- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-127-255/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Bertašienė (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- V. P.
- Kategorijos
Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-255/2015
Teisėja I. Šeškauskienė Proceso Nr. 1-06-1-03054-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.10.; 2.4.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. gegužės 25 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Zigmo Pociaus, Remigijaus Preikšaičio, sekretoriaujant Ingai Navickienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 50 MGL dydžio, tai yra 6500 litų, atitinkanti 1882 eurus, bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nuteistas už tai, kad jis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: tai yra V. P. laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 28 d. iki 2012 m. balandžio 4 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 27 straipsnį (2008-06-26 LR įstatymo Nr. X-1633 redakcija) būdamas atsakingas už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodančias, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, pažeidė 13 straipsnio 7 dalies nuostatas, nurodančias, kad kai ūkinė operacija jau atlikta arba ūkinis įvykis baigėsi, bet nėra gautas tai patvirtinantis dokumentas, surašomas laisvos formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio tapatumą. Šį dokumentą pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, bei pažeidė 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodančias, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 2010 metų lapkričio mėnesį, UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), atlikus asfaltbetonio dangos ir betono plytelių grindinio atstatymo bei pagrindų paruošimo asfaltbetonio dangai darbus Bugeniuose už 98 581,48 Lt sumą (be PVM) ir Plinkšėse už 33 724,04 Lt sumą (be PVM), ir pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ šių darbų atlikimo aktą, V. P. minėto akto nepatvirtino, o jo pagrindu išrašė 2011-11-24 PVM sąskaitą faktūrą, serija VIT Nr. 00135, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad kelio dangos su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus (asfaltuota danga) ir pėsčiųjų-dviračių tako su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir nurodė buhalterei J. B., kuri nieko nežinojo apie V. P. nusikalstamus ketinimus, įtraukti 2011-11-24 PVM sąskaitą faktūrą, serija VIT Nr. 00135, į UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2011 metų lapkričio mėnesio buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje yra padaryta aiški teisės taikymo klaida, lėmusi tai, kad buvo blogai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir netinkamai paskirta bausmė. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Būtina išsiaiškinti tyčios formą ir nurodoma kasacinė praktika BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-496/2009, 2K-170/2012). Pagal teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011 ir kt.).
Skundžiamame nuosprendyje vieninteliai motyvai, kuriuos teismas laikė pagrįstais ir kuriais yra remiamasi priimant nuosprendį, yra surašyti tik dviejose pastraipose. Todėl apeliantui sunku skųsti nuosprendį, kuris yra priimtas be motyvų, neanalizavus faktinės situacijos ir kai gynybos prašymai buvo nuolat atmetinėjami proceso metu dėl esminių kaltinamojo akto pažeidimų. Šios kategorijos bylose būtina ir privaloma tinkamai išanalizuoti specialisto išvadą, nes būtent specialisto išvada yra nustatomi baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai ir būtina tinkamai nustatyti kaltininko tyčią, t. y. kaip jis suvokė savo daromą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl specialisto išvados pateikimo bei specialistės kompetencijos nustatant baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, nurodo, kad gynyba baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pabrėžė, to neslėpė ir pati apklausiama specialistė, kad specialisto išvada yra sąlyginė. Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei ikiteisminiam tyrimui vadovavęs ir kaltinamą palaikęs prokuroras ar pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko tuos darbus, kurie yra nurodyti 2011 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija VIT Nr. 00135, kuri buvo pateikta AS (duomenys neskelbtini). Šis nesusipratimas yra esminis, nes neįrodžius, kad darbai atlikti būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“, specialisto išvadoje nustatyti padariniai neturi įrodomosios galios. Tik gynybai pradėjus reikalauti pateikti dokumentus, patvirtinančius UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus, tyrėjas ir specialistė (dar ikiteisminio tyrimo metu) gavo reikalaujamus statybos darbų žurnalus, po to sekė dar didesni BPK pažeidimai, kurių pirmosios instancijos teismas ne tik neištaisė, bet dar labiau suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismo prašo ypač atkreipti dėmesį, kad AB „(duomenys neskelbtini)“, AS (duomenys neskelbtini) pateiktų statybos darbų žurnalų, kurie buvo apžiūrėti 2013 m. rugsėjo 5 d., baudžiamosios bylos medžiagoje, pateiktoje pirmosios instancijos teismui, apskritai nėra. Taigi specialistė daro išvadą iš tokių dokumentų, kurių kaltinamajam ir gynybai nebuvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu. Tik gynybai pareikalavus, minėtas, o gal ir kitas AB „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų žurnalas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo taip pat prašo ypač atkreipti dėmesį, kad šių AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų statybos darbų žurnalų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas netyrė kaip įrodymų, t. y. neperskaitė, neanalizavo jų, pagal juos net nebuvo apklausta specialistė. Specialistės teiginys, kad „pagal darbų perdavimo aktuose įrašytų ūkinių operacijų turinį nustatytas ūkinių operacijų tapatumas UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytuose 2011 m. spalio mėn. ir lapkričio mėn. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ išrašytame 2011 m. lapkričio mėn. atliktų darbų akte yra ne tik klaidinantis, bet ir neteisėtas, nes ne specialistė gali vertinti, ar konkrečiuose statybos darbų žurnaluose ir darbų atlikimo aktuose yra įrašyti analogiški statybos darbai. Gynyba dar ikiteisminio tyrimo metu pateikė 2013 m. rugpjūčio 26 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos raštą Nr. (8.4)-2D-13576, kuriame teigiama, kad „norint objektyviai įvertinti priėmimo perdavimo aktuose, Žurnaluose ir statinyje atliktus statybos darbus, reikėtų kreiptis ekspertizės į įmones, kurios atliktų statinio ir statinio projekto ekspertizę“. Specialistė visiškai formaliai nurodo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodyta, kad apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas. Taigi specialistė statybos darbų žurnalą prilygino apskaitos dokumentui – tiek AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus statybos darbų žurnalus, darbų priėmimo perdavimo aktus, tiek bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, tai yra visiškai negalima.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, jeigu specialistė nurodo, kad yra tam tikrų darbų atitikimas ir nustatytas ūkinių operacijų tapatumas, ji privalėjo tai konkrečiai įvardinti, nurodant darbų seką: konkretus darbas statybos darbų žurnale, pateiktame AB „(duomenys neskelbtini)“, konkretus darbas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priėmimo–perdavimo akte, išrašytame bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, tačiau to nebuvo padaryta. Šioje 2013 m. rugsėjo 5 d. specialisto apklausoje yra išrašyti subjektyvūs AB „(duomenys neskelbtini)“ darbų atlikimo aktai, kurie yra išrašyti vienašališkai ir nieko iš atsakingų asmenų iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nepatvirtinti. Tai, kad specialistė tik remdamasi keistu lingvistiniu metodu klaidingai nustatė vadinamuosius ūkinių operacijų tapatumus, parodo šie neatitikimai iš baudžiamosios bylos medžiagos.
Iš specialisto išvadoje pateiktų duomenų matyti, kaip neprofesionaliai specialistė aprašė statybos darbų žurnalus ir priėmimo–perdavimo aktus, kartu su tyrėju net neaprašydama, kokius tiksliai dokumentus „tiria“ ir kur juose yra įrašyta konkreti ūkinė operacija. Specialistė statybos darbų žurnalą prilyginusi apskaitos dokumentui, lingvistiniu metodu nustatė, kad formuluotė „Asfaltbetonio dangos atstatymas“ yra tapati arba analogiška kaip ir formuluotės „Dviračio tako su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymas (asfaltuota danga), Kelio dangos su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymas (asfaltuota danga)“, o tai visiškai nepriimtina. Asfaltbetonio atstatymas nėra tapatu kaip asfaltuotos dangos atstatymas su paruošiamaisiais sluoksniais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų atlikimo aktuose ir pateiktuose statybos darbų žurnaluose nėra tokių darbų pavadinimų, taigi specialistė tiesiog spėja, numano, kad tie darbai yra įrašyti analogiškai. Manytina, kad specialistei esminis analogiškas žodžių junginys yra asfaltbetonio danga. Tačiau tai nėra tiesa, nes statybos darbų žurnaluose yra įrašyti konkretūs darbai, būtent pagal juos, o ne pagal kitus išgalvotus darbų pavadinimus yra rašomi darbų priėmimo aktai, tad tuo ir turėjo vadovautis specialistė.
Atskiro aptarimo reikalauja AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti statybos darbų žurnalai, kurių pirmosios instancijos teismas net netyrė, tačiau vadovavosi jais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Kaltinamasis ir gynyba pirmą kartą AB „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų žurnalus pamatė tik pirmosios instancijos teisme. Statybos darbų žurnaluose Kelio asfaltbetonio dangų bei betono plytelių grindinio atstatymo po inžinerinių tinklų sumontavimo Bugenių, Plinkšių gyvenvietėje matosi, kad pirmuosiuose statybos darbų žurnalo puslapiuose nėra informacijos apie tai, kas yra rangovas, subrangovas; kada šiuos statybos darbų žurnalai statytojo buvo perduoti ir rangovo priimti; kiek šiuose žurnaluose lapų, ar jie sunumeruoti; kas yra įgalioti asmenys tvarkyti šiuos žurnalus; kas yra įgalioti prižiūrėti, kas turi ir privalo pasirašyti šiuos žurnalus; nėra informacijos, kada buvo pradėti ir kada buvo baigti statybos darbai ir pan. Statybos darbų žurnalas yra privalomasis statybos darbų vykdymo dokumentas, kuriame aprašoma statinio statybos darbų eiga, atliktų statybos darbų kokybė, atskirų darbų perdavimas statytojui (užsakovui). Žurnalą privaloma pildyti statant naujus, rekonstruojant, kapitališkai remontuojant, griaunant esamus statinius, kurių statybai reikalingas statybos leidimas, neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu (ūkio ar rangos) statiniai statomi. Statybų žurnalas, kaip ir statybos darbų priežiūros sutartys, yra specifiniai, siauresnio turinio ir paskirties dokumentai, skirti konkrečiam tikslui – statybos darbų vykdymo kontrolei atlikti. Taigi statybos žurnalas yra ne finansinis žurnalas, o lydimasis dokumentas, reikalingas objekto atidavimui. Byloje esantis kažkoks statybos darbų žurnalas, pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“, vertintinas kaip netinkamas įrodymas, nes tai tik nepatvirtintos kopijos, iš kurių specialistė darė išvadas, o teismas jų netyrė.
Statybos darbų žurnalo pildymo tvarką ir esmę nusako specifiniai teisės aktai – atitinkami statybos techniniai reglamentai. Statybos techniniame reglamente (toliau – ir STR) STR 1. 08.02:2002 „Statybos darbai“ 23 p. nurodyta, kad Statybos darbų eiga (nuo statybos pradžios iki statinio statybos užbaigimo) aprašoma statybos darbų žurnale (žr. Reglamento 4 priedą). Į žurnalą taip pat įrašomi visų statybos priežiūros dalyvių (žr. X skyrių) atliktų patikrinimų rezultatai ir reikalavimai. Minėto reglamento skyriuje „Statybos darbų žurnalo pildymo tvarkos aprašas“ nurodyta, kad „Žurnalas pildomas tam, kad dokumentais būtų patvirtinta: atskirų statinio statybos darbų, naudojamų statybos produktų atitiktis statinio projekto ir statybos norminių dokumentų reikalavimams; statybos metu padaryti statinio projekto pakeitimai; statinio statybos vadovo, bendrosios statinio statybos techninės priežiūros vadovo, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo išvados apie atliktų statybos darbų, panaudotų statybos produktų kokybę, statybos valstybinės priežiūros ir statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų atstovų nurodymų įvykdymą statinio statybos metu. Žurnalas pildomas nuo statinio statybos pradžios iki darbų pabaigos ir pateikiamas statybos užbaigimo komisijai kartu su kitais dokumentais, patvirtinančiais statinio statybos pabaigą ir atliktų statybos darbų normatyvinę kokybę“. Specialistė 2013 m. rugsėjo 5 d. apklausoje pati suskaičiavusi darbų kubinius metrus daro visiškai išgalvotą ir niekuo neparemtą išvadą, kad darbų priėmimo aktuose ir statybos darbų žurnaluose darbai sutampa, nes pati nustatė, kad (statybos objektas Plinkščių gyvenvietėje) pagal darbų atlikimo aktą 993,66 m², pagal statybos darbų žurnalą 1509 m² atliktų darbų, tad kodėl toks skirtumas, visiškai nėra aišku, jis nedetalizuojamas. Taigi teigti, kad darbai yra tapatūs, yra visiškas nesusipratimas, nes darbus tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje vykdė ir kitos bendrovės, iš jų ir bendrovė „(duomenys neskelbtini)“. Be to, specialistė, nebūdama statybos ekspertė, visiškai nevertino prie statybos darbų žurnalų pridėtų paslėptų darbų patikrinimo aktų, kuriuose nėra darbų pabaigos datų, tad nustatinėti ir juolab teigti, kad darbai yra atlikti būtent 2011 m. lapkričio mėn., yra nepagrįsta. Jeigu FNTT specialistė būtų statybos darbų ekspertė, ji tikrai būtų atkreipusi dėmesį ir į tai, kad prie AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų statybos darbų žurnalų buvo pridėti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitikties sertifikatai dėl asfaltbetonio mišinių įsigijimo, kuriuos privalu turėti darbuose, kurie yra finansuojami iš Europos Sąjungos lėšų. Kaip matyti iš atitikties deklaracijų, didžioji dauguma asfaltbetonio mišinių buvo perkama laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d., logiška manyti, kad ir darbai turėjo būti tada padaryti ne anksčiau. Tačiau specialistei, tyrėjui ir pirmosios instancijos teismui dėl to nekilo klausimų. Būtent iki 2011 m. lapkričio 24 d. darbai AB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti padaryti, tik specialistė niekaip negalėjo paaiškinti, kaip galima atstatyti asfaltbetonio dangą neturint asfaltbetonio. Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo iki 2011 m. lapkričio 24 d. pakloti asfaltbetonio, įrodo pačios įmonės pateikti asfaltbetonio įsigijimo sertifikatai apie tai, kad šios medžiagos įsigijimo data yra vėlesnė, nei teigiama kaltinamajame akte, kad darbai jau buvo padaryti. Todėl galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo ir nėra nustatyta, kokius konkrečius statybos darbus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 metų lapkričio mėnesį, nes tai net nebuvo tyrimo objektas, todėl specialisto pateikiama išvada yra gauta neteisėtai, nesant tam jokio teisinio ir faktinio pagrindo.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, šioje byloje buvo šiurkščiai pažeistas BPK, nes kaltinamasis negalėjo gintis nuo jam pateikto kaltinimo, kadangi specialisto išvada rėmėsi byloje nesančiais dokumentais, t. y. statybos darbų žurnalais. Nors statybos darbų žurnalai ir buvo apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu, jų kopijų nebuvo pridėta, o kopijos, pateiktos iš FNTT Šiaulių apygardos valdybos, yra nepatvirtintos, todėl nelaikytinos kaip patikimos ir teisėtai gautos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Originalų niekas apskritai nėra nei matęs, nei tyręs, nes to nėra baudžiamosios bylos medžiagoje. Be to, specialistė vertino statybos darbų žurnalus neturėdama tam kompetencijos ir atskirus statybos darbus galimai lingvistiniu metodu priskyrė ūkinei operacijai, todėl šiurkščiai pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymą, specialistė vertino fakto klausimus, t. y. gavo ar ne dokumentus – priėmimo–perdavimo aktus, PVM sąskaitas faktūras – bendrovė „Vakarų inžineriniai tinklai“, nors fakto klausimus sprendžia tik teismas. Ir galiausiai, specialisto išvada yra pateikiama kaip sąlyginė, kuri priklauso ne nuo buhalterinės apskaitoje esančių dokumentų, o nuo kitų faktų, kurių specialistė nenustatinėja, bet teikia išvadą. Išanalizavus specialisto išvadą akivaizdu, kad ji negalėjo būti pripažinta kaip gauta teisėtai ir pagrįstai, o išvadoje nustatytais duomenimis pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu būdu buvo iš esmės pažeistas BPK 20 straipsnis, pripažįstant šią specialisto išvadą kaip teisėtai gautą įrodymą, nors ji net nebuvo analizuota teisminio nagrinėjimo metu.
Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad ant 2011 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. VIT 00135 net nėra V. P. parašo, tad visiškai nesuprantama, kodėl kaltinimas buvo reiškiamas dėl nusikalstamos veikos, kuri padaroma tik tyčia (BK 15 straipsnis). Apskirtai ši PVM sąskaita faktūra yra nedetali, vienintelis skaičius yra „Suma“ – 778 393,14 Lt, tačiau, kas detaliai įeina į šią sumą, bylos nagrinėjimo metu net nebuvo siekiama išsiaiškinti, nes nebuvo analizuotas darbų priėmimo–perdavimo aktas, kurį bendrovė „Vakarų inžineriniai tinklai“ pateikė bendrovei AS (duomenys neskelbtini). Visiškai nesuprantami pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad buhalterė nežinojo V. P. nusikalstamų ketinimų, nors liudytoja, apklausta tik teisme, parodė, kad minėtą PVM sąskaitą faktūrą išrašė statybos darbų vadovo nurodymu, bet ne kaltinamojo V. P. nurodymu. Visiškas nesusipratimas laikytina ir aplinkybė, kad specialistė viešame teismo posėdyje teigia, kad bendrovei „Vakarų inžineriniai tinklai“ neturi jokių pretenzijų dėl mokesčių, nors apskaita, pasak jos, buvo vedama apgaulingai. Liudytojas D. S. (AB „(duomenys neskelbtini)“) parodė, kad vykdant projektą dėl darbų atlikimo Plinkšių ir Bugelių objektuose, Mažeikių r., atlikus darbus už 2011 m. lapkričio mėnesį, buvo surašyti darbų atlikimo priėmimo–perdavimo aktai ir PVM sąskaitos faktūros. Kadangi sąskaitos faktūros už atliktus darbus nebuvo pasirašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl jos nebuvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. PVM sąskaitų faktūrų išrašymas pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – PVM įstatymas), priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, o ne juridinio asmens vadovų norų ar valios trūkumų. Remiantis PVM įstatymo 14 straipsnio 1, 2 dalimis, prievolė apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. Kai PVM sąskaita faktūra neišrašoma, PVM apmokestinimo momentas atsiras įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau, t. y. kai: 1) prekė perduodama ar paslauga suteikiama, arba 2) gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą. Pagal PVM įstatymo 79 straipsnį prekių tiekimo arba paslaugų teikimo faktą PVM sąskaita faktūra privalo įforminti apmokestinamasis asmuo, Lietuvos Respublikoje įsiregistravęs PVM mokėtoju. PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal šį Įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pateikta versija apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vengė pasirašyti darbų atlikimo aktus, PVM sąskaitas faktūras, yra akivaizdžiai melaginga ir neteisinga, kadangi UAB „Vakarų (duomenys neskelbtini)“ nepasirašius PVM sąskaitos faktūros, bendrovė patiria nuostolį, t.y. neturi juridinio pagrindo į PVM ataskaitą įtraukti pirkimo PVM sumos – 27 784,16 Lt, ir šia suma susimažinti mokėtiną pridėtinės vertės mokestį. D. S. nutyli, kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė į teismą dėl skolos, kodėl nebuvo pasinaudota antstolio pagalba įteikiant dokumentus, ar buvo PVM sąskaitos faktūros kartu su darbų priėmimo–perdavimo aktu siųstos registruotu paštu, tai būtų laikoma tinkamu įteikimu. Atsakymas į tokius UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmus yra paprastas – UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo restruktūrizuojama įmonė, buvo formuojamas kreditorių komitetas, tačiau jame UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo, nes galimai nepateikė jokio teisiškai pagrįsto reikalavimo arba praleido procesinį terminą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vengė pateikti sąskaitą faktūrą UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimai dėl to, kad galėjo kilti ginčas dėl darbų kokybės ar jų faktinio atlikimo, o tokiu atveju būtų vėlavęs atsiskaitymas. Be to, jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų deklaravusi darbus, ji būtų privalėjusi sumokėti mokesčius valstybei, tačiau to nepadarė ir šiuo metu apgaulingai nuslepia atliktus darbus (kaip ji teigia) ir nemoka mokesčių valstybei. Šios aplinkybės net nebuvo aptartos apkaltinamajame nuosprendyje, ir šis nuosprendis yra neteisėtas dar ir dėl to, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ viešame teismo posėdyje teigia, kad ji darbus atliko, tačiau jų nedeklaravo, mokesčių valstybei nemokėjo, o bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas nuteisiamas už tai, kad įvykdė PVM įstatymo prievolę deklaruoti atliktus darbus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvardijo, kokiais veiksmais pasireiškė apelianto tyčia, jeigu statybos darbams vadovauja statybos darbų vadovas, o PVM sąskaitą faktūrą, dėl kurios jis yra kaltinamas, pasirašė ne V. P., o buhalterė J. B.. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja prasme, nes neaptaręs tyčios klausimo neteisingai nuteisė V. P.. Nenurodė, kaip pasireiškė jo tyčia – jo, kaip direktoriaus, veiksmų (veikimo, neveikimo) seka, apgaulė tvarkant apskaitą, todėl jo veiksmuose nėra kaltės, esminio elemento baudžiamosios atsakomybės taikymui. Nuosprendyje nėra analizuojama, kas buvo atsakingas už statybos darbus, ar darbai, nurodyti UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra atlikti, ar jie užfiksuoti tinkamai ir teisėtai statybos darbų žurnale, ar minėti darbai yra analogiški kitame darbų priėmimo–perdavimo akte ir pan. Nesant V. P. parašo ant PVM sąskaitos faktūros, nurodytos kaltinamajame akte, nesant parodymų apie tai, kad būtent jis nurodė išrašyti buhalterei šią PVM sąskaitą faktūrą, iš anksto žinodamas, kad darbus atliko kita įmonė, baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis priimtas asmeniui, kuris įvykdė įstatyme numatytą pareigą deklaruoti atliktus darbus, nes tai įpareigoja Buhalterinės apskaitos įstatymas, be to, įmonės vadovas atsako už buhalterinės apskaitos organizavimą, o už teisingų duomenų suvedimą atsako buhalteris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. Šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukta ne buhalterė, o direktorius, nors visa bylos esmė yra buhalterinių duomenų pagrįstumas.
Dėl galimo teismo šališkumo ir nuosprendžio motyvų atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamas nuosprendis, jo struktūra ir pateikiama argumentacija iš esmės atitinka kaltinamojo akto turinį, o tai leidžia teigti, kad apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas neteisėtai. Akivaizdu, kad tokie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pateikiami motyvai, kurie iš esmės yra analogiški kaltinamojo akto struktūrai (turiniui), yra nepakankami siekiant, kad teismo nuosprendyje būtų tiek išdėstytų argumentų, kad jų pakaktų teisingam nuosprendžiui pagrįsti ir kad nebūtų nutylėtų argumentų, kurių nagrinėjamoje byloje yra ne vienas. Atsižvelgdamas į tai apeliantas daro prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teismas rodė objektyviai palankesnį teisinį vertinimą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo kaltinimą palaikančiai pusei, neatsižvelgdamas į apelianto pateikiamus motyvus, prašymus, tai atsispindi ir teismo nuosprendyje. Be to, pirmosios instancijos teismas procese buvo visiškai pasyvus. Tuo galima įsitikinti perklausius teismo posėdžių garso įrašus, iš kurių galima spręsti, kad nei teismui, nei prokurorui nebuvo įdomu apelianto ir gynybos pateikiami argumentai, specialistei net nebuvo užduodami jokie klausimai. Toks procesas yra negalimas, nes teismas palaiko kaltinimo pusę, o į gynybos argumentus visiškai nekreipia dėmesio. Teismų praktikoje yra priimta, kad teismas yra aktyvus, aiškinasi įvykių aplinkybes, tačiau šiuo atveju procesas vyko ne rungimosi principu, tačiau siekiu perrašyti kaltinamąjį aktą, net netiriant įrodymų.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (BK 326 str. 1 d. 1 p.).
BK 222 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 str. taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK 222 str. numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad specialisto išvada yra sąlyginė. Apeliantas akcentuoja, kad nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei ikiteisminiam tyrimui vadovavęs ir kaltinamą palaikęs prokuroras ar pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko tuos darbus, kurie yra nurodyti 2011 m. lapkričio 24 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija VIT Nr. 00135, kuri buvo pateikta AS (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius laiko neatitinkančiais tikrovės, nes pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikus asfaltbetonio dangos ir betono plytelių grindinio atstatymo bei pagrindų paruošimo asfaltbetonio dangai darbus Bugeniuose už 98 581,48 Lt sumą (be PVM) ir Plinkšėse už 33 724,04 Lt sumą (be PVM), ir pateikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ šių darbų atlikimo aktą, V. P. minėto akto nepatvirtino, o jo pagrindu išrašė 2011-11-24 PVM sąskaitą faktūrą, serija VIT Nr. 00135, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad kelio dangos su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus (asfaltuota danga) ir pėsčiųjų-dviračių tako su paruošiamaisiais sluoksniais atstatymo darbus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pateikdamas buhalterei J. B., kuri nieko nežinojo apie V. P. nusikalstamus ketinimus, nurodė įtraukti 2011-11-24 PVM sąskaitą faktūrą, serija VIT Nr. 00135, į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2011 metų lapkričio mėnesio buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir įsipareigojimų dydžio už 2011 metus.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tai, kad 2012 m. gruodžio 28 d. specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo (toliau – specialisto išvada) tam tikri pateikti atsakymai yra sąlyginiai – priklausantys nuo aplinkybės, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko asfaltbetonio dangos ir betono plytelių grindinio atstatymo bei pagrindų paruošimo asfaltbetonio dangai darbus Bugeniuose už 98 581,48 Lt sumą (be PVM) ir Plinkšėse už 33 724,04 Lt sumą (be PVM), savaime nedaro specialisto išvados neturinčia įrodomosios galios, nes konstatuoti minėtas aplinkybes yra baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo kompetencija.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų statybos darbų žurnalų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas netyrė kaip įrodymų, t. y. neperskaitė, neanalizavo jų, pagal juos net nebuvo apklausta specialistė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog minėti statybos darbų žurnalai buvo tiriami 2015 m. balandžio 23 d. apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, be to, pirmosios instancijos teismas tyrė specialisto išvadą, kurioje buvo analizuojami minėti statybos darbų žurnalai.
Apeliaciniame skunde ypatingai daug kritikos skiriama specialisto išvadoje pateiktam teiginiui, jog pagal darbų perdavimo aktuose įrašytų ūkinių operacijų turinį nustatytas ūkinių operacijų tapatumas UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytuose 2011 m. spalio mėn. ir lapkričio mėn. atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose ir bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ išrašytame 2011 m. lapkričio mėn. atliktų darbų akte. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Kasacinė nutartis Nr. 2K-43/2006). Aplinkybę, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko asfaltbetonio dangos ir betono plytelių grindinio atstatymo bei pagrindų paruošimo asfaltbetonio dangai darbus Bugeniuose už 98 581,48 Lt sumą (be PVM) ir Plinkšėse už 33 724,04 Lt sumą (be PVM), patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Iš 2011-10-07 subrangos sutarties Nr.111007/01 matyti, kad ji sudaryta tarp UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (Užsakovo) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Subrangovo) kelio asfaltbetonio bei betono plytelių grindinio atstatymo darbams Plinkšėse ir Bugeniuose (Mažeikių r.) (t. 1, b. l. 102–103). Liudytojas R. B. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirbo Plinkšėse darbų vykdytoju 2011 m. spalio, lapkričio mėnesiais. Visus darbus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“. Visi atlikti darbai buvo užfiksuoti statybos darbų žurnaluose (t. 6, b. l. 120–121). Liudytojas S. V. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2011 metais jis dirbo Plinkšėse, ruošė pagrindą asfaltavimo darbams (t. 6, b. l. 121). Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2011 m. jis dėjo bortelius ir klojo plyteles Bugeniuose ir Plinkšėse (t. 6, b. l. 121). Liudytojas N. K. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2011 m. spalio ir lapkričio mėnesiais Mažeikių rajone vežiojo gruntą, dirbo vairuotoju (t. 6, b. l. 121). Liudytojas T. K. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirbo UAB „Vakarų inžineriniai tinklai“ ir buvo statybos darbų Bugeniuose ir Plinkšėse vadovas, buvo atsakingas už darbų organizavimą. Jam dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“, tame objekte buvo samdomi subrangovai darbams atlikti. Tame objekte subrangovu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 6, b. l. 160–161). Liudytojas D. S. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Mažeikių savivaldybė vykdė vandens ir nuotekų tiesimo projektą, kuris buvo vykdomas Mažeikių rajone, t. y. kaimo vietovėse Bugeniuose ir Plinkšėse, šį projektą administravo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o rangovai buvo AS „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apžiūrėjus projektą, gimė rašytinė sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo vadovaujamos bendrovės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliks atstatomuosius darbus. Pagal tai, kas buvo sutarta ir numatyta aktuose, UAB „(duomenys neskelbtini)“ visus darbus atliko (t. 6, b. l. 159–160). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad aptarti įrodymai yra tarpusavyje susiję, vieni kitus patvirtina, todėl sudaro vieningą visetą, suteikiantį pagrindą padaryti išvadas apie faktines bylos aplinkybes, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko asfaltbetonio dangos ir betono plytelių grindinio atstatymo bei pagrindų paruošimo asfaltbetonio dangai darbus Bugeniuose ir Plinkšėse.
Apeliantas teigia, jog tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo iki 2011 m. lapkričio 24 d. pakloti asfaltbetonio, įrodo pačios įmonės pateikti asfaltbetonio įsigijimo sertifikatai apie tai, kad šios medžiagos įsigijimo data yra vėlesnė, nei teigiama kaltinamajame akte, kad darbai jau buvo padaryti, todėl galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo ir nėra nustatyta, kokius konkrečius statybos darbus atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 metų lapkričio mėnesį. Apygardos teismas konstatuoja, kad šiuos apelianto teiginius paneigia nuoseklūs liudytojo D. S. parodymai, kad asfaltavimo darbams atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ samdė subrangovą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 6 b. l. 160). Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir liudytojas S. V., nurodęs, kad asfaltavimo darbus atliko lyg ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 6, b. l. 121).
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvardijo, kokiais veiksmais pasireiškė apelianto tyčia, jeigu statybos darbams vadovauja statybos darbų vadovas, o PVM sąskaitą faktūrą, dėl kurios jis yra kaltinamas, pasirašė ne V. P., o buhalterė J. B.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. P. tyčia padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str., yra akivaizdi iš anksčiau atskleisto ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašyto nusikalstamos veikos mechanizmo. Aplinkybė, jog minėtą sąskaitą faktūrą pasirašė ne nuteistasis V. P., o buhalterė J. B., nuteistojo V. P. atsakomybės nešalina ir tyčinės nusikalstamos veikos pobūdžio nepaneigia. Teisėjų kolegija nurodo, kad BK 222 str. 1 d. dispozicijoje nurodoma sąvoka „tvarkė“ nesuponuoja buhalterinės apskaitos tvarkymo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 str. prasme, nes, laikantis tokios pozicijos, BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektais galėtų būti tik ūkio subjekto buhalteris ar pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. numatyta, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, todėl darytina išvada, jog nuteistasis V. P. yra tinkamas BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektas.
Atmestini ir apelianto V. P. apeliacinio skundo motyvai dėl baudžiamosios atsakomybės negalimumo dėl to, kad specialisto išvada nebuvo nustatytas mokestinių prievolių nevykdymas. BK 222 str. įtvirtintos teisės normos apsaugos objektu yra valstybės finansiniai interesai, tačiau to negalima suprasti taip, kad atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą būtinai sietina su mokestinės prievolės valstybės biudžetui nevykdymu. Valstybės finansiniai interesai, be kita ko, suponuoja ir tai, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, laiku pateikiama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis).
Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas dar ir dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius viešame teismo posėdyje teigė, kad jis darbus atliko, tačiau jų nedeklaravo, mokesčių valstybei nemokėjo, o bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas nuteisiamas už tai, kad įvykdė PVM įstatymo prievolę deklaruoti atliktus darbus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas šioje nutartyje anksčiau išdėstyta, nurodo, kad apelianto teiginiai dėl bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovo nuteisiamo už tai, kad įvykdė PVM įstatymo prievolę deklaruoti atliktus darbus, neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių dėl galimos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos atstovų nusikalstamos veikos, todėl nekilo BPK 257 str. numatyta pareiga motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamas nuosprendis, jo struktūra ir pateikiama argumentacija iš esmės atitinka kaltinamojo akto turinį, o tai leidžia teigti, kad apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas neteisėtai. Atsižvelgdamas į tai apeliantas daro prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teismas rodė objektyviai palankesnį teisinį vertinimą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo kaltinimą palaikančiai pusei, neatsižvelgdamas į apelianto pateikiamus motyvus, prašymus, tai atsispindi ir teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, nustatė tokias pačias nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, neduoda pagrindo teigti, kad nuosprendis perrašytas iš kaltinamojo akto. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog pateiktų prašymų netenkinimas savaime nelaikytinas pakankamu pagrindu manyti, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo išankstinį nusistatymą priimti nuteistajam V. P. nepalankų sprendimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.