Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. S. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1400 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-7, 12).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir –Marijampolės AVPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad kamerų plotas buvo apie 7 kv. m., jose buvo laikomi du asmenys, be to, daug vietos užėmė baldai, dėl ko pareiškėjui jose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas kameros plotas. Tvirtino, kad kameroje nebuvo lango, todėl buvo šalta, į kamerą lijo lietus, dėl ko pablogėjo sveikata. Taip pat nurodė, kad kamerų langai (matmenys 110x90) buvo nešvarūs, o juos išvalyti neįmanoma dėl iš vidaus ir išorės įrengtų grotų. Pažymėjo, kad kameroje nebuvo šilto vandens, praustis po karštu dušu galėjo tik kartą per savaitę 15 min. prieš pat išvykstant. Patalynė buvo nešvari, nedezinfekuojamas minkštas inventorius, dėl ko kilo problemų su oda, atsirado bėrimų. Tvirtino, kad maitinimas nepilnavertis, todėl nusilpsta imuninė sistema, be to, Marijampolės AVPK areštinėje teikiama tik skubi medicininė pagalba, o artimieji negali perduoti vaistų. Pareiškėjo teigimu, minėtos gyvenimo sąlygos žemino orumą, prilygino kankinimui, pažeidė pareiškėjo teises, kurias gina Konvencijos 3 straipsnis. Teisės aktų reikalavimų atitinkančių sąlygų nesudarymas lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Prašė skundą tenkinti, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 21-26) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m., kartu su pareiškėju buvo laikomi du asmenys, taigi kameros plotas vienam asmeniui visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t.y. pareiškėjui teko ne mažiau 5,595 kv. m. Pažymėjo, kad pareiškėjas pats sau prieštarauja nurodydamas, jog languose nebuvo stiklo paketų, juos reikėjo pačiam uždengti plėvele, tačiau, tuo pačiu, nurodo, kad langų stiklai nešvarūs, jų nebuvo galima nuvalyti dėl įrengtų grotų. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu duomenų apie išdaužytus kameros Nr. 6 langus neužfiksuota. Marijampolės AVPK areštinės kamerose yra dieninis ir dirbtinis apšvietimas, kuris atitinka higienos normų reikalavimus, šią aplinkybę pavirtina į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Areštinėje laikomiems asmenims suteikiamos sąlygos praustis po dušu kartą per savaitę. Asmenys maitinami laikantis teisės aktų reikalavimų, maitinimo paslaugų kokybė atitinka Lietuvos Respublikos standartus ir techninius reikalavimus bei areštinėje laikomų asmenų maitinimo normas. Nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis dėl sveikatos būklės. Pažymėjo, jog per visą laikotarpį, kurį pareiškėjas praleido Marijampolės AVPK areštinėje, jis nė karto nesiskundė dėl netinkamų areštinės kamerų sąlygų. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Marijampolės AVPK areštinės kameroje nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir Higienos norma HN 37:2009), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 6 punkte.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Marijampolės AVPK areštinės kamerose, kur plotas vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Bylos duomenimis, pareiškėjas Marijampolės AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas 11,19 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,35 kv. m. (1,17 x 1,15) (b. l. 30-34, 45-46). Kameroje Nr. 6 ginčo laikotarpiu gyveno 2 asmenys, taigi kiekvienam asmeniui, atskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, teko po 4,92 kv. m. ploto ((11,19-1,35)/2). Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 6 plotas skirtas vienam asmeniui ne visiškai atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, t. y. pareiškėjui šioje kameroje trūko 0,08 kv. m..

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai (dviaukštės lovos). Teismas akcentuoja, kad pagal Taisyklių 80 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas kamerose esančių baldų užimamas plotas.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkama areštinės kamerų apšvieta. Nurodo, kad kamerose buvo tamsu, langai (matmenys 110 x 90) nešvarūs ir nėra galimybės jų atidaryti ir išvalyti dėl įrengtų grotų, bet tuo pačiu skunde pažymi, kad kameroje nebuvo lango, todėl buvo šalta, į kamerą lijo lietus, dėl ko pablogėjo sveikata. Teismas sutinka su atsakovo atstovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo argumentai dėl kameros langų įrengimo/neįrengimo yra prieštaringi. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu duomenų apie išdaužytus kameros Nr. 6 langus neužfiksuota. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl pareiškėjo argumentai dėl kameros langų įrengimo/neįrengimo atmestini.

Higienos formos HN 37: 2009 21 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx. Kadangi natūralaus kameros apšvietimo atitikimas susijęs su pastato rekonstrukcija ir kapitalinio remonto darbais, vadovaujantis Higienos formos HN 37: 2009 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo atitikties minėtai higienos normai nėra taikomi, todėl šiuo atveju negali būti konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Atsakovo atstovo į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. vasario 3 d. ir 2015 m. sausio 27 d. patikrinimų aktai patvirtina, kad patikrinimų metu kameros Nr. 6 bei kitų tikrintų kamerų dirbtinės apšvietos parametrai atitiko nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti (b. l. 35-37, 38-40).

Pareiškėjas paaiškino, kad areštinės kamerose nebuvo šilto vandens, o maudytis po karštu dušu leidžiama tik kartą per savaitę. Pažymėjo, kad jam nebuvo leista išsimaudyti iš kart atvykus konvojumi į Marijampolės AVPK.

Pagal Higienos formos HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į tai, kad karšto vandens tiekimo į areštinės kameras teisės aktai nenumato, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad buvimo Marijampolės AVPK laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po karštu dušu, tačiau savo teisių pažeidimą pareiškėjas sieja su aplinkybe, kad nusiprausti galėjo tik prieš pat išvykstant. Akcentuotina, kad prausimosi ko karštu dušu laikas teisės aktais nereglamentuotas. Nenustačius, kad atsakovo atstovas pažeidė nustatytą teisinį reglamentavimą suteikiant pareiškėjui teisę nusiprausti, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad patalynė Marijampolės AVPK areštinėje buvo nešvari, nedezinfekuojamas minkštas inventorius, dėl ko kilo problemų su oda, atsirado bėrimų. Šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl nešvaraus ir nedezinfekuojamo minkšto inventoriaus paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2016 m. vasario 11 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 27 d. patikrinimo aktas Nr. PT-6, kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu antklodės, pagalvės, čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę (b. l. 38-40).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad maistas Marijampolės AVPK areštinėje buvo nepilnavertis, todėl nusilpsta imuninė sistema, o susirgus nesuteikiamas tinkamas gydymas.

Higienos normos 8 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 59 punkte numatyta, kad policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus.

Atsakovas patvirtino, kad organizuojant areštinėje laikomų asmenų maitinimą vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2014-05-19 tarp UAB „Niklita“ ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis Nr. 64-IL-2770 (b. l. 44-47) dėl maitinimo paslaugų tiekimo areštinėje, kurioje numatyta maitinimo tvarka ir sąlygos. Sutarties šalis - UAB „Niklita“ įsipareigojo, kad jos teikiamų paslaugų kokybė atitiktų Lietuvos Respublikos standartus, techninius reikalavimus (Sutarties 1.1 p., 1.2 p.). Sutarties 3.1 punkte nurodyta, jog skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai asmenims, laikomiems policijos komisariato areštinėje, patvirtinti Lietuvos policijos komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100" Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo". Sutarties 3.7 punktu paslaugų teikėjas įsipareigojo, kad jų tiekiamas maistas atitiks Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena" ir kitų teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad minėtos sutarties sąlygos ar Higienos normų reikalavimai dėl maisto kokybės ar kiekio būtų pažeisti. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nepakankamo/nepilnaverčio maisto yra deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad susirgus nėra galimybės gauti tinkamo gydymo. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigoje vedamas Sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo žurnalas ir jame neužfiksuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis dėl sveikatos būklės. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą, o medicininės paslaugos jam nebūtų buvę suteiktos. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimu susirgus, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius negalima konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo, be to, teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė, todėl jo argumentai jog Marijampolės AVPK areštinėje nėra galimybės gauti tinkamo gydymo, atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Taisyklių 7 punkto nuostatas, areštinėje laikomiems asmenims numatyta teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą. Kadangi pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą, šiuo atveju jo skundo motyvai dėl perdavimo tvarkos pažeidimų yra nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Administracinėje byloje nustačius, kad Marijampolės AVPK neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, t. y. 7 paras pareiškėjas buvo laikomas areštinės kameroje, kurioje trūko teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos, yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas asmenų buvimo policijos areštinėje sąlygas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta aplinkybė dėl minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimo areštinės kameroje truko neilgai – 7 paras, o minimali ploto norma buvo pažeista tik 0,08 kv. m. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tai įvertinęs, teismas sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Teismas taip pat pažymi, jog nors byloje nustatytos aplinkybės dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimo sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2015-10-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.