- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-28
- Bylos Nr.
- I-1172-171/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03877-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Prašo netaikyti senaties termino, nes dėl netinkamų teisių ir pareigų išaiškinimo atvykstant į Lukiškių TI-K nežinojo, per kiek laiko reikia kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.
Paaiškina, kad teko būti perpildytose kamerose, dėl to nuolat trūko kėdžių, buvo sunku judėti. Kamerose neveikė ventiliacija, vyravo drėgmė, dėl kurios nedžiūdavo išsiskalbti drabužiai, buvo pelėsio, šalta žiemą ir karšta vasarą, byrėjo tinkas, naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas privatumas. Inventorius kamerose buvo įrengtas netinkamai. Be to, trumpalaikio laikymo kamerose nebuvo tualeto, o pareigūnai nuvesti į tualetą neturėjo laiko. Jose buvo laikomas 5 valandas, teko nuolat stovėti, nes kameros buvo perpildytos, kvėpuoti rūkančiųjų cigarečių dūmais. Taip pat nebuvo suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne gyvenamojoje kameroje. Pasivaikščiojimo kiemeliai padengti šiferio plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto.
Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, emocinius išgyvenimus, orumo pažeminimą.
Šalies argumentai
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d., o į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. rugsėjo 26 d.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo ginčo laikotarpiu aktuali Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.
Pažymi, kad kiekvienas asmuo, atvykęs į Lukiškių TI-K, yra pasirašytinai supažindintas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis. Supažindinimo forma saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti durelės. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Paaiškino, kad pagal teisės aktus, reglamentuojančius Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, taip pat higienos priemonėms susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Į įstaigą atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo reikalavimų. Atkreipia dėmesį, kad tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio laikymo kamerose, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė kaip dvi valandos.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nurodė, kad aktualios LR higienos normos nurodo, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžtina, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nors jis turi įrodyti, kad tam tikri skunde minimi trūkumai darė jam tiesioginę įtaką, kuri sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Atsakovės atstovas pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai – paprastai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Nurodo prašymą atlyginti turėtas dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, jei teismo sprendimas bus priimtas atsakovo naudai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 33–34).
Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.
Pareiškėjas prašo netaikyti ieškinio senaties termino ir nurodo, kad jam nebuvo tinkamai išaiškintos jo teisės ir pareigos atvykus į Lukiškių TI-K, todėl nežinojo, per kiek laiko reikia kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Šių pareiškėjo nurodytų priežasčių teismas nelaiko svarbiomis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugsėjo 26 d. Vadovaujantis nurodytomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis jam gali būti priteista žala tik nuo 2013 m. rugsėjo 26 d., o ne nuo 2013 m. sausio 1 d., kaip nurodo pareiškėjas. Taigi pritaikius ieškinio senaties terminą atmestina reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio), atlyginimo, taikomos CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kartu su pareiškėju gyvenamosiose ir trumpalaikio laikymo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Pareiškėjas ginčija šių duomenų tikslumą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, taigi teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais vadovaujasi. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 2–29 d., 2013 m. spalio 31–lapkričio 3 d., 2013 m. lapkričio 14–17 d., 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. lapkričio 27–2014 m. sausio 20 d., 2014 m. sausio 23–vasario 20 d., 2014 m. gegužės 18–22 d., 2014 m. birželio 28–liepos 3 d., 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.
Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad kameros neatitiko higienos normų, t. y. vyravo drėgmė, buvo pelėsio, šalta žiemą ir karšta vasarą, byrėjo tinkas, o trumpalaikio laikymo kamerose nebuvo tualeto.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir nustatė, kad kameroje Nr. 267 nuo sienų ir lubų nubyrėję dažai, o tai neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 28 punkto reikalavimų. Kitų pažeidėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta.
Pareiškėjas mano, kad inventorius kamerose buvo įrengtas netinkamai.
Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktas nustato, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams susidėti. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidusi pareigą aprūpinti kameras tinkamu inventoriumi ar kad jis būtų įrengtas netinkamai, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.
Pareiškėjas teigia, kad trumpalaikio laikymo kamerose teko kvėpuoti cigarečių dūmais.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų nurodęs, jog yra nerūkantis ir prieštarauja, kad būtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl šis skundo argumentas nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad trumpalaikio laikymo kameroje buvo laikomas 5 valandas be galimybės atsisėsti.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas nustato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginį, jog jis trumpalaikio laikymo kameroje būtų buvęs laikomas ilgiau, nei nustato minėtas teisės aktas, taip pat kad nebūtų turėjęs galimybės atsisėsti. Remiantis atsakovės atstovo pateikiamais duomenimis, tik 2013 m. lapkričio 25 d. trumpalaikio laikymo kameroje pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei nustatytas minimalus.
Pareiškėjas teigia, kad naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas jo privatumas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi toks sanitarinio mazgo įrengimas laikytinas pareiškėjo kalinimo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.
Pareiškėjas nurodo, kad pats skalbdavosi drabužius, kurių negalėdavo išsidžiovinti dėl kameroje buvusios drėgmės.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktas nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad minėta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015).
Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip ir nustatyta Taisyklių 258 punkte, o viršutinių drabužių skalbimo paslaugos yra mokamos. Taigi pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti Lukiškių TI-K teikiama drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, todėl jo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose neveikė ventiliacija.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Nurodo, kad nebuvo suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne gyvenamojoje kameroje.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 punkte nustatyta, kad 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dieną specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore.
Pareiškėjas teigdamas, jog jam turėjo būti suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne kameroje, yra neteisus. Pagal minėtus teisės aktus jam priklauso 1 valanda pasivaikščioti lauke. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos neįgyvendintų ar įgyvendintų netinkamai, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai padengti šiferio plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kurio 3.1 punktas nustato, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti lygius ir banguotus asbestcemenčio šiferio lapus statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose ir kt.), 3.2 punktas įtvirtina, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti lygius ir banguotus asbestcemenčio šiferio lapus statomuose kituose objektuose. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad kiemelį dengiančiose plokštėse yra asbesto, todėl teiginys atmetamas.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui 133 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124, tai yra 3,6 kv. m vienam asmeniui. Taigi pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.
Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, jų mastą, laikotarpį, į tai, kad pareiškėjas kai kurių higienos normų neatitinkančiose ir perpildytose kamerose, pažeidžiant jo privatumą, buvo laikomas 133 dienas.
Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Nustatyti higienos normų pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nustatytu laiku pašalinti. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 10 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-289-143/2017), įvertinęs ploto trūkumo ir privatumo pažeidimus, taip pat tai, kad higienos normų pažeidimai buvo mažareikšmiai ir pašalinti, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 330 Eur sumos priteisimas.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas.
Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo R. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 330 (tūkstantį tris šimtus trisdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį, t. y. priteisti neturtinę žalą dėl laikotarpio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.