- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-01
- Bylos Nr.
- 2A-853-605/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Venckienė (pirm.), Aušra Baubienė, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- AB „Šiaulių bankas”
- Trečiasis asmuo
- UAB „NBG grupė“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,
dalyvaujant atsakovo atstovei I. U. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1170-568/2009 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui AB „Šiaulių bankas” Kauno filialas, trečiajam asmeniui UAB „NBG grupė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas prašė (1 t., b.l. 2-8) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2006-10-04 vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-5897-09, sudarytą tarp AB „Šiaulių bankas” Kauno filialas ir buvusio UAB „NBG grupė“ administracijos vadovo D. S., padidinti kreditorinį įsipareigojimą UAB „NBG grupė“ suma, kuri 2006-10-04 buvo suteikta kaip vartojimo kreditas fiziniam asmeniui D. S..
Ieškovas nurodė, kad AB „Šiaulių bankas“ Kauno filialo vadovas, matydamas, kad UAB „NBG grupė“ gresia bankrotas, įmonės administracijos vadovui D. S. kaip fiziniam asmeniui suteikė 40000 Lt vartojimo kredito paskolą, kuri iš esmės buvo panaudota grąžinti dalį UAB „NBG grupė“ įsipareigojimų bankui – 3 mėnesių neatidėtos paskolos dalies grąžinimui sumoje 21420,00 Lt ir 4076,60 Lt palūkanų, bei 2570,40 Lt delspinigių už laiku nepadengtas palūkanas ir negrąžintos neatidėtos paskolos dalį.
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimu (2 t., b.l. 73-74) ieškinį atmetė. Priteisė iš D. S. 60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei
Teismas sprendime nurodyta, jog ieškovas D. S. teismo posėdžio metu pripažino, jog ši paskola buvo būtina, siekiant išvengti įmonei bankroto. Ieškovas suvokė, kad gautos lėšos, o jų gavimo neginčija nei ieškovas, nei atsakovas, be to, patvirtina ir pateiktas rašytinis įrodymas - sąskaitos išrašas, jog vartojimo kredito sutarties pagrindu įgytos lėšos panaudojamos fizinio asmens poreikių tenkinimui. Ginčijamas sandoris – vartojimo kredito sutartis, sudaryta 2006-10-04, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negali būti pripažintas niekiniu ar negaliojančiu (LR CK 1.80 str. 1d.). Be to, liudytoja R. B., apklausta teismo posėdžio metu, tik patvirtino aplinkybę, jog toks sandoris buvo paruoštas, gavus paraišką, vėliau šalių buvo pasirašytas. Netikėti liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo. Ieškovas D. S. savo reikalavimą grindžia tuo, jog jam buvo žinoma sunki finansinė padėtis UAB „NBG grupė“, kurios direktoriumi jis ir buvo, todėl ir paskola buvo paimta, siekiant išvengti bankroto. Nebuvo pažeidžiamos kitų asmenų teisės ar teisėti interesai, nes ieškovas savo reikalavimus grindžia rašytiniais įrodymais nepagrįstais argumentais dėl minėto sandorio sudarymo kitam sandoriui pridengti (LR CK 1.87 str. 2d.) ar dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sandorio pripažinimo negaliojančiu (LR CK 1.91 str.). Vartojimo kredito paraiška (b.l.33-34, 1 tomas) patvirtina aplinkybę, jog ieškovas D. S. kreipėsi prašymu asmeniškai, nurodydamas kredito paskirtį – vartojimo prekės. Ieškovas suprato kredito gavimo tikslą, susipažino su sutarties sąlygomis, prieš ją pasirašant (b.l.38, 1 tomas), t.y. sutartis buvo suteikta kaip fiziniam asmeniui asmeniškai, todėl ir padidinti kreditorinį įsipareigojimą UAB „NBG grupė“ 40 000 Lt suma nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Ieškovas D. S. apeliaciniu skundu prašo (2 t., b.l. 82-91) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą panaikinti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymų išreikalauti iš AB Šiaulių banko Kauno filialo papildomus dokumentus, kurie būtų pagrindę ieškinio aplinkybes ir jame išdėstytus faktus dėl apsimestinio sandorio. Be to, teismas nepagrįstai atmetė prašymą prijungti prie bylos apelianto pateiktus tris rašytinius įrodymus, kurie netiesiogiai būtų pagrindę, kad AB Šiaulių bankas ir jo darbuotojai - Kauno filialo vadovas V. R. ir liudytoja - banko vadybininkė R. B. žinojo, jog jis parduoda butą Vilniaus mieste (už kurį kas mėnesį mokėjo virš 2000 Lt įmoką kreditoriui AB Sampo bankui), todėl ši suma jau nebuvo įtraukta į vartojimo kredito paraišką, bei tai, kad pastarieji žinojo, kad jokių pinigų asmeniniams daiktams pastarajam pirkti nereikia, o 2006 m. spalio 4 d. yra paskutinė diena, kurią dar galima pertvarkyti UAB „NBG grupė“ paskolos grafiką. Su skundžiamu sprendimu nesutinka, nes: 1) pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo bylos nagrinėjimo proceso ir tinkamo bylos išnagrinėjimo, pažeidė įrodymų rinkimą, išreikalavimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK XIII skyrius), įskaitant nepagrįstą atsisakymą priimti ieškovo įrodymus byloje. Sprendimo motyvuojamoji dalis yra nenuosekli, prieštaringa ir nemotyvuota. Be to, teismas sprendime neišsprendė visų ieškovo pareikštų reikalavimų, neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorius ir jų negaliojimą, apsimestinių sandorių institutą, sutartis ir jų aiškinimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Atsakovo bei liudytojos R. B. paaiškinimus, kad jie nežinojo apie kitokį 2006-10-04 dieną suteikto 40 000 Lt kredito panaudojimą UAB „NBG grupė“ naudai ir kad kaip nors prisidėjo prie jo išskirtinio suteikimo ar kitokios pagalbos UAB „NBG grupė“, paneigia bylos aplinkybės ir rašytiniai įrodymai, įskaitant pirmosios instancijos teismo nepagrįstai atsisakytus išreikalauti iš AB Šiaulių banko. Atsakovas AB Šiaulių bankas neginčijo ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir įrodymų, o ieškinį prašė atmesti tuo pagrindu, kad ši paskolos suma buvo pervesta tiesiogiai ieškovui D. S. į jo asmeninę sąskaitą AB Šiaulių banke, ir pastarasis privalo ją grąžinti. Teismas posėdžio metu savo iniciatyva bandė nustatinėti, ar ieškovas gavo pinigus pagal pateiktą bankui paraišką, nors ginčas dėl pinigų išmokėjimo jam, kaip fiziniam asmeniui, niekados nebuvo šios bylos ginčo objektas; 2) esant ginčui tarp šalių, aiškinant sutartį, pirmiausia turėjo būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas bylos šalių veiksmų bylos nagrinėjimo metu nuosekliai ir išsamiai netyrė bei neanalizavo, sprendime dėl jų nepasisakė; 3) žodinio teismo posėdžio metu teismas apribojo galimybę ieškovui duoti išsamius paaiškinimus dėl ikisutartinių vartojimo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, dėl AB Šiaulių banko centrinės būstinės atsisakymo patvirtinti 2006 m. vasarą Kauno filiale suteiktos likusios paskolos dalies likutį ir koreguoti esamą 300 000 Lt paskolos grafiką, derybų su tuometiniu AB Šiaulių banko Kauno filialo vadovu V. R., kaip gelbėti iš komplikuotos situacijos UAB „NBG grupė“, kuri buvo Banko klientas Kauno filiale ir turėjo Banko suteiktą 300 000 Lt paskolą ir be Banko centrinės būstinės Šiauliuose raštiško pritarimo tiesiogiai daugiau skolinti bendrovei AB Šiaulių banko Kauno filialas nebegalėjo, kaip buvo rastas bendras sprendimas tarp Banko atstovo Kauno filialo direktoriaus V. R. ir UAB „NBG grupė“ atstovo administracijos vadovo D. S., kad laikinai apelianto vardu bus suteikta 40 000 Lt vartojimo kredito paskola, nurodant paskirtį vartojimo prekės, kurios pakaks ne dėl UAB „NBG grupė“ kaltės pradelstiems tai dienai trijų mėnesių UAB „NBG grupė“ įsipareigojimams bankui padengti, ir tuomet banko darbuotojai iškart sutvarkys dokumentus ir ieškovo vardu išduotus pinigus - 40 000 Lt - iškart perves į UAB „NBG grupė“ sąskaitas padengti pradelstiems Bendrovės paskolos mokėjimams bei nedelsiant bus pakoreguotas UAB „NBG grupė“ paskolos grąžinimo grafikas, kaip tą dieną banko vadybininkė R. B. su banko Kauno filialo vadovo V. R. žinia tvarkė visus reikalingus dokumentus, kaip filialo vadovas V. R. apeliantui žadėjo, kad reikia pratempti iki 2007 m. pradžios ir tuomet, pasibaigus kalendoriniams 2006 metams, pateikus iš naujo bankui paraišką, po Naujųjų metų bendrovei bus suteikta likusi paskolos dalis 150 000 Lt ir t.t. Be to, teismas neleido užduoti klausimų liudytojai R. B., susijusių su bylos aplinkybėmis (tarp jų ir klausimo - kas parengė (paruošė) ir pakeitė 2006-10-04 dieną UAB NBG grupė kredito grąžinimo grafiką). Teismo posėdžio metu teismas leido užduoti vieną klausimą liudytojai, į kurį atsakydama pastaroji nuslėpė tiesą, kad nežino, ar tą dieną buvo koks nors bendrovės įsiskolinimas bankui, nors tai patvirtina keli byloje esantys rašytiniai įrodymai. Šiuo atveju buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą teismo procesą ir būti išklausytam bei nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas. Teismas šiurkščiai pažeidė įstatymų nustatytas procedūras ir taisykles, kurios užtikrintų visišką ieškovo teisių realizavimą ir pilnavertį dalyvavimą procese, objektyviai įvertinant visas aplinkybes, kad būtų priimtas pagrįstas ir teisėtas teismo sprendimas. Šiuo atveju teismas neužtikrino tinkamo teismo proceso, kas turėjo įtakos teismo proceso teisėtumui ir užkirto ieškovui kelią įrodinėjant, kad 2006-10-04 sudaryta vartojimo kredito sutartis buvo apsimestinis sandoris; 4) pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu netyrė, neanalizavo ieškovo parodymų ir byloje esančių rašytinių įrodymų bei sprendime nepasisakė: a) kodėl ieškovo AB Šiaulių bankui pateiktoje 2006-10-04 vartojimo kredito paraiškoje nėra įtrauktas pastarojo kasmėnesinis mokėjimas AB Sampo bankui už buto paskolą sumoje virš 2000 Lt, nors Bankai disponuoja visa skolininko informacija; b) kodėl ieškovui, turinčiam galiojantį 300 000 Lt laidavimą tam pačiam AB Šiaulių bankui už UAB „NBG grupė“ ir neturinčiam jokio realaus turto, be jokio užstato banke buvo suteikta dar 40 000 Lt paskolos suma; c) kodėl tą pačią dieną - 2006-10-04 - ieškovui, kuris buvo ir UAB „NBG grupė“ administracijos vadovas ir vienas iš akcininkų, buvo suteikta 40 000 Lt paskolos suma ir kodėl visus šiuos dokumentus - 2006-10-04 vartojimo kredito paraišką, 2006-10-04 vartojimo kredito sutartį VART-2006-5897-09, 2006-10-04 sutarties tarp UAB „NBG grupė“ ir AB Šiaulių banko dėl 2005-12-14 Kreditavimo sutarties Nr. IL-2005-025-03 sąlygų pakeitimą - 2006-10-04 dieną, priešingai nei teismo posėdyje parodymus davė liudytoja R. B., kuri teigė nieko nežinanti nei apie UAB „NBG grupė“ buvusį tai dienai įsiskolinimą bankui, nei kaip ir kur buvo panaudoti tą dieną ieškovui banko suteikti 40 000 Lt, ruošė ir pasirašė tas pats asmuo – R. B.; d) kokia paskolos suma atsakovo AB Šiaulių banko buvo suteikta UAB „NBG grupė“, koks yra AB Šiaulių banko Kauno filialo limitas suteikti maksimalią paskolos sumą vienam juridiniam asmeniui, ir ar šie duomenys ir aplinkybės sutampa su ieškinyje pateiktais įrodymais; e) kodėl sutampa AB Šiaulių banko teismui pateiktame rašytiniame įrodyme – ieškovo 2006-10-01-2006-10-31 sąskaitos išraše - išimtų (išgrynintų) 28 067 Lt suma su pastarojo įneštomis sumomis už UAB „NBG grupė“ 2006-10-04 dieną, kodėl ta pati banko darbuotoja R. B., kai tik ieškovo už UAB „NBG grupė“ į AB Šiaulių banko sąskaitą buvo įnešta ir uždengta pradelstos juridinio asmens UAB „NBG grupė“ 28 067 Lt skolos suma: UAB „NBG grupė“ negrąžinta paskolos dalis AB Šiaulių banko Kauno filialui 2006-10-04 dienai buvo 21 420 Lt, palūkanos 2 570,40 Lt, delspinigiai 4 076,60 Lt, pakeitė UAB NBG grupė 300 000 Lt paskolos grafiką ir pusei metų atidėjo UAB „NBG grupė“ paskolos grąžinimą; f) kodėl sutampa piniginių pervedimų skaičiai, nurodyti e) punkte, bei kaip ieškovas be banko darbuotojų pagalbos ir informacijos būtų galėjęs žinoti tikslią tą dieną UAB „NBG grupė“ priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių sumą, kuri kinta kasdien ir kurią reikia įnešti už UAB „NBG grupė“; g) dėl liudytojos R. B. parodymų, kad jos žinioje buvo ir juridinio asmens UAB „NBG grupė“, ir ieškovo paskolos. Teismas šių aplinkybių kritiškai nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kodėl visi įvykiai, susiję su vartojimo kredito paskolos suteikimu, pinigų pavedimais, UAB „NBG grupė“ paskolos grafiko koregavimu, yra atlikti tą pačią 2006-10-04 dieną, tame pačiame AB Šiaulių banko Kauno filialo pastate, esančiame Savanorių pr. 135, Kaune, dalyvaujant ir tarpininkaujant tai pačiai Banko kredito vadybininkei R. B., kurios žinioje yra tiek UAB „NBG grupė“, tiek ieškovo bylos; h) kad ieškovas ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo ir UAB „NBG grupė“ administracijos vadovas, ir vienas iš bendrovės akcininkų, bei kad pagal pateiktus byloje įrodymus pinigai buvo reikalingi įmonei, o ne fiziniam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, o dalies jų iš viso neanalizavo ir nevertino bei dėl to nepasisakė sprendime. Be to, įrodymų vertinimas atliktas, nesilaikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių įstatymų, nes nepateiktas visų teismo tirtų įrodymų kaip viseto vertinimas, nepateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė dalį įrodymų arba apskritai paliko juos nevertintus (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis).
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Šiaulių bankas“ (2 t., b.l. 159-162) nurodo, kad ieškovo D. S. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Atsakovas šioje civilinėje byloje teikė tuos įrodymus, kurie pagrindė, atsakovo nuomone, reikšmingas bylos aplinkybes, o ieškovo teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų rašytinių įrodymų neturėjo pareigos pateikti, jei jų pateikti nepareikalavo teismas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymų išreikalauti iš atsakovo ieškovo nurodytų rašytinių įrodymų, o taip pat pagrįstai atsisakė priimti 2009-11-25 teismo posėdyje ieškovo pateiktus naujus rašytinius įrodymus, juo labiau, kad ieškovas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau, ir nepagrindė, kokias teisiškai reikšmingas bylai aplinkybes jie gali patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti naujus ieškovo įrodymus dėl pažeistos jų teikimo teismui tvarkos, nauji, tiek ieškovo teikiami, tiek apeliacinės instancijos teismo prašomi išreikalauti, rašytiniai įrodymai negali pagristi reikšmingų šiai bylai aplinkybių, dalis jų (Banko kreditų teikimo tvarkos, limitai, sprendimai dėl kreditų suteikimo) yra banko vidaus dokumentai, naudojami tik banko reikmėms, dalį dokumentų (paties ieškovo asmeninių sąskaitų išrašus) ieškovas turėjo galimybę pats pateikti pirmosios instancijos teismui dar kartu su ieškiniu. Ieškovas ieškinyje prašė teismo pripažinti negaliojančią tarp šalių 2006-10-04 sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-5897-09. Tačiau ieškovas neįrodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, jog egzistuoja bent vienas iš CK įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų. Priešingai, byloje yra surinka pakankamai įrodymų, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių sudaryta minėta vartojimo kredito sutartis yra teisėta ir galiojanti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei banko atstovų paaiškinimai patvirtina, kad ieškovas pateikė bankui paraišką vartojimo kreditui gauti, kurią kartu su kitais ieškovo pateiktais dokumentais bankas išanalizavęs ir įvertinęs ieškovo kaip fizinio asmens mokumą, priėmė sprendimą suteikti ieškovui kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip vienos ar kitos bendrovės atstovui, 40000 Lt vartojimo kreditą, todėl tarp šalių buvo pasirašyta ginčijama vartojimo kredito sutartis ir visos kredito lėšos banko buvo pervestos į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą. Pats ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad ginčas dėl pinigų išmokėjimo jam, kaip fiziniam asmeniui, niekados nebuvo šios bylos ginčo objektas, tuo patvirtindamas, kad pinigus pagal ginčijamą vartojimo kredito sutartį jis gavo kaip fizinis asmuo. Dėl kokių motyvų buvo sudaryta minėta vartojimo kredito sutartis ir kokiais tikslais ieškovo buvo panaudoti jos pagrindu gauti pinigai, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės ir neeliminuoja ieškovo pareigos grąžinti bankui minėtos sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimų dėl minėtos vartojimo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia ir atmetė prašymą padidinti kreditorinį įsipareigojimą BUAB „NBG grupė“ suma, kuri buvo vartojimo kredito sutartimi suteikta ieškovui kaip fiziniam asmeniui, nes tokių ieškovo reikalavimų tenkinimui nebuvo jokių teisinių pagrindų. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę ir pilnai bei tinkamai ištyrė visus įrodymus, kurie buvo pateikti teismui CPK nustatyta tvarka ir pagrindė bylai reikšmingas aplinkybes, nepadarė jokių esminių procesinės teisės pažeidimų, tinkamai taikė materialinės teisės normas tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams nustatyti ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal LR CK 6.188 str. nustatytus sąžiningumo kriterijus. Vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis paties vartotojo, vartotojų teises ginančių institucijų ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal LR CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. LR CK 6.188 str. 2 d. įtvirtintame sąraše nurodytų vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumas vartotojų atžvilgiu yra preziumuojamas. Pareiga paneigti šių sąlygų nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui. Ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002; 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009).
Šioje byloje ginčas yra kilęs iš 2006-10-04 tarp AB „Šiaulių bankas” Kauno filialo ir buvusio UAB „NBG grupė“ administracijos vadovo D. S. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. VART-2006-5897-09, todėl bylą nagrinėjęs teismas turėjo pareigą būti aktyvus ir, be kita ko, ex officio įvertinti pagal LR CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, šalių sutarties, iš kurios kilęs ginčas, sąlygas.
Pagal LR CK 6.189 str. 1 d. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. LR CK 6.193 str. reglamentuoja sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir LR CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tai reiškia, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2004; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas suprato kredito gavimo tikslą, prieš pasirašydamas sutartį susipažino su jos sąlygomis (1 t., b.l. 28). Vartojimo kredito sudarymo motyvai ir šios sutarties pagrindu gautų lėšų panaudojimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės ir ieškovo pareigos grąžinti kredito davėjui (bankui) minėtos sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas neeliminuoja.
Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl nagrinėjamu atveju sudaryto apsimestinio sandorio, pažymi, kad sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis, jam taikomos taisyklės, taikytinos šalių turėtam galvoje sandoriui (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; kt.).
Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė savo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas pateikė bankui paraišką vartojimo kreditui gauti, derėjosi dėl sutarties sąlygų, ko pagrindu bankas priėmė sprendimą suteikti ieškovui kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip bendrovės atstovui 40 000 Lt dydžio vartojimo kreditą
Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas grindžiamas argumentais dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių procesinės teisės normų, pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo ieškovo parodymų ir byloje esančių rašytinių įrodymų bei sprendime nepasisakė dėl visos eilės apeliaciniame skunde išvardintų aplinkybių, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojančių materialinės teisės normų bei įrodymų vertinimo taisykles nustatančių procesinių teisės normų nepažeidė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymų išreikalauti iš atsakovo pastarojo nurodytus rašytinius įrodymus netenkino. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas 2010-04-12 ieškovo D. S. prašymą, išreikalavo iš atsakovo AB „Šiaulių bankas“ papildomus įrodymus, kuriuos vertindamas viseto aspektu, konstatuoja, kad yra didesnė tikimybė, jog ieškovas lėšas vartojimo kredito pagrindu gavo kaip fizinis asmuo, todėl padidinti kreditorinį įsipareigojimą UAB „NBG grupė“ 40 000 Lt suma pagrindo nėra, kas teisingai konstatuota ir skundžiamame sprendime.
Iš teismo posėdžio protokolo (2 t., b.l. 69-70) matyti, kad tiek ieškovui, tiek ir jo atstovui buvo suteikta teisė duoti paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, pastarieji šia teise pasinaudojo, dėl ko nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog žodinio teismo posėdžio metu teismas apribojo ieškovui galimybę duoti išsamius paaiškinimus dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, jos gražinimo grafiko ir kt. Be to, šiame teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad liudytojos R. B. apklausos teisme metu (2 t., b.l. 70-71) ieškovas D. S. pastarajai uždavė klausimą, ar ji žinojo, kad tą dieną, kai buvo suteiktas kreditas, UAB „NBG grupė“ turėjo įsiskolinimų. Atkreipdama dėmesį į tai, kad šios liudytojos teisme duotus parodymus apeliantas skunde savaip interpretuoja ir nepagrįstai juos vertina atsietai nuo kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien dėl to, jog ieškovas uždavė pastarajai tik vieną klausimą, nėra pagrindo pripažinti, kad teismas apeliantui neleido užduoti liudytojai R. B. daugiau su bylos aplinkybėmis susijusių klausimų, ir kad tokiu būdu buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą teismo procesą ir būti išklausytam bei nebuvo užtikrintas tinkamas teismo procesas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.