Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. T. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 57,85 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 28 d., apie 21.00 val., Panevėžyje, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiąja D. Š. ir pykčio, vieną kartą smogė kirviu gulinčiai lovoje nukentėjusiajai D. Š. į galvos sritį, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą – veido sumušimą, pasireiškusį kraujosruva kairės akies vokuose, kairiame skruoste, viršutinės lūpos kairėje pusėje, odos nubrozdinimu kairiame skruoste, muštine žaizda ir pogleivio kraujosruva kairio skruosto vidiniame paviršiuje gleivinėje ir taip pasikėsino nužudyti D. Š., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes šalia buvęs R. T., gindamas D. Š., atrėmė suduodamą smūgį, taip sušvelnindamas smūgio pasekmes.

Teismo posėdyje prokuroras prašė atmesti nuteistojo V. T. apeliacinį skundą, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. T. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, V. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliantas prašo jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį bei paskirti atitinkamą bausmę. Apelianto teigimu, jis neturėjo tiesioginės apibrėžtos tyčios atimti gyvybę D. Š., todėl jo veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t. y. kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str.).

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant arba sutrikdyti žmogaus sveikatą, arba atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Todėl šių tyčios rūšių nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248/2013).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo apelianto veiką kvalifikuoti pagal padarinius, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip yra prašoma apeliaciniame skunde. Veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius tada, kai yra netiesioginė ar tiesioginė neapibrėžta tyčia. Tuo tarpu veika, kuria siekiama konkretaus rezultato, laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Taigi bylos duomenimis nustatyta, kad V. T. savo veikai pasirinko pavojingą, sunkiai kūną žalojantį įrankį – kirvį, lovoje gulinčiai D. Š. smogė kirviu į galvos sritį, o veika nutrūko tik dėl to, kad R. T., gindamas D. Š., atrėmė suduodamą smūgį, t.y. veika nebaigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo apelianto valios. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010). Taigi šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad apeliantas, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, siekė konkretaus rezultato – atimti D. Š. gyvybę. Aplinkybę, kad veika nebaigta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo apelianto valios, patvirtina tiek R. T. parodymai, tiek teismo medicinos eksperto N. Ratkaus teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad D. Š. skruostas buvo paveiktas tokia jėga, dėl kurios išorinių minkštųjų audinių vientisumas nebuvo pažeistas ir toks sužalojimas galėjo būti padarytas, jei smūgiui buvo sutrukdyta kito asmens užstojant ranka, nes tada ta kliūtis galėjo pakeisti pirminę kirvio trajektoriją ir jis galėjo pasisukti kitu kampu nei buvo pirminė jo eiga. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad V. T. suvokė, jog jo atliekami veiksmai kelia realų pavojų kito žmogaus gyvybei, numatė, kad jo atliekamų veiksmų visiškai pakanka tam, kad atimti D. Š. gyvybę, bei tokio konkretaus apibrėžto tikslo siekė, tinkamai nustatė V. T. tyčios turinį. Pagal formuojamą teismų praktiką tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-500/2007), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. T. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

Apelianto nurodoma įvykio versija, kad sužalojimai nukentėjusiajai D. Š. buvo padaryti ne smūgiuojant kirviu, bet spaudžiant kirvį prie nukentėjusiosios skruosto yra paneigti byloje esančiais įrodymais – jau minėtais nukentėjusiosios D. Š. bei R. T. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. pG 183/14(05), liudytojo Martyno Gulbino parodymais. Minėtas liudytojas parodė, kad 2014 m. sausio 28 d., apie 21.30 val. jis, kaip pareigūnas, vyko adresu (duomenys neskelbtini), kur buvo kilęs konfliktas tarp brolių, ir nuvykus minėtu adresu jį pasitiko R. T., kuris paaiškino, kad V. T. kirviu sužalojo jo sugyventinę D. Š., liudytojas suprato, kad V. T. kirviu smogė D. Š. į veidą ir jį prakirto. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. pG 183/14(05) patvirtina, kad D. Š. nustatyti sužalojimai padaryti smūgiavimo būdu, kuo galėjo būti kirvio pentis ar kitas panašus daiktas. Teismo medicinos ekspertas N. Ratkus, rengęs minėtą specialisto išvadą, teismo posėdžio metu paaiškino, kad sužalojimas negalėjo būti padarytas prilietus žandą kirviu ir jį paspaudžiant, nes tokiu atveju neįmanoma paaiškinti muštinės žaizdos vidiniame skruosto paviršiuje, kadangi nuo spaudimo toks susižalojimas negali susiformuoti; vidinė žaizda turėjo atsirasti dėl smūgiavimo; nubrozdinimas padaromas slystamo kontakto poveikyje, jo vien spaudimu padaryti taip pat negalima. Nors apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad minėto specialisto paaiškinimai buvo prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija pagal N. Ratkaus paaiškinimų turinį neturi pagrindo sutikti su apeliantu.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados pripažinti V. T. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, todėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą Nr. (4.22.)TPA-1587, kuriame prašo iš nuteistojo V. T. priteisti valstybei 17,37 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi nagrinėjamoje byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistosios valios. Pagal formuojamą teismų praktiką tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas nepriklausomai nuo kaltininko valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl išlaidų priteisimo netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti valstybei iš V. T. 17,37 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.