- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-296-309/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45646-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis, Nijolė Matuzevičienė
- Nuteistasis
- R. J.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Nijolės Matuzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant ją per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo R. J. pasirinktu būdu (žodžiu, raštu, viešai spaudoje) atsiprašyti už nusikalstamais veiksmais padarytą fizinę žalą, visą bausmės atlikimo laiką dirbti (tęsti darbą) arba per dvi savaites nuo nuosprendžio įsiteisėjimo ar netekusi darbo užsiregistruoti užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir būti joje registruota, kol pradės dirbti.
Laisvės apribojimo bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio patvirtinto nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
R. J. 2019 m. vasario 14 d. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš R. J. priteista 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusi ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. J. nuteista už tai, kad 2018 m. rugsėjo 20 d. apie 20.15 val., kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu nuplėšė nuo lovoje gulėjusiojo nukentėjusiojo R. J. antklodę, užsimojusi kėde tyčia užvertė ją ant nukentėjusiojo, nukentėjusiajam nuvertus kėdę ant šono, metė į jį žadintuvą ir pataikė į kaktos sritį, po to smūgiavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių, bet ne mažiau kaip du smūgius rankomis į veido sritį, kaklą ir krūtinę ir padarė nukentėjusiajam nubrozdinimus kaktoje ir krūtinės dešinėje pusėje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
2.1. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino bylos medžiagoje surinktus duomenis, nevertino jų pagal savo vidinį įsitikinimą, neišsamiai ir šališkai nagrinėjo visas bylos aplinkybes, nesivadovavo įstatymu tirdamas byloje surinktus duomenis, dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatas.
2.2. Nurodo, kad teismas, remdamasi nukentėjusiojo, liudytojo T. K. parodymais bei pateiktomis specialisto išvadomis, konstatavo, jog ji padarė jai inkriminuojamą nusikaltimą. Apeliantės teigimu, teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad nukentėjusysis jau daugiau kaip 20 metų užsiima karate sportu ir nepagrįstai atmetė galimybę, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti treniruočių metu. Šios aplinkybės nebuvo patikrintos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme, todėl, apeliantės įsitikinimu, negalima atmesti galimybės, kad nukentėjusysis susižeidė karate treniruočių metu. Pažymi ir tai, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai būdingi karate treniruočių metu patiriamiems sužalojimams. Kritikuoja nukentėjusiojo parodymus dėl treniruočių lankymo, jog iš pradžių nukentėjusysis nurodė, kad negali prisiminti, ar 2018 m. rugsėjo 20 d. (įvykio dieną) sportavo, vėliau nurodė, kad minėtą dieną karate treniruotėse nebuvo, tačiau galėjo minti dviračiu. Apeliantės teigimu, nukentėjusysis galėjo melagingai nurodyti, kad karate treniruotėse tą dieną nebuvo, kadangi tokių treniruočių metu yra būdingi sužalojimai, nurodyti specialisto išvadose. Šios jos nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiojo, kuris galėjo patirti sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje, galėjo patirti treniruočių metu, nebuvo paneigtos, nes nebuvo apklausti treniruočių partneriai, treneris ar kiti asmenys, galėję parodyti apie nukentėjusiojo sužalojimus arba jų nebuvimą. Taip pat nebuvo apklaustas kaimynystėje gyvenantis nukentėjusiojo draugas, pas kurį tą vakarą buvo nukentėjusysis ir apie 20 val. 15 min. iš jo grįžo namo. Siekiant nustatyti, ar sužalojimai pas nukentėjusįjį buvo padaryti prieš įvykį, minėtas nukentėjusiojo draugas būtų galėjęs nurodyti. Nukentėjusysis tiksliai nenurodė minėto draugo vardo ir pavardės, taip pat gyvenamosios vietos adreso.
2.3. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog tiek ji, tiek ir jos dukra, nurodė vienodas įvykio aplinkybes ir nepagrįstai įvertino, kad jų parodymai apie įvykį laikytini duotais siekiant išvengti (padėti kaltinamajai išvengti) baudžiamosios atsakomybes. Mažametė dukra priešiškai nusiteikusi prieš tėvą galėjo būti būtent dėl to, kad jis smurtavo prieš mamą, o ne dėl to, kad ji (R. J.) ją nuteikinėjo prieš tėvą, todėl teismas mažametės parodymų negalėjo vertinti kaip duotais siekiant mamai padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.
2.4. Nurodo, kad tiek iš daiktų apžiūros protokolo, tiek ir iš liudytojo T. K. nurodytų aplinkybių matyti, kad nukentėjusiojo kambarys buvo tvarkingas, prie lovos stovėjo kėdė, ant jos padėtas žadintuvas ir vaistai. Taip pat liudytojas nurodė, kad nukentėjusysis paaiškino, jog kambarys buvo sutvarkytas, o laikrodis (žadintuvas) buvo surinktas. Žadintuvas buvo be jokių išorinių pažeidimo žymių, vientisas. Apeliantės teigimu, šios aplinkybės paneigia nukentėjusiojo nurodytą įvykio versiją, kad ji metė į nukentėjusįjį žadintuvą, kuris nuo smūgio subyrėjo. Teismas šios aplinkybės visiškai nevertino ir į ją neatsižvelgė priimdamas nuosprendį. Taip pat nurodo, jog nebuvo įvykio metu apžiūrėta kėdė, kuri neva buvo mesta į nukentėjusįjį.
2.5. Apeliantės nuomone, nukentėjusysis galėjo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus siekiant įtakoti skyrybų bylą, sukelti nepatogumus bei jai daryti psichologinį spaudimą. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ji ieškiniu santuoką norėjo nutraukti dėl nukentėjusiojo kaltės, todėl nukentėjusysis galimai norėjo kaltę dėl santuokos sugriuvimo perkelti jai, pradedant prieš ją ikiteisminį tyrimą.
2.6. Pažymi, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo, liudytojo T. K. parodymais bei specialisto išvada, kurioje tik nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti kietu buku daiktu. Apeliantės nuomone, šie įrodymai nepatvirtina, kad būtent ji padarė nukentėjusiajam sužalojimus.
3. Apygardos teismo posėdyje nuteistoji R. J. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl R. J. kaltės. Vien tai, kad nuteistoji apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o R. J. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad R. J. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo, liudytojo T. K. parodymais bei specialisto išvadomis, o jos ir jos dukters parodymus nepagrįstai įvertino, kaip siekį padėti jai išvengti baudžiamosios atsakomybės.
6.1. Netikėti nukentėjusiojo R. J. parodymais, jo nurodyta įvykio versija, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nukentėjusysis tiek pareiškime, tiek duodamas paaiškinimus apie įvykį pareigūnui nurodė, kad namuose per konfliktą prieš jį smurtavo R. J.. Iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą (1 t., b. l. 17, 40–41), apžiūros pas specialistą metu (1 t., b. l. 85), bei apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nukentėjusysis R. J. parodė, kad R. J. nutraukusi antklodę, su prie kompiuterio esančia kėde bandė smūgiuoti jam į veido sritį. Kadangi R. nelabai pakėlė kėdę, metė šalia padėtą plastmasinį laikrodį ir pataikė jam į veidą. Jis užsidengė galvą, kad daugiau nesužalotų veido. Toliau R. „tvatino“ jį rankomis. Buvo 5-6 smūgiai. R. pataikė į kaklą, po įvykio jis pamatė, kad R. perbrėžė nagais krūtinę.
6.2. Taigi abejoti nukentėjusiojo parodymais ir juos atitinkančiomis medicinos specialisto išvadomis, kad R. J. padaryti nubrozdinimai kaktoje ir krūtinės dešinėje pusėje sužalojimai, kuriems padaryti reikėjo dviejų smūgių ir kurie nėra būdingi griuviminei traumai, buvo padaryti būtent byloje nagrinėjamo konflikto metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
6.3. Tai, kad nukentėjusysis R. J. buvo sumuštas būtent jo nurodytomis aplinkybėmis patvirtina ir policijos pareigūnas T. K.. Liudytojas T. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, jog R. J. pats kreipėsi į policijos komisariatą ir nurodė, kad namuose per konfliktą prieš jį smurtavo R. J.. R. J. paaiškino, kad jam gulint lovoje savo kambaryje, R. J. metė į jį kėdę, po to – žadintuvą ir pataikė į kaktą, sudavė į kaklo sritį. Liudytojas patvirtino, jog ant nukentėjusiojo matėsi šviežiai nubrozdinta kakta. Nukentėjusysis elgėsi emocingai, rodė sužalojimus ant krūtinės ląstos. Sužalojimai atrodė švieži. Įdrėskimai buvo raudoni. Šašų, randų nebuvo.
6.4. Specialisto išvados, tiek ir nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog jis buvo sužalotas R. J., o ne sportuodamas, jog tą dieną jis karate neužsiminėjo, gal tik mynė dviratį, liudytojo T. K. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusiajam R. J. padaryti sužalojimai kaktoje, ant krūtinės ląstos, atrodė švieži, paneigia apeliantės keliamą versiją, jog nukentėjusysis susižalojo sportuodamas.
6.5. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos bylai reikšmingos (o ne visos įmanomos) aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018, 10.13 punktas ir jame nurodyta teismų praktika), todėl reikalavimas apklausti kaimynystėje gyvenantį nukentėjusiojo draugą, nukentėjusiojo treniruočių partnerius, trenerį, ar kitus asmenis, kurie galėtų nurodyti aplinkybes, ar treniruočių metu nukentėjusysis susižalojo ar buvo sužalotas, laikytinas pertekliniu, nes kaip jau pasisakyta anksčiau, byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog R. J. padarė nukentėjusiajam nubrozdinimus kaktoje ir krūtinės dešinėje pusėje.
6.6. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusysis galėjo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus siekiant įtakoti skyrybų bylą, nes ji ieškiniu santuoką norėjo nutraukti dėl nukentėjusiojo kaltės. Nėra pagrindo manyti, kad melagingai pranešdamas apie nebūtą nusikaltimą bei duodamas melagingus parodymus, nukentėjusysis rizikuotų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn vien tam, kad įtakotų skyrybų bylos eigą sau naudinga linkme. Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nuteistoji R. J. ir nukentėjusysis iki įvykio daugiau nei pusmetį negyveno kartu, nebevedė bendro ūkio, juos siejo tik turtiniai interesai ir tebesieja jų bendri vaikai. Tačiau vien tai, kad nukentėjusysis prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nesuteikia pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu, nes, kaip minėta, jo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
6.5. Byloje nustatyta, kad liudytojas T. K. kartu su nukentėjusiuoju vyko į įvykio vietą, ją apžiūrėjo, surašė įvykio vietos apžiūros protokolą. Aplinkybė, kad liudytojas T. K. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą, kambarys buvo tvarkingas, laikrodis padėtas ant kompiuterinės kėdės, lova paklota, dar neįrodo, kad nuteistoji neatliko kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų. Tokia išvada daroma įvertinus R. J. nurodytas aplinkybes, jog kambarys buvo sutvarkytas, žadintuvas surinktas ir gražiai padėtas ant kėdės, nors paleidus į jį, žadintuvas buvo išsisklaidęs dalimis, prieš išvykstant buvo netvarka, liudytojo T. K. parodymus, jog kambarys atrodė įdomiai, laikrodis taktiškai padėtas ant kompiuterinės kėdės, viskas aptvarkyta, kaip nebūtų buvę konflikto, lova palėpėje paklota, nesujaukta, nebuvo požymių, kad lovoje būtų gulėjęs žmogus.
6.6. Priešingai nei nurodo skunde apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos ir mažametės liudytojos A. J. parodymus apie įvykį laikė duotais siekiant padėti R. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors nuteistoji R. J. ir mažametė liudytoja A. J. tvirtino, kad R. J. jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatlikto, tačiau šios jų nurodytos aplinkybės paneigtos anksčiau aptartais nuosekliais nukentėjusiojo R. J., liudytojo T. K. parodymais, kurie sutampa su kitais byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Be to, ką pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, kad R. J. ir mažametės liudytojos A. J. parodymai apie tai, ką jos veikė iki ir po įvykio, skiriasi, kas duoda pagrindą abejoti jų parodymų patikimumu.
7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo R. J. pripažinta kalta padariusi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl nėra pagrindo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jos atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.
8. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos motyvais dėl apeliantei R. J. skirtinos bausmės, taip pat vertina, kad pirmos instancijos teisme nebuvo prašymo apeliantei skirti kitus, baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, o konkrečiai įpareigojimo – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos R. J. pasirinktu būdu (žodžiu, raštu, viešai spaudoje) atsiprašyti už nusikalstamais veiksmais padarytą fizinę žalą.
8.1. Pažymima, kad BK 48 straipsnio 7 dalimi įstatymo leidėjas suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį ir kitas bausmės skyrimo klausimui bei jos tikslų pasiekimui reikšmės turinčias aplinkybes, paskirti nuteistam asmeniui kitus, savo pobūdžiu ir turiniu iš esmės besiskiriančius nuo numatytų baudžiamajame įstatyme, įpareigojimus ar draudimus. Tačiau kitus draudimus ar įpareigojimus, kurie nenumatyti baudžiamajame įstatyme, teismas gali paskirti tik asmens, kuriam bus taikomi draudimai ar įpareigojimai, ar kitų proceso dalyvių prašymu. Šiuo nagrinėjamu atveju tokio turinio prašymo nei R. J., nei kiti proceso dalyviai teisminio bylos nagrinėjimo metu nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo paskirti R. J. tokio pobūdžio įpareigojimo – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos R. J. pasirinktu būdu (žodžiu, raštu, viešai spaudoje) atsiprašyti už nusikalstamais veiksmais padarytą fizinę žalą.
8.2. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 2 d. nuosprendžiu R. J. paskirtas įpareigojimas – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos R. J. pasirinktu būdu (žodžiu, raštu, viešai spaudoje) atsiprašyti už nusikalstamais veiksmais padarytą fizinę žalą, naikintinas dėl neteisingo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 2 d. nuosprendį pakeisti:
panaikinti R. J. paskirtą įpareigojimą – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos R. J. pasirinktu būdu (žodžiu, raštu, viešai spaudoje) atsiprašyti už nusikalstamais veiksmais padarytą fizinę žalą.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.