Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-332/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-09
Bylos Nr.
1A-76-332/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-30357-2016-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis
A. P.
Advokatai
Edmundas Jankaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-332/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30357-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.2.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.6.1.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Misevičiui,gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Edmundo Jankaičio apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. ir jam skirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 64 str. 1, 3 d., ši bausmė subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-12-15 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į atliktą bausmę įskaitytas sulaikymas 2 paros ir suėmimas 2016-06-30 – 2016-11-10.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad jis pasikėsino padaryti plėšimą, nes 2016 m. birželio 28 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į patalpą - V. B. gyvenamąjį namą ir grasindamas V. B. savadarbiu peiliu panaudoti fizinį smurtą ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam V. B. priešintis, reikalavo V. B. pinigų - 5000 eurų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, nes į namus atėjo A. P. sugyventinė V. L., o V. B. pasislėpė kitame kambaryje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas E. Jankaitis prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. Nuostatomis, atidėti A. P. paskirtos bausmės vykdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino įrodymus ir tai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl A. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d.

Apeliantų teigimu, apklaustas teisme A. P. kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo neprisipažino ir nurodė, kad jokio smurto ar grasinimų prieš V. B. nenaudojo ir jokių pinigų nereikalavo. V. B. jį pakvietė užeiti į vidų, kur jie kalbėjosi dėl likusios skolos, o savadarbį peilį jis atsinešė tik dėl to, kad norėjo parodyti V. B., su kokiu įrankiu gali apgenėti krūmus ir nudžiuvusias šakas, jei to reikėtų V. B.. Jis (A. P.) užėjo pakalbėti dėl to, kad yra skolingas, pinigų atiduoti skolai neturi, tačiau gali V. B. atlikti kai kuriuos darbus. V. B. teismo posėdžio metu patvirtino, kad tokie susitarimai jau buvo ir jis dalį skolos buvo nurašęs už malkų paruošimą.

Apeliantų nuomone, nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, buvo nelabai aiškūs, gana neišsamūs ir atsižvelgiant į jo garbingą amžių juos reikėtų laikyti subjektyviais, nes nukentėjusysis savaip suprato pokalbio esmę ir pokalbį apie skolos dalinį padengimą A. P. darbu įvertino kaip grasinimą. Apeliantai taip pat nurodo, kad liudytojos Z. B. parodymai rėmėsi tik tuo, kad jai apie įvykį pasakė tėvas V. B., o ji pati įvykio nematė. Liudytoja V. L. parodė, kad girdėjo tik sugyventinio A. P. šūkavimą, todėl atėjusi į namo vidų jį išsivedė ir jokio peilio ar grasinimų V. B. nematė. Kiti liudytojai įvykio nematė ir nurodė, kad apie įvykį jiems papasakojo V. B.. Atsižvelgdami į nurodytas aplinkybes, apeliantai daro išvadą, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo V. B. parodymais, kurie yra aiškiai subjektyvūs ir abejotini dėl nukentėjusiojo garbaus amžiaus (86 m.) ir sugebėjimo realiai įvertinti įvykio ir galimo realaus grasinimo aplinkybes. Todėl, apeliantų nuomone, teismas turėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, reiškiančiu, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertintinos kaltinamojo naudai.

Šalies argumentai

Apeliantai skunde taip pat nurodo, kad atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pasekmes - jokių sužalojimų nukentėjusiajam nepadaryta, veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į tai, kad neatlikinėdamas realios laisvės atėmimo bausmės kaltininkas greičiau galėtų padengti įsiskolinimą, taip pat į nuteistojo sveikatos būklę, amžių, ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais A. P. atžvilgiu būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas.

Teismo posėdyje nuteistojo A. P. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. P. kaltė pasikėsinus įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo A. P. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis įsibrovęs į V. B. gyvenamąjį namą ir grasindamas V. B. savadarbiu peiliu panaudoti fizinį smurtą ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam V. B. priešintis, reikalavo V. B. pinigų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, neigia, kad A. P. padarė nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu. Tvirtina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis tik nukentėjusiojo V. B. parodymais, kurie yra nelabai aiškūs, neišsamūs ir abejotini. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, kad A. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. pasikėsino įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. Nors nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo A. P. išteisinti, tačiau tai, kad A. P. pasikėsino įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., patvirtina: nukentėjusiojo V. B., liudytojais apklaustų D. K., Z. B., G. K., V. L., J. S. parodymai pirmosios instancijos teisme, taip pat 2016-08-16 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-08-02 A. P. parodymų patikrinimo vietoje protokole, 2016-07-26 V. L. parodymų patikrinimo vietoje protokole, 2016-07-26 savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole, 2016-08-09 daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokole, 2016-08-09 apžiūros protokole, 2016-06-28, 2016-07-07 įvykio vietos apžiūros protokoluose esantys duomenys, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo A. P. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiojo V. B. parodymai yra subjektyvūs, nelabai aiškūs, gana neišsamūs ir abejotini dėl nukentėjusiojo garbaus amžiaus (86 m.) ir sugebėjimo realiai įvertinti įvykio ir galimo realaus grąsinimo aplinkybes. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis V. B. galėjo apkalbėti nuteistąjį A. P. nepagrįstai apkaltindamas jį nusikalstamos veikos padarymu. Maža to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai liudytojų D. K., Z. B., G. K., V. L., J. S. parodymai, jau anksčiau minėta rašytinė bylos medžiaga. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas nukentėjusysis, prieš duodamas parodymus teisme, Lietuvos Respublikos BPK 277 str. nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 235 str.) ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad nukentėjusysis būtų sulaužęs priesaiką, vengęs, atsisakęs duoti arba davęs melagingus parodymus, nėra pagrindo jo parodymų laikyti melagingais ar neatitinkančiais tikrovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad liudytojai D. K., Z. B., G. K., V. L., J. S. yra suinteresuoti padėti nukentėjusiajam nepagrįstai apkaltinti A. P. ir duodami parodymus pirmosios instancijos teisme siekė apkalbėti A. P. ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Todėl manyti, kad nukentėjusiojo V. B. ir liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, o nuteistojo A. P. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus anksčiau išdėstytus rašytinius bylos duomenis. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti minėtais nukentėjusiojo V. B. ir liudytojų D. K., Z. B., G. K., V. L., J. S. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo A. P. teiginiais, kad jis jokio smurto ar grasinimų V. B. atžvilgiu nenaudojo ir jokių pinigų nereikalavo.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad liudytojai įvykio nematė, jie nurodė, kad apie įvykį jiems papasakojo V. B., tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (kasacinė byla 2K-300/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimo reikalavimų pažeidimų.

Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog A. P., įsibrovęs į V. B. gyvenamąjį namą ir grasindamas V. B. savadarbiu peiliu panaudoti fizinį smurtą ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam V. B. priešintis, reikalavo V. B. pinigų, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, – įrodyta. Nuteistasis A. P. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., požymius, todėl naikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendį ir jį išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis ir jo gynėjas advokatas, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam A. P. ir jo gynėjui advokatui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinio skundo teiginius, kad A. P. jokio smurto ar grasinimų V. B. atžvilgiu nenaudojo, jokių pinigų nereikalavo, kad V. B. jį pakvietė užeiti į vidų, kur jie kalbėjosi dėl likusios skolos, kad savadarbį peilį jis atsinešė tik dėl to, kad norėjo parodyti V. B., su kokiu įrankiu gali apgenėti krūmus ir nudžiūvusias šakas, jei to reikėtų V. B., atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip nuteistojo A. P. gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Apeliaciniu skundu prašoma A. P. atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Iš skundžiamo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendžio matyti, kad A. P. už jo padarytą nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis Lietuvos Respublikos 64 str. 1, 3 d., subendrinta su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-12-15 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė A. P. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimą apsprendžia padarytų nusikaltimų sunkumas, asmeniui paskirtos bausmės dydis ir teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą.

A. P. skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu nuteistas už pasikėsinimą padaryti sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti A. P. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, A. P. jau anksčiau yra teistas už tyčinį tokios pat rūšies nusikaltimą nuosavybei, naują nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Iš ankstesnio nuteistojo teistumo matyti, kad jam buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai A. P. teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo įstatymus ir pasikėsino padaryti naują nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. P. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant A. P. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. P. veiksmais jokių sužalojimų nukentėjusiajam nepadaryta, nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad neatlikinėdamas realios laisvės atėmimo bausmės kaltininkas greičiau galėtų padengti įsiskolinimą, taip pat prašoma atsižvelgti į nuteistojo sveikatos būklę, jo amžių, tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas taikyti A. P. Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. P. padarytą veiką, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. P. paskirta galutinė bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016-12-02 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. P. ir jo gynėjo advokato Edmundo Jankaičio apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Zigmas KavaliauskasVidmantas Mylė