­ma vei­ka priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kate­go­rijai (BK 11 str. 3 d.), į kaltės formą – nusi­kalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine tyčia, į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – nusi­kals­tama veika nebuvo visiškai savitikslė, padaryta aiškinantis galimai neteisėtai užvaldyto K. B. telefono buvimo vietą.

Kaltinamųjų R. J. ir K. U. atsakomybę sunkinanti ap­lin­ky­bė, kad nusi­kalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas yra įrodyta pačių kalti­na­mų­jų ir byloje ap­klaustų liudytojų parodymais apie alkoholio vartojimą tiek prieš nusikalstamą veiką, tiek jos eigoje, ir neabejotina, kad išgertas alkoholis turėjo įtakos nu­si­kals­tamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Kaltinamajame akte nurodoma, kad kaltinamųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Nors kaltinamieji R. J. ir K. U. smūgius nukentėjusiajam sudavė tuo pačiu tikslu – aiškindamiesi, kur yra K. B. te­le­fonas, tačiau tai darė skirtingose vietose – K. U. prie R. J. namų, R. J. – eidama iš V. N. namų, jų veiksmus skyrė pakankamas lai­ko tarpas, byloje nėra jokių duomenų apie jų susitarimą mušti R. A. ar apie jų veiksmų vie­nin­gumą. Šiomis aplinkybėmis teismas nepripažįsta esant šią R. J. ir K. U. at­sa­ko­mybę sunkinančią ap­lin­ky­bę. Kal­ti­namųjų R. J. ir K. U. atsakomybę lengvinančių aplin­ky­bių nėra.

Kal­ti­na­moji R. J. buvo teista už tyčines nusikalstamas veikas (t. 3, b. l. 127-129, 133-138, 139-142) ir nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, todėl ji yra reci­dy­vis­tė (BK 27 str.). R. J. buvo bausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 146-156), dirba, cha­rak­ter­i­zuojama teigiamai (t. 3, b. l. 144, 145), priklauso asmenų, stebimų dėl psichinių emocijų, grupei nuo 2014-04-05 (t. 3, b. l. 121, 125), yra nėščia (t. 8, b. l. 173).

Kal­ti­na­masis K. U. anksčiau nebuvo teistas, tačiau 2004-07-01 ir 2006-03-21 buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. (t. 4, b. l. 29, 30, 33, 197-199), buvo baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 41-42), dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 4, b. l. 125, t. 5, b. l. 100).

Įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – kaltinamieji R. J. ir K. U. padarė tyčinį smurtinį nusi­kal­ti­mą, nusikalto prieš neįgalų, fiziškai silpnesnį asmenį, pa­kankamai ilgai jį baugino ieškodami galimai pagrobto telefono, R. J. ir K. U. at­sa­komybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, visas paminėtas kal­tinamuosius charakterizuojančias aplinkybes, teismas sprendžia, kad jie yra linkę nusikalsti, todėl baus­mės tiks­lams pa­siekti – su­lai­kyti kal­ti­na­muosius nuo nusi­kals­ta­mų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas vei­kas bei už­tikrinti tei­sin­gu­mo prin­cipo įgy­ven­di­ni­mą (BK 41 str. 2 d.), jiems skir­ti­na griežčiausia sankcijoje numatyta baus­mės rūšis – terminuotas lais­vės atėmimas (BK 50 str.), o baus­mės trukmė nu­sta­tytina didesnė už sank­cijoje už šią nusikalstamą veiką numatytą baus­mės vidurkį (BK 61 str.).

Teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta vei­ka, tiek su kaltinamųjų R. J. ir K. U. asmenybėmis, įvertinęs nusikalstamos vei­kos pavojingumo laipsnį, nusikals­ta­mos veikos padarymo priežastis, kaltinamųjų elgesį po nusikals­ta­mos vei­kos padarymo – po šios veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas ir nėra duomenų, kad kaltinamieji būtų padarę naujų nusikalstamų veikų, daro išvadą, kad kaltinamųjų resocializacija galima ir be realaus laisvės atė­mi­mo bausmės atlikimo, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, kurios šiuo atveju leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamajam, kuriam atidedamas bausmės vykdy­mas, teismas skiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo po­veikio priemones ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Įvertinus tai, kad nusi­kal­timas susijęs su smurtu ir alkoholio vartojimu, kad kaltinamieji dirba, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį jiems skirtini įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio priemonės: tęsti darbą (BK 75 str. 2 d. 5 p.), neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 str. 2 d. 8 p.), nevartoti alkoholio (BK 75 str. 3 d.), sumokėti nustatyto dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nu­si­kal­timų asmenų fondą (BK 69 str. 2 d. 6 p., 71 str.). Šie įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio prie­mo­nės, teismo nuomone, ribos R. J. ir K. U. elgesį ir skatins laikytis įstatymų atei­tyje ir sudarys prielaidas siekti ir kitų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų.

M. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 3, b. l. 41, 42). R. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 3, b. l. 110, 111, 112, 113) ir dokumento paėmimas (t. 3, b. l. 114, 115). K. U. šioje byloje iki­teis­minio tyrimo metu buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka 2014 m. sausio 20 d. (t. 3, b. l. 166), pa­leistas – 2014 m. sausio 21 d. (t. 4, b. l. 20). Remiantis BK 66 str. šis lai­ko­tar­pis įskaitomas į kal­ti­na­ma­jam paskirtą bausmę. K. U. buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasi­ža­dė­jimas neišvykti (t. 4, b. l. 21, 22) ir dokumento paėmimas (t. 4, b. l. 23, 24). Kadangi kalti­na­majam M. S. skiriama laisvės atėmimo bausmė, kardomoji priemonė jam paliekama iki bausmės vykdymo pradžios. Kadangi kalti­na­miesiems R. J. ir K. U. skiriamos laisvės atė­mimo bausmės vykdymas atidedamas, kardomosios priemonės jiems panai­ki­namos nuo bausmės vyk­dymo pradžios.

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 3356,32 Eur civilinį ieškinį at­ly­ginti žalai Vals­ty­binei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos už nu­ken­tė­ju­siojo R. A. gydymą (t. 1, b. l. 81-82). Žalos dydis patvirtinamas prie ieškinio pri­dė­ta pažyma (t. 1, b. l. 84). R. A. buvo gydomas nuo galvos smegenų traumos, dėl kurios padarymo kaltu pripažįstamas kaltinamasis M. S.. Kaltinamiesiems R. J. ir K. U. sužalojimai, sukėlę R. A. mirtį iš kaltinimo pašalinami, nes neįrodytą jų kaltė dėl šių sužalojimų padarymo. Žalos (R. A. sužalojimo) pa­da­ry­mo faktas pa­tvir­tinamas aukš­čiau nurodytais įrodymais, todėl ieš­ki­nys tenkinamas, žalos atlyginimas priteisiamas iš kaltinamojo M. S. (BPK 115 str. 1 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pa­gal­bos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, kad R. J. an­trinę teisinę pagalbą teikė tarnybos koordinatoriaus parinkta advokatė Ramutė Bud­ry­tė ir antrinės teisinės pagalbos iš­lai­dos sudaro 772,97 Eur, kurie priteistini valstybės naudai (t. 8, b. l. 185). Gynėjas R. J. paskirtas vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kai jo da­ly­va­vimas būtinas nagrinėjant bylas, kai tarp kaltinamųjų gynybos interesų yra prieštaravimų, o kiti kal­tinamieji turi gynėjus. Nu­ro­dy­tos išlaidos yra laikytinos procesinėmis išlaidomis, susijusiomis su ad­vokato darbo apmokėjimu, su­si­da­riusiu dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo iš­ieš­koti valstybės garantuojamos tei­sinės pagalbos iš­lai­das, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Teismas, atsižvelgdamas į nu­teis­tojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Įvertinus tai, kad kal­tinamoji R. J. turi mažametę dukrą, yra nėščia, nėra išsamių duomenų apie jos turtą, pajamų dydį, detaliau tinkamai patikrinti jos turtinės padėties ati­ti­ki­mo įsta­ty­mo nuos­ta­toms teismas galimybės neturi, todėl advokato darbui ap­mo­kėti turėtos Valstybės garan­tuo­jamos tei­sinės pagalbos tarnybos išlaidos iš jos nepriteistinos.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti – R. A. sportiniai bateliai ir dra­bu­žiai: striukė, džinsinės kelnės, megztinis, kepurė, marškinėliai, kojinės, apatinės kelnaitės, saugomi Kau­no apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK daiktų saugykloje (t. 2, b. l. 34-41), yra menkos ver­tės, nu­ken­tėjusioji V. A. nepateikė prašymo gražinti žu­vu­siojo drabužius, byloje jie nebereikalingi, todėl šie daiktai sunaikintini (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis BPK 297, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304, 305 ir 307 straipsniais teismas

nusprendžia:

1. M. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straips­nio 1 dalyje, ir nubausti jį laisvės atėmimu šešeriems metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo bausmės vykdymo pradžios.

Kardomąją priemonę M. S. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti iki nuos­prendžio vykdymo pradžios.

2. R. J. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti ją laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi R. J. paskirtos laisvės atė­mimo baus­mės vykdymą atidėti dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, 3 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu R. J. paskirti įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio prie­monę:

- baus­mės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą;

- baus­mės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesu­siję su darbu arba mokymusi;

- baus­mės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyve­na­mo­sios vie­tos miesto (ra­jono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevar­toti alkoholinių gėrimų;

- per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kardomąją priemonę R. J. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento – Lie­tu­vos Respublikos asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimą – panaikinti nuo bausmės vyk­dymo pradžios.

3. K. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi K. U. paskirtos laisvės atė­mimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, 3 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu K. U. paskirti įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemonę:

- baus­mės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą;

- baus­mės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesu­siję su darbu arba mokymusi;

- baus­mės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyve­na­mo­sios vie­tos miesto (ra­jo­no) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevar­toti alkoholinių gėrimų;

- per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Pagal BK 66 str. į bausmės laiką įskaityti K. U. su­lai­ky­me iš­bū­tą laiką – 2014 m. sausio mėn. nuo 20 d. iki 21 d. (vieną dieną).

Kardomąsias priemones K. U. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir doku­men­to – Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimą – panaikinti nuo bausmės vykdymo pradžios.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti. Priteisti iš M. S. Vals­ty­binei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 3356,32 Eur (tris tūks­tančius tris šimtus penkiasdešimt šešis eurus 32 centus) žalos atly­ginimo.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – R. A. sportinius batelius ir dra­­bu­žius: striukę, džinsines kelnes, megztinį, kepurę, marškinėlius, kojines, apatines kelnaites – su­nai­kinti.

Dėl nuosprendžio per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teis­mą.

Teisėjas Viktoras Preikšas