Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-06-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-185/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-06-27
Bylos Nr.
1A-152-185/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-44604-2016-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Sigitas Bagdonavičius, Danutė Švitinienė
Nuteistasis
T. G., P. K., ir G
Advokatai
Audrius Leonavičius, Eligija Norkienė
Kategorijos
Baudž. byla Nr. 1A-152-185/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44604-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.4.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 27 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Danutės Švitinienės, sekretoriaujant Audronai Jasiukėnienei,

dalyvaujant:prokurorei Gailutei Vilkienei,nuteistiesiems T. G. ir P. K.,gynėjams advokatams Eligijai Norkienei ir Audriui Leonavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. ir nuteistojo P. K. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 3 d., 178 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 187 str. 3 d. (epizodas dėl B. Š. turto sugadinimo) – 30 parų arešto, pagal BK 178 str. 2 d. (epizodas dėl T. A. turto vagystės) – 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo, pagal BK 187 str. 1 d. (epizodas dėl T. A. turto sugadinimo) – 1 metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir skirta galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, T. G. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2017-01-04 iki 2018-04-03.

P. K. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. (dėl T. A. svetimo turto vagystės ir sugadinimo) ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 178 str. 2 d. – 1 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo, pagal BK 187 str. 1 d. – 8 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-06-06 nuosprendžiu, 2018-01-05 nutartimi panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metai 7 mėnesiai laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal 2017-06-06 nuosprendį. Priteista solidariai iš T. G. ir D. V. 1884,60 Eur B. Š. turtinei žalai atlyginti. Priteista solidariai iš T. G., D. V., G. J. ir P. K. 1962,16 Eur T. A. turtinei žalai atlyginti ir 1540 Eur AB „Lietuvos draudimas“.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti ir G. J. bei D. V., tačiau dėl jų skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. nuteistas už tai, kad 2016-12-30, laikotarpiu nuo 17.30 val. iki 17.52 val., Panevėžio r., kelio atkarpoje nuo kelio Vilnius-Panevėžys (duomenys neskelbtini), vairuodamas B. Š. priklausantį automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia sugadino svetimą turtą, priklausantį B. Š., o būtent: išdaužė automobilio salono apšvietimo įrenginio stikliuką, esantį ties galinio vaizdo veidrodėliu, ir išplėšė šiame įrenginyje esantį avarinį mygtuką (bendros 60 Eur vertės), sugadino prie vairo esančią autopiloto svirtelę (115 Eur vertės), tokiais savo nusikalstamais veiksmais padarė B. Š. 175 Eur turtinę žalą.

T. G. ir P. K. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2016-12-30 20.00 val. iki 2016-12-31 01.20 val., veikdami bendrininkų grupe kartu su G. J. ir D. V., Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), ištraukę metalinę durų kilpą, įsibrovė į svetimą – T. A. priklausantį ūkinį pastatą – garažą, iš kurio pagrobė svetimą T. A. priklausantį turtą: 2 vnt. metalinių statinių po 200 litrų talpos su dyzeliniu kuru, bendros 260 Eur vertės, 4 vnt. plastikinių talpų po 20 litrų talpos su dyzelinu, bendros 52 Eur vertės, 6 vnt. plastikinių talpų po 30 litrų talpos su dyzelinu, bendros 114 Eur vertės, 3 vnt. plastikinių talpų po 70 litrų talpos su dyzelinu, bendros 141 Eur vertės, vieną plastikinę talpą 70 litrų talpos su tepalu – HLT transmisine alyva 103 Eur vertės, 2 vnt. plastikinių talpų po 20 litrų talpos su mineraline alyva 10W40, bendros 84 Eur vertės, iš 1000 litrų talpos statinės su dyzelinu pagrobė (išsiurbė) 300 litrų dyzelino – 180 Eur vertės, pagrobė kirvį „Fiskars“ su dėklu, bendros 150 Eur vertės, kastuvą „Fiskars“ 40 Eur vertės, grėblį „Fiskars“ 30 Eur vertės, akumuliatorinį suktuvą „Milwauke“ 12,5V galingumo su lagaminu su jame buvusiais dviem akumuliatoriais ir jų įkrovikliais, bendros 100 Eur vertės, galvučių rinkinį „Wurth“ 20 Eur vertės, lagaminą su galvučių rinkiniu „Powerfix“, bendros 80 Eur vertės, lagaminą „Makita“, kuriame sudėti įvairių rūšių, dydžių ir formų grąžteliai, galvutės, bendros 25 Eur vertės, reples metalui karpyti 5 Eur vertės, izoliacinės reples su geltonos spalvos rankenomis 5 Eur vertės, pjūklą – sekatorių „Fiskars“ 10 Eur vertės, metalines jungtis su kabliukais („stropais“), bendros 50 Eur vertės, kampinį šlifuoklį 20 Eur vertės, elektrinį galąstuvą „Ella“ 30 Eur vertės, plastikinį maišą su 10 kg įvairiais laideliais, bendros 10 Eur vertės, rankinį pjūklą medžiui pjauti 15 Eur vertės, tuščią nerūdijančio plieno 30 litrų talpą 35 Eur vertės, motorinį pjūklą „Husqvarna 55“ 400 Eur vertės, trimerį „HusQvarna R II“ 300 Eur vertės, penkių briaunų trimerio pjovimo vielą, įdėta į „Stihl“ dėklą 11 Eur vertės, patalpų ventiliatorių 15 Eur vertės, hidraulinį priekabos cilindrą 120 Eur vertės, švirkštą, skirtą tepti alyvai, 30 Eur vertės, 4 vnt. R18 dydžio lengvo lydinio ratlankius su vasarinėmis padangomis „Winrun 40X225“, bendros 720 Eur vertės, taip pat bendrais nusikalstamais veiksmais tyčia sugadino svetimą T. A. priklausantį turtą, o būtent: išdaužė automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės vairuotojo durelių stiklą 50 Eur vertės, sugadino 100 Eur vertės šio automobilio akumuliatorių, nukirto laidus, jungiančius akumuliatorių su varikliu, žala – 150 Eur ir išdaužė bei apgadino prie akumuliatoriaus esančias plastikines detales, bendros 40 Eur vertės, sulankstė kėbulo skardą 130 Eur vertės, sulankstė šio automobilio keturis posparnius, bendros 400 Eur vertės, nuplėšė nuo automobilio abiejų šonų plastmasines apdailos detales („moldingus“), bendros 100 Eur vertės, bei supjaustė šiame garaže buvusią laistymo žarną, bendros 70 Eur vertė, ir sugadino 40 Eur vertės kiemo apšvietimo LED žibintą, pritvirtintą prie gyvenamojo namo, tokiais bendrais nusikalstamais veiksmais pagrobė 3145 Eur vertės svetimą T. A. turtą ir sugadino T. A. turtą už 1080 Eur.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo skirti jam švelnesnę bausmę arba panaikinti apylinkės teismo nuosprendį. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu kategoriškai nesutinka. Teismas atmestinai išnagrinėjo visus byloje esančius argumentus, įrodymus, nukentėjusiųjų, liudytojų, kaltinamų parodymus. Nurodo, kad teismas jo atžvilgiu nepagrįstai netaikė BK 64¹ str. nuostatų, nes jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą teisme savo kaltę visiškai pripažino, davė išsamius parodymus, nieko neslėpė. BK 64¹ str. taikomas tuomet, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas, o jo prisipažinimas buvo nuoseklus ir sąžiningas, todėl mano, kad teismas taip pat privalėjo jo atžvilgiu taikyti ir BK 59 str. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis visiškai prisipažino kaltu. Teismui jo atžvilgiu taikius BK 64¹ str., jo teisinė padėtis šiuo metu būtų žymiai lengvesnė. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nuosprendyje nors ir nurodė, jog skirdamas jam bausmę atsižvelgia į BK 54 str. 2 d., tačiau į kokius konkrečiai šio straipsnio 2 dalies punktus atsižvelgia, nurodyta nėra. Teigia, kad jo vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo antraeilis, todėl mano, kad teismas turėjo jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. 2 d. 3 p., 3 d. 1, 2, 3 p. ir skirti jam švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę arba bausmės vykdymą atidėti (BK 75 str. 1 d.), o netaikius BK 75 str. 1 d., išsamiai motyvuoti skiriamą laisvės atėmimo bausmę, bet to nepadarė. Netaikydamas pirmiau nurodytų nuostatų, teismas pablogino jo teisinę padėtį.

Apeliaciniu skundu nuteistojo P. K. gynėjas advokatas A. Leonavičius prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį ir P. K. pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. išteisinti, T. A. ir AB „Lietuvos draudimas“ civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, nustačius P. K. kaltę dėl įvykdytos vagystės, skirti jam kuo švelnesnę laisvės atėmimo arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu dėl jo ginamojo nesutinka, kadangi jis nėra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas. Mano, kad įrodymų, jog P. K. įvykdė T. A. turto vagystę ir sunaikino jo turtą tokia apimtimi, koks buvo pateiktas kaltinimas, tikrai nepakanka. P. K. kaltę pripažino tik iš dalies, nesutinka, jog apie vykdomą vagystę iš T. A. namų žinojo nuo jos vykdymo pradžios, taip pat nesutinka su inkriminuotu pavogto dyzelino kiekiu, kadangi tiek dyzelino, kiek nurodyta kaltinime, iš nukentėjusiojo namų P. K. vairuojamais lengvaisiais automobiliais išvežta nebuvo, bei nesutinka su tuo, kad iš T. A. buvo pavogtas motorinis pjūklas „Husqvarna 55“ ir trimeris „Husqvarna R II“, kadangi šių daiktų į P. K. vairuojamą automobilį kiti nuteistieji neatnešė. Teigia, kad nors nukentėjusysis T. A. ir nurodė, kad iš jo sodybos buvo išvežtos dvi metalinės 200 l talpos statinės su dyzelinu, tiek jo ginamasis, tiek ir kiti nuteistieji šią aplinkybę neigia. Teismo prašė patikrinti, ar lengvuoju automobiliu, kurį vairavo P. K., buvo galima vežti 200 l metalines talpas ir atlikti eksperimentą, kaip tokio dydžio statines galima sutalpinti į lengvąjį automobilį, šis prašymas nebuvo tenkintas, kaip ir nebuvo šios aplinkybės tirtos ikiteisminio tyrimo metu, o nuosprendyje pasiremta vien tik nukentėjusiojo T. A. parodymais, kad iš jo sodybos buvo pavogtos dvi 200 l metalinės talpos su dyzelinu. Nors kratos metu pas J. K. ir buvo rastos 100 ir 200 l talpos, tačiau nėra išsiaiškinta, ar šios talpos priklauso nukentėjusiajam T. A.. Akivaizdu, kad tiek dyzelino, kiek nurodyta kaltinime, jo ginamasis ir kiti nuteistieji nepavogė. Taip pat P. K. nematė, kad į jo vairuojamą automobilį kas būtų atnešęs trimerį ir benzininį pjūklą, todėl taip pat neigia, kad ir šie daiktai buvo pavogti iš T. A. sodybos. To fakto iš esmės nepatvirtino ir kiti nuteistieji, o tokių daiktų po vagystės pas nuteistuosius nebuvo rasta, nors jie ir nurodė, kur vežė ir laikė vogtus daiktus, tokie daiktai niekam nebuvo ir parduoti. Pažymi, kad kai pirmą kartą į T. A. sodybą ėjo G. J., T. G. ir D. V. vogti daiktų, P. K. apie jų ketinimus nieko nežinojo ir šioje nusikalstamos veikos stadijoje nedalyvavo, pats į nukentėjusiojo namus nei tą, nei kitus du kartus nėjo. Jis atvyko į (duomenys neskelbtini) k. paimti kitų nuteistųjų, kadangi jie neturėjo kuo grįžti į namus, kai jų vairuojamą kitą automobilį sulaikė pareigūnai. Taigi mano, kad šiuo atveju buvo būtina tiksliai suformuluoti kaltinimą P. K. ir kitiems nuteistiesiems, o taip pat nustatyti, kokius konkrečiai daiktus ir kokį dyzelinio kuro kiekį iš T. A. namų pagrobė G. J., T. G. ir D. V., pirmą kartą nuėję į nukentėjusiojo sodybą. Atkreipia dėmesį, kad antrą ir trečią kartą vykdant vagystę iš T. A. namų įvykio vietoje jau nebebuvo G. J., nes jis atsisakė vykti su bendrininkais ir toliau tęsti nusikalstamą veiką. Antrą ir trečią kartą vykdamas į T. A. namus P. K. suprato, kad vykdo vagystę, todėl turėjo būti nubaustas būtent tik už tuos per du kartus iš nukentėjusiojo namų pagrobtus daiktus ir dyzeliną. Į šias aplinkybes apylinkės teismas neatsižvelgė, todėl nepagrįstai pripažino P. K. kaltu dėl vagystės visa apimtimi, koks buvo jam suformuotas kaltinimas perduodant bylą teisiamajam posėdžiui. Esant šioms aplinkybėms galima teigti, jog P. K. yra nuteistas ir dėl to, ko jis faktiškai nepadarė. Jokių duomenų, kad buvo susitarimas su kitais nuteistaisiais įvykdyti vagystę iš nukentėjusiojo namų ta apimtimi, pagal kokį kaltinimą yra nuteistas jo ginamasis, byloje nėra, todėl teismas kaltinimą turėjo tikslinti, o kadangi to nepadarė, P. K. dėl vagystės pagal pateiktą jam kaltinimą turi būti išteisintas. Pažymi, kad liko nepašalintos abejonės ir dėl pagrobtų dviejų 200 l talpų su dyzelinu, nes nuteistieji neigia, kad jas pavogė, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina. Taip pat mano, jog nepakanka T. A. parodymų, jog nagrinėjamo įvykio metu iš jo namų buvo pagrobtas motorinis pjūklas ir trimeris, todėl ir ši kaltinimo dalis turi būti tikslinama. Nurodo, kad šioje byloje taip pat nėra surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, jog jo ginamasis buvo nukentėjusiajam T. A. priklausančioje patalpoje ir tyčia sugadino svetimą – T. A. priklausantį ir kaltinime nurodytą turtą. Faktas yra tas, kad kaltinime nurodyto turto jo ginamasis tikrai nesugadino, kadangi į T. A. sodybos pastatus įėjęs net nebuvo, taip pat nesitarė su kitais nuteistaisiais dėl turto gadinimo ir nedavė jiems tokių nurodymų. Kiti nuteistieji yra parodę, kas ir kokį konkrečiai turtą niokojo ir gadino, todėl logiška ir teisinga būtų, jog tie asmenys ir atsakytų už savo veiksmus, o P. K. dėl veikos, numatytos BK 187 str. 1 d., būtų išteisintas. Nustačius ir konkretizavus jo ginamojo kaltę dėl svetimo turto vagystės, mano, kad P. K. skiriant bausmę būtina atsižvelgti į tai, kad jis nebuvo nusikaltimų organizatorius ar sumanytojas, jo vaidmuo buvo antraeilis, todėl jam skirtina dar švelnesnė nei apylinkės teismo paskirta bausmė. Yra įsitikinęs, kad P. K. galėtų būti paskirta su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė arba terminuotas laisvės atėmimas minimaliam terminui – iki šešių mėnesių, kadangi ir paskyrus tokią bausmę, jos tikslai būtų pasiekti. Taip pat prašo atsižvelgti į jo ginamojo amžių, socialinę brandą, norą taisytis ir keisti savo gyvenimo būdą. P. K. įsidarbino ir nori atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, dėl to ką padarė gailisi, supranta, jog pasielgė neapgalvotai ir lengvabūdiškai, todėl pripažinus jo ginamąjį kaltu, yra galimybę jam skirti švelnesnę, netgi su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teismas, visiškai patenkinęs T. A. ir AB „Lietuvos draudimas“ ieškinius nemotyvavo, kodėl juos tenkina visa apimtimi. Byloje nėra nustatyta, kokį konkrečiai turtą ir už kokią sumą iš T. A. namų pagrobė P. K., kai jis įvykdė vagystę kartu su T. G. ir D. V., todėl kol to nėra nustatyta, tenkinti civilinius ieškinius ta apimtimi, kokia jie yra pareikšti, nėra pagrindo ir solidari atsakomybė šiuo atveju neturėtų būti taikoma, nes P. K. dalyvavo užvaldant tik dalį T. A. turto, o šio asmens turto jis nei sugadino, nei sunaikino, dėl to už sugadintą ir sunaikintą T. A. turtą jis neturėtų nei nukentėjusiajam, nei draudimui atlyginti žalą solidariai su kitais nuteistaisiais. Taigi akivaizdu, kad civilinio ieškinio pagal T. A. ir draudimo pateiktus ieškinius klausimas apylinkės teismo nuosprendyje išspręstas neteisingai, todėl kol nėra tiksliai apskaičiuota jo ginamojo veiksmais T. A. padaryta žala, ieškiniai paliekami nenagrinėtais.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinamos apeliacinių skundų dalys.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus.

Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus, baudžiamąją bylą, skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis nuteistųjų T. G. ir P. K. atžvilgiu yra pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota jų kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, jų veikos kvalifikuotos tinkamai, todėl išteisinti P. K. pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 1 d., kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai išsprendęs skunduose keliamus bausmių skyrimo, atsakomybę lengvinančios aplinkybės ar bendrininkų grupės egzistavimo klausimus, įgalinančius nuosprendžio keitimą ar naikinimą nuteistųjų atžvilgiu, tačiau pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu netinkamai išspręstas T. A. pareikšto civilinio ieškinio dydžio klausimas, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl nuteistojo T. G. apeliacinio skundo

Kaip matyti iš nuteistojo T. G. apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka tik su jam paskirta bausme ir prašo ją švelninti, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad savo kaltę pripažino, ir taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ str., 62 str. ar 75 str. nuostatas, teigia, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra tinkamai argumentuota. Apygardos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais aspektais, daro išvadą, kad tenkinti jo prašymą nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 str. 1 d.). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d. 1–5 p.). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).

Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1 d.). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę T. G., tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41 ir 54 str.) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis bei, priešingai nei teigiama skunde, aiškiai ir išsamiai motyvavo apeliantui skiriamos bausmės rūšį ir dydį, su kuo neturi pagrindo nesutikti ir teisėjų kolegija.

Kaip nepagrįstas atmetamas nuteistojo T. G. prašymas taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ str. nuostatas ir sumažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu, nes jis savo kaltę pripažino.

BK 64¹ str. 1 d. nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatyta taisyklė taikomas tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ši baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka arba baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, joje nebuvo atliekamas ir sutrumpintas įrodymų tyrimas. Todėl vien tai, kad apeliantas pripažino kaltę dėl nusikaltimų, neleidžia šių nuostatų pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę.

Taip pat pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistojo nurodoma aplinkybė dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi skundžiamame teismo nuosprendyje jau yra pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir skiriant bausmę tinkamai įvertinta, todėl dar kartą vertinti tą pačią aplinkybę nėra pagrindo. Be šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad baudžiamąjį nusižengimą, apysunkį ir nesunkų nusikaltimus T. G. padarė būdamas prieš tai teistas tris kartus už analogiškus nusikaltimus nuosavybei – vagystes, turto sunaikinimą ar sugadinimą, teistumas neišnykęs, todėl jis laikomas recidyvistu BK 27 str. 1 d. prasme. T. G. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad veikos padarytos apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir veikiant bendrininkų grupe (ši aplinkybė egzistuoja tik T. A. turto vagystės ir turto sugadinimo epizode). Nuosprendyje tinkamai įvertinti ir kiti nuteistojo pavojingumą bei jo asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. kad jis nusikalto praėjus kelioms dienoms po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos (paleistas 2016-12-09), nedirbo, nesimokė. Atsižvelgusi į šias aplinkybes ir sistemingai daromas analogiško pobūdžio turtines nusikalstamas veikas kolegija įžvelgia tipinį nuteistojo elgesio modelį siekiant gauti lėšų neteisėtu būdu. Todėl įvertinęs pirmiau aptartus duomenis aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo apeliantui už padarytas nusikalstamas veikas parinktomis arešto ir laisvės atėmimo bausmių rūšimis, juolab kad ankstesni teistumai ir skirtos bausmės, net ir pačios griežčiausios, jo nepataisė ir jam jokios įtakos nepadarė, jis ir toliau elgiasi nusikalstamai, tai rodo, kad nuteistasis padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina, savo gyvenimo būdo nekeičia ir yra linkęs nesilaikyti įstatymais saugomų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių bei kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir švelnesnių bausmių rūšių skyrimas jam neleis pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų. Skundžiamu nuosprendžiu T. G. pagal BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 1 d. paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiai yra mažesni negu šių straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, o pagal BK 187 str. 3 d. paskirta arešto bausmė nežymiai viršija šios bausmės rūšies, skiriamos už baudžiamąjį nusižengimą, vidurkį, todėl apeliantui nustatytų bausmių dydžiai taip pat negali būti vertinami nei kaip neteisingi, nei kaip pernelyg griežti. Šias už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes teismas bendrino nuteistajam palankesniu – apėmimo būdu bei į bausmės atlikimo laiką įskaitė nuteistojo sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017-01-04 iki 2018-04-03, todėl apeliantui paskirta galutinė bausmė irgi nelaikytina aiškiai per griežta bei neteisinga ir dėl to nešvelninama.

Taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatas ir nuteistajam paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę kolegija taip pat neturi pagrindo, nes nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai turi būti nustatytos bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Be to, priešingai nei teigiama skunde, nuteistojo vaidmuo nusikaltimų padaryme nebuvo antraeilis, todėl šiuo atveju nenustatyta ir BK 62 str. 2 d. 3 p. įtvirtinta sąlyga, kuria apeliaciniame skunde grindžiamas prašymas skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę BK 62 str. 2 d. pagrindu, kaip ir nėra kitų BK 62 str. 2 d. 1, 2 ar 4–6 p. numatytų aplinkybių (kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas). Taigi nagrinėjamoje byloje nėra sąlygų visumos, dėl kurios T. G. turėtų būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė taikant BK 62 str. 2 d. taisykles.

Nors nuteistajam už baudžiamąjį nusižengimą, apysunkį ir nesunkų nusikaltimus paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (paskirti 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo), ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau, atsižvelgus į tai, kad T. G. teisiamas jau ketvirtą kartą, jam anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas praėjus kelioms dienoms po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, kur jis atliko bausmę už analogiškų veikų padarymą, kolegija sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje vien tik baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo nepakaktų T. G. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytas nusikalstamas veikas jausmo susiformavimo. Dėl to apelianto prašymas taikyti BK 75 str. nuostatas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Taigi atsižvelgęs į visa tai aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą bei bendrinimą, ir nuteistajam paskyrė teisingą, adekvačią, proporcingą padarytų veikų ir jo asmenybės pavojingumui bei bausmės paskirtį atitinkančią bausmę, kurią švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl nuteistojo P. K. advokato A. Leonavičiaus skundo

P. K. gynėjas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija apylinkės teismo konstatuotus faktus, teigia, kad teismas neteisingai įvertino įvykio aplinkybes dėl P. K. dalyvavimo jam inkriminuotame nusikaltime, nes jis aktyviai dalyvavo važiuojant į T. A. sodybą tik antrą ir trečią kartą, o pirmą kartą jis tik atvyko parvežti draugų ir apie jokią nusikalstamą veiką nežinojo ir joje nedalyvavo, todėl P. K., gynėjo nuomone, nepagrįstai teismo buvo pripažintas kaltu dėl vagystės visa apimtimi. Taip pat apeliantas kelia tuos pačius, kaip ir pirmosios instancijos teisme, klausimus: ar galėjo nuteistieji pagrobti būtent tokios vertės turtą, būtent tokį dyzelino kiekį, nes kaltinime nurodytos aplinkybės, kad pagrobtas kuras be mažesnių statinių buvo supiltas ir į 200 l statines, tačiau nesiaiškinta, ar tokią statinę nuteistieji galėjo išnešti, įkelti ir transportuoti vienu iš P. K. vairuojamu automobiliu, ar galėjo P. K. būti nuteistas už T. A. turto sunaikinimą, jei jis nebuvo įėjęs į sodybą ir jokio turto negadino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus ir nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d. ar kitų teisės aktų reikalavimus arba nukrypo nuo teismų praktikos. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas byloje esančius ir skundžiamame nuosprendyje detaliai aprašytus įrodymus įvertino išsamiai ir nešališkai bei, vadovaudamasis įrodymų visuma, konstatavo nuteistųjų, įskaitant ir P. K., kaltę ir apelianto teiginiai to nepaneigia.

Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu P. K. dėl vagystės bei svetimo T. A. turto pagrobimo ir sugadinimo nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su T. G., G. J. ir D. V., laikotarpiu nuo 2016-12-30 20 val. iki 2016-12-31 00.20 val., įsibrovė į pagalbines patalpas, priklausančias T. A., ir iš jų pagrobė T. A. priklausantį turtą, bendros 3145 Eur vertės, bei sugadino jo turtą už 1080 Eur.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus apelianto teiginius byloje esančių įrodymų kontekste, juos atmeta kaip nepagrįstus, nes juos paneigia ir P. K. dalyvavimą inkriminuotoje veikoje kaltinime nurodyta apimtimi patvirtina byloje esančių ir skundžiamame nuosprendyje nurodytų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistojo P. K. gynėjo argumentai, iš esmės ginčijant apylinkės teismo konstatuotus faktus, grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir subjektyviu apelianto interpretuojamos jų visumos vertinimu, kai tuo tarpu šis vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Teisėjų kolegijos manymu, kurį pagrindžia skundžiamo nuosprendžio turinys, bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Priežasčių konstatuoti, kad apylinkės teismas, vertindamas bylos įrodymus ir nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, iš esmės pažeidė procesinių ar kitokių teisės aktų reikalavimus, nėra.

Kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pagrobto kuro kiekį ir kaltinime nurodytas aplinkybes, kad pagrobtas kuras be mažesnių statinių buvo supiltas ir į 200 l statines. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo T. A. teisme duotais parodymais, kur jis patvirtino savo ieškinį, aiškiai nurodė, koks kuro kiekis buvo pavogtas iš jo ūkinio pastato garažo, į kokias talpas jis buvo supiltas ir kiek kokių talpų buvo bei koks dyzelino kiekis buvo išleistas ir pavogtas iš garaže buvusios 1000 l talpos su dyzeliniu kuru, taip pat parodė, kad jis į savo automobilį, panašų į tą, kokį vairavo P. K., gali sustatyti 3 statines po 200 l ir jas transportuoti. Nukentėjusysis patvirtino ir tai, kad atvykęs po įvykio kieme rado 200 l statinę su dyzelinu ir karutį bei parodė, jog statines nebūtų sunku vežti iki automobilio karučiu, ir netikėti šiais jo parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Nuteistasis D. V. teisme taip pat neneigė, jog matė vieną 200 l talpos statinę, kurią kartu su kitomis mažesnėmis talpomis realizavo vienam asmeniui, kurį prirodė T. G., o vertinant nuteistojo T. G. paaiškinimus, kokį kiekį jis nuvežė parduoti, taip pat matyti, kad buvo parduodama keli šimtai litrų dyzelinio kuro. Be to, nuteistieji į T. A. sodybą važiavo ir kurą vežė per tris kartus ir ne su viena transporto priemone, o iš nuteistųjų paaiškinimų matyti, kad antrą kartą G. J. jie neėmė, nes jis nebūtų tilpęs. Iš bylos įrodymų taip pat matyti, kad 40 l pagrobto dyzelino buvo įpilta į P. K. automobilio baką, dalis kuro buvo nuvežta pas D. V. į namus, kur 100 l tą pačią naktį jis su T. G. pardavė atvažiavusiam žmogui, dalį kuro pasiėmė G. J. bei nemažą dalį kuro nuteistieji tą patį vakarą realizavo R. K.. Liudytojas R. K. patvirtino, kad T. G. jam paskambinęs pasiūlė ir atvežė apie 400 l kuro, kurį jis visą ir nupirko. Kuras buvo supiltas į kanistrus ir didesnę – 100 ar 200 l talpos statinę. Kurą jis pasidėjo į tėvo garažą. Iš kratos protokolo matyti, kad atlikus kratą J. K. priklausančiame garaže, iš jo be kitų daiktų buvo paimta ir 10 įvairaus dydžio talpų, tarp jų viena 200 l talpa, iš kurių 8 talpos, taip pat ir minima 200 l talpa, buvo užpildytos dyzelino kvapą turinčiu skysčiu, kurios visos po apžiūros ir tyrimo buvo grąžintos nukentėjusiajam T. A., todėl kaip nepagrįsti atmetami apelianto skundo argumentai, kad teismas dėl 200 l talpų su dyzeliniu kuru vagystės nuosprendyje pasirėmė vien tik nukentėjusiojo T. A. parodymais ir kad nėra išsiaiškinta, kam priklauso pas J. K. garaže rasta 200 l talpa. Iš pirmiau aptartų įrodymų akivaizdu, kad T. A. parodymus dėl pagrobto kuro kiekio ir kad pagrobtas kuras be mažesnių statinių buvo supiltas ir į 200 l statines, kurias iš ūkiniame pastate esančio garažo nebūtų sunku nuvežti iki automobilio karučiu bei transportuoti P. K. automobiliu, patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jais nesiremti.

Apeliantas taip pat nurodo, jog nėra įrodyta, jog iš T. A. buvo pavogtas motorinis pjūklas „Husqvarna“ ir trimeris „Husqvarna“, nes jo ginamasis P. K. šių daiktų nematė ir kiti nuteistieji tokių daiktų į jo automobilį neatnešė. Tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes juos paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, kad be kitų daiktų jis pasigedo ir motorinio pjūklo bei trimerio, bet ir T. G. parodymai, kad be kuro dar iš tos patalpos buvo paimta 4 vnt. padangų su ratlankiais, replės, pjūklas „Husqvarna“ ir trimeris „Husqvarna“, lagaminas su įvairiomis galvutėmis. Nuteistasis D. V. taip pat parodė, jog G. J. jam sakė, kad paėmė benzopjūklą.

Apelianto teiginius, kad P. K. nebuvo nuėjęs į sodybą, kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams. Nuteistasis T. G. parodė, kad sugrįžus antrą kartą į T. A. sodybą, į ją jau ėjo visi, ir P. K.. Tą patį parodė ir D. V., kad antrą kartą į tą patalpą jau ėjo ir P. K..

Skunde taip pat neigiamas P. K. kaip bendrininko dalyvavimas pirmą kartą išnešant iš T. A. sodybos daiktus, teigiant, jog P. K. atvažiavo tik parvežti draugų ir tuo metu vagystėje nedalyvavo bei apie jokią nusikalstamą veiką nieko nežinojo. Tačiau kolegija pažymi, jog tai, kad tą kartą P. K. nebuvo įėjęs į sodybą (laukė automobilyje) ir nieko iš jos nepaėmė, dar nereiškia, kad jis šiuo atveju negali būti laikomas nusikalstamų veikų bendrininku.

BK 24 str. 1 d. įtvirtinta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kuomet veika padaroma bendromis kelių, baudžiamojon atsakomybėn trauktinų, asmenų pastangomis. Kaltinant asmenis bendrininkavimu padarius konkrečias nusikalstamas veikas, pirmiausia būtina nustatyti tų nusikalstamų veikų sudėtį. Be to, turi būti konstatuota bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto požymius (amžius, pakaltinamumas ir kt.), kad yra mažiausiai dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį baudžiamojo įstatymo saugomą objektą ir supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius. Neatsiejamu bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ar pan.). Ir tik konstatavus visų aukščiau išvardytų požymių visumą galima teigti, jog konkretūs asmenys padarė atitinkamas nusikalstamas veikas bendrininkaudami.

Bylos duomenimis, tiek pirmą, tiek ir kitus kartus į T. A. sodybą buvo vykstama būtent P. K. vienu iš vairuojamu automobiliu. Iš kitų nuteistųjų bei paties P. K. parodymų taip pat matyti, kad kitiems nuteistiesiems pirmą kartą atėjus prie automobilio su pavogtais daiktais, P. K. atidarė bagažinę, laukė, kol jie iš sodybos paims daugiau dyzelino ir baigs užpildyti jo automobilio bagažinę, po ko viską nuvežė pas D. V., kur kartu su kitais nešė kurą iš bagažinės į D. V. garažą. Taigi nors P. K. nepripažino, kad pirmą kartą kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavo vagystėje, tačiau, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nuteistieji vieni kitų veiksmams pritarė, vienas ar kitas iš bendrininkų atliko objektyviuosius aktyvius veiksmus, nusikalstamų ketinimų neatsisakė, priešingai, kaip parodė nuteistasis T. G., P. K. netgi skatino tą daryti – atgal grįžti į sodybą, kas rodo, kad jis suprato, jog turtas yra vagiamas ir pats norėjo toje nusikalstamoje veikoje dalyvauti bei joje aktyviai dalyvavo, važiavo į T. A. sodybą antrą ir trečią kartą, kur nuvykęs kartu su kitais nuteistaisiais ėjo į sodybos vidų, nešė į automobilį pavogtus daiktus bei aiškiai suvokė bendrą sumanymą – pavogti svetimą turtą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad P. K. dalinosi kuru (40 l buvo įpilta į jo automobilio kuro baką), pinigais, gautais už pagrobtą turtą, iš kurių kartu su kitais nuteistaisiais šventė Naujuosius Metus, o tai, kad jiems buvo aišku ir jie suprato, kad buvo vykdoma daiktų vagystė iš sodybos, parodė ir tiriamo įvykio metu kartu P. K. automobiliu vykę liudytojai M. T. bei S. U., todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad to nesuprato P. K., kuris už vagystes, veikiant bendrininkų grupe, teisiamas jau ketvirtą kartą. Liudytoja S. U. taip pat patvirtino kitų nuteistųjų T. G. ir D. V. parodymus ir nurodė, kad P. K. buvo nukentėjusiajam priklausančioje sodyboje, o, priešingai apelianto tvirtinimui, iš bylos duomenų matyti, kad sodyboje buvęs turtas buvo gadinamas turint tikslą jį pagrobti. T. G. parodė, kad sodyboje buvusiam automobiliui bandė nuimti ratus, panaudojo įrankius, taip pat buvo bandoma išimti akumuliatorių naudojant įrankius. Taigi šiuo aspektu apelianto pateikiama subjektyvi versija apie jo ginamojo P. K. savo, kaip bendrininko, veiksmų nesupratimą ir nesuvokimą pirmą kartą vykdant vagystę iš T. A. sodybos, atsižvelgus į pirmiau aptartus ir kitus byloje esančius duomenis, niekaip nepaneigia objektyvių bylos duomenų, kuriais nustatyta P. K. kaltė ir jo, kaip bendrininko, dalyvavimas inkriminuotoje veikoje kaltinime nurodyta apimtimi. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, bendrininkų atsakomybė, tiek baudžiamoji, tiek ir civilinė už padarytą žalą, yra solidari, todėl šiuo atveju P. K. ir kiti nuteistieji, kaip bendrininkai, atsako už visas jų padarytas nusikalstamas veikas, tiek už T. A. turto sugadinimą, tiek ir už jo turto pagrobimą bei už nukentėjusiajam padarytą žalą solidariai.

Apeliantas taip pat nesutinka ir su jo ginamajam P. K. paskirta bausme ir prašo ją švelninti. Tačiau teisėjų kolegija nenustatė, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl P. K. paskirtos bausmės, būtų neteisinga ir nepagrįsta.

Nustatyta, kad P. K. padarė nesunkų ir apysunkį tyčinius, baigtus nusikaltimus. Prieš tai jis teistas tris kartus ir visus kartus už analogiškus nusikaltimus – vagystes, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį 2017-06-06 nuosprendį, kuriuo paskirtos bausmės vykdymas jam buvo atidėtas ir vėliau teismo nutartimi panaikintas, todėl atsižvelgus į šias aplinkybes bei į tai, kad ankstesni teistumai (iki veikų padarymo jis buvo teistas du kartus) ir skirtos netgi švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas) P. K. nepataisė ir jam jokios įtakos nepadarė, jis ir toliau darė naujas analogiškas turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, už kurias teistas šiuo ir ankstesniu teismo nuosprendžiu (teistas už 7 vagystes), kuriuo jam teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino ir bausmės vykdymo atidėjimo metu sąmoningai pažeidinėjo teismo jam paskirtus įpareigojimus, už ką bausmės vykdymo atidėjimas jam buvo panaikintas ir jis buvo pasiųstas į pataisos namus atlikti nuosprendžiu paskirtos 8 mėn. laisvės atėmimo bausmės, kas rodo, kad nuteistasis padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina, savo gyvenimo būdo nekeičia ir yra linkęs nesilaikyti įstatymais saugomų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių bei teismo skirtų draudimų, darytina išvada, kad švelnesnių nei laisvės atėmimas bausmių ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo paskyrimas šiuo atveju pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų tikrai nepadės. Taigi kolegija pripažįsta, kad P. K. už padarytas veikas paskirtos realios sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios tiek jo padarytų veikų, tiek ir jo asmenybės pavojingumui ir nėra aiškiai per griežtos ar neteisingos. P. K. nustatyti mažesni už sankcijose nustatytus vidurkius laisvės atėmimo bausmių dydžiai, atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet yra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat nelaikyti aiškiai per dideli ar neteisingi. Šias už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bei subendrintą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme teismas bendrino nuteistajam palankesniais – apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, todėl P. K. paskirta galutinė bausmė, į kurios laiką teismas įskaitė bausmės dalį, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį, irgi nelaikytina aiškiai per griežta bei neteisinga. Taigi apibendrinus darytina išvada, kad apelianto argumentai dėl neteisingos bausmės paskyrimo P. K. prieštarauja bylos medžiagai ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui. Įstatymo taikymo aspektu bausmė nuteistajam P. K. paskirta teisingai, todėl ją švelninti nėra jokio pagrindo.

Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas netinkamai išsprendė T. A. pareikšto civilinio ieškinio klausimą. Nukentėjusysis T. A. patikslintu ieškiniu prašė iš kaltų asmenų priteisti jam 3502,16 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti, šią ieškinio sumą jis palaikė ir teisme, tačiau duodamas parodymus nurodė, kad 1540 Eur jam sumokėjo draudimo bendrovė ir 100 Eur – nuteistasis G. J., prašė atitinkamai šiomis sumomis sumažinti civilinio ieškinio dydį, kuris, išminusavus šias sumas, būtų 1862,16 Eur (3502,16-1540-100=1862,16). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad T. A. solidariai iš visų nuteistųjų priteista 1962,16 Eur turtinei žalai atlyginti. Šios aplinkybės rodo, kad teismas iš patikslinto ieškinio sumos neišminusavo G. J. nukentėjusiajam sumokėtų 100 Eur ir atitinkamai priteisė per didelį ieškinį. Atsižvelgus į tai, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

nutarė:

Tenkinti dalį nuteistojo T. G. ir nuteistojo P. K. gynėjo advokato Audriaus Leonavičiaus apeliacinių skundų.

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir solidariai iš P. K., D. V., G. J. ir T. G. priteistus 1962,16 Eur nukentėjusiojo T. A. naudai turtinei žalai atlyginti sumažinti 100 Eur iki 1862,16 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Sigitas BagdonavičiusDanutė Švitinienė