Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. O. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. liepos 28 d. teismui padavė skundą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – atsakovas, Lukiškių TI-K), priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 5 d. Lukiškių TI-K buvo kalinama sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Patalpoje esančios lempos buvo be gaubtų, naktinis apšvietimas buvo per intensyvus, kamerose sklido nemalonus kvapas, kaupėsi drėgmė, todėl patalynė buvo nuolat drėgna, buvo pelėsio, nuo sienų ir lubų krisdavo tinkas, kameros nuolat buvo perpildytos, rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiaisiais. Kameros buvo avarinės būklės, tualetai surūdiję, nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl nuolat trūko oro, nebuvo šilto vandens. Nusiprausti po dušu buvo vedama daugiau asmenų nei yra dušo galvučių, dušai buvo antisanitarinės būklės, todėl pareiškėja bijojo užsikrėsti. Be kita ko, pareiškėja teigė, jog pareigūnų sveikata reguliariai nebuvo tikrinama, buvo skaitomi jos ir advokato laiškai. Dėl tokių sąlygų pablogėjo pareiškėjos sveikata, suprastėjo rega, kentėdavo galvos skausmus, į pareiškėjos prašymus nuvesti pas medikus buvo nereaguojama. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.Nurodė, kad pareiškėja yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl prašė jį taikyti. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m. aukščio sienele bei šalto vandens tiekimo sistemos įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Atsakovo teigimu, pareiškėjos skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų ji neįrodė, todėl žala nepriteistina.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. lapkričio 30 d.sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai už kalinimą Lukiškių TI-K nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 5 d. sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Teismas nustatė, kad atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir pareiškėjos reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą.Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jos apgyvendinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją. Administracinėje byloje teismas nenustatė jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendė, kad pareiškėja visą ginčo laikotarpį, nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 5 d., žinojo (turėjo žinoti) apie jos atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2016 m. liepos 28 d., todėl konstatavo, kad pareiškėja praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį ir skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo jos skundą patenkinti, priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad byla nebuvo tirta, prašo teismo išnagrinėti jos skundą, netaikyti senaties termino, priimti teisingą sprendimą ir jai priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tas pačias neturtinės žalos kilimo aplinkybes kaip ir pirminiame skunde teiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos patirtos neturtinės žalos atlyginimo, kurią ji patyrė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 5 d. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos skundą atmetė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.Pareiškėja apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, siekia, kad jai būtų priteista neturtinė žala.Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo). Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija, pasisako, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 8-16) prašė taikyti ieškinio senatį.CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjos nurodomų teisių pažeidimų pobūdį ir į pareiškėjos nurodytus patirtus išgyvenimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo laikotarpiu pareiškėja suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt ji patyrė, kai buvo kalinamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 5 d. priteisimo, nes skundą teismui pareiškėja išsiuntė tik 2016 m. liepos 28 d. (spaudas ant voko, b. l. 4).Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pati arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d.sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d.sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.