Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-11-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-417/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2016-11-03Tauragės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-16Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-16
Bylos Nr.
1A-257-417/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-14967-2016-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis, Arvydas Daugėla
Nuteistasis
V. P.
Nukentėjusysis
A. P.
Kategorijos
Pranešėjas Eduardas MaškevičiusTeisėjas Osvaldas Briedis
Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-417/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14967-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1.; 2.4.6.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 16 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei, K. G.,dalyvaujant prokurorei Viktorijai Žemaitaitienei,atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. V.,nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui Valdui Raudoniui,ekspertui V. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. ir nuteistojo V. P. apeliacinius skundus dėl 2017 m. birželio 1 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Remiantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 2 punkto a) papunkčiu, prie paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos 2015 m. lapkričio 5 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 2016 m. spalio 6 d. Plungės rajono apylinkės teismo nutartimi vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant šešioms viešųjų darbų valandoms pakeistos bausmės, ir V. P. paskirta galutinė laisvės atėmimo šešiems mėnesiams dvidešimčiai dienų bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio pradėjimo palikta nepakeista.

Iš AAS „B“ A. P. priteista 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos ir 408,89 Eur (keturi šimtai aštuoni eurai 89 centai) turtinės žalos dėl negautų pajamų.

Iš AB „Ld“ A. P. priteista 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos ir 408,89 € (keturi šimtai aštuoni eurai 89 centai) turtinės žalos dėl negautų pajamų.

Šiuo nuosprendžiu R. V., taikant BK 40 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis ir R. V. 2016 m. liepos 24 d., apie 20 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) k. teritorijoje, vietinės reikšmės kelyje, R. V. vairuodamas V. J. priklausantį automobilį „C. E.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o V. P. vairuodamas jam priklausantį automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 119, 127 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, sudarė kliūtį jų eismui, pasirinkdami važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, privalėjo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, paliekant tokį važiuojamosios dalies plotį sau iš kairės, kurio pakaktų su saugiu šoniniu tarpu prasilenkti su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone, jeigu tai buvo reikalinga dėl susidariusių aplinkybių (blogo matomumo), privalėjo sulėtinti greitį, o iškilus grėsmei eismo saugumui ar atsiradus kliūčiai, tai pastebėję, privalėjo stabdyti vairuojamą transporto priemones, dėl to siaurame kelyje, kuriame dėl kelio vingio ir pakelėje augančios augmenijos buvo ribotos priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygos, važiavo ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, bet iš dalies išvažiavę į kairiąją važiuojamosios dalies pusę ir važiuodami priešingomis kryptimis susidūrė bei sužalojo automobilio „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleivį A. P., padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. P. prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį dėl V. P. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio l dalį ir jį išteisinti. Skunde nurodo, kad priimtas nuosprendis V. P. yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl jis turi būti panaikintas, o V. P. išteisintas. Visi važiavę nuteistojo V. P. automobilyje buvo blaivūs. Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme tvirtino ir toliau tvirtina, kad V. P., vairavęs automobilį AUDI, važiavo maksimaliai arti dešiniojo krašto, važiuoti dar arčiau dešinės nebuvo įmanoma. Visi, važiavę AUDI automobilyje, matė ir patvirtino, kad R. V. vairuojamas CADILLAC ESCALADE buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo pusę, tai patvirtino ir pats vairuotojas R. V., tai yra akivaizdu ir susipažinus su eismo įvykio planu. Pats R. V. patvirtino, kad po susidūrimo jo mašina net nepajudėjo, t. y. visiškai atitinka anksčiau minėtų liudytojų parodymus, eismo įvykio vietos planą bei paties vairuotojo R. V. duotus parodymus. Teismas padarė visiškai priešingą išvadą, kuri prieštarauja byloje surinktai medžiagai, nukentėjusiojo ir liudytojų I. G., K. R. parodymus vadina subjektyviais, nes jų parodymams įtakos galėjo turėti tai, kad dešinysis kelkraštis eismo įvykio vietoje buvo apaugęs krūmais, kurių šakos palinkusios į kelio pusę, be to, V. P. automobilis važiavo nesaugiu greičiu. Teismas tokiomis išvadomis akivaizdžiai spėlioja, kas galėjo turėti įtakos tokiems parodymams, todėl nuosprendis priimtas ir grįstas ne faktiniais duomenimis, nuosekliais liudytojų parodymais, o vertinamas abejonėmis, kurios visiškai nepagrįstos. Rimtų abejonių kelia ir tai, kad įvykio metu R. V. automobilyje važiavo moteris, kuri po autoįvykio kartu su R. V. pasišalino. Šias aplinkybes patvirtino visi anksčiau minėti liudytojai ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme, tačiau nebuvo nustatinėjama šios liudytojos asmenybė, ji nebuvo apklausta (ji galėjo būti viena iš tiesioginių liudytojų, mačiusių įvykį). Mano, kad dėl šios priežasties tyrimas nėra atliktas objektyviai ir teisingai. Kadangi autoįvykio metu jis patyrė sužalojimų, taip pat ir materialinių nuostolių, šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, tačiau kategoriškai yra įsitikinęs, kad dėl šio įvykio kaltas R. V., todėl ieškiniu prašė, kad jis ir jo draudikas AAS „B“ būtų pripažinti civiliniais atsakovais. Teismas pripažino juos civiliniais atsakovais, tačiau savo iniciatyva civiliniais atsakovais pripažino ir V. P. bei jo draudiką AB „Ld“. Mano, kad toks teismo sprendimas visiškai nepagrįstas, nes V. P. nepažeidė Kelių eismo taisyklių.Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes nepadarė veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje. Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis neteisėtas, neteisingas, priimtas tinkamai neįvertinus visų aplinkybių, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismo padaryta išvada, kad jis buvo išvažiavęs į priešpriešinę kairiąją kelio dalies pusę, yra visiškai nepagrįsta. Nežinia, kodėl teismas skaičiavo atstumus, nurodytus eismo įvykio plane nuo jo automobilio AUDI iki kairiojo kelkraščio, o ne iki dešiniojo, nes iš plane pažymėtų automobilių stovėjimo po autoįvykio matyti, kad jis neturėjo jokios galimybės važiuoti arčiau dešinio kelio krašto. Jo vairuojamo AUDI galas buvo nublokštas už kelkraščio po susidūrimo, o automobilis CADILAC ESCALADE po susidūrimo net nepajudėjo, t. y. jis važiavo būdamas išvažiavęs į priešpriešinio eismo dalį, tai patvirtina ir pats R. V., ir liudytojai, važiavę apelianto automobilyje. Todėl tokia teismo padaryta išvada prieštarauja tyrimo medžiagai. Be to, teismo nuosprendyje pateikti spėliojimai rodo, kad teismas nesivadovavo faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, todėl neaišku, kodėl teismas liudytojų parodymus laiko subjektyviais. Teismas vadovavosi ir 2016 m. spalio 24 d. specialisto išvada, tačiau toks išvados turinys kelia daug abejonių jos objektyvumu. Išvados turinyje 6 kartus daroma viena iš trijų išvados rūšių TIKĖTINA (kategoriška išvada, tikėtina išvada, nustatyti negalima). Tikėtina išvada formuluojama, kai tyrimui pateiktoje medžiagoje objektyvių duomenų visumos nepakanka vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, tačiau jie neprieštarauja jokiems objektyviems duomenims, be to, ją nurodo subjektyvūs duomenys. Tačiau šiuo atveju objektyvūs duomenys patvirtina, kad važiuoti arčiau dešiniojo krašto apeliantas neturėjo jokios galimybės. Esant tokiems duomenims specialisto formuluojama išvada negali būti vertinama kaip objektyvi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, išvados 4 punkte nurodyti apelianto ir R. V. veiksmai yra identiški, o tai prieštarauja objektyviai tiesai. Netiksli ir niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad jo vairuojamas automobilis AUDI dėl didelio greičio pastūmė gerokai sunkesnį automobilį, nes jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 119, 127 punktų reikalavimus. Priešingai, R. V. teisme paaiškino, kad po susidūrimo jo mašina net nepajudėjo, o AUDI automobilis susiskersavo. Tai patvirtina ir liudytojai, važiavę AUDI automobilyje. Be to, nebuvo apklausta liudytoja moteris, važiavusi R. V. vairuojamame automobilyje CADILAC ESCALADE, kuri po susidūrimo išlipo iš šio automobilio ir nuėjo kartu su R. V.. Mano, kad duomenys, gauti apklausus šią liudytoją, padėtų tiksliau nustatyti įvykio aplinkybes.Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Skundžiamu Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, o R. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal 281 straipsnio 1 dalį atleistas taikant BK 40 straipsnį. Tiek iš nukentėjusiojo A. P., tiek iš nuteistojo V. P. apeliacinių skundų turinio matyti, kad, prašydami panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl V. P. pripažinimo kaltu ir bylą jam nutraukti, jie iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas aplinkybes teigdami, kad V. P. jokio nusikaltimo nepadarė, KET reikalavimų nepažeidė ir kad jo kaltumas dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos neįrodytas. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad ne V. P. yra šio eismo įvykio kaltininkas, o kito automobilio vairuotojas – R. V.. Tačiau pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog R. V. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau esant BK 40 straipsnio sąlygoms, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kadangi skundų dėl R. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nėra, jis savo kaltę dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pripažįsta, todėl skundą nagrinėjantis teismas dėl R. V. kaltės nepasisako.Nuteistasis V. P. ginčija teismo nustatytas aplinkybes, kad jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, nurodo, kad pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo ta, kad būtent R. V. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek V. P., tiek R. V. buvo kaltinami padarę iš esmės analogiškus KET reikalavimų pažeidimus ir kad jų abiejų neatsargūs veiksmai nulėmė šio eismo įvykio kilimą. Spręsdamas V. P. ir R. V. kaltės, padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, klausimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jie abu pažeidė KET reikalavimus, nes abu vairuotojai – tiek V. P., tiek R. V. – nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Taigi nagrinėjamu atveju esminis klausimas – kurio iš eismo dalyvių, o konkrečiai – ar abiejų veika (t. y. Kelių eismo taisyklių pažeidimai) yra priežastiniu ryšiu susijusios su kilusiais padariniais, t. y. nesunkiu A. P. sveikatos sutrikdymu. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius kaltus veiksmus pagal BK 281 straipsnį kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai būtent kaltininko (vairuotojo) padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Šiuo atveju, įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 119, 127 punktų reikalavimus, pagal kuriuos eismo dalyvis (vairuotojas) privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir neviršydamas leistino greičio. Be to, Kelių eismo taisyklių 127 punkte numatyta, kad pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Nors nuteistasis V. P. ir neigia savo kaltę dėl eismo įvykio, tačiau jo kaltę patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. 11K-345(16), eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Apeliacinių skundų teiginiai, kad teismas rėmėsi spėjimais ir galimomis versijomis, neatitinka tikrovės. V. P. nurodoma aplinkybė, kad jis važiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto ir Kelių eismo taisyklių nepažeidė, skundžiamame nuosprendyje aptarta ir motyvuotai paneigta ištirtais įrodymais, kurie papildo, patvirtina vieni kitus, sudarydami vientisą įrodomąją medžiagą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo, juos teismas įvertino atsižvelgdamas į jų visumą, tarpusavio ryšį.Nuteistasis abejoja byloje pateikta specialisto išvada, nurodo, kad išvadoje padarytos išvados yra tik tikėtinos, todėl šiomis išvadomis negalima grįsti jo kaltės, kadangi minėtos išvados prieštarauja objektyviems bylos duomenims. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo A. P. ir nuteistojo V. P. apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą R. V. bei specialisto išvadą pateikusį ekspertą V. P., ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą ir nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie V. P. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, iš pats atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus. 2016 m. spalio 24 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-345(16) nustatyta, kad techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą lėmė automobilio ,,Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. P. veiksmai – siaurame kelyje, kuriame dėl kelio vingio ir pakelėje augančios augmenijos buvo ribotos priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygos, važiavo ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, bet iš dalies išvažiavęs į kairiąją važiuojamosios dalies pusę ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu ,,C. E.“, bei automobilio ,,C. E.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo R. V. veiksmai – siaurame kelyje, kuriame dėl kelio vingio ir pakelėje augančios augmenijos buvo ribotos priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygos, važiavo ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, bet iš dalies išvažiavęs į kairiąją važiuojamosios dalies pusę ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu ,,Audi A6“. Šioje išvadoje taip pat nustatyta, kad tikėtina, jog prieš susidūrimą abi transporto priemonės važiavo jų vairuotojams iš dalies išvažiavus į kairiąją važiuojamosios dalies pusę, susidūrimo metu transporto priemonės kontaktavo priekinių dalių kairiosiomis pusėmis. Tikėtina, kad prieš pat susidūrimą automobilio ,,Audi A6“ greitis buvo apie 25–40 km/val., o „C. E.“ mažesnis, susidūrimo metu automobilis ,,Audi A6“ jį sustabdė ir nedideliu atstumu atbloškė atgal (t. 1, b. l. 58–65).Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialisto išvadą pateikęs ekspertas V. P. paaiškino, kad tvirtina savo pateiktą specialisto išvadą, ji nėra kategoriška, ji yra tikėtina. Apie automobilių išsidėstymą kelyje jis sprendė pagal įvykio vietos apžiūros protokolą, tokio susidūrimo metu pagal nuotraukose matomas duženas automobilis „Audi A6“ turėjo kažkiek atgal stumtelėti automobilį „Cadillac“, automobilių padėtis kelio pločio atžvilgiu mažiausiai keitėsi priekinėje dalyje, o automobilių galai, kadangi smūgiai nebuvo per vidurį, galėjo nusisukti. Todėl, sprendžiant iš priekinės ašies ratų išsidėstymo kelio pločio atžvilgiu, jis yra toks, kad abiejų eismo dalyvių vairuoti automobiliai po įvykio stovi atitolę nuo dešinio krašto. Tokioje situacijoje vairuotojai turi važiuoti arčiau dešinio krašto, ypač įvertinant tai, kad yra ribotas matomumas, iš priekio gali būti kitos transporto priemonės, kurių galbūt nėra galimybės matyti, tame kelyje, su savo automobiliu reikia išsidėstyti taip, kad liktų kiekvienam automobiliui iš kairės laisvas tarpas, kuriame įsitektų kitas, galintis iš priekio atvažiuoti automobilis. Kadangi šiuo atveju pagal šį išsidėstymą abu eismo dalyviai važiavo iš dalies išvažiuodami į kairiąją važiuojamosios dalies pusę, todėl abiejų automobilių vairuotojų veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Ekspertas taip pat paaiškino, kad eismo įvykio schemoje yra nurodytas kelio plotis – 4,50 m, automobiliai yra iki 2 m pločio, eismo įvykio vieta nėra tokia, kurioje reikėtų kažkam stoti ir būti mandagesniam bei atsistumti automobilį atbulam, todėl tokio kelio pločio pakaktų važiuoti tai situacijai priimtinais greičiais, suartėti, stebėti tą situaciją, kažkam pravažiuoti pro augmeniją ir prasilenkti. Ekspertas negalėjo konkrečiai pasakyti, kiek vienas ir kitas automobilis išvažiavo į kitas kelio puses, kadangi vertinimą atliko pagal vizualų išsidėstymą, matomą 4 paveikslėlyje, kuriame matosi automobilių išsidėstymas labiau savo kairiaisiais šonais nei kelio vidurys. Paaiškindamas pateiktą specialisto išvadą ekspertas nurodė, kad galbūt yra galimybė automobilio „Audi A6“ vairuotojui anksčiau pamatyti atvažiuojantį iš priekio „Cadillac“, bet tuos dalykus yra sudėtinga nustatyti ne eksperimento būdu, jeigu tai būtų kažkoks objektas, tai tame kelyje galima būtų bandyti sustatyti automobilius jų suartėjimo metu ir pamatyti, tačiau nežinant atvažiuojančio automobilio padėties, matomumas gali keistis, jeigu automobilis važiuos arčiau kairio arba dešinio kelio krašto, nuo to priklausys matomumas, nes eismo įvykio vieta yra vingis kelyje, todėl atvažiuojantys tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės patenka į matymo lauką vis labiau. Matomumas priklauso ne tik nuo fizinių faktorių – kelio, automobilio, krūmo, todėl nėra taip lengva jį nustatyti. Ekspertas paaiškino, kad iš bylos duomenų tikriausiai galima daryti išvadą, kad šioje situacijoje matomumas, jeigu vairuotojai viską darė laiku – stabdė, mažino greitį, tai jis buvo nepakankamas, kad esant tiems greičiams, kuriais jie važiavo, spėtų pasitraukti kiekvienas savo važiavimo kryptimi prie dešiniųjų važiuojamosios dalies kraštų, esant reikalui sustabdyti automobilius ar prasilenkti. Dėl automobilių greičio ekspertas paaiškino, kad susidūrimo pėdsakai yra išsidėstę prie automobilio „Audi A6“ priekinės dalies nuo automobilio „Cadillac“, o tai, tikėtina, rodo, kad „Audi A6“ stumtelėjo automobilį „Cadillac“. Greitis įvertinamas pagal buvusiose nuotraukose matomus sugadinimus, tas vertinimas yra vizualus lyginant išvaizdą įvykyje dalyvavusio automobilio su vaizdais, kurie yra įdėti kataloge ir nurodyti greičiai, todėl išvadoje ir yra nurodytos greičio ribos. Ekspertas paaiškino, kad jis vertino eismo įvykio vietos schemą, joje yra pridėta taškelių, tačiau tai nėra tikslu, žiūrint į eismo įvykio nuotraukas, matosi, kad yra pėdsakų tikrai toje vietoje, tačiau viskas, kas yra be matmenų, informacijos iš įvykio vietos apžiūros yra mažai. Pagal eismo įvykio vietos schemą ir nuotraukas, automobilis „Audi A6“ automobilį „Cadillac“ galėjo apytiksliai pastumti nuo tos vietos, kur yra matomos duženos, iki kur jis stovi po įvykio, tačiau tie dalykai nėra matmenimis pamatuoti įvykio vietoje, todėl tikslaus matmens pasakyti nėra galimybės. Ekspertas taip pat paaiškino, kad tikėtiną išvadą jis davė spręsdamas iš automobilių išsidėstymo kelyje po eismo įvykio, iš to, kaip jų padėtis buvo išmatuota atstumais, tikėtina išvada – tai daugiau nei pusė (t. 2, b. l. 130–132).Taigi išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad nustatydamas teisiškai reikšmingus faktus ir atsakydamas į klausimą, ar V. P., privalėjęs važiuoti atsargiai, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, laikėsi šių taisyklių ir buvo atsargus, ar jo veiksmai lėmė eismo įvykį ir jo metu A. P. sužalojimą, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ir įvertino įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius visas svarbias bylai aplinkybes, ir tuo pagrindė savo išvadas dėl teisiškai reikšmingų faktų nustatymo. Šio teismo apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad V. P., vairuodamas transporto priemonę, buvo neatidus ir neatsargus, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 119, 127 punktuose nurodytus reikalavimus ir tai lėmė eismo įvykį (susidūrimą su R. V. vairuojamu automobiliu). Padarytas išvadas dėl V. P. neatsargios kaltės ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių teismas grindė įvykį mačiusių liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, specialisto išvada Nr. 11K-345(16), kitais bylos įrodymais, kuriais remdamasis nustatė, kad nagrinėjamoje eismo įvykio situacijoje, jei V. P. kelio posūkyje, kuriame buvo pasunkėjęs matomumas, būtų važiavęs saugiu greičiu ir nebūtų išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, o kartu ir R. V. nebūtų išvažiavęs iš savo eismo juostos, eismo įvykio nebūtų įvykę. Byloje pagrįstai nustatyta, kad V. P. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, sudarė kliūtį jų eismui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, privalėjo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, paliekant tokį važiuojamosios dalies plotį sau iš kairės, kurio pakaktų su saugiu šoniniu tarpu prasilenkti su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone, jeigu tai buvo reikalinga dėl susidariusių aplinkybių (blogo matomumo), privalėjo sulėtinti greitį, o iškilus grėsmei eismo saugumui ar atsiradus kliūčiai, privalėjo stabdyti vairuojamą transporto priemones, dėl to siaurame kelyje, kuriame dėl kelio vingio ir pakelėje augančios augmenijos buvo ribotos priešinga kryptimi galinčių atvažiuoti transporto priemonių matomumo sąlygos, važiavo ne kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, bet iš dalies išvažiavęs į kairiąją važiuojamosios dalies pusę ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu. Nors V. P. teigia į priešpriešinio eismo juostą neišvažiavęs, tačiau tai paneigia eismo įvykio vietos schema, specialisto išvada bei specialisto V. P. paaiškinimai, iš kurių galima teigti, kad V. P. buvo iš dalies išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Be to, jis nevažiavo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nors V. P., įvertinęs tai, kad artėja prie kelio posūkio, kuriame yra ribotas matomumas, turėjo visas galimybes prieš kelio vingį automobilio judėjimo greitį sulėtinti, važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Pažymėtina, kad pagal (duomenys neskelbtini) reikalavimą įvykio vietoje esantis ribotas matomumas įpareigoja vairuotoją būti atidų ir pasirinkti tokį greitį, kad jis galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, o esant blogam matomumui, vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti. Nors V. P. ir neviršijo nustatyto greičio, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad jis šioje situacijoje važiavo nesaugiu greičiu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, dėl to nespėjo laiku sureaguoti ir išvengti susidūrimo. Jo važiavimo kryptimi nebuvo jokių kliūčių, kurios jį būtų privertusios įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, kelio būklė, meteorologinės sąlygos vairavimo prasme buvo puikios. Todėl darytina išvada, kad vien tik vairuotojo V. P. neatsargūs, neatidūs veiksmai lėmė tai, kad jis iš dalies išvažiavo į priešpriešiniam eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę. Todėl ir V. P. važiavimo greitis neatsižvelgiant į kelio sąlygas ir matomumą, nepaliekant tokio važiuojamosios dalies pločio sau iš kairės, kurio pakaktų saugiu šoniniu tarpu prasilenkti su priešinga kryptimi galinčia atvažiuoti transporto priemone, yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu. Atsižvelgiant į eismo įvykio aplinkybes, jog toje kelio vietoje, kur įvyko eismo įvykis, buvo ribotas matomumas, vairuotojas V. P. privalėjo būti itin atsargus ir atidus, laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto.Apeliaciniuose skunduose didelis dėmesys skiriamas aplinkybei, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta moteris, kuri eismo įvykio metu važiavo automobilyje su R. V., todėl apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti minėtos moters asmenybę, apklausė R. V., kuris nurodė, kad jis automobiliu važiavo su mergina, tačiau jam sudėtinga įvardyti merginos asmenybę, nes jis nežino tos merginos nei vardo, nei pavardės, nei gyvenamosios vietos, tačiau mano, kad jos parodymai neturėtų pakeisti situacijos (t. 2, b. l. 129–130). Taigi, išnaudojus visas galimybes, nebuvo nustatyta su R. V. važiavusios moters asmenybė ir ji nebuvo apklausta, tačiau vien todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis, jų rinkimas nėra savitikslis, nes jų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti nubaustas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui užteko įrodymų, kurių pagrindu V. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas.Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, yra kalti V. P. ir R. V., todėl žala nukentėjusiajam A. P. buvo padaryta dėl V. P. ir R. V. kaltės, todėl žalą jie turi atlyginti kartu. Abu vairuotojai – tiek V. P., tiek R. V., buvo apsidraudę civilinę atsakomybę vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė A. P. iš AAS „B“ (R. V. vairuoto automobilio civilinės atsakomybės draudimo bendrovė) 750 eurų neturtinės žalos ir 408,89 eurų turtinės žalos dėl negautų pajamų, ir iš AB „Ld“ (V. P. vairuoto automobilio civilinės atsakomybės draudimo bendrovė) 750 eurų neturtinės žalos ir 408,89 Eur turtinės žalos dėl negautų pajamų.Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundų argumentus ir atlikęs dalinį įrodymų tyrimą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nuteistojo V. P. veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo V. P. kaltumui nustatyti. Naikinti skundžiamą Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad R. V., taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, tačiau iš bylos duomenų ir skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad R. V. buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išanalizuoti R. V. veiksmai ir nustatyta, kad jis padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl tai laikytina rašymo klaida. Ši aiški rašymo klaida nekeičia nuosprendžio esmės, kadangi Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžio ir įžanginėje, ir aprašomojoje dalyse nurodyta BK 281 straipsnio 1 dalis, todėl ši rašymo klaida yra ištaisoma apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo A. P. ir nuteistojo V. P. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti rašymo klaidą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje: „Nustatyti, kad R. V., taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį“.

Teisėjai Arvydas DaugėlaEduardas MaškevičiusRemigijus Preikšaitis